| |
|
|
|
KO IEŠKOME IŠ LIETUVIO DAILININKO? |
 |
 |
 |
|
Parašė STASYS GOŠTAUTAS
|
Retai tenka atsidurti tokioj situacijoj, kurioj dailininkai ir filosofai prisėda prie vieno stalo ir sutaria kalbėti viena tema. Juk dailininko pareiga yra "kurti", o ne kalbėti ir filosofuoti, ką jie ten daro. Lietuvių dailininkų retas yra teoretikas ir dar retesnis estetikos dėstytojas, bet tai ne pirmutinis jų uždavinys. Užtat toks dailininkų susitikimas turėtų nemažą reikšmę mūsų kultūros gyvenime, jeigu tematiškai jis nebūtų susietas su klausimais, neturinčiais nei pradžios, nei galo. Tokio klausimo, "ko ieškoma lietuvio dailininko darbuose", nebūtų nei svarstoma, jeigu gyventume Lietuvoje arba jeigu nebūtume lietuviško sąmoningumo krizėje. Ką reiškia lietuvis dailininkas? Ar tas, kuris gimė Lietuvoje, ar tas, kuris jaučiasi lietuviu? O ką gi reiškia jaustis lietuviu? Neišsprendus tų klausimų, neįmanoma tikėtis racionalaus atsakymo ir tęsti dialogą. Tačiau beviltiška tikėtis rasti objektyvią definiciją, nes kiekvienas į tą klausimą atsakys subjektyviai: geriausiai būtų jo iš viso nekelti. Bet kadangi neišvengiamai jis yra paliestas ir mums jis rūpi, ne pro šalį jį toliau panagrinėti.
Atrodo, kad Dievas taip jau mus apdovanojo neblogu protu ir atkaklumu, bet gero skonio ir meninio genijaus, atrodo, davė šykščiai. 700 metų mūsų istorijos nebūtų kuo pripildyti vieno gero muziejaus. Gedimino Kalno pilies šarvai — ir tie svetimų meistrų kalti. Pažaislio tapyba ir reljefai ateivių sukurti. Kur gi ta lietuviško meno tradicija, kuria šiandien galėtume pasididžiuoti, pasiremti ir kartas nuo karto pasižiūrėti, beieškodami to "lietuviško" įkvėpimo? Tiesa, yra liaudies menas, dainos, liaudies išmintis, bet tai irgi ne visiškai lietuviška. Liaudies menas yra universalus, kaip ir kiekvienas primityvus menas, kuris šiandien vėl pradeda iš naujo klestėti. O kur gi tie mūsų intelektualai, kurie suformuluotų, kas mes esame, kur einame, ko siekiame? Kur tas tautos pranašas, kuris patrauktų intelektualus ir minią?
Kelti klausimą, kas yra "lietuviškumas", yra nelengvesnis negu kitų tautų, kurios perėjo per dideles revoliucijas, bandydamos šiam klausimui duoti atitinkamą atsakymą. Faktas, jog šis klausimas mums yra aktualus, yra džiuginantis tik ta prasme, kad šiandien esame daugiau sąmoningi, nors ir nereikia laukti greito atsakymo. Tokio recepto, kaip "lietuviškumas", nėra ir negali būti, bet jo ieškoti yra sveika ir kūrybiškai būtina. Daug tautų, beieškodamos savęs (menuose ir kitur) paklydo ir nuėjo šunkeliais, bet tam tikra prasme tai davė pradžią vėlyvesniam klestėjimui, kuris išdygo kaip reakcija to "tautiškumo" paklydusiems ieškotojams. Turiu čia galvoj tokius pavyzdžius, kaip Meksikos muralinės tapybos klaidas arba prancūzų ir vokiečių XIX a. kivirčus, kurių dėka išsivystė ekspresionizmas ir 1.1.
 
V.Kašuba. Reljefas (plaktas švinas, 1972) V.Kašuba. Reljefas (James D.Morgan kolekcijoj, plaktas švinas, 1971)
Šiandien gyvename tautinio sąmoningumo krizėje — kaip Lietuvoje, taip ir tremtyje. Vadinasi, atėjo laikas sąmoningai apmąstyti ir surasti mūsų likimą šiame pasaulyje, arba žūti. Kol tai nebus padaryta, sunku ir kalbėti apie lietuvių meną, lietuvių literatūrą, nebent kaip meną ir literatūrą, sukurtą lietuvių, — atsitiktinį faktą, iš esmės neturintį jokios svarbos. Bet kas gi yra tas tautinis sąmoningumas mene? Jeigu mes rimtai norime gilesnio lietuviško meno, neužtenka pasitenkinti gerais norais (pagal R. Viesulą, "nepakanka nei geros valios, nei gerų norų, kurių išeivijoje nestinga") ir kopijuoti atvirukus iš gimtojo kaimo. Reikia giliai įsisąmoninti į tautos sąmonę, jos kalbą, jos charakterį, jos balsą ir troškimus, kovoti prieš svetimybes, įbruktas jėga ir papirkimais. Tik tada galima sąmoningai vengti sąmoningo lietuviškumo ir leisti pasąmonei eiti savo keliu. Kitaip būtų paviršutiniškas — dirbtinis — tautiškumo medžiojimas, kuris nieko bendro neturi su jausmais ir kūryba.
Taigi ko ieškom iš lietuvio dailininko? Kad jis atkurtų praeitį iš istorijos vadovėlių? Praeitis savaime yra nekūrybinga: ji ne mūsų nuopelnas ir ne mūsų išgyventa, tai archeologinis muziejus. Antra vertus, kaip pastebėjo Girnius, "neteisu būtų tautą tapatinti tik su jos praeitimi, kol ji dar yra gyva". Jeigu teisybė, kad žmogus yra aplinkos išdava (istorinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių), tai šiandien egzilinio gyvenimo 25 metai turėtų būti seniai įjungti į mūsų kraują. Turėtume tapyti ir rašyti ne tai, kas palikta, bet tai, kas supa mus šiandien, didmiesčio konvulsijoj, beprasmiškoj tremty, absurdiškame likime. Lietuvis dailininkas, atvykęs į kitą kraštą, užuot save praturtinęs naujais įspūdžiais ir emocijomis, vis grįžta į savo jau seniai sulaužytą lagaminą, ieškodamas trupinėlių to jau nuvalkioto bagažo, kurį vadina "tautišku", nesugaudydamas nei jo prasmės, nei tikros sąvokos, susietos su daiktais ir sentimentais. Yra užmirštama, kad "tautiškumas" yra nepersodinamas, nei kalba, kuri kasdien darosi prastesnė, nei tradicijomis, kurias palaikome mėnesiniais subatvakariais. Betgi tai viskas nerealu, negyvenimiška ir nekūrybinga. Taigi ir laukti ko nors ypatingo lietuviško iš mūsų dailininkų ir rašytojų tremtyje, ar tematiškai, ar forma, yra visiškai neesminis klausimas ir mažai ką bendro turintis su kūryba. Girnius tiksliai pakartojo seną tiesą, "dailininkų darbuose reikia ieškoti tik meno, būtent, kiek juose yra kūrybinio autentiškumo ir savitumo". O kas ta kūryba, tai niekad nesibaigiantis filosofinis klausimas, nieko bendro neturintis su lietuviškumu. Panaši nuomonė buvo ir kitų dailininkų pasikalbėjimuose, pravestuose Darbininke (spalio ir lapkričio numeriuose). Beveik visų dailininkų nuomone (su keletą išimčių), lietuviško stiliaus nėra, o tematika nėra vien tik lietuvių nuosavybė. Reikalauti, kad dailininkai pieštų tautiškais motyvais, kad ir, sakykime, tragiškus Kauno įvykius (perskaitytus New York Times), kaip buvo brukama iš publikos, yra lygiai tas pats, kaip Sovietų Sąjungoj reikalaujama socialistinio realizmo. Yra lygiai toks pat laisvės varžymas, kaip komunistinėj Lietuvoj privertimas dailininko piešti "proletarinį meną", o savo esminę kūrybą slėpti po lova. Tokia buvo ir Kašubie-nės mintis: "Nugi tada mes dailininkai skleistume visi tą pačią vieną mintį, taptume tautinės propagandos įrankiais, tarnautume gi tokiems pat diktatoriams, kurių dėka mes atsidūrėm čia tremtyje".
Reikia nustebti, kad mūsų tragiškas likimas, be žemės, be šaknų, be kalbos, be tautos, eg-zilis iki mirties, nedavė dar nei tikrai kūrybinio romano, nei poezijos, nei meno dailės, išskyrus kelis, kurie iš tikrųjų užaugo dar Lietuvoje ir tikra prasme išliko "tautiški", t. y. neįsijungė į tarptautinę vagą, bet kūrė savo tautai, neįstengdami pasidalyti tarp kosmopolitinių ir tautinių reikalavimų. Juk tai nepaprastas aruodas visai naujai kūrybai, kuris dar beveik neišnaudotas. Jeigu anksčiau galėjom sakyti, kad neturėjom iš kur pasisemti įkvėpimo (ir dabar tai gali sakyti Lietuvoje), tai dabar, gyvendami tarptautiniame pasauly, turėdami visas komunikacijos priemones, leidžiame tai progai praeiti, nustelbiame ją, kažkokių iliuzijų beieškodami, nenorėdami matyti visą tą nepaprastą realybę, kuri mus supa. Išlikti tautiškam ir kūrybingam svetur yra taip sunku, kad faktas, jog tokių beveik nėra. Neturint po savim savo žemės ir esant atskirtam nuo savo tautos kamieno, kliūtys pasidaryti sau kelią — bet kokioj srity — yra beveik nepakeliamos. Tai matome mūsų senesnės kartos dailininkuose, kurie tapo vis žiūrėdami į Rytus, t. y. į tėvynę, kuriai viskas yra skirta. Niekas negali kurti be tikslo, ir jeigu šiandien mūsų menas jaučiasi lyg ir betikslis, tai dėl to, kad nežinom, kam kuriam. Gerai pastebėjo Girnius: "Tikrai į tautos meną įeina tik ta kūryba, kuri pasiekia tėvynę, nes tik ten ji tampa tautiniu lobiu, tik ten ji tampa ir istoriniu veiksniu tautos dvasinėje egzistencijoje". Tai reliatyvi tiesa, kuri pasitvirtina su tokiais dailininkais, kaip Galdikas, Petravičius, Vizgirda ir net Ignas. Tačiau neatitinka visų, ypatingai jaunesnių dailininkų, kaip Zapkus ar Braždys, kuriems lietuvybė kartais yra neišvengiamas atsitiktinumas. Yra ir tokių, kuriems lietuvybė gadina "biznį".
Konfliktas tarp dailininkų ir mūsų publikos išsivystė dvejopu būdu: dailininkas, pagautas naujų idėjų, srovių, likimo sūkury turėjo rimtai apsispręsti, kuria linkme eiti. Tuo būdu atsirado blaškymasis tarp kosmopolinio gyvenimo ir parapinės programos. Dailininkas turėdavo galvoj, kas tinka mūsų parapinei salei ir kas Madison Avenue. Dažniausiai nukentėjo pats dailininkas, nes kūrėjas negali dalytis. Tas faktas veikė ir psichologiškai, nes dailininko pasąmonėj visados buvo ta siena, kurią jis matė prieš save, bet kurios lietuviška publika nematydavo. Antra vertus, mūsų visuomenė ėjo daug lėtesniu tempu XX amžiaus meno revoliucijoj, negu dailininkai. Publiką reikėjo prijaukinti prie naujų meno srovių; sunku pagauti minios nuotaiką ir skonį, dar sunkiau jį pakeisti. Mūsų dailininkams daug reikėjo pasidarbuoti, kad šį ledą pralaužtų.
Bet yra ir kita medalio pusė. Faktas, kad New Yorko Lietuvių Dailininkų Sąjungos 20 metų sukakties proga suruošta paroda nei dailininkų skaičiumi, nei kokybe, nei užsidegimu, nei plakato paruošimu negali prilygti New Yorko Riverside muziejuje 1958 surengtai meno parodai. Dabartinė paroda dar kartą patvirtino, kad ne lietuviškumo mums stoka, bet kūrybinio akstino. Be abejo, menas visame pasauly pergyvena kažką panašaus į krizę (tai būtų optimistinis ženklas, nes reikštų, kad artėjam prie galo ar pradžios), bet mūsuose vargu ar galima net pavadinti krize, — ji daugiau panaši į stagnaciją. Kalbėti apie dekadansą reikštų pripažinti tam tikrą renesansą. Bet mūsų dailės istorijos tiek maža ir ji tokia trumpa, kad vargu ar tinka dekadanso žodis. Negalima nurašyti 50 metų lietuvių dailės istorijos vienu mostu vien dėl to, kad istorinės - ekonominės - politinės sąlygos buvo joms nepalankios. Tas, kas atsiekta per tą trumpą laiką, yra vertinga ir reikšminga, bet to neužtenka išvystyti mūsų dailę tvirtą, sąmoningą ir save gerbiančią. Jeigu mes būtume stipresni, kūrybingesni, turėtume kultūrinio užnugario tūkstantį metų, nereikėtų rūpintis mūsų palikimu. Bet, deja, taip nėra, "ne per vieną dieną buvo pastatyta Roma", sako ispanų priežodis, ne per vieną dieną gali susiformuluoti tautinis sąmoningumas ir jo vieta tarptautinėj bendruomenėj. Priekaištavimas, kad esame nesuprasti, neįvertinti ir panašiai, yra tik savęs nuvertinimas ir bergždžia pretenzija. Per porą generacijų norime užimti vietą, kurią kitos tautos užsikariavo per šimtmečius. Panašią problemą turi ir kitos jaunos Lotynų Amerikos ir Afrikos tautos, kurios pergyvena tą ieškojimo ir apsisprendimo procesą, kuris gali tęstis šimtmečiais, yra sunkus ir skausmingas. Tuo tarpu kad ir lenkams nereikia ieškoti to lenkiškumo savo menuose, jis yra giliai pasąmonėj, kurio, jeigu ir norėtum, negalėtum atsisakyti. Lietuva sena tauta, kaip Lenkija, dar tebekovoja savo definicijos beieškodama, gal ir dėl to, kad jau net Vytauto laikais mūsų istorija buvo gudiškai, lotyniškai ir net lenkiškai rašyta, bet ne lietuviškai.
Nėra tad lietuviško meno, yra lietuvių dailininkų, kurie, pagal Kašubienę, tapo, lipdo, drožia, kala ir stato, kaip išmano, bandydami sukurti ne lietuvišką paveikslą ar skulptūrą — tokių būti negali, — bet savo individualų meną, kuris, būdamas lietuvio sukurtas, ir jeigu tikras kūrinys, neišvengiamai bus lietuviškas, ir, pagal Gimių, lietuvių pasisavintas. Kuo jis bus universalesnis, tuo daugiau lietuviškas. Nėra tautinių temų, yra tik tautos dvasia, kuri nėra stilius, kaip kai kurie dailininkai galvoja, bet esmė, kurią galima pagilinti, pagražinti, išugdyti, bet vargu ar pamiršti ar tikra prasme paneigti, nes jos paneigimas jau yra pripažinimas. Neturim dar užtektinai stiprių dailininkų tam lietuvių meno savitumui nustatyti — definicijos yra vėlyvesnės už kūrėją. Kol tad atsiras daugiau tokių kūrėjų, bergždžia skaityti paskaitas, laikyti simpoziumus ir rašyti apybraižas apie tai, "ko ieškom iš lietuvio dailininko?".
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
