Aidai.eu Apžvalga

Vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų stilius

Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS

"Visi didieji mūsų literatūros stilistai — Donelaitis, Valančius ir iš dalies Vaižgantas su Krėve — savo stilių susikūrė instinktyviai, jokiais eksperimentais ar teoretiniais samprotavimais nesi-remdami", rašė 1952 metais "Aiduose" (nr. 1) Leonas Miškinas, kalbėdamas apie Jurgį Savickį, kurį taip pat "iškėlė kaip stilistą, tik skirtingą ta prasme, kad "Šventadienio sonetų" autorius sąmoningai stengėsi "sukurti savo paties interpretacijai tinkamą instrumentą".

Kad Valančius turėjo itin savitą išraišką, sodrų ir taiklų žodį, tiesų sakinį, buvo jau pastebėję jo amžininkai. Tarp pirmųjų grožinės prozos raštų lietuviškai buvo Chodzkos "Jonas iš Svisločės", pasirodęs Vilniuje 1823 m. Antras leidimas išėjo 1860 m. ir pavadintas "Jonas Išmisločius". Jo turinys buvo aplietuvintas ir suaktualintas. Pavyzdžiui, pirmoje laidoje minimos lenkiškos knygos, o antroje tarp kromininko turimų knygų Šiluvos atlaiduose siūlomos tokios:

'Šitai turiu elementorius; šitai knygelė vadinama Živatas Jėzaus Kristaus, Viešpaties mūsų, parašytas per vyskupą žemaičių Motiejų Volončevskį. Dieve, palaimink Bažnyčią tavo tokiais vyskupais, kurie taip gražias knygeles rašo".

Tiesa, čia daugiau pagiriamas pats turinys. Bet jau ir Valančiaus dienų žmonės spėjo atkreipti dėmesį į vyskupo raštų žodį. Vienas jų buvo istorikas, prelatas Benediktas Smigelskis, davęs "Žemaičių vyskupystės" kritiką ir rodęs nepasitenkinimo Valančiaus apibūdinimais. Esą, kunigai kartais net prašę vyskupą, kad "begė-dingus išsitarimus perdirbtų". Taip rašo Jonas Šliūpas savo knygoje "Lietuviškieji raštai ir raštininkai", spausdintoje Tilžėje 1890 m. Aukštai vertindamas Valančių, vadindamas jį milžinu "darbuose dėl tėvynės", apie jo raštus Šliūpas taip galvojo: "Kalba jo raštų yra gryna, pilna priežodžių, o kartais ir juokingų ar nešvankių išsitarimų".

Dar kitas žmogus skundėsi, kad Valančius į šventųjų gyvenimus neišmintingai prikaišiojo "stambių žodžių".

Įdomu čia būtų pridurti, kad pirmiausia Valančiaus stiliaus nagrinėjimą dar prie jo gyvos galvos bus padariusi rusų policija. 1867-69 m. vyskupas Prūsuose išspausdino aštuonias savo knygeles. "Ten, — kaip nurodo Vaclovas Biržiška savo veikale "Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai", — greta grynai tikybinių, susisietų su katalikybės statymu prieš provoslaviją klausimų, buvo ir aiški politinė ir iš dalies agitacinė tendencija". Rusų valdžia užsimojo iškelti bylą vyskupui. "Norėdama įrodyti, kad tai esančios Valančiaus parašytos knygutės, policija griebėsi net stilistinės ekspertyzos — iš stiliaus nustatydama, kad tai tik vyskupas galėjo taip rašyti", skaitome Biržiškos veikale. Vis dėlto pačiam Valančiui bylos nesugebėta iškelti, nes visi tie prieš jį nukreipti kaltinimai buvo vien spėjimai, kuriais byloje nebūtų galima remtis", pažymi autorius.

Įžengus į mūsų amžių, Valančiaus raštai daugiau dėmesio susilaukė savo menine išraiška. Niekas neneigė, kad žemaičių ganytojas net ir savo grožinę literatūrą rašė, prieš akis turėdamas praktinius, religinius, moralinius, pastoralinius, pedagoginius ar net mokslinius tautosakinius tikslus. Tai pažymėdavo ir patsai Valančius. "Kaip viskas pasaulyj persimaino, taip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai, — sakė jis "Palangos Juzės" prakalboje. — Ką aš numanydamas, ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadynės. O tai dėl to, idant atenčios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais gale mūsų devynioliktojo amžiaus".

Juo arčiau į mūsų dienas, juo tvirtėjo Valančiaus garsas kaip žodžio menininko. Iš tikrųjų, kai skaitai jo raštus, bažnytinius ar pasaulinius, negali nejausti trykštant pasakotojo jėgos ir net pasigėrėjimo. Kad vyskupas turėjo menininko "silpnybę", žinome iš jo paveikslų kolekcijos. "Mėgo dailę ir paliko gražų dailės paveikslų rinkinį", nurodo kun. Antanas Alekna savo knygoje "Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius".

Kaip pasakotojui, ilgesnį laiką Valančiui kenkė didaktinė reputacija. Kartais jis visą savo apsakymo vidurį užpildo moralu ("Petris ir Onelė"), ar pabaigoje prikergia ne vieną, o keletą pamokymų ("Jurgis, nedoras ūkininkas").
Iš esmės moralistui , apologetui, filosofui ir istorikui, gamtininkui ar kuriam kitam mokslininkui visados atviros durys į literatūros istorijos lapus. Tokioj prancūzų literatūroj mes jų randame tarp pačių didžiųjų vardų — Paskalį, Bossuet, Bergsoną ir kitus. Tereikia žodžio skonio, kultūros ir idėjų naujumo.

Tegul Valančius ir neturėjo minties gelmių, kaip moralistas buvo pamokslinis senoviška prasme, bet jau vien jo religinė ir tautinė veikla jam nupelnytų vietą lietuvių literatūros istorijoje, panašiai kaip kitam mūsų šalies žadintojui — daktarui Jonui Basanavičiui. Betgi Valančius, šalia savo didžiulio vaidmens tautos istorijoje, turėjo retą dovaną — žodžio meilę ir skonį. Gražiai tai pastebėjo Sofija Čiurlionienė savo "Lietuvoje": "Valančius rašė dėl to, kad galėjo, sugebėjo, kad jo talentas stumte stūmė rašyti, nors jis gal ir galvojo rašąs vien viengenčių naudai". Anot autorės, ir šventųjų gyvenimais rašytojas "pastatė nemirštantį paminklą žemaičių tarmei, žemaičių būdui ir sąmonei".

II
Lietuvių literatūros istorijose ties Valančiaus raštų stilium nebūdavo plačiau sustojama. Kaip J. Šliūpas devynioliktojo amžiaus gale, taip ir naujesni literatūros istorikai pabrėždavo kalbinius vyskupo prozos bruožus. Mykolas Biržiška "Mūsų raštų istorijoje" sako, kad mes "gėrimės lengva, gyva, malonia tų raštų kalba, gyvu pasakojimu, gyvais vaizdais". Panašių pasisakymų rasime Z. Kuzmickio "Lietuvių literatūroj". V. Mykolaičio -Putino "Naujojoje lietuvių literatūroje" ir kitur. V. Mykolaitis - Putinas primena ir platesnį žvilgtelėjimą į Valančiaus stiliaus savybes. Tai J. Štuo-pio straipsnis 1925 m. Židinyje "Valančiaus Zi-watai Szvvętųjų kūrybiškuoju atžvilgiu". Tas pat autorius vyskupo stilių vėl nagrinėja straipsnyje, skirtame "Antano tretininko pasakojimams" ("Židinys", 1932, Nr. 4). Truputį vėliau "Vairo" skiltyse (1935, Nr. 7-8) išsamiai Valančiaus stilių lukšteno V. Maciūnas straipsnyje "Motiejaus Valančiaus 'Givvenimu szvventuju Dievva' stilius". Nemaža dėmesio Valančiaus stiliui paskyrė V. Vanagas savo įžangoje Vilniuje 1972 metais išleistų raštų pirmam tomui. Įžangai būdingas tonas kiek prislopinti žavėjimąsi Valančiaus išraiška. "Poetikos įvairumu bei turtingumu M. Valančiaus stilius negali pasigirti", samprotauja autorius, nors anaiptol nebandydamas numušti to stiliaus savybių iš viso. Ypač tektų suabejoti Vanagu, kai jis kelia abejonių dėl Valančiaus stiprybės — palyginimų. Esą, jie "yra paprastai vertinamojo, ne vaizdinio pobūdžio". Dar kartą perskaičius Valančiaus raštus, pasilieka tvirčiausias įspūdis, kad Valančius palyginimų griebiasi ne tiek dėl jų kokios moralinės ar didaktinės svarbos, kiek dėl jų spalvos. Beliktų pridurti, kad Valančius net ir liaudiškus palyginimus savo prozon sulydo nepaprastai natūraliai. Be to, jis tuos palyginimus, jeigu jie būtų imti iš tautosakos lobynų, kuriuos vyskupas didžiai vertino, reikale mokėjo priderinti platesnei prasmei. Pavyzdžiui, šv. Liucipijono tėvai "gyveno vienybėj it bitės auly". Arba: Sirijoj pasklidus garsui apie šv. Makarijaus stebuklus, "būriais pradėjo sergantys prie jo vilktis it mūsų ubagai į Kalvariją ar į Dovienus".

III
Greta ryškėjo ir Valančiaus vieta grožinės lietuvių prozos raidoje. Kurį laiką būta svyravimo lietuvių literatūros istorijoje, ką laikyti tos prozos tėvu. Lietuvių beletristikos eiga, ypač liaudinės realistinės, buvo aiški nuo Žemaitės ligi mūsų dienų. Kurį laiką buvo jaučiamas svyravimas dėl Valančiaus vaidmens. Dabar jau pripažįstama, kad tos prozos tėvas buvo didysis žemaičių vyskupas. V. Mykolaitis - Putinas minėtame savo veikale rašo, kad Valančius "pirmasis davė mūsų literatūrai išbaigtų beletristinių vaizdų su ryškiomis charakteristikomis, gyvais dialogais ir kasdieninės žemaičių kaimo būklės apyvoka". Šiais žodžiais nužymima Valančiaus kaip lietuvių realistinės beletristikos pradininko vieta, kuri tuo būdu yra istorinė.

Dar tvirčiau tai pabrėžė Stasys Anglickis įžangoje antologijai "Žemaičiai". Jo žodžiais, už kitus ano meto žemaičių rašytojus "aukščiau pakilo ir pasiekė S. Daukanto šlovės kiek vėliau ėmęs rašyti lietuviškosios prozos tėvas Motiejus Valančius".

Panašiai pasisakoma ir Vilniuje 1958 m. išleistoje "Lietuvių literatūros istorijoje", kurią redagavo prof. K. Korsakas, būtent:!
Jis sukūrė geriausius didaktinės prozos pavyzdžius lietuvių literatūroje, iš esmės davė pradžią grožinei lietuvių prozai. Sukurdamas gyvą, individualų personažą, nuplėšdamas ryškių, konkrečių kasdienės tikrovės vaizdų, Valančius stojo į realizmo kelią, kuriuo vėliau ėjo geriausieji lietuvių rašytojai. Vėlesnieji lietuvių rašytojai iš Valančiaus raštų mokėsi stiliaus bei kalbos turtingumo ir vaizdingumo".

Tokią išvadą randame ir "Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje", trečiame tome, kur rašoma, kad Valančius "davė pradžią lietuvių grožinei prozai".

Pagaliau V. Vanagas minėtoje įžangoje taip atsiliepia:
"M. Valančius padėjo pagrindus lietuvių prozai. Nors ir taikydamasis prie mažaraščio skaitytojo, o ir pats neturėdamas geresnės literatūrinės mokyklos bei veikiamas senųjų normatyvinių poetikų, lietuvių proziniam pasakojimui jis suteikė palyginti gerą literatūrinę kultūrą. Kaip K. Donelaitis ir A. Baranauskas parodė lietuvių kalbos meninius galimumus poezijoje, taip M. Valančius išryškino jos galimumus prozoje**.

Apie Valančių, kaip meninį pradininką lietuvių prozoje, kalba ir Albertas Zalatorius savo veikale "Lietuvių apsakymo raida ir poetika". O Valančiaus stiliaus svarą jis taip nusako: "Bene didžiausias Valančiaus stiliaus nuopelnas lietuvių prozai — literatūrinio vaizdo branduolio atradimas: kalba Valančiui nebebuvo paprasta bendravimo priemonė, kaip tai yra tikrovėje, o savotiška to bendravimo imitacija, žaidimas, kažkuo primenąs santykį tarp darbo proceso ir jo pavaizdavimo šokiu". Kaip vieną iš pavyzdžių, autorius nurodo valančišką žaidimą dialoguose.

IV
Tai mus vėl grąžina į vyskupo Motiejaus Valančiaus stilių. Kaip jau buvo užsiminta, vienu iš stipriausių to stiliaus ramsčių reikia laikyti palyginimus. Jie dar tuo įdomūs, kad gražiai paliudija paties rašytojo kilmę — net ir šventiesiems vaizdingai palyginimai semiami iš kaimo buities, iš gamtos. Savo ruožtu, tokie gamtiniai palyginimai Valančiaus prozai duoda gaivumo, tikslumo ir net žaismingumo ar komiško niuanso.

Štai keletas tų Valančiaus žėručių, parinktų nerūšiuojant:
Augo vaikas be mokslo, lyg beržas miške.
Vaikai šokinėjo, it maži oželiai.
Tuojau visi puolė, it vanagai ant gaidžių. Marės) akys išputo ir paraudonavo it triušio, lūpa atkrito kaip senos kumelės, pati surūko it išdžiūvęs šikšnogalis . . .
Jonas) . . . užsiaugino ilgus nagus it vilkas.
Jonkė taipogi, pamačiusi vyrą apmaudinga, tylėjo kaip žuvis prūde.
Baltrus, vienas palikęs, sukos tuščiuose namuose kaip gandras lizde nuopavasar.
Penktąją dieną Petronėlė ėjo spaviednės, susilenkė prie spaviednyčios it ežys, nuo šunų apniktas, bliovė kaip tėvui mirus.
Pūstelninkas, it ožys barzdotas . . .
Petras, į zakristiją pakliuvęs, džiaugės iš vėžys, į vandenį įleistas.
Sumą laikė klebonas Jūzupas Vaitkevyčia, mažas kaip bitelė, sudžiūvęs kaip svirplys.
Antra Valančiaus raštų literatūrinė stiprybė yra veiksmažodžiai, ir jis itin sumaniai juos naudoja įprastiniam šablonui išvengti. Kaip nurodo V. Vanagas, Valančiaus veikėjai, užuot ėję, — styrina, šarpuoja, dūrina, tvylina, sprunka, krupš-tina, kėblina, užuot valgę ar gėrę, — drožia, kemša, užuot šokę, — spardosi ir pan. O ištik-tukais M. Valančiaus proza yra nepakartojamas ir sunkiai pasekamas mūsų literatūros reiškinys".

Tų ištiktukų dėka turime bene pirmą nuo pradžios ligi paskutinio puslapio sąmoningai pa-stilizuotą knygą — "Palangos Juzę". Dar galima pastebėti, kad Valančius kai kuriuos stambesnius veiksmažodžius tolydžio vartojo vietoje paprastesnių, sakysime: vietoje verkė turime — bliovė, vietoje sulaukęs tiek ir tiek metų — kliudęs tokius ir tokius metus.

Šis veiksmažodinis įvairumas Valančiaus stiliui palieka dinamišką, intensyvų toną, kartais net aprašinėjant ir tokius sėslius dalykus, kaip namų apyvokos reikmenys, o jų spalvingesnis parinkimas, panašiai kaip ir palyginimai, sustiprina įgimtą autoriaus palinkimą į humorą ar net komiškesnį pavaizdavimą, išimties nedarant net ir patiems Dievo šventiesiems. Tokių ištraukų galėtum rieškučiomis semtis iš Valančiaus raštų — istorinių, religinių ir beletristinių. Kaip pavyzdį, kur jaučiamas ir savotiškas žaidimas dialogu, galėtume paimti šią ištrauką iš šv. Gordijaus gyvenimo:
"Šventas, kaipo ilgai girioj gyvenęs, buvo sulysęs, išblėškęs, su plaukais apžėlęs, tie dar nešukuoti kyšojo it keras, drabužiai jo buvo nudriskę it ubago, vos kūną uždengiantys. Visi pagonys, jį išvydę ir šauksmą išgirdę, klausinėjo kits kito: "Meldžiamieji, kas tas toks? Ar meška, ar gaidys, — tikra šmėkla, biauri ir veizėti. Ko jis čia įsisuko, varykit jį šalin it ožį iš kopūstų!". Kiti, arti priėję ir prisistebėję, pradėjo balsu sakyti: "Tatai žalnierbuvis Gordijus, seniai pragaišęs, iš kaži kur parėjo!" Dar kiti, sugrobę Gordijų, traukė prie vyresniojo. Tas visų pirma klausė jo: "Kas tu esi?" Šis atsakė: "Esmi Gordijus iš Cezarėjos miesto, Žalnierių per-dėtinis". Tarė sūdžia: "Kame lig šiolei buvai?" Šis: "Slaps-čiaus kalnuose". — "Ką ten valgei?" — "Et, valgiau ką radęs: uogas, obuolius, riešutus ir giles iš kėkštas". Tarė sūdžia: "Bet ir esi it kėkštas pasišiaušęs. Ko atėjai į miestą?" Šis: "Atėjau galvos padėti už Kristų". Sūdžia: "Tadgi tu esi kataliku?" Šventas: "Kas, ar aš?" Sūdžia: "Tu, tu, juk tavęs klausiu". Šventas: "Ką dirbsiu nebuvęs, esmi". Tarė sūdžia: "Oi, liaukis tai tauzyti, nes baisiai kailį savo įkiši". Šventas: "Geidžiu įkišti ne vien kailį, bet ir visą kūną".

Aprašymais Valančius skaitytojo nevargino. Bet reikale jis gebėdavo ir čia uždėti tirštą dažą, kaip pasakodamas apie kankynes pragare, ar tepdamas tokį pasibaisėtiną girtuoklio paveikslą:
"Patys ne kartą matėt, kokia yra burna girtuoklių: visuomet raudona it nudirta, aptekusi su baltomis pleikatomis ir su raudonai mėlynais puškais. Tie vieni užsimelžia, pratrūksta, kiti išdygsta. Nosis išsiplėtusi it valterna, apaugusi su gumbais it beržas ruoplis; kartais blakstienos jų yra plačios, it su raudonais kaspinais apsiūtos, kaip tetervino".

Viena retenybė lietuvių raštuose yra Valančiaus jei ne stilistinis, tai bent jų malonybinis naivumas, vietomis drauge nuslystas į komišką niuansą, kaip pasaulio sukūrimo apsakyme arba šioje ištraukoje, kada ligonis nori išsimeluoti velniui:
"Matai, velneli, dėl sirgimo, rods, nesirgau taip, kad gulėčiau, bet ne kartą gumbas mane varstė ir galvą skaudėjo".
Apskritai suvedus, vyskupo Valančiaus raštų stilius yra klasiško aiškumo, realus, tiesmukas ir vaizdus. Kai kuriuose nagrinėjimuose jame įžiūrima barokinių žymių. Tai reikalautų vingiuoto, apkrauto sakinio ir stiliaus, ko Valančiaus knygose nėra, nebent vienoj kitoj vietoj, kur jis sutirština spalvas, pavyzdžiui, girtuoklio portrete. Jau daug tiksliau Valančiaus raštuose, net ir beletristikoje, pripažinti kronikų stilių. Antra vertus, jis ir savo istorijos raštuose, "Žemaičių vyskupystėje", nesibaidė sodraus žodžio ir vaizdo, net tiesiog grožinės prozos aprašymų, kaip raganų teismuose. Tuo būdu žemaičių vyskupo knygų stilius išlaiko išti-sumą — jis yra, trumpai tarus, valančiškas, nuo pirmojo veikalo, istorijos, ligi kone paskutinio stambesnio — "Pasakojimo Antano Tretininko". Dar galima pridurti, kad jau ir prieš "Žemaičių vyskupystės" rašymą jisai buvo suradęs savo stilistinį braižą. Štai 1841 m., iš Vilniaus jis taip rašė J. Gintilai:
"Laiškas, kuriuo Maloningasis Ponas teikeisi mane pagerbti, man patiko, kaip alkanam košė su švedais. Man pavydi ryšių su Maloninguoju Ponu, o aš, pasitikėdamas tokios aukštos personos protekcija, pučiuosi kaip tešla nuo alūno".
Nėra ko nė galvos sukti dėl didžiausios versmės Valančiaus stiliaus raiškumui ir žodžio taiklumui — tai žemaičių kaimas, iš kurio į pasaulį jis išėjo jau šešiolikos metų vaikinas. O iš to pasaulio knygų jis greičiausia bus prisigraibstęs ir kai kurių seklumų, pavyzdžiui, barbarizmų, sausos didaktikos.

Aišku, dalis barbarizmų su bažnytine terminologija buvo prasismelkus ligi liaudies ir atspariojoje Žemaitijoje.
Kaip minėjome, Valančiaus stilius yra vientisas nuo pirmosios jo knygos ligi amžiaus galo. Tačiau reikale vyskupas gebėjo savo stilių priderinti. Todėl skirtingų atspalvių galėtume pastebėti jo korespondencijos tone, kanceliarijos raštuose ir ganytojiškuose laiškuose. Apie jo kanceliarinį stilių A. Alekna pastebi: "Oficialioj korespondencijoje sakiniai rūpestingai stilizuoti sulig kanceliariškos korespondencijos reikalavimų,\
Ganytojiškuose laiškuose regime vyskupą Valančių tėviškoje, didingoje ir net patetiškoje šviesoje, kada jis kalba:
"... pasenęs ir greitai turėdamas išduoti Dievui apyskaitą iš savo ganytojavimo . . . pakeliu balsą į jus, kunigai, mano draugai, kovotojai, žadindamas jūsų uolumą, kviesdamas jus stovėti sargyboje. Nepriiminėkite jokių raštų, nesutinkančių su katalikų bažnyčios mokslu ir neskelbkite jų iš sakyklos. Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagaliau nė pati mirtis tenenugąsdina jūsų. Mirtis mums yra pelnas . . . Taigi, mieliausieji draugai kovotojai, Dievo kunigai: budėkite, stovėkite tikėjime, kaip vyrai elkitės ir pasistiprinkite".

M. Valančiaus autografo faksimilė (puslapis iš "Pasakojimo Antano Tretininko''

Ir dar šie žodžiai iš Motiejaus Valančiaus testamentinės gromatos tikintiesiems:
"Kentėkite visa, ką daleis Viešpats; nerūgokite ir žinokite, jog sulauksite gadynės, kurioje praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes . . . Norėčiau ir numiręs jums būti naudingas ir būsiu, jei skaitydami tą raštą, išlaikysite perspėjimus tame padėtus".

Taigi, Valančiaus stilių lėmė ne tik iš kaimo išsineštas žodinis aruodas, ne tiktai kaimuose ir miestuose patirti, o paskui jo aprašyti atsitikimai, ne tiktai didaktinė ir bažnytinė ano laikotarpio literatūra, ne tiktai kronikų ir archyvų medžiaga, bet ir jo kaip Bažnyčios ir tautos ganytojo savo misijos pajautimas.

V
Valančiaus stiliaus nagrinėtojai yra atkreipę dėmesį į jo šventųjų gyvenimų spalvingumą.
Norėtume paimti vieną pavyzdį, iš kurio matyti, kad net linksmai atrodančių vietų Valančius neišlaužė iš piršto. Tokie vaizdūs šventųjų aprašymai sklido nuo žilų senovių, kartojami autorių ligi mūsų dienos. Valančiaus atveju minimi bolandistai ir kiti šaltiniai. Kun. K. Matulaitis savo "Šventųjų gyvenimuose", išleistuose Čikagoje 1949 m., nurodo šias versmes Valančiaus šventųjų gyvenimams:
"Jis rėmėsi kun. P. Skargos, S.J. ir kapucino Prokopo raštais, o taip pat kun. VI. Volinskio veikalu ir Šmidto knygomis".
Prie jų būtų galima pridėti viduramžiais garsius Voragino šventųjų gyvenimus — "Auksinę legendą" (Legenda Aurea), sudarytą antroje trylikto amžiaus pusėje. Buvo tai viena iš mėgstamiausių knygų viduramžiais. Atsiradus spaudai, per šimtą metų jos pasirodė daugiau kaip pusantro Šimto leidimų ir vertimų, kol legendą ėmė pulti renesanso mokslininkai kaip barbarišką ir netgi nemoralią.

Ar vyskupas Valančius legendą turėjo savo rankose, negalėtume pasakyti. Tačiau šv. Lauryno kankinimo vaizdas, kokį kuria Valančius, eina lygiagrečiai su legendos tekstu.
Valančius taip rašo apie šv. Lauryną, deginamą ant krotų:
"Menai pusei jau iškepus, tarė šventas: "Apsukit antrą pusę, o tą iškepusiąja valgykit". Ant galo tarė: "Ačiū tau, Kristau, jogei daleidi man įeiti į dangų". Tai pasakęs, numirė". "Auksinėje legendoje" ta vieta taip atrodo:
"Dixitque hilari vultu ad Decium: ecce, miser, assasti unam partem, gira aliam et man duče. Et gratias agens dixit: gratias tibi ago, Domine, quia januas tuas ingredi merui, et sic spiritum emisit".

Šiaip Valančiaus aprašymas daug trumpesnis negu Voragino, kurio vyskupas galėjo būti ir nematęs. Pagaliau jam šiuo atveju nebuvo ko toli dairytis. Aure, žodžiai "jau iškepta, versk ir valgyk" buvo lotyniškai giedami per mišparus šv. Lauryno dieną. Tai galime pasitikrinti nors ir maldaknygėje "Šlovinkim Viešpatį".

VI
Metę akį į kai kuriuos Valančiaus raštų bruožus, vėl grįžtame prie Leono Miškino žodžių apie mčių, kaip didįjį mūsų stilistą, ypač žinodami, kad po tuo parašu slypi žymus mūsų poetas ir stilių žinovas. Iš vienos pusės galima sakyti, kad vyskupo raštuose yra lėkštesnių vietų, kad jo ap-sakymų architektūra retai tėra išlaikyta viename plane, kad jam kenkia didaktika ir barbarizmai, ir taip toliau. Iš antros pusės stebina jo raštų kalbos gyvumas, stiliaus ryškumas, kiekviename sakinyje ir puslapyje jaučiama dinaminė jėga.

Iš tikrųjų į stilių nereikėtų žiūrėti, kaip į balinimą, o kaip į asmens atsiskleidimą. Kai skaitome Valančiaus raštus, regime iš jų išsine-riant jį patį — drąsaus žvilgsnio, stiprios valios, energingą, veiklų, tiesmuką, greitą sąmojui ir juokui, besiveržiantį į kokį nors tikslą, net jeigu tai būtų ir paprastas moralas. Vyskupo Valančiaus raštams tinka prancūzo Buffono garsusis pasakymas: "Stilius tai žmogus". Iš kiekvieno puslapio žemaičių ganytojas mums kalba savo vieninteliu žodžiu, savo tartimi, savo spalva — ir savo asmenybe. Menine prasme vienu atveju mūsų grožinėje prozoje vyskupas Valančius pasilieka lyg ir nepamainomas: tai žodžio tikslumu, sodrumu, aiškumu. Savo geriausiose vietose jis yra tiesiog nuostabus, pavyzdžiui, kaip ubagų pasikalbėjime po atlaidų Kalvarijoje. Jeigu jis tokiu polėkiu ir tokia humoro doza būtų sukūręs didelį veikalą, turėtume nustelbiantį mūsų literatūros šedevrą.

Taigi, iš raštų Valančius kaip žmogus mums atsiveria tikras, įvairus ir įdomus. Savo individualumu jis skverbiasi kone iš kiekvieno sakinio, lygiai kaip Donelaitis jaučiamas kiekvienoje "Metų" eilutėje. Net ir dorodamasis su archyvine medžiaga "Žemaičių vyskupystėje", Valančius drožia iš peties, kaip apie imperatorienės Kotrynos dovaną vyskupui J. Giedraičiui: "Ta, žmoniškai jį priėmusi, pakabino ant jo sprando didžiai brangų kryžių".

Pabaigai tiktų S. Čiurlionienės nuomonė: vyskupas Valančius "paliko savo kalboje tokius turtus, kad dabar, tyrinėdami stilistiką, aukščiausioj vietoj turime pastatyti jo knygutes ir knygas".

Motiejus Valančius. Raštai. I, II t, Vilnius, 1972.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Parašė kun. Antanas Alekna. Kaunas, 1922.
Vaclovas Biržiška. Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai. Brooklynas, 1952.
M. Biržiškos Mūsų raštų istorija. Kaunas, 1925.
V. Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra. Kaunas. 1936.
(J. Šliūpas). Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai. Tilžė, 1890.
Lietuvių literatūros istorija, II. Red. prof. K. Korsakas. Vilnius, 1958.
Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Red. K. Korsakas ir J. Lebedys. Vilnius, 1957.
Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. III t., Vilnius, 1971.
Žemaičiai. Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija. Red. Stasys Anglickis. Kaunas, 1938.
Sofija Čiurlionienė. Lietuvoje. Vilnius, 1910.
Juozas Ambrazavičius. Lietuvių rašytojai. Kaunas, 1938.
Albertas Zalatorius. Lietuvių apsakymo raida ir poetika. Vilnius, 1971.
Leonas Gineitis. Klasicizmo problema lietuvių literatūroje. Vilnius, 1972.
J. Štuopis, Valančiaus "Antano tretininko pasakojimai". Židinys, 1932.
V. Maciūnas. Motiejaus Valančiaus "Gituenimu sztoentu-ju Diewa" stilius. Vairas, 1935.
Leonas Miškinas. Raudoni batukai arba Jurgis Savickis. Aidai, 1952 m.
Kun. K. A. Matulaitis, Šventųjų gyvenimai. Čikaga, 1949. Jacobi a Voragine. Legenda Aurea. Leipcigas, 1850.

Sukurta: Kretingos pranciškonai