Generolo Raštikio memuarai ir jo vaidmuo Lietuvos politikoje Spausdinti
Parašė VYTAUTAS VARDYS   
Paskaita, skaityta Akademinio Skautų Sąjūdžio surengtame gen. St. Raštikio trečios atsiminimų knygos pristatyme Čikagoje
Prieš porą metų Muensterio universiteto profesorius Manfred Hellmann buvo mane prašęs surasti lietuvį akademiką, kuris vienam žinomam vokiečių žurnalui parašytų straipsnį apie lietuviškąją memuarinę literatūrą, liečiančią nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Prof. Hellmanui atrodė, kad po to, kai išėjo abu tomai Raštikio atsiminimų, jau susidarė nemaža įdomios medžiagos, kuri verta specialios apžvalgos.

Dievui dėkui, tos literatūros iš tiesų pradėjo atsirasti. Nekalbant jau apie tris generolo Stasio Raštikio tomus, naudingų atsiminimų davė kritiškasis pulkininkas ir krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas, generolas ir paskutinysis krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, paskutiniojo Lietuvos prezidento adjutantas pik. Vacys Šliogeris, politikas ir advokatas Rapolas Skipitis, paskutiniojo kabineto ministras ir kartu su Musteikiu paskutiniųjų posėdžių liudininkas Juozas Audėnas, diplomatas ir paskutiniųjų įvykių užsienio reikalų ministerijoje dalyvis dr. Petras Mačiulis, buvęs žvalgybos viršininkas, Klaipėdos sukilimo vadas ir diplomatas Jonas Budrys, diplomatas ir skeptiškas įvykių stebėtojas Bronius Balutis, rašytojas kan. Mykolas Vaitkus. Yra prezidento Antano Smetonos užrašai, karinio diplomato ir labai blaivaus 1939-40 metų įvykių vertintojo pik. Kazio Griniaus pro memoria, o taip pat kitų epizodinių, t. y. trumpai nepriklausomybės laikotarpį teliečiančių raštų, kaip pvz., krikščionių demokratų vado prel. Mykolo Krupavičiaus liudijimas apie Lietuvos nuotaikas, krašto laisvam gyvenimui atsikuriant, kurį randame neseniai pasirodžiusiame senesniuosius laikus aprašančiame memuarų tome. Prie šių reikia pridėti Bronio Railos atkurtus paskendusio Lietuvos pasaulio asmeninius išgyvenimus ir Jeronimo Cicėno pastabas apie Vilniją. Išeis, tikėkimės, ir buvusio Lietuvos kariuomenės štabo viršininko bei Lietuvos diplomato ir sukilėlio pik. K. Škirpos memuarai, o taip pat ir dar nepaskelbti, bet egzistuojantys gen. St. Raštikio užrašai.

Visi šie atsiminimai, deja, apima daugelį nepriklausomybės laikotarpio aspektų ir, net kartu paėmus, neduoda gilesnio to periodo pažinimo. Tų memuarų tarpe tačiau yra keletas — Šliogerio, Musteikio, Audėno, Mačiulio, Smetonos, Griniaus, Škirpos ir kt, — kurie koncentruojasi į Lietuvos nepriklausomybės saulėleidį ir į problemas bei įvykius, kurie užima pagrindinę vietą ir Raštikio atsiminimuose. Tokiu būdu jau vien iš memuarinės medžiagos galime gerokai pažinti 193.5-40 metų Lietuvos vidaus politikos vystymąsi ir režimo keitimąsi, kariuomenės vaidmenį toje kaitoje, užsienio politikos krizes, įvykius, susietus su sovietų ultimatumu ir su valstybės praradimu.

Lyginant memuarinę ir mokslinę literatūrą
Šį būrį pavardžių perėjus, į akis metasi dar viena palyginamoji charakteristika, kai memuarinė literatūra sugretinama su moksline. Memuarų skaičius apie nepriklausomos Lietuvos laikotarpį iš tikrųjų yra labai kuklus, jei lyginame jį su istorinėmis studijomis, nežiūrint bendrai priimtos nuomonės, kad atsiminimus esą lengviau rašyti negu istorinius veikalus. Iš tikrųjų taip nėra. Reikia pridėti ir daugiau: tik tokie memuarai, kurie rašomi su moksliniu rūpestingumu ir žvilgio platumu, yra naudingi tiek istorikui, tiek šiaip skaitytojui. Mokslinių veikalų tačiau turime nemažiau, nei šiąja prasme naudingos atsiminimų literatūros. Lietuvių kalba, tiesa, tas skaičius galėtų būti ir didesnis, bet į jį, be Vandos Sruogienės istorijos ir kitų originalių ar perspausdintų bendrinės istorijos tomų, visų pirma reikia įskaityti talentingai ir šiltai, nors ir su sąmoningu nekritiškumu, Aleksandro Merkelio parašytą prezidento A. Smetonos biografiją, Antano Rūko redaguotą veikalą apie M. Sleževičių, trumpesnę Vytauto Sirvydo redaguotą knygelę apie Br. Balutį (ypač vertingą dėl ten duodamų keleto Balučio užrašų puslapių). Yra ir kitos biografinės tam laikotarpiui nušviesti reikšmingos literatūros, kad ir ne apie politikus rašytos. Tai prof. J. Ereto knygos apie St. Šalkauskį ir K. Pakštą, o taip pat prof. J. Brazaičio redaguotas tomas apie J. Eretą. Nekantriai lauksime dr. J. Girniaus baigiamos rašyti Pr. Dovydaičio biografijos pasirodymo. Šalia tų, kaip matome, daugiausia biografinio pobūdžio veikalų, yra tik pora, kurie nagrinėja tam tikrus nepriklausomojo gyvenimo aspektus. Tai prof. Pr. Čepėno redaguotas storas tomas apie Lietuvos universitetą ir pik. K. Ališausko tomas iš moderniosios Lietuvos karinės istorijos. Neužmirškime ir J. Kario darbo apie Lietuvos pinigus. Žinome, tiesa, kad Pr. Čepėnas redaguoja sudėtinį istorinį veikalą apie nepriklausomą Lietuvą, ir tikime jį neužilgo išeisiant iš spaudos. Šalia šių esamų ir būsimų knygų, gal didžiausią indėlį į nepriklausomos Lietuvos pažinimą įnešė Lietuvių Enciklopedija — iš perspektyvos žiūrint: milžiniškos reikšmės leidinys — įvairiais straipsniais, o ypač specialiuoju XV-ju dr. V. Maciūno redaguotu "Lietuvos" tomu. Bibliografai, žinoma, gali nurodyti ir eilę straipsnių, tarp jų labiausiai velionio prof. Z. Ivinskio, įvairias nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo klausimais: apie 1926 m. sukilimą, apie 1941 m. sukilimą, apie santykius su žydais ir pan.

Taip tačiau likimas padiktavo, kad labai svarbi, didele dalimi lietuviškai nepakartotoji nepriklausomybės laikotarpio studijų dalis yra buvusi parašyta ir paskelbta svetimomis kalbomis. Tarp jų yra du stambūs prof. Alfredo Senno veikalai, nelai-ku mirusio dr. Alberto Tarulio monografija apie Baltijos valstybių santykius su Sovietų Sąjunga, ypač apie 1941 metų pavasario ir vasaros įvykius, to paties autoriaus studija, skirta išnagrinėti kaip JAV pripažino Baltijos valstybių suverenumą, neseniai pasirodžiusi prof. Leono Sabaliūno knyga apie 1939-40 metų įvykius, jo vadinamus "krizėmis". Tos knygos išėjo anglų kalba. Vokiškai turime prof. Boris Meissnerio studiją apie Baltijos valstybių nepriklausomybės sužlugdymą, prof. Georg von Raucho trijų Baltijos valstybių istoriją, o taip pat prof. M. Hellmanno darbus. Šalia tų, daug svarbios, ypač teisinės ir politinės medžiagos 1953 m. suteikė Charles Kersteno Komitetas Komunistinei Agresijai Tirti. Pagrindinis to komiteto raportas ir dokumentacija pereitais metais buvo vienos leidyklos perspausdinti Čikagos un-to bibliografo latvio Adolfs Sprudz rūpesčiu. Nereikia taip pat užmiršti, kad dr. Alberto Geručio redaguotoje knygoje randame ilgą paties redaktoriaus skyrių apie nepriklausomą Lietuvą, naudingą ypač Lietuvos pirmojo dešimtmečio diplomatinei istorijai pažinti, o šių eilučių autoriaus redaguotoje Lithuania under the Soviets yra duodama lietuviškai niekur nekartotos nepriklausomo krašto vidaus ir užsienio politikos išsivystymo, o taip pat kritiškųjų 1941 metų įvykių analizės. Mūsų istorikai bei politinių mokslų specialistai yra pradėję pasirodyti su atskirais straipsniais ir vokiškuose bei angliškuose žurnaluose, kaip dr. Romas Misiūnas "Soviet Studies" žurnale, kuriame autorius nagrinėjo fašizmo žymes tautininkiškoje santvarkoje. Neilgai trukus žurnale "East Europe Quarterly" pasirodys keli straipsniai, lyginantys politinį išsivystymą laisvuose Baltijos kraštuose. Vokietijos "Actą Baltica" nelabai seniai paskelbė latvio prof. Edgar Andersono studiją apie karinį Baltijos kraštų pajėgumą. Jau šiais metais išėjo prof. Bronio Kaslo redaguoti dokumentai apie Stalino - Hitlerio nepuolimo paktą ir kaip tas paktas palietė Lietuvą. Dar platesnį dokumentų rinkinį rengia dr. Tomas Remeikis. Rankrašty tebėra ir dr. J. Slavėno disertacija apie Klaipėdą.

Imant šituos darbus, memuarinės ir mokslinės literatūros balansas man neatrodo esąs memuarinės literatūros pusėje. Reikia todėl tą literatūrą skatinti. Atsiminimų srity turime bent vieną pirmumą: daugelis to laikotarpio liudininkų tebėra su mumis. Mokslinėje gi srityje turime geroką trūkumą: Vakaruose esanti ir mums prieinama to laikotarpio dokumentacija yra ribota. Pagrindiniai dokumentiniai ir kiti rašytiniai šaltiniai yra Lietuvoje ir mums uždaryti. Žinome, tiesa, porą akademikų, kurie nuvykę Lietuvon bandė pasinaudoti kai kuriais šaltiniais, bet jų laimėjimai buvo nedideli. Jiems nedaug buvo parodyta, dar mažiau leista nusifotografuoti ir fotografijas išsivežti. Studijinis laikas buvo ribojamas. Praktiškai tais Lietuvos šaltiniais galėsime pasinaudoti tik netiesiogiai — per Lietuvoje leidžiamas studijas. O archyvuose Lietuvoje — milžiniški turtai, turį tikriausiai ir sensacingos dokumentacijos. Tikėkimės, kad ją vartodami Lietuvos mokslo vyrai ir moterys galės ją panaudoti pagal mokslo, ne politikos reikalavimus, ir ne taip, kaip dabar Lietuvoje kai kurie istorikai, jau nekalbant apie žurnalistus, naudoja šių eilučių autoriaus ir jo kolegų raštus, juos klaidingai ar be konteksto cituodami ar suvarydami į savo politinį kurpalį tokiu būdu, kad nei tų raštų, nei citatų negalima atpažinti.

Vakarų pasaulyje, tiesa, galima surankioti nemaža medžiagos, spaudinių ir dokumentų, ypač dabar, kada atidaryti amerikiečių, vokiečių ir anglų archyvai. Negalima iškęsti nepridėjus, kad lauktina, jog ir Lietuvos atstovybės užsienyje atidarys savus archyvus, kaip, atrodo, bent šiek tiek yra padaręs ministras Stasys Lozoraitis Romoje. Yra tekę girdėti, kad tie archyvai nebūsią viešumai atverti per penkiasdešimt metų nuo nepriklausomybės netekimo. Jeigu tai tiesa, kai ateis laikas tais archyvais naudotis, jau Vakaruose gali nebebūti lietuviškai mokančių istorikų. Jei tai tiesa, daroma skriauda istorijai ir iš viso reikalui turėti objektyvių žinių apie nepriklausomybės laikotarpį.

Kadangi dokumentinei nepriklausomos Lietuvos periodo analizei galimybės gerokai ribotos, iškyla ypačiai didelė memuarinės literatūros reikšmė. Esamomis aplinkybėmis ar bent kuriam metų tarpui ji turi ne tik užpildyti dokumentų spragas, bet ir pasakyti "visą teisybę." Memuarinės literatūros leidimą todėl reikia ypatingai sveikinti, o kartu ir skatinti. Reikia rūpintis ir tos literatūros tinkamu įvertinimu ir kritika, kad jinai keltų memuarų kokybę, skatintų jų naudingą rašymą, iki minimumo sumažintų progas bereikšmei asmeninei polemikai dieninės periodikos ir pačių memuarų puslapiuose.

Raštikio atsiminimų vieta memuarinėje literatūroje
Istorinės vertės požiūriu 1935-40 metų laikotarpiui nušviesti generolo Stasio Raštikio memuarai yra patys naudingiausi iš visų iki šiol pasirodžiusių. Jie yra ypač svarbūs vidaus politikos sukiniams suprasti (nekalbant apie pirmąją bolševikinę ir vokiškąją okupaciją), t. y. kaip tik tam laiko tarpui, kuriam dokumentinės medžiagos nėra į valias, kuris labai ryškiai prisimenamas dabartinėje Lietuvoje, kuris istorikui labai svarbus, o lietuviui labai jautrus. Dėl to jautrumo Raštikio memuarų pirmieji du tomai buvo labai nevienodai sutikti ir tapo kontroversyviais.Naujame tome autorius apžvelgia tą kontroversiją ir net leidžiasi į polemiką "atsikirsti" savo kritikams. Tačiau susidaręs Raštikio memuarų kontroversiškumas nėra jų neigiama savybė. Jo kritikai autorių čaižė, komentuodami jo elgesį ir nusistatymus, tačiau niekas nepaneigė pagrindinių faktų, kuriuos Raštikis pirmasis detaliai ir iš intymios artumos užrašė. Tas dalykinis Raštikio memuarų charakteris, faktinis jų turtingumas ir parodo vieną šių atsiminimų pobūdį, dėl kurio jo atsiminimai liks svarbūs Lietuvos tyrinėtojui.
Iškeltini ir keli kiti palyginamieji Raštikio memuarų bruožai. Savaime aišku, kad atminimai yra svarbūs jau vien dėl to, kad juos parašė aukšto rango žmogus, dalyvavęs pačioje Lietuvos valstybinio gyvenimo viršūnėje. Tačiau dažnai aukšto rango civiliai ir kariniai veikėjai nemoka rašyti, tuo atimdami savo raštams daug reikšmės. Raštikis betgi yra stiprus plunksnos meistras. Tai gal ir nenuostabu, nes jisai laikraščiam ir žurnalam ėmė rašyti dar 1921 m. ir yra rašęs įvairiausiom temom, pradedant veterinarija, baigiant karine strategija, jau neminint dešimčių ir šimtų proginių kalbų ir paskaitų. Taigi, tai patyręs rašto žmogus. Tačiau tai ne ekskliuzyvinė Raštikio darbų žymė. Konsulo J. Budrio knyga apie žvalgybos veiklą Lietuvoje parašyta taip meistriškai, kad skaitoma kaip filmos scenarijus.
Gerai skaitoma Žuko knyga. Hemingvejiš-kai — dialogais — parašyta ir labai efektyvūs gen. K. Musteikio negailestingai trumpi puslapiai. Raštikis tačiau atsveria savo gebėjimu apvaldyti žymiai didesnę ir komplikuotesnę faktų skalę, neprarasdamas aiškios ir patrauklios prezentacijos. Kas dar svarbiau ir ką istorikas ar politinis analistas ypač įvertina: raštikis yra karys su istoriko-metraš-tininko sąmone. Esu tikras, jog jeigu jam būtų prieinami ano laikotarpio dokumentai, turėtume pirmos eilės to laikmečio istoriją. Šia prasme generolas kiek panašus į velionį istoriką Z. Ivinskį, kuris viską, kas įvyko, turėjo užrašyti. Raštikis savo atsiminimuose pats pasakoja, kad įvykius, susietus su paskutinėm krašto laisvės dienom, užrašė beveik tik kelioms dienoms praslinkus po to, kai atsidūrė Berlyne, bolševikams valdant Lietuvoje. Retam kam būtų tai atėję mintin, vos išsigelbėjus iš mirties pavojaus. Ir toliau Raštikis vedė dienoraštį ir užrašus, tokiu būdu žymėdamas savo istorinį taką. Ketvirta Raštikio tomų — atrodo, ir asmens — savybė, tai savo istorinio vaidmens pajautimas. Raštikis — karys su gilia sąmone, kad jisai vaidino istorinę, užrašų vertą rolę. Aš manau, kad išdidumas ir arogancija, kurią jam kartais priskiria jo buvę kolegos ir kurią pats generolas neigia, yra netiksliai tų kolegų parinktas vardas tai istorinės sąmonės ir rolės pajautai nusakyti. Toks asmens bruožas gali patikti ar nepatikti, priklausomai nuo aplinkybių i asmenybių; kiekvienu atveju jis mūsų autoriui suteikia "formatą," iškelia jį kaip istorinį asmenį, ir tuojau reikia pridėti, iššaukia visuomenėj laukimą iš Raštikio didelių dramatinių žygių. Kadangi jų nebuvo, dabar jisai — ir be reikalo — kaltinamas.

Pagaliau Raštikio memuarai rodo iš vienos pusės autoriaus erudiciją, iš kitos — reflektyvu-mą. Memuaruose generolas išryškėja kaip stipriai apsiskaitęs, profesionalas - visuomenininkas, lyginantis savo ir kitų faktus bei nuomones; analitikas, kuris situaciją egzaminuoja platesniame nei provinciniame ar grupiniame lauke ir kuris problemą mato ir svarsto "iš visų", mažiausiai bent iš kelių pusių.

Šis reflektyvinis, analitinis jo rašymo ir, aišku, asmenybės bruožas gen. Raštikį iškelia kaip stiprų istoriką. Tačiau tas reflektyvinis žiūrėjimo,' veikimo ir net paties buvimo būdas, man taip atrodo, buvo jo kaip visuomenės, o dėl to galima sakyti ir kaip kariuomenės vado nemezis "flaw of character," kuris nėra moralinės prasmės, bet kuris nusprendžia įvykius ir nuskiria žmogaus likimą. Kiekvienam skaičiusiam jo memuarus aišku, kad Raštikis galvojo platesnėm negu Lietuvos suvereniteto kategorijom, kad jo politinės pažiūros buvo labiau universalios, nei tai buvo reikalinga ano meto valdžiai, kad jo, kaip kariuomenės vado, suprasta savo rolė buvo platesnio pobūdžio, nei kario-administratoriaus, kario-techninio specialisto. Tačiau jisai matė ir "antrąją" medalio pusę: kad Lietuvos valstybingumas užėmė pirmą vietą, nežiūrint, kaip klostėsi vidaus politika; kad politikai, t.y. prezidentas ir jo kabinetas galutinai turi nuspręsti užsienio ir vidaus politiką, ne kariuomenė; kad bandymas politinę santvarką pakeisti ne įtaigojimu, bet karine jėga gali atnešti blogesnius nei esamieji (t.y. tuo metu) rezultatus; kad jo kaip kario pareiga paklusti.

Raštikio trečiasis tomas
Ir trečiajam generolo atsiminimų tomui tinka bendrosios čia duodamos charakteristikos, nors šio tomo pobūdis yra kiek kitoks. Jisai nėra toks vientisas ir daugiau negu kiti turi tik žurnalistinės vertės pulapių, nors reikia pripažinti, kad šitie puslapiai, jei neduoda naujos informacijos, padeda pažinti patį autorių ir jo santykius su politiniais ir kariniais veikėjais. Kai kurie šioje atsiminimų daly duodami gabaliukai yra labai informatyvūs, pvz., skyriai apie Lietuvos kariuomenės sąrangą ir jos vadovus įglaudžiant net padalinių vadų sąrašą. Tarp tokių naudingų skyrių yra ir karinis žvilgsnis į Baltijos valstybes, kuriame Raštikis pasisako už glaudžią Baltijos kraštų sąjungą; taip pat Lenkijos karinio atstovo Lietuvai pik. Leono Mitkiewicz atsiminimų interpretuota, bet turiniui ištikima santrauka. Informatyvūs yra atsiliepimai į J. Kardelio, pik. Bironto, Al. Merkelio kritikas, į pik. Griniaus pro memoria, o ypač įdomi ir naudinga yra buv. Šaulių Sąjungos vado pik. Prano Saladžiaus laiškų apžvalga. Debatuose su J. Kardeliu, o ypač Saladžiaus laiškais Raštikis ar pats paduoda ar perteikia informacijos apie tautininkų valdomos Lietuvos politinę atmosferą, apie karinių komendantų veiklą ir apie karinę spaudos cenzūrą. Apie ją žinome nedaug, nes apie ją nepopuliaru kalbėti. Iš to nelemto mūsų "bijojimo" kalbėti apie jautrius dalykus tačiau nėra naudos, ir Raštikis gerai daro to nepaisydamas. Paskutiniu metu, be Raštikio ir Sabaliūno, Vakaruose žinių apie tos cenzūros toną ir pobūdį davė perspausdintasis Lietuvių Katalikų Mokslo •Akademijos 1939 m. suvažiavimo darbų tomas, kuriame apie šį reikalą, su dokumentacija, kalba prof. J. Brazaitis. Randame apie tą cenzūrą ir A. Venclovos bei kitų komunistinių darbuotojų atsiminimuose. Iš visos šitos dokumentacijos — kiek jos dabar matome — smetoniškoji cenzūra buvo tik silpnas vis trūkstantis apinasris, palyginus su dabartiniu sovietiniu žodžio sukaustymu, nors nereikia užmiršti, kad tautininkų cenzoriai irgi braukė, braukė net Adomo Jakšto laiškų citatas. Apie tą braukymą tačiau 1939 m. jau buvo galima rašyti su braukytojų leidimu.

J. Bagdonas           Iš jūros grįžus (aliejus, 1937)

Šiame tome gen. Raštikis gina savo pozicijas, tad jame gana apstu ir polemikos, ypačiai su Br.Raila ir su inž. J. Augustaičiu. Šios diskusijos, ypač pastarosios, tomui nepadeda, nebent, sustorina knygą, nors šiaip jų galėtų ir nebūti. Į jas nekreipdami didesnio dėmesio, betgi randame šioje atsiminimų dalyje jei ir ne visai naujų, tai naujai pakartotų teiginių. Taip čia Raštikis patvirtina savo pagarbą prezidentui Smetonai, pakartoja savo pozicijos nusakymą Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo klausimu 1940 m. įtikimai atsako į jam metamus kaltinimus dėl nepasipriešinimo, o kartu išryškina ir keletą svarbių faktų. Vienas jų yra tai, kad iki šiol niekas, nei Musteikis, kuris turėtų žinoti, nei Audėnas kaip buvęs vyriausybės narys liaudininkas, nei kas kitas nėra įtikimai paaiškinę, kieno rekomendacija bei įtikinimu ir kodėl Smetona paskyrė Lietuvos valstybei nelojalų generolą Vilniaus rinktinės ir vėliau visos kariuomenės vadu, tuo sudarydamas sąlygas kariuomenės suparaližavimui kritišku metu ir prieš prezidento valią. Raštikis taipgi paaiškina, kad Lietuvos Gynybos Taryba ir kai kas ministrų kabinete buvo padarę pasirengimus nelei-mės atvejui. Tačiau ir jisai neturi atsakymo į klausimą, kodėl niekas į tuos nutarimus nekreipė dėmesio, kai atėjo laikas.

Raštikio vaidmuo Lietuvos vidaus politikoje
Vienas iš svarbiausių 1935-40 metų Lietuvos politinio vystymosi klausimų liečia Lietuvos kariuomenės vaidmenį vidaus politikoje ir paties Raštikio rolę tos politikos tėkmėje. Daug apie tai autorius rašo pirmajame savo atsiminimų tome, dar daugiau paskutiniajame. Jeigu pirmajame tome jisai atpasakoja įvykius, trečiajame, savo kritikų spiriamas, jisai tiesiogiai ima aiškinti savo ir kariuomenės vaidmenį. Pagal Raštikį, iki jam ateinant į kariuomenės vadovybę, kariuomenė politikavo. Tas dalyvavimas partinėse grumtynėse kariuomenei kenkė, nedavė jai stabilios vadovybės, neleido jai profesionaliai išaugti. Raštikis norėjo kariuomenę iš to politikavimo ištraukti. Jisai sakosi nepolitikavęs ir jei rekomendavęs prezidentui akciją, kuri nebuvo tiesiogiai karines reikšmės, tai dėl to, kad tokios akcijos reikėję pačios kariuomenės moralei ir efektyvumui išlaikyti. Dėl Raštikio rolės politikoje mūsuose labai daug ginčytasi, paties generolo vaidmuo rastas paslaptingu ir šiandien Raštikio tuolaikiniai nusistatymai ir veikimas norima nuteisti.

Kadangi kariuomenės ir paties kariuomenės vado vaidmens klausimas Lietuvos vidaus politikoje kaip raudona gija perriša Raštikio memuarus ir kadangi tai anuolaikinei Lietuvos valstybinei santvarkai yra išvis svarbus klausimas, reikia apie jį bent šiek tiek pakalbėti. Ne istorinės analizės uždavinys tačiau yra teisti. Čia mums rūpi klausimas išnagrinėti ir nupiešti jį kiek galima arčiau tikrovės. Tai galima padaryti, įstatant klausimo nagrinėjimą į palyginamąjį tarptautinį rėmą ir pažvelgiant į ją iš grynai funkcionalinės pusės, t.y., svarstant klausimą Lietuvos politinės kultūros, tradicijos ir sistemos sąrangoje, bet nesprendžiant, ar generolo akcija ir įtai-gojimai esamai valstybės galvai savyje buvo geri ar blogi.

Moderniųjų laikų valstybėje randame tris pagrindinius kariuomenės vaidmens variantus. Pirmasis variantas yra instrumentinis. Buvo vakar, yra ir šiandien didelis būrys kraštų, kuriuose kariuomenė atskiro politinio vaidmens nevaidina, bet yra naudojama esamajam režimui paremti ir išlaikyti, režimo politinei konkurencijai nuslopinti ar jai iš viso neleisti pasireikšti. Jeigu valdžia yra stiprios politinės partijos rankose, kariuomenė vidaus politiniam išsivystymui, atskirai veikdama, įtakos padaryti negali; jos vaidmuo lieka įrankinis, t.y. jinai yra instrumentas partijos rankose. Už režimo rėmimą jinai paprastai atlyginama geresnėmis algomis, karininkų statusu ir prestižu, karo tarnautojų privilegijomis.
Tokiose santvarkose atsižvelgiama į kariuomenės reikalavimus ginklavimosi politikoje, jai nesigailima biudžeto, su ja tariamasi užsienio politikos reikalais, nors ir nevisada jos klausoma. Instrumentinį vaidmenį kariuomenė paprastai turi diktatūrose. Šiuolaikiniai geriausieji pavyzdžiai randami komunistiniuose kraštuose, nepriklausomai nuo to, ar tie kraštai labai industrializuoti ar tik nedaug, ar labai ekonomiškai bei kultūriškai išvystyti ar tik iš dalies.

Antrąjį kariuomenės vaidmens variantą vidaus politikoje galima apibūdinti kaip neutralaus santvarkos gynėjo, nežiūrint, kokia grupė ar asmuo valdytų kraštą. Toks kariuomenės vaidmuo paprastai randamas demokratijoje. Tokiame krašte kariuomenė neprivilegijuojama, karininkija neturi specialaus aukštesnio stovio, specialiau ir geriau nei kitos visuomeninės grupės neatlyginama. Kaip ir "instrumentiniame" variante, ji pilnai palenkta civilių politikų kontrolei, bet jos uždavinys yra ne paremti esančią administraciją, bet saugoti demokratinę konstituciją. Todėl jinai nevartojama pilietinėm teisėm paneigti. Politinės konkurencijos jinai ne tik nesistengia užslopinti vienos kurios politinės grupės naudai, bet stengiasi pilnai garantuoti politinės konkurencijos žaidimo taisykles, ir pati tame žaidime nedalyvauja. Tokį vaidmenį kariuomenė turi Vakarų Europos kultūros kraštuose ir Amerikoje, t. y. demokratijose, kurios beveik visur yra industrinės, ne agrarinės šalys, kurių politinėje tradicijoje stiprus konstitucionalizmas, kurios aukštai kultūriškai ir ekonomiškai išvystytos. Kariuomenė ten supranta savo vaidmenį kaip demokratinės konstitucijos saugotojo. Politinių patarimų ji neduoda ir jos nesiklausiama, nebent tai liestų konstitucijos saugumo klausimus.

Trečiasis kariuomenės vaidmens variantas yra "valdantysis": kariuomenė valdo, ji įsako civilinei valdžiai ar vetuoja jos sprendimus arba net pati pasiima civilinę valdžią į savo rankas. Daugumoje atvejų kariuomenė politikoje dalyvauja tik iš dalies, bet pabandžius daryti įtaką, ir ypač jei sutinka savo pasiūlymams pasipriešinimą ar pritrūksta kantrybės, jinai pati perima krašto vadovybę, pastatydama vieną iš karininkijos krašto vadovu. Tokių pavyzdžių turime tuzinus, nuo pokario Egipto ir Pakistano iki Indonezijos, Graikijos ir Argentinos, nekalbant apie kitus Lotynų Amerikos kraštus. Kariuomenė užima vadovaujamą vaidmenį ir pati paima valdžią paprastai mažiau išsivysčiusiuose agrariniuose kraštuose, kur konstitucinės tradicijos arba išvis nėra, arba kur jinai labai šlubuoja, ir kur visas gyvenimas yra atsilikęs. Tokiuose kraštuose kariuomenė ir karininkija turi aukštesnį nei kitos grupės prestižą, yra geriau atlyginama. Tarp dviejų pasaulinių karų (1918-39), karinis perversmas ir karinė valdžia paprastai reiškė įvedimą konservatyvios ir sustingusios valdymo sistemos. Pokario metais daugely kraštų, pvz. Egipte, kariuomenė ir karininkija veikė kaip modernizuojantis, progresyvus veiksnys. Nevieton pritaikant prof. K. Pakšto kadaise Lietuvai mestą šūkį, tokiose situacijose kariuomenė veikė kaip veiksnys, pasirengęs pasukti atsilikus} savo krašto laikrodį šimtą metų pirmyn. Kituose kraštuose, savo laiku Burmoje, o ypač Indonezijoje, Argentinoje ir pan. kariuomenė laikas nuo laiko veikė ir kaip demokratizacijos veiksnys ir įvedėjas.

J. Bagdonas: Nidos žvejų uostas (aliejus)
Kariuomenės ryšys su politika tarpkarinėje Lietuvoje turėjo bruožų iš visų trijų variantų, kuriuos atpažįstame šiandieniniame pasaulyje. Tas ryšys ir santykis, reikia pridėti, visą laiką keitėsi. Mūsų demokratinis patyrimas buvo labai ribotas, ir todėl beveik neturėjome demokratinio kariuomenės su politika ryšio net demokratiniais, arba seimų, laikais. Teisingai gen. Raštikis savo paskutinėje knygoje rašo, kad, kariuomenės ir krašto apsaugos ministerijos vadovybėm dažnai keičiantis, ypač nepriklausomybės pirmajame dešimtmetyje, kariuomenė buvo "per daug didelėje politikų priklausomybėje" (p. 17). Tačiau tai nebuvo kariškio pavaldumas civiliui, kaip tai randame reikalinga demokratiniame variante, bet greičiau kariškių naudojimas partiniams tikslams, t. y. politikavimas, besigrumiant dėl vietų, ir todėl daugiau demoralizuojantis nei demokratinis. Iš kitos pusės, Lietuvoje tuo pat metu, išskyrus 1926 m., kelis mėnesius veikė karinė cenzūra. Per demokratinį laikotarpį kariuomenės žmonės įprato dalyvauti partiniame žaidime, tai tačiau yra skirtinga nuo konstitucinių laisvių sargo vaidmens. Nenuostabu, kad 1926 m., kai daugumos partijų koalicija rodėsi norinti nusikratyti kariuomenės dalyvavimu tame politiniame žaidime, ji nusprendė papolitikuoti labai tiesioginiu įsikišimu, net su ginklu rankoje ir su mažumos politinių grupių pagalba. Vėliau karininkijos dalis bandė diktuoti politiką panašiai, kaip nekantrūs Egipto karininkai Faruko laikais, bet jiems nesisekė, ir po tų pamokų, jau Raštikio metais ir jo vadovybėje, kariuomenė atsisakė tiesioginės politinės rolės.

Tačiau, pagal įvykių logiką, 1926 m. atsisakiusi formalinės demokratinės konstitucijos sargo rolės ir vėliau nepajėgusi perimti tiesioginio politikos vadovo vaidmens, Raštikio laikais kariuomenės vadovybė turėjo sutikti su instrumentiniu vaidmeniu, t. y. su vaidmeniu paremti autoritetinę prezidento Smetonos diktatūrą.
Būdamas vadovybėje, Raštikis betgi labai greitai, per 2-3 metus pradėjo reikšti nepasitenkinimą tokiu savo ir iš tiesų, kariuomenės vaidmeniu. Laikui bėgant, tai negalėjo Raštikio nesu-vesti į konfliktą su prezidentu. Paskutinėje savo knygoje Raštikis labai šiltais žodžiais kalba apie prezidentą kaip žmogų ir kaip patriotą, stengdamasis istorijai palikti liudijimą, kad jis prieš prezidentą jokių sąmokslų neorganizavęs. Nėra reikalo abejoti nei šia reiškiama pagarba, nei asmeninės bei tarnybinės ištikimybės pareiškimu. Raštikis nepolitikavo partine ar grupine prasme. Jokie memuarai taip pat neįrodė, kad jisai būtų sudaręs koaliciją su Smetonos opozicija bet kokiai bendrai akcijai. Al. Merkelis, pats didžiausiasis Smetonos gynėjas, kuriam Raštikis buvo neištikimuoju patikėtiniu, taip pat nėra sugebėjęs įrodyti jokio šia prasme Raštikio neištikimumo. Tačiau prezidentui Smetonai tokio nepolitikavimo ir tokio lojalumo neužteko. Ir Raštikis pats savo memuaruose, nors, atrodo, labai nenoromis, tačiau patiki spausdintam žodžiui, kad "buvusiam režimui buvo reikalingas kitoks ir tikrai politikuojantis kariuomenės vadas" (III, p. 529). Smetona, mat, laukė pozityvaus Raštikio pasisakymo už Smetonos režimą. Tam Raštikis buvo paskirtas. Tačiau jau, tur būt, nuo 1938 metų (Šliogeris mini tuos metus kaip laiką, kuriuo Smetona savo artimiesiems ėmė Raštikį kritikuoti) to nebedarė, reikšdamas tik valstybinį ir tarnybinį, bet ne partinį lojalumą. Vieton to jisai tiesiogiai ir netiesiogiai ėmė siūlyti režimo liberalėjimą ir priešinosi prezidento ir jo valdančios grupės įtakos išlaikymui, pvz., sukliudydamas Šaulių ir Jaunosios Lietuvos sąjungų suliedinimą. Smetonai Raštikio į-taka, atrodo, pasidarė nebepriimtina po to, kai susvyravo prezidento asmeninė pozicija. Lietuvos autoritetinis režimas nebuvo tikra prasme partinė, bet daugiau asmeninė diktatūra, gerokai panaši į šiandieninę gen. Francisco Franco Ispaniją. Tautininkų partija ir jos sąjunginės organizacijos sudarė politinį tos diktatūros ramstį. Ginkluotasis jos ramstis buvo visų pirma kariuomenė. Šalia jos, žinoma, buvo policijos ir biurokratijos aparatas bei kai kurie ekonominiai ir kt. interesai. Smetona valdė visus, balansuodamas vienus prieš kitus ar derindamas jų veiklą. Raštikio abejingumas Smetonos režimui kaip režimui tuo metu, kai tautininkai pralaimėjo tarptautinėje politikoje, kai sumažėjo jų kontrolė vidaus gyvenimui, kai pati partija ėmė skilti savo pačių tarpe, reiškė Smetonos asmeninio režimo susvyravimą. Tokioje situacijoje Raštikis pasidarė potencialiai pavojingas ir todėl su diplomatija ir atsargumu buvo atleistas ir pašauktas atgal tik tada, kai pats valstybės laivas buvo ėmęs skęsti.

Raštikio asmeninę veiklą ir vaidmenį dar labiau Smetonai nepriimtinu ir iš viso kontroversyviu padarė lūkesčiai iš opozicijos pusės. Tiek liaudininkai, tiek krikščionys demokratai laukė, kad Raštikis vaidins trečiojo varianto rolę, t. y. aktyviai sieks sudemokratinti režimą visomis jam prieinamomis priemonėmis. Tiek tos grupės, tiek Smetonai nepritariančioji inteligentijos bei organizuotos visuomenės dalis žiūrėjo į Raštikį kaip į jų lyderį, kuris patenkins demokratines aspiracijas. Raštikis tačiau tikėjo į laipsninę evoliuciją, bet ne į Smetonos nuvertimą. Jisai dabar paaiškina, kad jo uždavinys buvęs dar anksčiau supolitikintą kariuomenę laikyti atokiai nuo partinės politikos, nes kariuomenės dalyvavimas joje buvęs nepageidautinas valstybės gerovei. Nėra aišku, žinoma, ar Raštikis turėjo pakankamo pritarimo ka-rininkijoje imtis Smetonos pašalinimo, kaip tai padarė aviacija Argentinoje 1955 m., nuversdami Peroną. Paliks, tur būt, nežinoma, ar gen. Raštikis turėjo pakankamos jėgos priversti Smetoną revizuoti, teisingiau, demokratizuoti autoritetinę sistemą taikiu būdu. Kaip ten bebūtų, Smetonos valdžia išliko, nors sistema Raštikio pastangų didele dalim dėka buvo gerokai suliberalinta, lyginant ją su 1933-35 metais.

Tokiu būdu nepriklausomybės antrojo dešimtmečio gale atsirado visi elementai politinei vidaus politikos ir paties Raštikio dramai atsirasti: skirtingai suprasti kariuomenės ir kariuomenės vado vaidmenys politiniame tautos gyvenime suėjo į konfliktą, kuris atėmė iš Raštikio galimybę toliau daryti į-taką politiniam tautos gyvenimui ir, galimas dalykas, gal kiek kitaip, negu įvyko, apspręsti paskutiniąsias Lietuvos nepriklausomybės dienas, nors tos nepriklausomybės dėl vokiečių-rusų sutarties išlaikyti jau ir nebebuvo įmanoma. Raštikis, iš memuarų matyti, norėjo laikytis savaip suprastos rolės, bet toji tačiau priešinosi Smetonai, o taip pat nepatenkino opozicijos. Generolas negali sakyti nedavęs pagrindo nei vieno baimei, nei kitų lūkesčiams. Jau savo kariuomenės įstatymo reforma, kuri iškėlė kariuomenės vado poziciją į atskirą, nors ir krašto apsaugos ministrui subordinuotą vietą, jisai sukūrė instituciją, kurios reikšmė galėjo tik augti. Stipraus gi žmogaus rankose, kokiu Raštikis buvo, toji instucija turėjo iškilti į lygias gretas su prezidentu ir kitomis pačiom aukščiausiom institucijom. Todėl buvo natūralu, kad šitaip sukurtai pozicijai su laiku būtų priskiriamas didesnis negu kario-administratoriaus vaidmuo. Tai pajuto ir Raštikis. Taip jis ir buvo pradėjęs elgtis. Taip tačiau jisai negalvojo. Ryšys su Smetona galutinai buvo sutraukytas, kai pastarasis pasirinko Raštikio priešą Antaną Merkį ministru pirmininku. To ryšio nebuvo galima išlaikyti, aktyviai nebepalaikant prezidento Smetonos vidaus politikos ir nenusilenkiant tautininkų partijai, o Raštikis atsisakė tai padaryti, nesutikdamas kalbėti tautininkų suvažiavime.

Išvada, kuri reikalinga pasidaryti, yra ta, kad gen. Raštikis, talentingas ir istoriškai įsisąmoninęs tautos karinių jėgų lyderis, neprisiėmė nei "instrumentinio" vaidmens, kaip to norėjo Smetona, nei "valdančiojo" vaidmens, kaip to siekė Smetonos opozicija, nors istorinėje situacijoje, atrodo, nebuvo vietos kitokios rūšies aktoriui. Tokiu būdu Raštikio veikimas galutinai negalėjo pasireiškti nei jį patį, nei valdančiuosius, o taip pat nei pačios tautos labai plačius sluoksnius patenkinančiu sprendimu.

Neretai istorijoje būna, kad lyderio suprastas savo vaidmuo taip susikerta su aplinka, kad neleidžia lyderio principų realizuoti. Šiuo atveju taip į-vyko su Raštikiu. Bet kaip memuarai rodo Raštikį supratus savo vaidmenį? Tasis vaidmuo, kaip matėme, nebuvo ne tik "instrumentinis", "valdantysis", bet ir ne "neutralusis", nes Raštikis, nenorėdamas režimui tarnauti ar ją nuversti, nenorėjo jo ir saugoti. Iš istorinio liudijimo ir iš pačių generolo atsiminimų betgi yra aišku, kad jisai tą režimą norėjo pakeisti ir būtent pakeisti, į jį įtraukiant visas tautos kūrybines jėgas; kitaip tariant, jisai siekė režimą sudemokratinti, perauklėti į labiau tolerantišką ir visus lygiai priimančią politinę sistemą. Šia kryptimi 1938-39 m. jam buvo pasisekę šį tą padaryti. Auklėjamoji veikla ryškiai apibūdina Raštikio veiklą ir pačioje kariuomenėje. Jisai stengėsi jai įdiegti mintį, kad politinėje konkurencijoje kariuomenė neturi dalyvauti. Dar daugiau, ir jau bendresne prasme, Raštikio vadovavimo laikais Lietuvos kariuomenė buvo tapusi tautos masių auklėjamąja jėga, ir jos veiksmingumas darėsi ne tiek didelis kaip karo jėgos (toji jėga augo), bet kaip valstybingumo-pilietiškumo ir tautiškumo mokyklos. Jo įsitikinimas ir pastangos kariuomenę išlaikyti "šalia" politinės konkurencijos, jo atsisakymas vartoti jėgą ir prievartą politikai (nors ir prievartinei) pakeisti nuvedė į jo paties pašalinimą ne tik iš politinės, bet ir iš karinės arenos. Tokiu būdu generolui nepasisekė padaryti Lietuvą galimai demokratine, vartojant ano meto standartus tam demokratiškumui apspręsti. Nebuvo Raštikio išauklėtoji kariuomenė panaudota ir tautai ginti jos didžiausiojo pavojaus metu 1940 metais. Tačiau jei nebuvo ryškiai galimų užregistruoti dramatinių pasiekimų, generolo auklėjamosios pastangos nežuvo. Šiandien kažin ar išvis kalbėtume apie Smetonos diktatūros liberalėjimą, jei ne Raštikis. Kariuomenės ir jos vado auklėjamosios pastangos Lietuvos valstybingumui ir pilietiškumui skatinti taip pat sunku išmatuoti, tačiau nėra abejonės, tas Raštikio ir kariuomenės indėlis buvo pajustas vėlesniais ir sunkesniais Lietuvai laikais.

Istorinė perspektyva šiandien rodo gen. Raštikį buvus ne karį-politiką, kuriam rūpėjo valdžios pasiekimas, bet karį-auklėtoją, kuriam buvo svarbu įugdyti visuomenėje tam tikras elgesio normas, gerokai skirtingas nuo tada oficialiai priimtųjų. Norisi pridėti, kad kario-auklėtojo vaidmeny generolas Stasys Raštikis priklauso prie pačių didžiųjų moderniosios Lietuvos valstybės vyrų.

J. Bagdonas: Trobalė prie opalės (aliejus, 1942)