JAUNIMO KONGRESĄ IR TAUTINIŲ ŠOKIŲ ŠVENTE SVEIKINANT Spausdinti
Sveikiname Pasaulio lietuvių jaunimo II kongresą ir jo metu įvykstančią Tautinių šokių IV šventę. Tai reikšmingi renginiai, dėl kurių ir šie metai išeivijoj paskelbti Jaunimo metais. Abiems renginiams linkime ir gausiai sulaukti jaunimo, ir gražiai pavykti. Savo sveikinimus bei linkėjimus palydime pora minčių, liečiančių išeivinio mūsų jaunimo klausimus.
1. Visur pasaulyje šiuo metu jaunimo klausimas yra iškilęs į dienos klausimą išpopuliarėjusiu "kartų prarajos" šūkiu. Be abejo, kartų praraja neaplenkia ir mūsų. Tačiau tikroji mūsų problema yra ne kartų praraja, nes mūsų gyvenime
šią prarają visų pirma sudaro ne generaciniai konfliktai, o jaunosios kartos aplamai iš lietuviškojo gyvenimo traukimasis. Užuot generacinių konfliktų, pagrindinis mūsų rūpestis yra naujų generacijų nebesulaukimas.

Kur slypi mūsų jaunimo pagrindinė problema, akivaizdžiai parodo Detroito atstovų į jaunimo kongresą rinkimai. Balsuotojų buvo 54 (sakytume, ne taip jau mažai), bet pagal amžių jie taip pasiskirstė: 16 - 19 metų amžiaus jaunimo balsavo 43, o 20 - 29 metų amžiaus — vos 11! Atseit, vyrėlesnio jaunimo 10 metų (20 - 29) laikotarpio balsuotojų buvo 4 kartus mažiau už paties žaliojo jaunimo 4 metų (16 - 19) "generaciją". Šie duomenys nėra atsitiktiniai, nes visur tą patį matome: moksleivinių metų jaunimo dar vis turime, bet iš jo į jaunąją kartą tik maža dalis įsijungia. Tokia maža dalis, kad sunku ją ir karta bevadinti.

2. Kodėl, amžiumi bręstant, lietuvišku požiūriu ne giliau subręstama, o išblėstama? Aišku, ne dėl ko kito, kaip dėl to, kad lietuviškasis ryšys buvo per seklus. Lietuviškasis susipratimas lieka vaiko lygyje, jei pasitenkinama tik lituanistine mokykla, jei toliau nesirūpinama brandinti lietuviškuosius interesus, jei daugumos lietuviškasis reiškimasis ribojasi tik tautinių šokių ansambliuose. Neabejojamai dalyvavimas šiuose jaunimo ansambliuose ugdo lietuvišką nusiteikimą. Tačiau lygiai neabejojamai tik šokančios lietuvybės nepakanka. Šokančio jaunimo ir turėjome, ir turime, bet reikia ir skaitančio jaunimo, nes tik jis gali giliau lietuvybėn įaugti, sąmoningai ją įvertinti ir angažuotis jai savo paties apsisprendimu. Kas tik tėvų stumiamas bus lietuviuose reiškęsis, tas netruks pasitraukti, kai tik "išsilaisvins" iš tėvų įtakos.

3. Išeivinio mūsų jaunimo (taigi ir aplamai išeivinės lietuvybės) padėtis yra per rimta, kad būtų galima tik retoriškai ją dramatizuoti ar, lyg jos nematant, aklai ramintis. Ir lietuviškai auklėto jaunimo dauguma dingsta iš lietuvių, vos pradėję savarankiškiau gyventi. Nėra ko tai slėpti. Bet užtat ir tuščia kalbėti šios daugumos vardu, lyg lietuviškajam jaunimui atstovaujant. Tikrasis jaunimo balsas yra tie, kurie ryžtasi lietuviškai reikštis ir po greit prabėgančių "jaunimo" metų. Šio balso beveik negirdime. Tikimės šiame kongrese jį išgirsią, ir būtent ne deklamuojant įprastinę kartų retoriką, o rimtai sprendžiant savuosius rūpesčius. Jaunimo problemas tik pats jaunimas ir gali išspręsti. Ligi šiolei tai buvo kažkaip neįvertinama. Gal būt, dėl to, kad ir į jaunimą buvo einama lyg dar į vaikus. O savo ruožtu ir jaunimui lyg patiko vaikus vaidinti. Ir glostymas, ir barimasis tik vaikams galioja, nes tik vaikams ir patinka būti glostomiems ar vaikiškai "šiauštis". Jaunimas yra nebe vaikai, o jauni žmonės, kurie patys imasi atsakomybės už save. "Globos" mūsų jaunimui nestokojo. Gal būt, net per daug jos buvo. Labiau reikia, kad pats jaunimas imtųsi savo problemų sprendimo.