Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUNIGYSTĖS IR KLERIKALIZMO KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AUGUSTINAS RUBIKAS   
A. Maceinos knygą skaitant

Paskutinėj savo knygoj A. Maceina svarsto eilę labai aktualių, modernių religinių klausimų: tarp kitų ir pasauliečių kunigystę (Krikščionis pasaulyje, Chicago, 1973). Atrodo, kad Maceinos kalibro dėka šiam klausimui bus lemta prasimušti lietuviškoje visuomenėje. Ligšioliniai bandymai, žodžiu ar raštu, tikinčiuosius su tuo klausimu supažindinti, neretai, ypač aukštesniuose bažnytiniuose sluoksniuose, susilaukdavo tik tam tikro šypsnio.

Kalbėdamas apie bendrinę (taigi ir pasauliečių) kunigystę, Maceina liečia ir "pašvęsto žmogaus" — hierarchinę kunigystę, kurią jis vadina sakramentine. Tebūnie čia leista pareikšti keletą minčių, kurios kyla skaitant kai kuriuos jo knygos puslapius, pavyzdžiui, skyrelį apie aukojimą (312-324). Šį klausimą autorius liečia, galima sakyti, prabėgomis. Tad ir šiam straipsny iškeltos mintys, priešingos anoms Maceinos knygoje, visų pirma bus polemika ne su Maceina, o su ta labai paplitusia pažiūra į kunigystę, kurią Maceina savo knygoje tik yra trumpai ir aiškiai perdavęs.

Kalbėdamas apie Naujojo Testamento kunigystę, Maceina sako, kad ji "rymo ant aukos" (314). Jis kritikuoja "mūsų dienų" teologinę linkmę, kuri, pasak jo, "kunigystės esmę norėtų regėti nebe aukoje, kaip įprasta, bet vadovavime bendruomenei" (314). Be to, jis teigia, kad "bendrinė pasauliškio kunigystė gali būti tinkamai suprasta, tik supratus sakramentinę pašvęstojo žmogaus kunigystę" (315). Gi "sakramentinės kunigystės esmė glūdi aukojime" (315). Tada autorius daro išvadą, kad aukojimas yra "kiekvienos kunigystės gimininė žymė, jungianti pasauliški su dvasiškiu tuo, kad abu aukoja" (315): "sakramentinė ir bendrinė kunigystė glūdi aukojime" (316).

Dar labiau išryškėja Maceinos pažiūra į kunigystę, jam kritikuojant tuos, kurie reikalauja sakramentinės kunigystės ir moterims, kaip, pavyzdžiui, olandų teologas van Eydenas. Šis esą klausęs, kodėl negalėtų būti pasipildymo tarp vyro ir moters kunigystėje, kaip jo esama visose žmogaus gyvenimo srityse? Pasak Eydeno, moters įnašas galėtų reikštis "naujomis įžvalgomis, nauja iniciatyva, nauja intuicija, kitokiu taktu". Į tai Maceina atsako, kad "čia nebūtų dar nieko laimėta. Tai būtų tik dvasiškijos praplėtimas į moteriškąją bendruomenę — nedaugiau" (126-127).

Tas "nedaugiau" kaip tik ir išryškina Maceinos pažiūrą į sakramentinę kunigystę. Jis sako, kad "laikyti Mišias, teikti Atgailos ir Ligonių sakramentus negalima nei vyriškai, nei moteriškai, nes visa tai kunigas daro ne savo, bet Kristaus vardu" (126). Taip, Maceinos požiūriu, į kunigystės šventimų rėmus neįeitų nei įžvalgos, nei iniciatyvos, nei intuicijos, nei takto. Tų dalykų juk nereikią nei Mišias laikant, nei sakramentus teikiant. Čia kunigas veikia ne savo, o Kristaus vardu. Pastaba, sako jis, kad vyro vykdomai kunigystei trūksta moteriškojo papildo, esanti "teisinga tik ten, kur kunigo tarnyba peržengia šventimų ribas" (126).

Tokiu šventimų ribų peržengimu Maceina laiko vadovavimą bendruomenei. "Mūsų dienomis", rašo jis, "betgi esama teologinės linkmės, kuri kunigystės esmę norėtų regėti nebe aukoje, kaip įprasta, bet vadovavime bendruomenei". Čia Maceina polemizuoja su K. Rahneriu, kurio nuomone, "esą nenaudinga apibrėžti kunigystę, išeinant iš galios vadovauti Eucharistijos šventimui ar sakramentiškai atleisti nuodėmes, įimant ir Ligonio sakramento teikimą . . . Šitoks išeities taškas neturėtų jokio apčiuopiamo biblijinio pagrindo" (314 - 315). Į tokį Rahnerio teiginį Maceina atsako, kad tai jau reikštų kunigą atjungti nuo aukos, perkelti kunigystės esmę į vadovybę bendruomenei ir tuo pačiu kunigystę supsichologinti, paverčiant pašaukimą savotišku religiniu gabumu, psichine struktūra ar prigimtuoju polinkiu. Bet tai dar ne viskas! Suvesti kunigystę į vadovavimą reikštų ją suklerikalinti, nes, Maceinos nuomone, "aukojimas ją jungia su visais pakrikštytaisiais tikinčiaisiais. Tuo tarpu vadovavimas tikinčiuosius jai kaip tik palenkia, nesidalindamas vadovaujamąja tarnyba, kadangi ja pasidalinti iš viso negalima" (316).

Tokį vadovautinį sakramentinės kunigystės samprotį Maceina laiko neišmąstytu iki galo. "Išvystyta ligi galo ši samprata paverčia kunigystę sociologiniu klerikalizmu, o pasauliški — vadovaujamuoju iš esmės. Štai kodėl mes liekame ir toliau tos pažiūros, kad sakramentinė ir bendrinė kunigystės glūdi aukojime" (316).

Suvedęs kunigystės esmę į aukojimą, Maceina toliau išvedžioja, kad moteris, tapusi kunigu, tai yra priėmusi kunigystės sakramentą, tik "užsitvertų arba bent stipriai susiaurintų savo moteriškas galimybes" (127), nes jos kaip tokios kunigystei nereikalingos. Šios galimybės, aiškina jis, būtų naudingos tikybos mokant, jaunimui vadovaujant, labdaros darbus dirbant ir pan. "Čia iš tikro moteris gali būti papildas . . . Tuo tarpu tokios kunigo pareigos, kurios esmiškai yra susijusios su šventimais, nepriklauso nei nuo vyro, nei nuo moters psichologijos ir todėl negali būti papildomos" (126). Mišių laikyti esą negalima nei vyriškai, nei moteriškai.

Aišku, tada moteris į kunigystę įneštų tik kitokį balso tembrą ir kitokią šukuoseną. Bet tenka klausti, kuo šis kunigystės samprotis yra paremtas?
Senasis kunigystės samprotis

Visų pirma reikia pastebėti, kad Maceina ir jo cituojamas Y. Congaras, apribodami kunigystės esmę aukojimu, laikėsi arba laikosi tam tikros teologinės linkmės, kilusios po reformacijos (ginče su protestantais) ir vyravusios ligi antrojo Vatikano susirinkimo.

Tada Liuteris kunigystę buvo suvedęs į pamokslų sakymą. Jo žodžiais, qui non praedicat nequaquam sit sacerdos — kas nesako pamokslų, tas ne kunigas. Tokį kunigystės samprotį jis grindė tuo, kad Kristaus auka yra buvusi vienkartinė ir kad jos nėra galima pakartoti. Taigi ir kunigo uždavinys esąs visai kitas: skelbti Kristų. O kunigystės šventimai, pagal Liuterį, esanti apeiga, kuria tikintysis yra paskiriamas pamokslams sakyti: sacramentum ordinis aliud esse non possit quam ritus quidam eligendi Concionatoris in Ecclesia.1

Tad liuterinėje perspektyvoje Mišios neteko savo aukotinio pobūdžio. Todėl visuotinis Bažnyčios susirinkimas išėjo jų ginti. Sušauktas po reformacijos, jis tokiam Mišių ir kunigystės sampro-čiui pasipriešino. Bet Tridento susirinkimas — kaip ir kiti panašūs susirinkimai Bažnyčios istorijoje — buvo susirinkę ne teologijos planingai aiškinti, o vien į pačius aktualiausius to meto klausimus atsiliepti. Taigi jie vien pasipriešino Liuterio iššūkiui. Bet tai dar toli gražu nereiškia, kad Tridento tėvai kunigystės esmę būtų regėję vien aukoje. Jie gerai žinojo, kad ji glūdi ir evangelijos skelbime. Jie ir tai buvo paskelbę. Bet kaip ekumeninės teologijos žinovas A. Ganoczy pastebi, susirinkimo tėvai, išsigandę protestantizmo, atsisakė toliau vystyti jų pačių susirinkime jau paskelbtą teiginį, kad svarbiausias vyskupo (taigi ir kunigų) uždavinys (praecipuum munus) yra skelbti evangeliją. Susirinkimo tėvai bijoję pasirodyti protestantais.2 Tad nenuostabu, kad jie metėsi į kitą pusę, priešingą Liuteriui, ir susikoncentravo prie aukotinio Mišių bei kunigystės pobūdžio. Susirinkimo tikslas juk ir buvo pasipriešinti reformacijai.

O kadangi kova su protestantizmu katalikų Bažnyčioje ėjo ir toliau, tai ir potridentinė teologija nuolat pabrėždavo aukotini kunigystės pobūdį. Bet tuo pačiu ji kėlė įspūdį, kad kunigystės esmė vien aukojime ir teglūdi. Savo aiškinimus ji visų pirma paremdavo laišku žydams. Atitinkamas citatas Maceina yra sužymėjęs savo knygos 318 puslapy.

Kunigystė "Melchizedeko būdu'
Iš tiesų, laiško žydams autorius sako apie Kristų: "Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirmiausia už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save" (7, 27). Kaip matyti, čia aiškiai kalbama apie Jėzaus Kristaus kaip vyriausiojo kunigo auką. Tad šitą ir panašias citatas vartoja ir Maceina savo teiginiui pagrįsti, kad sakramentinė ir bendrinė kunigystės glūdi aukojime. Bet šitokiu savo teiginiu Maceina jau tolsta nuo šių dienų naujosios teologijos.
Ši toli gražu neneigia, kad laiške žydams yra iškelta Viešpaties auka ant kryžiaus. Laiško autorius aiškiai pabrėžia ryšį tarp Kristaus kunigystės ir aukos. Bet naujoji teologija klausia: ar Kristaus kunigystė ir kyla iš kryžiaus aukos?3
Visų pirma yra aišku, kad Naujojo Testamento kunigystė yra ne kas kita, kaip dalyvavimas vyriausiojo kunigo Kristaus kunigystėje. Taigi dabar tenka klausti: ant ko rymo Kristaus kunigystė? Tada paaiškės, ant ko rymo ir visų kitų Naujojo Testamento kunigų kunigystė.

Aiškinantis tą klausimą, reikia grįžti prie laiško žydams. O norint jį suprasti, būtinai reikia sustoti ties ta panorama, kurioje jis gimė. Štai, Senojo Testamento kunigais galėjo būti tik vyriškos lyties asmenys, kilę iš tam tikros kunigų giminės. "Levio giminės Sadoko sūnūs kunigai . . . artinosi prie manęs tarnauti; jie stovės mano akivaizdoje, kad aukotų man taukus ir kraują, sako Viešpats Dievas" (Ez. 44, 15). Taigi kunigais galėjo būti tik Levio giminės vyrai.

Ir kaip tik dėl to laiško žydams autorius atsistojo prieš labai sunkų uždavinį: kaip įteisinti Kristaus kunigystę? Kuo ją pagrįsti? Jėzus iš Nazareto buvo kilęs visai ne iš Levio giminės, o iš Judo, kuri su kunigyste neturėjo nieko bendro. Jėzus visai nepriklausė kunigų luomui. Tad kuo remiantis jį buvo iš viso galima laikyti kunigu ir net vyriausiu kunigu? Ir kaip būtų galima įtikinti žydus, kad jis vis dėlto yra teisėtas kunigas?

Tada laiško autorius griebėsi vieno istorinio pavyzdžio, žydams jau žinomo, nes užrašyto jų šventose knygose. Jis atsivertė Pradžios knygos tą vietą, kurioje pasakojama apie Abraomo brolio Loto pagrobimą. Abraomas, surinkęs savo vyrus, priešininkus pasiveja ir brolį atsiima. O grįžtantį į namus jį pasitinka Jeruzalės karalius Melchize-dekas, atnašauja aukas ir Abraomą palaimina. Apie tai šv. Raštas sako: "Salemo karalius Melchizede-kas, atnašaudamas duoną ir vyną, nes jis buvo aukščiausiojo kunigas, jį palaimino" (14, 19 - 19).

Priminęs tą pavyzdį ir grįždamas prie Kristaus kunigystės, laiško autorius sako: "aišku, kad mūsų Viešpats buvo kilęs iš Judo giminės, apie kurios kunigus Mozė nieko nėra kalbėjęs" (7, 14). O vis dėlto Kristus esąs tikras, teisėtas kunigas, nes tokiu jis yra "Melchizedeko būdu", — įrodinėja laiško autorius.

Būti kunigu "Melchizedeko būdu", kaip aiškina laiškas žydams, reiškia būti kunigu ne savo kilme iš tam tikros giminės, kaip kad buvo Senajame Įstatyme Kristaus laikais, o Dievo noru. Juk štai nė Melchizedekas nebuvo kilęs iš tam tikros kunigų giminės, — sako laiško autorius. Tapti kunigu kilme iš Levio giminės reikštų būti kunigu "kūniško įstatymo teise" (7, 16), t. y. kunigystę paveldėti iš tėvų. Gi tapti kunigu "Melchizedeko būdu" (7, 17) reiškia tapti kunigu "nesuardomo gyvenimo galybe" (7, 16). Aiškindamas tuos žodžius, Skvireckas sako, kad tai reiškia Dievo galybę. Tokiu būdu ir Jėzus Kristus, Naujojo Testamento kunigas, tokiu yra tapęs ne savo kūniška kilme iš kokios giminės, o Dievo galybe, arba jo ypatingu pašaukimu bei išskirtiniu noru.

Tad naujoji egzegezė Kristaus kunigystės ramstį ir regi šituose laiško žydams žodžiuose: "Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju Kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: Mano sūnus tu esi, šiandien tave pagimdžiau. . . . Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu" (5, 5-6 Tokiu būdu Kristaus kunigystė remiasi ne jo auka ant kryžiaus, o visų pirma Dievo pašaukimu, Dievo išrinkimu, Dievo nuosprendžiu. Tai patvirtina jau minėto laiško žodžiai: "Viešpats prisiekė ir jis nesigailės: tu esi kunigas per amžius" (7, 21).

Šitaip Kristaus kunigystę aiškino ir Bažnyčios tėvas Cyrilius AJeksandriškis. sakydamas, kad Kristus tapo kunigu jau ateidamas į šį pasaulį, o ne vėliau, aukodamasis ant kryžiaus. Tačiau kitų Bažnyčios tėvų nuomone, Kristus yra tapęs kunigu bent jau krikšto metu, šventajai Dvasiai jį patepant.4

Tad P. J. Cordes, komentuodamas Vatikano susirinkimo dekretą "Kunigų tarnyba ir gyvenimas", ir sako, kad "ne aukojimas padaro žmogų Naujojo Testamento kunigu, o Dievo išrinkimas".5 Jeigu Kristaus kunigystė remtųsi auka, sako jis, tai ką tada reikėtų pasakyti apie jo veiklą ar gyvenimo dalį nuo Betliejaus ar bent nuo krikšto Jordane iki kryžiaus aukos? Tada ji su kunigyste neturėtu nieko bendro.
A. Grillmeier, komentuodamas dogminę kons-tutuciją "Bažnyčia", taip pat sako, kad N. T. tikinčiųjų kunigystė remiasi nauju, ypatingu santykiu su Dievu.6 O pats Vatikano susirinkimas aiškina, kad "pakrikštytieji savo atgimimu ir šv. Dvasios nužengimu yra pašvenčiami . . . šventa kunigija"

(Bažnyčia, 10) ir kad jų kunigystės pagrindu yra "Viešpats Kristus, iš žmonių paimtasis kunigas", kuris "naująją tautą padarė karalystę ir kunigus Dievui, savo tėvui" (ten pat.).

Taigi N. T. kunigystė yra atremta į Kristų. Bet kaip Kristaus kunigystė remiasi ne auka, o Dievo išrinkimu, arba jo valia, tai taip ir visų N. T. kunigų.

Kunigystė ir aukojimas
Vatikano susirinkimas, kalbėdamas apie sakramentinį kunigą, sako, kad šis "savo turima šventąja galia formuoja ir valdo kunigiškąją tautą" ir kad, "atstovaudamas Kristaus asmeniui, jis paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja ją visos Dievo bendruomenės vardu" (Bažnyčia, 10). Kaip matyti, čia yra nubrėžti du sakramentinio kunigo uždaviniai: formuoti, ugdyti krikščioniškąją bendruomenę ir švęsti Mišias. Grillmeier, komentuodamas šią vietą, labai teisingai pastebi, kad pagal Vatikano susirinkimą kunigas visų pirma yra pašauktas ganyti bei organizuoti kunigišką Dievo tautą, o tik paskui aukoti. Eucharistinę auką kunigo pareigų kataloge susirinkimas deda antron vieton. Grillmeier primena dar ir tai, kad susirinkimas šios eilės visada laikosi ir vėliau ją dar labiau pabrėžia. Be to, juk ir išganymas, aiškina jis. yra visų pirma prasidėjęs apreiškimu, paskelbimu, o ne auka. Todėl sakramentinis kunigas ir esąs pirmiausiai siųstas skelbti Kristų bei vadovauti krikščioniškajai bendruomenei, — ir tik paskui aukoti, t. y. Eucharistiją švęsti.7

Šitos eilėsckonstitucija "Bažnyčia" laikosi, kalbėdama apie kunigų, kaip vyskupų talkininkų, pareigas. Ji vėl sako, kad "šventimų sakramentu vyriausiojo ir amžinojo kunigo pavyzdžiu jie yra konsekruoti skelbti Evangelijai, ganyti tikintiesiems ir atlikti kulto pareigoms, kaip tikri Naujojo Testamento kunigai" (28). Čia kulto pareigos yra suminėtos tik trečioje vietoje.

Kaip jau minėta, ligi antrojo Vatikano susirinkimo kunigystė būdavo suvedama į kultą. Tad nenuostabu, kad, redaguojant konstituciją "Bažnyčia", pirmame projekte ir buvo bandyta aiškinti, jog kunigas gaunąs šventimus Eucharistijai švęsti bei kitiems sakramentams teikti (taip, kaip dabar išvedžioja Maceina). Bet susirinkimo debatuose prasimušė kita, daug gilesnė bei platesnė pažiūra, būtent ta, kad kunigas yra Kristaus misijos šiame pasauly dalininkas. Gi ši misija neapsiriboja auka. Todėl konstitucija, kalbėdama apie sakramentinio kunigo uždavinius, sako, kad "savo laipsnio tarnyba būdami vienintelio tarpininko Kristaus pareigų dalininkai, jie visiems skelbia Dievo žodį"
(Bažnyčia, 28). Ir tik paskui konstitucija išvardija visą eilę kitų kunigo pareigų — tarp jų ir eucharistinį kultą.

Kitais metais susirinkime buvo priimtas ir kitas dokumentas, liečiąs išimtinai sakramentinę kunigystę. Tai buvo dekretas apie kunigų tarnybą ir gyvenimą. Jis dar labiau išryškino kunigystės esmę. Nuo 4-tos iki 6-tos pastraipos šis dokumentas kalba apie kunigystės šventimus gavusių pareigas ir kaip pirmąją išvardina evangelijos skelbimą. Jis sako, kad kunigų "pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją" (4): dalytis su visais Evangelijos tiesa, aiškinti katekizmą, dėstyti Bažnyčios mokslą, nagrinėti gyvenamo meto klausimus Kristaus šviesoje ir be paliovos visus kviesti, kad atsiverstų ir eitų šventumo keliu (plg. 4). Bet tai ir yra anas jau Tridento susirinkime paskelbtas teiginys, kad svarbiausias vyskupo (kunigo) uždavinys yra skelbti evangeliją. Dėl polemikos su protestantais jis tada nebuvo išvystytas iki galo.

Mūsų klausimui svarbi dar ir ši Vatikano susirinkimo pastaba, kad "žodžio skelbimas yra reikalingas pačiam sakramentų teikimui". Susirinkimas moko, kad tai "yra sakramentai tikėjimo, kurį gimdo ir gaivina žodis". O tai jau reiškia, kad sakramentai neatskiriamai yra sujungti su žodžiu. "Tai ypač pasakytina apie Dievo žodžio liturgiją Mišiose. Jose neatskiriamai yra susietas Viešpaties mirties ir prisikėlimo skelbimas su klausančiųjų atsakymu ir su pačia auka", — moko susirinkimas. Iš to matyti, kad ir pačios Mišios nėra vien auka, bet kad jos yra ir skelbimas. Kunigas, tiesa, kalba konsekracijos žodžius. Bet žodis jau yra skelbimas: skelbimas to, ką Viešpats yra padaręs ir šiandien tebedaro. Tai patvirtina ir pačių Mišių liturgija. Štai po konsekracijos susirinkusieji šitaip į ją atsiliepia: "Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant". Tam skelbimui prie altoriaus vadovauja kunigas. O dekretas apie kunigų tarnybą ir gyvenimą, išskaičiuodamas sakramentinio kunigo uždavinius, kalba apie kunigo vadovaujamą(l) eucharistinę vakarienę (5). Susirinkimo tėvai sako, kad "eucharistinė vakarienė yra kunigo vadovaujamos tikinčiųjų bendruomenės centras". Taigi Vatikano susirinkimas labai aiškiai kalba apie sakramentinį kunigą kaip vadovą tiek Mišioms, tiek bendruomenei. Be to, jis iškelia kunigo uždavinį ugdyti bendruomeninę dvasią (6): bendruomenę vienyti bei jungti.

Tad turint prieš akis šitokius kunigystės šventimais gautus uždavinius, darosi neaišku, kodėl moteris čia negalėtų papildyti vyrą. Ji čia įneštų ne vien kitą balso tembrą bei šukuoseną. Bet moters sakramentinė kunigystė nėra šio rašinio tema.
Aukos turinys Suvedęs kunigystę į aukojimą, Maceina ieško skirtumo tarp kunigo ir pasauliečio. Jis aiškina, kad tas skirtumas esąs aukoje, geriau sakant, aukos turinyje. Aukoti juk galima du dalykus: Viešpatį Eucharistijoje ir pačius save. Maceinos aiškinimu, Viešpatį aukoja altoriaus kunigai, o save pačius — pasauliečiai. "Naujojoje Sandoroje", rašo jis, "turime tad dvi kunigystės rūšis: bendrinę ir sakramentinę, ir du aukojimo būdu: dvasinį ir eucharistinį" (322). Atmesdamas kitokius kunigystės aiškinimus, kuriais ji nerymo ant aukos, Maceina rašo: "mes liekame ir toliau tos pažiūros, kad sakramentinė ir bendrinė kunigystė glūdi aukojime: pirmoji vienkartinės Kristaus aukos nekruvinu būdu, antroji — šv. Petro minimos dvasinės aukos" 316). Taip jis aiškina, kad "kunigas aukoja ant altoriaus duoną ir vyną, virtusius Kristaus kūnu ir krauju", — "kai tuo tarpu pasauliškis aukoja . . . kas jis yra ir ką jis turi, vistiek ar tai būtų jo gyvenimo kasdienybė, ar atsitiktinybė, ar nepapras-tybė. ... Jis aukoja ne kokį nors daiktą, esantį šalia jo, bet veiksmus bei įvykius, susijusius su juo pačiu" (317). Taigi autorius tvirtina du dalykus: 1) kad aukojimas abi kunigystes jungia, ir 2) kad ne tas pats aukos turinys jas vieną nuo kitos skiria. Jis sako, kad "aukojimas tuomet yra kiekvienos kunigystės gimininė žymė, jungianti pasau-liškį su dvasiškiu tuo, kad abu aukoja. Juodu skiriasi tik tuo, ką aukoja. Auka yra šiuo atveju vpatinga skirtis tarp abiejų šios rūšies kunigysčių" 315).

Maceinos teiginys turi šaknis pažiūroje į kunigystę, kilusioje ginčuose su protestantais ir vyravusioje tarp Tridento ir antrojo Vatikano susirinkimų. Pastarasis tačiau moko, kad "visi Kristaus mokiniai turi aukoti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą" (317) ir kad taip pat visi aukoja ir eucharistinę auką. Vatikano susirinkimas anas skyrybas tarp kunigų ir pasauliečių, regėtas aukos turiny, yra panaikinęs. Juk jeigu visi Kristaus mokiniai turi save aukoti Dievui kaip atnašą, tai nuo tos pareigos nėra laisvi nė kunigai.
Iš kitos pusės Vatikano susirinkimas sako, kad eucharistinę auką pasauliečiai aukoja "ne vien kunigo rankomis, bet ir jie patys drauge su kunigu" (šv. Liturgija, 48); kad "tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją drauge aukoja" (Bažnyčia, 10). Karališkoji kunigystė čia reiškia bendrinę, taigi ir pasauliečių kunigystę.

Tokiu būdu teiginys, kad vieni aukoja tik eucharistinę auką, o kiti tik save, nepasitvirtina. Kunigą nuo pasauliečio jokiu būdu neskiria aukos turinys, nes juodu abudu yra pašaukti aukoti tiek eucharistinę auką, tiek pačius save. Tad aukos turiniu bendrinė kunigystė nesiskiria nuo sakramentinės.
O Semelroth'as, aiškindamas sakramentinio kunigo vaidmenį Mišiose, sako, kad kunigas jokiu būdu nėra išimtinis eucharistijos aukotojas, nes auka jis nesiskiria nuo pasauliečio. Kunigas prie altoriaus Kristaus auką tik regimu būdu perkelia į susirinkusių tarpą, kaip vadovaujantis ganytojas bei skelbėjas.8

Kas vedė į klerikalizmą?
Priešindamasis vadovautiniam kunigystės sampročiui, Maceina sako, kad perkelti kunigystės esmę į vadovybę reiškia pačią kunigystę sukleri-kalinti. Ir iš tiesų! Klerikalizmas Bažnyčiai yra atnešęs ir šiandien neša daug žalos. Bet čia tenka klausti: ar nevedė į klerikalizmą (į nesiskaitymą su pasauliečiais) kaip tik anas senasis aukotinis kunigystės samprotis? Juk ilgą laiką kunigas, save supratęs kaip vienintelį eucharistijos aukotoją, nuo kitų tikinčiųjų atsitverdavo nematoma siena: kunigas stovėjo už grotelių, o kiti šiapus jų. Kunigas konsekravo ir tuo pačiu aukojo Dievui eucharistinę auką, — kiti to negalėjo. Jie aukojo vien pačius save, o kunigas — Jėzų Kristų! Tuo jis jau darėsi tarpininku tarp Dievo ir žmonių. O kaip tokio jo vieta ir buvo ne tarp žmonių, ne bažnyčios vidury, o ten toli, gale, atsitverusio nuo kitų grotelėmis ir presbiterijos erdve.

Kad vienas kunigas teturi galią konsekruoti, to šiandien niekas neginčija. Bet visa bėda, kad išskirtinė galia konsekruoti būdavo suprantama kartu ir kaip išskirtinė galia aukoti eucharistinę auką. Todėl švęsdamas Eucharistiją, arba laikydamas Mišias, kunigas nė neklausdavo, ar žmonės jį supras ar ne: ką jis kalba, ką jis sako, kaip jis meldžiasi, kokius ženklus daro. Užteko, kad kalbą ir ženklus suprato tik du: kunigas ir Dievas. Juk. laikantis senojo sampročio, kunigas stovėjo prie altoriaus ne tam, kad su žmonėmis kalbėtųsi ar jiems ką skelbtų, bet tam, kad vien su Dievu kalbėtųsi ir jį permaldautų.

O tai jau kėlė kunigą į nepaprastas aukštybes pasauliečio sąskaitom Į kur tai nuvesdavo, rodo vienas ganytojinis laiškas, išleistas 1905 metais. Salzburgo arkivyzkupas Katschthaleris, norėdamas pakelti kunigų autoritetą, tame laiške aiškino, kad, kunigui teikiant sakramentus, Dievas atsisakąs savo visagalybės ir ją sudedąs į kunigo rankas. O konsekracijos metu Kristus net savo kūną pavedąs visiškon kunigo valdžion. Štai, kunigas galįs, kada tik nori, Viešpatį pašaukti ant altoriaus, jį uždaryti į tabernakulį, jį vėl išimti ir dalyti žmonėms. Jis net galįs žmogumi tapusį Dievo Sūnų kaip nekruviną auką paaukoti už gyvus ir mirusius. Ir štai, Kristus, vienatinis Dievo Tėvo Sūnus, per kurį yra sutverti dangus ir žemė, paklūsta kunigui. Tada arkivyskupas klausia: ar galima šitiek galios turintį kunigą iš viso dar vadinti žmogumi? Juk kas kitas turėtų tiek valdžios?

Tai atpasakodamas, F. X. Arnoldas tokius aiškinimus vadina retorišku išsišokimu (rhetorische Fehlleistung).9
Su šitokia savisąmone kunigui buvo sunku savo kunigystę aiškintis kaip tarnybą. Neretai jis būdavo įtaigojamas minties, kad jis yra pašauktas ne tarnauti, o viešpatauti. Tiesa, ne visi kunigai buvo linkę į viešpatavimą. Bet kunigo, kaip išskirtinio eucharistijos aukotojo, kuriama atmosfera, buvo labai palanki viešpatavimui ir net arogancijai. Ji kunigą, kaip tarpininką, ir ontologiškai skyrė nuo kitų.

Vadovavimas Naujajame Testamente
A. Maceina sako, kad vadovavimas tikinčiuosius kaip tik palenkia kunigui. Jis pasauliškius darąs kunigo pavaldiniais ir kunigystę paverčiąs "sociologiniu klerikalizmu", nes vadovaujamąja tarnyba su kitais "pasidalinti iš viso negalima" 316). Gi iš tiesų tarp abiejų kunigysčių turėtų būti kas nors bendro, tam tikra gimininė žymė. Bet vadovautinis kunigystės samprotis tą žymę panaikinąs, kai tuo tarpu aukotinis ją išgelbsti, nes abudu aukoja.

Bet čia, atrodo, nėra atskirti vienas nuo kito du gana nepanašūs dalykai: vadovavimas politinei ir vadovavimas bažnytinei bendruomenei. Ši pastaroji laikosi ne žmogiškąja išmintimi ar sugebėjimu, bet Jėzaus Kristaus jėga bei jo veikimu. 1 Kristus gi veikia, — to niekad negalima pamiršti, — visame savo kūne, visoje Bažnyčioje, o ne vien hierarchijoje. Jis veikia ir pasauliečiuose. Kitaip sakant, jis veikia ne tik vadovuose, bet ir vadovaujamuose. Apaštalas Paulius tai labai aiškiai pabrėžia, nedarydamas jokio skirtumo tarp vienų ir kitų: "Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose" (Efez. 4, 4)J

Bet tada ir vadovavimas iškyla visai kitoje šviesoje. Kunigo vadovavimo bažnytinėje bendruomenėje jokiu būdu negalima lyginti su vadovavimu politinėse ar panašiose bendruomenėse, kurios laikosi ne Dievo Dvasios veikimu, o pačių žmonių. Gali būti, kad politinėse bendruomenėse, tegu ir demokratinėse, vis dėlto partijų vadai žmonėms primeta savo valią. Bet šitokią laikyseną Kristus yra griežtai uždraudęs Naujojo Testamento bendruomenėje, nes ši laikosi ne kunigų jėga, o jo paties. Jeigu politinėje bendruomenėje partijos vadas atstovauja savo paties sudarytai programai — taigi pačiam sau, tai bažnytinėje bendruomenėje kunigas atstovauja ne pačiam sau, o Viešpačiui, jo valiai ir jo norams, kitaip sakant, jo evangelijai. Be to, sakramentinis kunigas neturi kunigystės pats iš savęs, taip kaip ir pasaulietis savo bendrinės kunigystės taip pat neturi pats iš savęs savęs, o iš Kristaus. Šiuo atžvilgiu juodu yra lygūs. Juodu abu dalyvauja vienoje ir absoliučioje Kristaus kunigystėje. Jiems abiem savo valią diktuoja Viešpats. Juodu abu turi paklusti ne kam kitam, o pačiam Viešpačiui. Štai dėl ko kunigas neturi teisės viešpatauti Bažnyčioje! Bažnyčios Viešpats yra vienas — Kristus! Antraip kunigas taptų Dostojevskio didžiuoju inkvizitorium ir varytų Viešpatį lauk iš Bažnyčios, pats užimdamas jo vietą.

II Vatikano susirinkimas, kalbėdamas apie Bažnyčią kaip Kristaus kūną, sako, kad "šio kūno galva yra Kristus", kad "visi nariai turi pagal Kristų formuotis" ir kad Kristus "savo kūne, tai yra Bažnyčioje, nuolatos tvarko mums tarnaujančias dovanas, kuriomis jo galia padedame vieni kitų išganymui, kad visur, veikdami tiesa ir meile, augtume į jį, mūsų galvą" (Bažnyčia, 7). Dar labiau šią tiesą paryškina Vatikano susirinkimas, kalbėdamas apie Kristaus Dvasią Bažnyčioje: "Būdama viena ir ta pati tiek galvoje, tiek nariuose, ji visą kūną taip gaivina, jungia ir valdo" (Bažnyčia, 7).

Šitokioje bendruomenėje klerikalizmo — nesiskaitymo su pasauliečiais — negali būti. Jis yra išrautas su šaknimis. Štai, dar Viešpačiui keliaujant Palestinos keliais, apaštalai jau kėlė klausimą, kas galės kitiems viešpataut, kitų tarpe vyrautr Kas bus pirmas? Viešpats čia tuojau pastebėjo norą kopijuoti pasaulines, politines bendruomenes ir į tokius kėslus taip atsiliepė: "Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų vadovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų" (Morkaus, 10, 42-45). Taigi Kristaus žodžiais, kunigas nėra didžiūnas, kuris eiliniam tikinčiajam rodytų savo galią. Jis yra pašauktas ne save rodyti, bet Kristų.

Vatikano susirinkimas aiškina, kad Dievo tauta yra pašaukta Dievą tikrai teisingai pažinti ii šventai jam tarnauti (Bažnyčia, 8). Ta tauta yra vadovaujama kunigų. Tad šių uždavinys ir yra, kad visi Dievą pažintų ir jam tarnautų. Kalbėdamas apie hierarchijos uždavinius, Vatikano susirinkimas pačiu pirmuoju sakiniu jau nubrėžia hierarchijos vaidmenį arba uždavinį: gaunantieji šventąją galią (kunigai) yra tam Bažnyčioje, "kad visi, kurie priklauso Dievo tautai ir dėl to gali džiaugtis tikrąja krikščionio kilnybe, laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą, pasiektų išganymą" (Bažnyčia, 18). Tų tikslų siekiant, vadovauja kunigas. Bet jis nėra Bažnyčios galva. Bažnyčios galva yra pats Kristus. O tai jau nubrėžia ir kunigiškojo vadovavimo ribas. Kunigas nėra vadovas politine, profanine prasme. Jis yra vadovas tų, kuriuose veikia Kristus.

Todėl Vatikano susirinkimas, atsiremdamas į Klemensą Romėną, kunigus yra pavadinęs guber-nationis ministri (valdantieji tarnai) (Bažnyčia, 20). Žodis gubernatio, arba valdžia, čia reiškia ne kunigų, o paties Kristaus valdžią. Kunigai yra tos valdžios tarnyboje. Jie yra Kristaus valdiniai, kaip ir pasauliečiai, nes ta pati Kristaus Dvasia "visą kūną gaivina, jungia ir valdo", sako Vatikano susirinkimas (Bažnyčia, 7).

Šitaip suprastoj bendruomenėj vadovavimas nėra ir negali būti klerikalizmas. Kad klerikalizmo reiškinių vis dėlto yra, to niekas neginčys. Bet jie reiškia prasilenkimą su evangelijos dvasia. Mes juk kalbam, kaip turėtų būti, o ne kaip pasitaiko bažnytinėje praktikoje.

Kas jungia pasaulietį su kunigu?
Maceina sako, kad, supratus kunigystę kaip vadovavimą, tarp kunigo ir pasauliečio neliktų nieko bendro. O vis dėlto reikia pasakyti, kad tai, kas yra bendra ir jungia pasaulietį su kunigu, yra šių abiejų dalyvavimas vienoje Kristaus kunigystėje. Viešpats yra abiejų kunigysčių — bendrinės ir sakramentinės — šaltinis. Jis kartu yra ir tų abiejų kunigysčių bendrasis pagrindas.
Nereikia pamiršti, kad kandidatas į kunigus, atėjęs iš bendrosios kunigystės, iš pasauliečių, ir gavęs sakramentinės kunigystės šventimus, bendrosios kunigystės jokiu būdu nepameta, nenustoja! Jis ir toliau, ir po šventimų, lieka bendrosios kunigystės. Ta kunigystė dėl to ir vadinasi bendrinė, nes ji yra bendra abiem, tiek pasauliečiui tiek sakramentiniam kunigui. Juodu abu per krikštą yra įjungti į Kristaus kūną — Bažnyčią. O ypatingus šventimus gavęs tikintysis yra paskiriamas ugdyti kunigišką Dievo tautos sąmonę bei ją puoselėti ir, susirinkus Dievo tautai Mišių švęsti, vadovauti eucharistinei vakarienei.

Kelios mintys
Tebūnie leista tuo klausimu prisiminti du balsus iš Vatikano susirinkimo. Tada prancūzų vyskupas Jenny (Cambrai) aiškino, kad ir vyriausiojo kunigo Jėzaus Kristaus gyvenime pirma ėjo evangelijos skelbimas ir tik paskui kryžiaus auka. O Peru vyskupas Sanchet Moreno (Chiclayo), priešindamasis tada įsigalėjusiam aukotiniam sakramentinio kunigo sampročiui, išvedžiojo, kad kunigas jokiu būdu negalįs pasitenkinti eucharistijos šventimu ramiam bažnyčios kampely, neretai vienas, be žmonių, bet kad jis turįs išeiti į žmonių vieškelius ir tenai žmones burti, vienyti, juose tikėjimą žadinti ir juos Mišioms paruošti. Būdamas Kristaus šauklys, kunigas, be to, turįs rasti ir atitinkamus žodžius, reikalingus to meto žmonėms.10
Čia buvo įžvelgta kunigavimo problematika. Tridento susirinkime, polemizuojant su protestantais, ypatingai pabrėžtas sakramentinio kunigo ryšys su auka, kartu kildino sakramentinio kunigo kaip vienintelio eucharistijos aukotojo sąmonę. O tai jau savo ruožtu temdė kitą be galo svarbią kunigo pareigą, apie kurią apaštalas Paulius yra pasakęs: "Vargas man, jei neskelbčiau evangelijos" (1 Kor. 9, 16). Apibūdinant kunigo ištikimybę pašaukimui, visų pirma būdavo klausiama, ar jis laiko Mišias. Nuo atsakymo į tą klausimą priklausydavo kunigo vertė. Juk, laikydamas Mišias, jis atlikdavęs savo esminį uždavinį — šventimais uždėtą pareigą. Tada jis galėdavo užsiimti kitais, su šventimais nieko bendro neturinčiais dalykais. Jei tik jis rytais atsilaikydavo Mišias, jis šitaip nuteiktų tikinčiųjų akyse buvo tvarkoje.

Žinoma, tokie kunigai buvo mažumoje. Bet pažiūra į juos rodo, kur būdavo ieškoma kunigystės esmės. Net ir kunigų seminarijose būdavo mažai kreipiama į kunigo kaip pamokslininko paruošimą. Ne taip jau būdavo svarbu, kaip jis pasirodys, skelbdamas evangeliją. Betgi besimokant laikyti Mišias, kiekvieną jo žingsnį ar gestą prie altoriaus matuodavo net centimetrais.

Tikintieji skųsdavosi neaukštu pamokslų lygiu. Įžvalgesni kalbėdavo apie bažnytinės iškalbos nuosmukį.

Bet kas liūdniausia: ir pačios Mišios jau buvo nustoję būti skelbiniu. Tikintysis ateidavo jų išklausyti. Bet ką jis ten daug išgirsdavo be vargonų gaudimo ir gražių melodijų? Mišių kalba jam buvo nesuprantama. Jis žinojo, kad Mišios yra auka, kad jos yra didelis dalykas. Bet tarp jų ir savęs tikintysis jautė neregimą sieną, — o kartu tarp savęs ir kunigo.

Šitokia laikysena gal buvo pakankama ano meto konfesinėje visuomenėje, kuri kunigą tiesiog nešte nešė ant pečių. Bet ji pasidarė nepakeliama, pasikeitus religiniam visuomenės nusiteikimui, jai tapus pliuralistine, įvairiaspalve religiniu bei pasaulėžiūriniu atžvilgiu ir net ateistine. Tokioj visuomenėj atsidūręs ir laiku nepersiorientavęs kunigas turėdavo kapituliuoti. Tai ryškiai parodė pokarinė patirtis. Toks aukotinis kunigas neretai pajėgdavo pasirodyti kaip kunigas tik ten ir tiek, kur ir kiek žmonės dar susirinkdavo jo Mišių išklausyti. Gi neturėdamas kam Mišių laikyti, jis su savo sielovada jausdavosi priėjęs liepto galą ir nereikalingas dėl to, kad į savo kunigystę žiūrėjo LS Mišių perspektyvos.

Nepaslaptis, kad kai kuriuose kraštuose po konsekruojančių!) kunigų akimis yra išaugusi lietuvių karta, neradusi atsakymo į keliamus religinius klausimus, neinanti į Mišias ir daugiau ar mažiau atsiribojanti nuo Bažnyčios. Iš kitos pusės reikia pripažinti, kad tikrai įspūdingos, didingos yra tos naujai Bažnyčioje įvestos vadinamos kon-celebracijos, t. y. kelių ar keliolikos kunigų prie vieno altoriaus kartu laikomos šv. Mišios. Tai rodytų, kad aukotojų dar netrūksta. Bet ar užtenka dvasios vadų, kurie, Vatikano susirinkimo žodžiais, "galėtų tinkamai atsakyti į dabartinio meto žmonių keliamus klausimus" (Kunigų tarnyba ir gyvenimas, 19)?

1. De captivitate Babylonica Ecclesiae, 1520, Weimarer Ausgabe, Bd. 6, p. 512.
2. Plg. Grosse und Elend" der tridentinischen Amts-lehre, Concilium, Benziger, 1972, p. 745.
3. P. J. Cordes disertaciją "Sendung zum Dienst", Verlag J. Knecht, Frankfurt, 1972, p. 103 - 110, kur jis cituoja belgų egzegetą A. Vanhoye.
4. Cordes, 109.
5. Ten pat, p. 151. Taip pat 107 puslapy: "Es ist gerade die Heilsinitiative Gottes, die zum Priester macht".
6. LThK, 181.

7. LThK, 182-183: "Christus, das Haupt, in Verkūndi-gung und Leitung darzustellen, ist die erste, in eigener Zeichenhandlung ūbertragene Vollmacht, die nur dem Weihe-priester zu eigen ist".
8. "Das priesterliche Volk und seine amtlichen Fūhrer". Concilium, Benziger, 1968, Nr. 1, p. 46-7: "insofern er im Dienst der Gemeinde das Opfer Christi in die sakramentai sichtbare Gegenwart der feiernden Gemeinde versetzt".
9. Franz X. Arnold, Klerikalismus heute?, herausgegeben von Kari Forster. Echter Verlag, Wūrzburg, 1964, p. 22-23.
10. Cordes, 126.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai