IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ Spausdinti
Parašė Alaušius   
Šalia grožinės literatūros kūrinių kasmet sulaukiame ir memuarinių leidinių. Tiesa, ir atsiminimai gali pasiekti meninio lygio, įgalinančio juos rikiuoti į grožinę kūrybą, kai jų autorius yra rašytojas (pvz., M. Vaitkaus atsiminimų nemažą dalį galime laikyti ir grožine kūryba dėl jų estetinės vertės). Tačiau paprastai atsiminimai neturi tokios pretenzijos į literatūrinius kūrinius. Visų pirma iš atsiminimų laukiame faktinio praeities atkūrimo, kiek įmanoma tikresnio, atitinkančio tikrovę, be idealizacijos ar denigracijos tendencijų. Šiuo atžvilgiu memuarai artėja į istoriografinius leidinius. Bet nuo šių pastarųjų atsiminimai vėl skiriasi tuo, kad paprastai jie ribojasi tik autoriaus betarpiška patirtimi. Atspindėdami autoriaus nusiteikimus ir nusistatymus, memuarai iš esmės yra asmeniški, nors ir kiek būtų stengiamasi sąžiningai perduoti, kas atsimenama. Svarbiausia, nėra neklaidingos atminties, nes atminčiai priklauso ir užmirštis: žmogus gali tikėti tikrų tikriausiai atsimenąs ir vis dėl to klysti. Tad ir nesistebėtina, kad atsiminimai dažnai sukelia polemikas. Betgi tai dar jų nenuvertina, o tik įspėja, kad į juos reikia kritiškai žvelgti. Šiaip ar taip, nors ir neturėdami tiesiogiai dokumentinės vertės, memuarai yra pravarti medžiaga ir moksliniam praeities tyrinėjimui.
Reikia mums kuo daugiau atsiminimų, kurie patarnautų nušviesti mūsų praeitį. Ir tai, kas šiandien yra gyvenamoji dabartis, nejučiomis virsta praeitimi. Pabrėžiame atsiminimų svarbą ir dėl to, kad deramai jų reikšmės neįvertindami, nevienas ėmėsi "beletristinti" savo praeitį, kad tuo būdu iškiltų į rašytojus. Tai buvo nejaukus nesusipratimas: užuot paprastai parašius savo atsiminimų, buvo išleista romanų, kurie autoriams vis vien nenupelnė rašytojo vardo. Beletristiniai niekalai lieka paprasta makulatūra. Tuo tarpu atsiminimai, nors ir kuklūs, turi savo vertę net ir tuo atveju, kai jų autorius yra ne koks žymus valstybės vyras, o kuklus mokytojas.

Pastaraisiais metais esame sulaukę įvairaus pobūdžio atsiminimų. Jų apžvalga primins, ar kuri knyga dar nėra likusi neįsigyta.

1. M. Krupavičiaus atsiminimai
MYKOLAS KRUPAVIČIUS: Atsiminimai. Liet. Knygos Klubas, Chi-cago, 1972, 364 psl., 10 dol.
M. Krupavičiaus atsiminimams svorį teikia jau pats autorius, vienas iš pagrindinių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Nors nėra jo vardo nei tarp prezidentų, nei tarp ministrų pirmininkų, faktiškai jo vaidmuo buvo didesnis už ne vieno šių postų valdytojo. M. Krupavičius vadovavo krikščioniškųjų partijų blokui, turėjusiam daugumą nuo Steigiamojo seimo (1920) ligi 1926 m. pralaimėtų III seimo rinkimų. Netiesiogiai jis lėmė šio Lietuvos demokratinio laikotarpio politinę kryptį. O pasiėmęs žemės ūkio ministro pareigas (1923-26), jis pats vykdė žemės reformą — svarbiausią nepriklausomos Lietuvos žygį. Tai savaime jo asmenį daro visiems įdomų.

Tiesa, išleistieji M. Krupavičiaus "Atsiminimai" teapima tik truputį per 30 jo gyvenimo metų (ligi 1919), sakytume, jo pasirengimą savo misijai mūsų tautoje. Bet pakankamai šie atsiminimai atskleidžia, kaip susiformavo jo asmenybė, būdinga neišblėstančiu idealizmu ir nepailstančiu ryžtingumu. Ir svetur atsidūręs, prel. M. Krupavičius stovėjo lietuviškojo gyvenimo priešakinėse gretose kaip VLIKo pirmininkas, Lietuvių Bendruomenės pagrindų kūrėjas, taikstymosi nepažįstantis ir nepripažįstantis lietuvybės kovotojas.

"Savo giminės kilme niekada nesidomėjau. Ji man ir dabar nerūpi". Tai žodžiais pradėdamas savo atsiminimus, M. Krupavičius apie save kilmę ir nepateikia tikslesnių žinių. Tėvo tėvai atsikėlę Sūduvon iš Vilniaus krašto. Tėvas gimęs baudžiauninko šeimoj, bet motina už jo tekėjusi jau kaip už "pono", nes išsilavinusio žmogaus (pagal vargu ar patikimą motinos pasakojimą, jis net turėjęs filosofijos daktaro diplomą). Neaišku, ar jį, M. Krupavičiaus tėvą, likimas persekiojo, ar šiaip jis nesugebėjo įsikurti, nes vis kilnojosi iš vietos į vietą: ir dvaruose dirbo spirito varyklų mechaniku, ir ūkį nuomojo, ir laikė krautuve. n vėliau smuklę. Pagaliau, jau būdamas per 50 metų amžiaus, išvyko laimės ieškoti Amerikon, žmoną palikęs su keturiais mažais vaikais. Amerikoje rado ne laimę, o skurdą: fabrike dirbdamas šlavėju, buvo mašinos sunkiai sužalotas ir kaip invalidas pateko prieglaudom Tad Lietuvoj paliktos šeimos visai negalėjo paremti. Palikta su keturiais vaikais — Mykolu ir trim dukterimis — motina skurdžiai vertėsi. O Mykolui, augant moterų draugėj, dar vaikui reikėjo imtis vyriškų darbų. "Šitokios gyvenimo sąlygos mane išmokė savarankiškumo, orientacijos ir kartu puikybės" (p. 23).

Taip užsigrūdinęs nuo vaiko dienų, M. Krupavičius ir žengė per gyvenimą, ne meilindamasis, bet greičiau "šiaušdamasis". Vaizdžiai aprašoma Veiverių mokytojų seminarija, kur nesidrovėta mokinius skatinti net į demoralizavimąsi, kad tik būtų atgrasoma nuo "politikos" — lietuviškos veiklos. Krupavičius Šią mokyklą baigė su nepataisomo lietuvio ir režimo įtartino priešo atestacija. Iš 24 Krupavičiaus bendraklasių Lietuvoj gavo mokytojų vietas tik vokietis ir rusas, o kiti turėjo kraustytis į Lenkiją. Dvejus metus ir Krupavičius mokytojavo Lomžos apskrityje. Ten iškildavo pavojus vesti lenkaites (tokiu būdu aršiais lenkais išaugo lietuvių mokytojų sūnūs, kaip lietuvių kariuomenę prie Seinų sumušęs gen. Janušaitis, V. Mykolaičio-Putino pusbrolis, lietuvių persekiojimu pasižymėjęs Vilniaus vaivada Kirtiklis ir kt.). Viena rimta mergaitė, dėl nesveikatos palikusi vienuolyną, buvo kritusi į akis ir Krupavičiui. Bet paveikė motinos įspėjimas: "Vaikeli, tu toks lietuvis, kaip sugyvensi su lenke, kas bus su jūsų vaikais" (p. 74). Po dvejų metų Krupavičiui pasisekė gauti mokytojo vietą Lietuvoj — Papilėj.

1908 m., jau 23-čius metus baigiąs vyras, M. Krupavičius stojo į Seinų kunigų seminariją, kurioj išbuvo penkerius metus. Tai bene įdomiausias atsiminimų skyrius (107-182). M. Krupavičius apie Seinų kunigų seminariją rašo su nemažesniu atvirumu, kaip tuo pačiu metu joj klieri-kavęs V. Mykolaitis-Putinas savo "Altorių šešėly" romane. Drauge dalyvaudamas slaptoj lietuvių klierikų draugijoj, M. Krupavičius paskatinęs V. Mykolaitį ir pirmam eilėraščiui parašyti: "neatleidau, kol neparašė pirmą eilėraštį, pavadintą 'Putinas' " (p. 146). Žinoma, jiedu — Krupavičius ir Mykolaitis — buvo skirtingi ir būdu ir polinkiais. Pašaukimo klausimas Krupavičiui nekilo. Rūpesčių jam tik sudarė, kaip kovoti už lietuvybę tautiškai mišrioje seminarijoje, kurios vadovybė, ypač vicerektorius Jalbžykovskis (vėlesnysis Vilniaus arkivyskupas), stengėsi slopinti lietuviškąją sąmonę.

Daug lietuviškosios kovos epizodų primena Krupavičius. Malonės neįsigijo seminarijos vadovybės akyse, bet išvengė pašalinimo. Kaip V. Mykolaitis "Altorių šešėly", kur Krupavičius paverstas Matu Sereika, rašė, "viršininkai žiūrėjo kaip į ne visai aiškų tipą, bet prikibti negalėjo, nes Sereika uoliai atlikinėjo visas pareigas ir buvo atsargus" (Altorių šešėly, Vokietijos 1951 m. leidimas, p. 76).

Seminarijos vadovybė norėjo sutrukdyti ir Krupavičiaus pasiuntimą aukštesnėms studijoms į Petrapilio dvasinę akademiją, kuri nuo seno (uždarius Vilniaus universitetą) tarnavo ir Lietuvos dvasininkams mokslintis. Visą laiką joje buvo lietuvių ne tik studentų, bet ir profesorių. Krupavičius joje studijavo 1913-17 m. Tai ir buvo jos paskutinieji metai, nes įsigalėję bolševikai ją tuojau pat uždarė. Akademijos metus M. Krupavičius prisimena glausčiau negu seminarijos metus, tačiau vis vien pateikia žinių ne tik apie save, bet ir apie savo mokytojus bei draugus, vėliau iškilusius į žymius mūsų mokslo žmones ar visuomenės veikėjus.

1917 m. baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, M. Krupavičius buvo M. Yčo pakviestas Voronežan gimnazijos kapelionu. Voroneže buvo susispietę itin daug karo pabėgėlių jaunimo — moksleivijos, ir tai šią koloniją darė reikšmingą. Tačiau 1917 m. ir moksleiviams nebe mokslas visų pirma rūpėjo, kai prasidėjo revoliucinis sąmyšis. Tad ir M. Krupavičius savo to meto atsiminimuose daugiausia vietos skiria visuomeniniam gyvenimui: krikščionių demokratų or-ganizavimuisi, ateitininkų ir aušrininkų grumtynėms vaizdžiai aprašomuose mitinguose. Rusų bolševikams pavyko suvedžioti ir dalį lietuvių. Pačių subolševikėjusių lietuvių revoliucinis komitetas nusprendė Krupavičiui mirties bausmę. Laimė, jo nebuvo namuose, kai atėjo areštuoti, o įspėtas, kokia bausmė jam paskirta, iš Voronežo skubiai pabėgo. Slapstydamasis, su įvairiais nuotykiais, pasiekė vokiečių frontą ir gavo leidimą grįžti Lietuvon. Valstybės Taryba išprašė iš vysk. A. Karoso, kad Krupavičių paskirtų jai talkinti: "Nuo tos dienos aš jau politikas. Ne pats tą darbą pasirinkau, bet savo vyskupo liepiamas" (p. 320). Atsiminimuose datos nėra, bet atrodo, kad tai buvo 1918 m. vasara. Į nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą Valstybės Taryba įtraukė Krupavičių, jį kone pusmečiui pasiųsdama lankyti kraštą sii paskaitomis ir telkti lėšas. Nors nepriklausoma Lietuva jau buvo paskelbta, bet faktiškai valdžia tebebuvo vokiečių rankose. Tad ir Krupavičiaus kelionė baigėsi tuo, kad 1918 m. gruodžio mėn. buvo vokiečių Švėkšnoj areštuotas. Pasirodė, kad nuo pat Krupavičiaus kelionių pradžios vokiečiai norėjo jį suimti kaip "vogta kunigo sutana persirengusį bolševiką", tik vis jiems nepavykdavo jo sugriebti, nes niekur ilgiau kaip dienos nesustodavo.

Nors iš tos savo kelionės 1918 m. antroj pusėj M. Krupavičius pateikia tik vieną kitą epizodą, jie įspūdingai iliustruoja, su kokiu entuziazmu tauta laukė nepriklausomybės. Turėjo šį entuziazmą gaivinti ir paties M. Krupavičiaus socialinis pažangumas, dėl kurio jis net pačiam Valstybės Tarybos pirmininkui A. Smetonai buvo pasirodęs "jei ne šimtaprocentinis bolševikas, tai bent bol-ševikuojantis krikščionis demokratas" (p. 332). O pats save M. Krupavičius apibūdino viso jo gyvenimo paliudytais žodžiais: "Visuomet ėjau lietuviškuoju keliu. Už tai nebijau atsakomybės prieš lietuviškąją visuomenę ir lygiai nebijosiu ir paskutinio Teismo dieną stoti Dievo akivaizdoje" (p. 323).

Vokiečių žandarų atgabentas iŠ Švėkšnos į Vilnių ir, Valstybės Tarybai užtariant, paleistas, M. Krupavičius rado pradėjusią kurtis valstybę didelėj krizėj — be kariuomenės nuo priešų gintis, o vyriausybės galvas išvykusias užsienin.

Tai 1918 metų pabaiga, kuria ir nutraukiami M, Krupavičiaus atsiminimai. Žinoma, gaila, kad likome be jo atsiminimų iš vėlesnių metų, kai jis išėjo mūsų politinio gyvenimo priešakin. Bet apie viešąjį jo reiškimąsi yra medžiagos kituose šaltiniuose. O tų biografinių duomenų, kuriuos jis pats pateikia apie savo vaikystę bei jaunystę, eitąsias mokyklas ir aplamai visą gyvenimui pasirengimą, iš niekur kitur nebūtų buvę galima rasti. Išleistieji "Atsiminimai" sudaro solidų pagrindą M. Krupavičiaus monografijai, kurią P. Maldeikis jau ir parengė spaudai.
Beje, M. Krupavičiaus "Atsiminimai" yra ne jo paties rašyti, o iš jo pasakojimo surašyti dr. VI. Literskio. Pagal leidėjų įvadinį žodį, tai buvo atlikta Vokietijoj, prieš prel. M. Krupavičiui 1957 m. atvykstant į JAV. Paminime tai, baigdami šį recenzinį aptarimą, dėl to, kad skaitant visai nejaučiama, jog ne paties autoriaus ranka šie atsiminimai rašyti. Matyt, dr. VI. Literskis tiesiog pažodžiui užrašė autoriaus pasakojimą. Pasakojama prel. M. Krupavičiui būdingu tiesumu, atvirai, nesistengiant nieko slėpti ar idealizuoti, be sentimentalumo, žodžiu — dalykiškai.
Rankraščio kalbą peržiūrėjo rašytojas V. Ramonas. Korektūros klaidų, deja, spaustuvė paliko labai daug — daugiau net negu mūsų leidiniuose įprasta. Šiaip knyga gražiai išleista, įrišta į kietus viršelius, su originaliu dail. V.O. Virkau aplanku. Prel. M. Krupavičiaus portretinis atvaizdas ir kitos jo bei artimųjų nuotraukos duotos devyniomis iliustracinio popieriaus įklijomis.
(tęsinys kituose numeriuose)
Alaušius