AL. BARONO PASAKOJIMŲ KNYGA Spausdinti
Parašė Vladas Kulbokas   
Aloyzas Baronas vėl pasirodė su nauja knyga — Šilko tinklai ("Ateities" literatūros serijos Nr. 9, Chi-cago 1974, 184 psl.). Rinkinį sudaro septyni ilgesni ar visai trumpučiai pasakojimai.

''Geras sūnus" —valdingos motinos išaugintas, pripratęs jai nusilenkti ir vedęs jos telaikomas nesubrendusiu. Motina, kaip kirviu kirsdama, tvarko jaunųjų gyvenimą. Marčios kantrybė trūksta, ir ji su kūdikiu atsiduria pas savo rnotiną, įsižadėdama negrįžti, kol anytos sūnus 1 nepasigadins". Situacija apskritai būdingesnė tikriems amerikiečiams (europiniuose lietuviuose paprastai šeimos galva vyras). Visi veikėjai gyvi, tik motina galėtų būti bent kiek niuansuota.

"Bausmė''. Gera, klusni studentė Vida gerokai pavėluoja grįžti iš studentiško, bet visai padoraus pokylio. Despotas tėvas žiauriai ją sumuša. Iš nuoskaudos ir keršto ji pabėga, susiartina su lenkeliu ir už jo išteka, bet tas Mike, įpratęs nerūpestingai gyventi, ją, belaukiančią kūdikio, palieka. Ir dabar Vida, brangindama savo laisvę, negrįžta namo, gauna miesto pašalpą (dar viena "vvelfarininkė"!), o tėvas vis nesupranta, kaip ji išėjo niekais, nors taip gerai auklėjama. Tokių tėvų prieš 50 metų būta apsčiai. Pasitaiko ir dabar. Situacija mūsų laikams gana būdinga. Kad ir spalvos patirštintos, bet dalykas įtikina. Tik paskutinė pastraipa — autoriaus kreipimasis į skaitytoją — nuliekamas dalykas: nepasakytas žodžiu moralas veikia kur kas stipriau. Tą pat galima pasakyti ir apie kituose dalykėliuose pasitaikančius autoriaus nenuken-timus nekalbėti savo vardu . . .

"Šešėlis". Visą laiką savo tėvą mylėjęs sūnus su žmona pasiruošęs skristi Europon. Staiga miręs tėvas, atrodo, sužlugdys seniai puoselėtą planą. Sūnus pasiryžta keliauti. Bet visą laiką jį persekioja tėvo išdavimo mintis. Nei teisindami, nei smerkdami sūnaus, galime pasakyti, kad dalykėlis trumpas ir gyvas, kaip iš širdies imtas.
"Žmona". Čia gimęs lietuvis Stei-geris, tarnaudamas amerikiečių kariuomenėj Vokietijoje, nors vedęs, buvo susidėjęs su vokietaite. Demobilizuotas tarnauja mėsos gaminių iš-vežiotoju ir įsižiūri gražią tremtinio Indrašiaus žmoną, krautuvininkę. Supratęs padėtį, vyras puola "geraširdį" viliotoją; to pastūmėtas laiptais žemyn, prasiskelia galvą ir, pabėgęs iš ligoninės (Lietuvoj ne taip bernai galvas kuolais susiskaldydavo), miršta. Teismas viliotoją nubaudžia tik už muštynes. Bet aukščiausias teismas, sąžinė, jam neduoda ramybės, ir stengdamasis ją nutildyti Steigeris dažnam giria šio krašto įstatymus.

Bet dvasinės pusiausvyrom jis netekęs . . . Steigeris — žemesnės klasės amerikietis, matęs pasaulio, bet praturtinęs ne tiek savo dvasią, kiek praplėtęs malonumų galimybes. Naivioj jo galvoj atsispindi ir šio krašto laimės ieškojimas (kaip kas ją supranta). Gilesnių principų nesama, apie atsakomybę negalvojama. Flirto gijos spalvingos. Steigeris geras viliotojas — "draugaujasi" su meilužės vyru, perka dovanėlei o savų namų meilės nebėra. Regina Indrašienė — gražios moteraitės tipas: ji myli savo šeimą, bet nori patikti ir kitiems vyrams. Kulminacinė scena parašyta stipriai. Tema nenauja, bet vaizdai gyvi, įtikiną. Sudomina, kad jau kasdienišku dalyku virtęs neištikimumas autoriaus pajėgtas gyvai iškelti. Gal tik novelė kiek ilgoka.

"Tėvas". Išgeriąs tėvas, pasitaikius ilgesnei progai (kai po gimdymo žmona guli ligoninėj), ulioja 5 dienas ir pamažu nuvažiuoja žemyn. Patekęs į valkatyną, bijo susitikti lietuvių. Prieš Kalėdas, slapto jausmo traukiamas, atsiranda prie namų.

Netikėtai sutikta dukrelė atiduoda jam savo sutaupąs, kurias jis prageria su kitomis valkatomis. Trumpučiukas dalykėlis bet tikras žmogiškos kančios aiktelėjimas, giliau pervedąs sąžinę už ilgiausius apsakymus.
"Srauni upė". Rimas, gerai įsikūrusio lietuvio daktaro sūnus, bebaigiąs aukštesniąją mokyklą, susidraugauja su gėlininko dukterimi Linda. Jų santykiai nueina tiek toli, kad Linda laukia kūdikio. Jos motinina, prievarta išgavusi meilužio vardą, skambina jo tėvui daktarui. Grubiai atstumti Liudos tėvai ją išsiunčia pas gimines į San Francisco, o Linda neprisišaukusi Rimo, kuris nepasiryžta tarp laisvės ir pareigos ir nešamas kasdieninės rutinos. Ligoninėj gimęs vaikelis gal įsūnytas kokių bevaikių, o Linda išteka už turtingo namų pardavėjo. Taip moderniai, neromantiškai baigiasi jaunystė klaida.

"Geras sūnus" veda lietuvaitę, augina vaikus. Iki liguistumo graužda-masis nuolat kaišioja svetimiems vaikams dovanas, vis galvodamas, ar vaikui kas duoda kada nors . . . Autoriui gerai pavyko parodyti vienas gerai įsikūrusių lietuvių gyvenimo aspektas — turtinga šeima, kur iš pažiūros viskas miela malonu, betgi nėra savitarpio pasitikėjimo ir gero auklėjimo. Valingas tėvas, žino ko siekia, motina amžinai moko, bet sūnaus vidaus jie nepasiekia. Turtingas daktarvaikis, beprincipinio amerikiečių jaunimo sūkury pagautas "sraunios upės", kuri jį — gyvą skenduolį išmeta ant kranto kaip amžinai sužalotą "gerą tėvą". Moderniojo gyvenimo chaose jau beveik stebuklas šeimos harmonija ir savarankiška asmenybė. Atliūliuojančios becharakterybės, lengvų malonumų nešamos kartos Baronas — geras vaizduotojas.

"Pavasariniai vėjai" (pavadinimas, atrodo, senesnio kūrybos periodo liekana). Buvęs Sibiro tremtinys, pusbrolio atsikviestas paviešėti Amerikoje, randa tą giminaitį daktarą tvirtai stovintį ant kojų, žmogų neblo-gą, bet jau išvėsusį lietuvį. Kitokia to daktaro sesuo, gyvenanti nežymiame miestelyje, kurios ir paaugliai vaikai kalba lietuviškai, o namuose pilna lietuviškos spaudos. Pasipiktinęs daktaru, pasvyravęs pasiryžta ir iš-rėcia jam karčią tiesą į akis. Apkiautęs daktaras nesiginčija, žada taisytis, bet, kas žino. Senyvam Sibiro tremtiniui (jis jau turi vaikaičių) "pavasarinių vėjų" motyvas lyg turėtų būti svetimas, — jis tą mintį realiau išreikštų. Šis dalykėlis — vienintelis, kur įvedamas veikėjas iš dabartinės Lietuvos.

Baronas, perėjęs į Amerikos lietuvių pasaulį, vaizduoja beveik išimtinai šeimos gyvenimą: tėvų ir vaikų santykius, šeimos neištikimybę, laisvo elgesio jaunimą, priešvedybinius lytinius santykius ir iš to kylančias nelaimes. Daugiausia tai įsikūrusių tremtinių, čia išaugančių jų vaikų ir senųjų ateivių naujosios kartos pasaulis, kuriame daug drumzlių, o maža šviesos. Tėvai pasinešę į turtą, kieti despotai ar pusiausvyros netekę pasimetėliai. Su vaikais jų santykiai be nuoširdumo. Vaikai, pamatę "platesnio" pasaulio, tėvų nesuprasti, meta tėvų namus ar bent "savu dabu eina".

Baigiant tenka pasakyti: 1. Baronas čia beveik ištisai perėjęs į "vietinę" tematiką: visi apsakymai iš dabartinio Amerikos lietuvių gyvenimo ir visi veikėjai, be "Pavasario vėjų" Sibiro tremtinio, įsikūrę tremtiniai ar jų vaikai. 2. Baronas atsisakęs lyrinių priemonių, gausių puošmenų (jų pajusti tik kur-ne-kur), ir nuo to tik laimi proza. 3. Beveik nejauti autoriaus nuomonių, dirigavimo veikėjams. 4. Todėl jo veikėjai tvirčiau stovi ant savo kojų, įgyja daugiau savo kraujo ir balso. 5. Tvirtai stovima ant tikrovės pagrindo.
Vladas Kulbokas