Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pilėnų dvasia tebegyva PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Henrikas Nagys   
XIV a. kryžiuočių kronikose aprašytasai Pilėnų pilies gynėjų ir jų vado Margirio herojiškas žygis nėra legenda. Tai istorinis liudijimas, kad lietuviai verčiau pasirinkdavo mirtį, negu vergiją. Susideginti šventoje ugnyje jiems atrodė ir prasmingiau, ir tauriau, negu tapti priešo belaisviu: pelenai lieka gimtosios žemės dalis — nenugalėta, laisva. Ir tai nebuvo vienas vienintelis tiktai tosios pilies epizodas: priešų kronikos rašo, kad anuomet dažnai lietuviai žūdavę gaisro ugnyje, bet nepasiduodavę.

Romas Kalanta, 20 metų jaunuolis, pasirinko tą pačią ugnies mirtį, kaip Pilėnų karžygiai. Tiktai tai įvyko XX a., šį pavasarį, gegužės 14, Kaune. Savo tragiška auka jis įrodė, kad Pilėnų dvasia mūsų tėvynėje tebegyva, kad tebėra jaunų žmonių, kurie, laisva valia pasirinkdami mirtį, nori priminti pasauliui savo pavergtos šalies likimą. Nori tokiu būdu, pačios gyvasties kaina, parodyti, kad raudonoji imperija nepavergė žmogaus dvasios. Nesugebėjo per 27 vergijos metus nei užslopinti, nei sugriuždyti lietuviškojo jaunimo Lietuvoje. Lygiai kaip Simo Kudirkos šuolis į laisvę, kaip jauno čeko Palacho susideginimas, kaip 17.000 lietuvių katalikų peticija jungtinių Tautų sekretoriui, — visa tai yra sukrečiantis pavergtojo žmogaus protestas ir riksmas. Baisu, kai reikia imtis tokių desperatiškų žygių, norint atverti akliesiems akis, kurtiesiems ausis. Betgi tai įrodymas, kad laisvės troškulys yra stipresnis už kalėjimus ir sibirus.

Švenčiant Pasaulio lietuviiį jaunimo II kongresą, būtina ir mums patiems Romo Kalantos, lietuvio jaunuolio, auką giliai įsisąmoninti. Nuolat ir nuolat mus pasiekiančios žinios apie tai, kad Lietuvos jaunimo didžiulė dauguma tebetiki savo šalies laisve, yra tiesa. Kalantos laidotuvių metu, gegužės 18, Kauno gatvėse minios lietuvių jaunuolių šaukė tą magišką žodį "Laisvės, laisvės, laisvės" ir reikalavo "Laisvės Lietuvai!". Lietuvos jaunimas, tiek metų augintas melu ir šmeižtu užnuodytoje sovietinėje sistemoje, nepabūgo nuogom rankom pasipriešinti prieš šimtus milicininkų ir greitomis sugabentų baudžiamų kariuomenės dalinių. Nepabūgo kalėjimo nei represijų. Argi tai nebuvo spontaniška pačios tautos demonstracija prieš okupaciją? Tarsi visa Lietuva tapo anais nepamirštamais Pilėnais!

Bet ir mūsų jaunieji reagavo greitai ir spontaniškai — įrodė, kad lemtingais momentais jie sugeba Lietuvos laisvės bylą ginti konkrečiu darbu. Ta prasme Simo Kudirkos bandymas prasiveržti laisvėn ir tragiška Romo Kalantos mirtis, lygiai kaip ir 17.000 lietuvių katalikų drąsa pasirašyti peticiją, buvo mūsų jaunimui akivaizdus įrodymas, kad ne prakalbose ar ginčuose, bet anų pasiaukojusiųjų ryžte plaka tikroji Lietuvos širdis. Lietuva yra tebegyva, tebegyva laisvės viltis, nenuslopinamas laisvės ilgesys. Šitai Lietuvai mes VISI GYVENAME IR DIRBAME. Mūsų auka, be abejo, jokia prasme nepalyginama su j ų auka. Todėl mūsų įsipareigojimas kiekvieną tokį žygį nuolat ir nuolat kalti pasaulio sąžinėn yra ir turi būti besąlyginis. Ir pačiam jaunimo kongresui šią vasarą Romo Kalantos sukrečianti mirtis suteikia daug gilesnę prasmę. Mes negalime padėti gėlių puokštės teatro sode jaunajam kankiniui, bet mes tikrai galime ir turime padaryti viską, kad toji jauno lietuvio mirtis nebūtų veltui ir greitai pamiršta.
Henrikas N a g y s

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai