Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUKOTOJAS AR SENIŪNAS? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
(Atsakymas kun. A. Rubikui)

1. Kritikos pobūdis
Savo knygą "Krikščionis pasaulyje" (Chicago 1973), kurios vienas klausimas čia nagrinėjamas, autorius baigė žodžiais: "Mes, pasauliškiai, šiandien stovime ilgo, painaus ir sunkaus amžiaus akivaizdoje, būtent: subrandinti save pačius . . . Ši knyga ir norėtų būti mažas žingsnelis didžiuoju pasauliškių brandos keliu" (p. 380). Pasikalbė-jime su "Tėviškės Žiburių" redaktoriumi (1974, Nr. 15-16) teko paryškinti anuos žodžius pastaba, kad "tai knyga, skirta visų pirma pasauliškiams. Tiesa, joje kalbama ir apie dvasiškius bei vienuolius, ir apie daugybę įvairių religinių klausimų; bet visa tai svarstoma pasauliškio požiūriu. Čia pasauliškis lyg ir mėgina ištarti pats save: kas jis yra, ko jis nori, ką gali, ką privalo" (Nr. 15, p. 3). Todėl atrodė, kad pasauliškiai patys pirmieji atveiks į toje knygoje teikiamą pasauliškio kaip krikščionio sampratą. Šia prasme ir kun. A. Rubikas puoselėja viltį, esą anos knygos dėka pasauliškio "klausimui bus lemta prasimušti lietuviškojoje visuomenėje".

Deja, šie lūkesčiai nepasiteisino. Jau antri metai, kai knyga išėjusi, o joks pasauliškis joje keliamų dalykų nė nemėgino judinti. Susidaro įspūdis, kad mūsų pasauliškiams yra visiškai vis tiek, kas ir kaip juos interpretuoja; kad Bažnyčios paskelbtas jų paaukštinimas į pilnamečių rangą ir toliau lieka tik skambus pareiškimas, nes paskelbti ką nors subrendusiu dar anaiptol nereiškia jį padaryti subrendusį. Tad ar tik nebus teisūs tie bažnytiniai sluoksniai, kuriuose pasauliškio klausimas, kun. Rubiko liudijimu, "susilaukdavo tik tam tikro šypsnio"? Ir kažin ar ne šiame pasauliškių savimonės nerangume keroja psichologinės šaknys kunigų savimonės būti pasauliškio seniūnais, arba vadovais ?

Pasauliškiams tylint iki pat šiolei, atsiliepė dvasiškiai: kun. dr. A. Baltinis ("Draugas", 1974. Nr. 34), prel. P. Celiešius ("Tėviškės Žiburiai".
1974, Nr. 27-30) ir dabar kun. A. Rubikas. Tačiau jų atoliepiai yra gana savotiški: nė vienas nesklaido pasauliškio klausimo, o ieško knygoje tik to, kas kiekvienam skirtinai rūpi. A. Baltinis manosi radęs patvirtintą jo paties nuolatos skelbiamą mintį, esą "religija pasidaro kultūros pamatas" (p. 2), nekreipdamas dėmesio į tai, kad knygoje esama ištiso skyrelio "Grindžiamasis kultūros vaidmuo" (p. 190-204), kuriame gana platokai nagrinėjamas teiginys, kad "savų išraiškos formų religija neturi" (p. 191) ir kad todėl kaip tik kultūra yra religijos pamatas. P. Celiešius peikia autorių, kam šis pasauliškius ir dvasiškius svarstąs kaip luomus, kurie jau esą istorinė atgyvena, pamiršdamas, kad ne anos knygos autorius šiuos luomus sukūrė ir kad todėl ne jo uždavinys yra dabar užgesinti "dvasiškių ir pasauliškių luominę sąmonę" (Nr. 29, p. 5), suvedant juos į "vienos Dievo tautos sampratą" (t. p.); tuo labiau nė uždavinys knygos, kurioje dvasiškiai liečiami tik probėgo-mis. Galop A. Rubikas imasi galynėtis "su ta labai paplitusia pažiūra į kunigystę, kurią Maceina savo knygoje tik trumpai ir aiškiai yra perdavęs", tarsi nežinotų, kad ši pažiūra yra pačios Bažnyčios pažiūra, skelbta visą metą ir Tridento susirinkimo pakelta į dogmos rangą.

Dvasiškių tad atoliepiai, kaip matome, yra neįprasti. Knygos teikiamą pasauliškio sklaidą jie arba palieka visiškai šalimais, arba pamini ją, tik praeidami, o paskui išsipešioja po vieną juos pačius neraminantį klausimą (Baltinis — kultūrą, Celiešius — luomus, Rubikas — kunigystę) ir galynėjasi su jais, nė žodžiu skaitytojui neprasitardami, kad tai ne knygos autoriaus pažiūros, o arba Bažnyčios sąrangos (luomai), arba jos mokslo (kunigystė) sudedamieji pradai. Be abejo, knygos apžvalgininkui gali nepatikti tiek luominė Bažnyčios sąranga, tiek jos mokslas apie kunigystę kaip aukojimą, ir jis gali tai kritikuoti. Tai šiandien jau įprasta, ir tuo niekas nesistebi. Tačiau tokiu atveju reikia būti tiesiam ir atvirai prisipažinti, kad čia kritikuojama Bažnyčios sąranga ar Bažnyčios mokslas, o nesidangstyti posakiais: "Maceinos pažiūra į sakramentinę kunigystę" (A. Rubikas), "Maceina prileidžia, kad Dievas kūrė pasaulį iš nebūties arba nieko" (P. Celiešius ryšium su Teilhard de Chardin) ir t.t. Nes tiesi kritika turi aiškų savo adresatą. Tai skamba šiurkštokai, bet reikia tai kartą pasakyti, kad savoje kritikoje liautumėmės dangstęsi svetimu kailiu. Maceinai juk nėra jokio malonumo būti mušamam, kaip tam asilui, už tai, kas yra ne jo, nors jis tai ir tikėtų visa širdimi.
Šios kritikos pobūdžiui priklauso ir savotiškas metodas, kurį būtų galima pavadinti eilės įrodymu, būtent: bandydamas į sakramentinės kunigystės esmę įvesti vadovavimą, A. Rubikas pabrėžia eilę kaip argumentą; eilę, kuria II Vatikano susirinkimas išskaičiuoja kunigo pareigas. Atsirėmęs į P. J. Cordes ir A. Gillmeierio aiškinimus, Rubikas teigia, esą šis susirinkimas eucharistinę auką "kunigo pareigų kataloge deda antron vieton" ir kad jis "šios eilės visada laikosi ir vėliau ją dar labiau pabrėžia"; pasitaiką net vietų, kuriose "kulto pareigos yra suminėtos tik trečioje vietoje". Išvada: vadovavimas priklauso sakramentinės kunigystės esmei, kadangi jis susirinkimo dokumentuose esti minimas pirmoje ar bent antroje kunigo pareigų eilės vietoje. — Bet ar iš tikro eilė yra koks nors įrodymas?

Priešingai A. Rubikui reikia aiškiai tarti: išskaičiavimo eilė pati savimi nieko nereiškia. Tai rodo jau mūsų žegnojimasis: "Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios". Kągi ši eilė pasako? Tik tiek, kad Šv. Trejybėje yra trys dieviškieji asmens. Ar Šv. Dvasios minėjimas trečioje vietoje yra koks nors jos nuvertinimas? Ar šia eile yra paneigiami prefacijos žodžiai, kad lygiai garbinama visų trijų asmenų didybė: "et in majestate adoretur aeąualitas"? Kitas pavyzdys: klausdami, kokie yra Kunigystės sakramento laipsniai, atsakome: diakonatas, presbiteratas, episkopatas. Bet argi ši trečia vieta, skirta vyskupui, reiškia ir trečiaeilį jo vaidmenį Kunigystės sakramento išsiskleidime? Argi nėra kaip tik priešingai? Dar vienas pavyzdys: sakramentų eilėje apskritai Kunigystė stovi priešpaskutinėje, vadinasi, net šeštoje vietoje; tuo tarpu bendru įsitikinimu ji sudaranti patį kilniausią sakramentą kaip tik dėl jo ryšio su eucharistine auka. Tačiau, išskaičiuodami sakramentus, mes jos niekad neminim pirmoj vietoj. Galop ir pats II Vatikano susirinkimas neteikia eilei jokios ypatingos reikšmės. Pakalbėjęs apie Bažnyčią kaip Dievo tautą, jis sako: "Visa, kas buvo pasakyta apie Dievo tautą, lygiu būdu yra taikoma ir pasauliškiams, ir vienuoliams, ir dvasiškiams" ("Lumen gentium", 30). Dvasiškiai čia stovi trečioje vietoje. Ar tai reikštų, kad jie ir Dievo tautoje teturi trečiaeilį vaidmenį? Jeigu tad susirinkimas, išskaičiuodamas kunigo pareigas, vadovavimą ir mini pirmoje ar antroje vietoje, o aukojimą antroje ar trečioje, tai iš to jokiu būdu negalima daryti išvados, kad jis jau tuo pačiu vadovavimą įjungia į sakramentinės kunigystės esmę, kuria ligi šiol yra buvęs aukojimas. Griebdamasi šio argumento, modernioji teologija tik atskleidžia formalinį, beveik rabiniškąjį savo pobūdį, kuris ypač ryškiai pasirodys, kaip matysime, Kristaus kunigystės aiškinime.

Be to, yra netiesa, kad II Vatikano susirinkimas, kaip teigia Rubikas kartu su Grillmeieriu, "šios eilės visada laikosi". Konstitucijoje "Lumen gentium", kalbant apie vyskupų pareigas, kaip tik visų pirma kalbama apie galią švęsti Eucharistiją 26), o tik po to apie galią valdyti (27). Ta pati konstitucija, siedama vyskupus su apaštalais kaip šiųjų įpėdinius, pastebi, kad "jie Dievo vietoje vadovauja savo ganomai kaimenei kaip mokytojai, šventojo kulto kunigai, valdą tarnai" (20); taigi eilė: mokytojai, aukotojai, valdytojai. Valdymas čia aiškiai stovi trečioje vietoje, o ne pirmoje ir ne antroje. Tokių pavyzdžių galima būtų parankioti ir daugiau. Tačiau tai būtų neprasminga, nes, kaip sakyta, eilė nieko neįrodo. Tegu susirinkimas eucharistinę auką ir minėtų antroje ar trečioje kunigiškųjų pareigų eilės vietoje, visados lieka galioje to paties susirinkimo žodžiai: "Kiekvienas liturginis veiksmas kaip kunigo Kristaus ir jo kūno Bažnyčios darbas yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas neprilygsta jo reikšmei bei galiai" (konst. apie liturgiją "Sacrosanctum Concilium", 7), taigi nei mokymas, nei valdymas. Įtaigauti tad, esą Tridento susirinkimas sakramentinės kunigystės esmę vienašališkai, protestantizmo grasomas, suvedė į aukojimą, o II Vatikano susirinkimas šią esmę išplėtė ir į jį įjungė vadovavimą, reiškia sujaukti esmę su pareigomis, kunigavimą su Kunigystės sakramentu, laiko uždavinius bei rūpesčius su amžinuoju išganymo pagrindu. Tai jausti visame A. Rubiko straipsnyje. Pakrikštytojo, sutvirtintojo, vedusiojo žmogaus pareigų bei uždavinių rėmai yra žymiai platesni už Krikšto, Sutvirtinimo, Moterystės sakramentų esmę. Šie uždaviniai bei pareigos kyla iš atitinkamo sakramento esmės, tačiau jų suma niekad nesudaro šio sakramento esmės. Taip yra ir su Kunigystės sakramentu. Skelbti Evangeliją, mokyti, valdyti yra kunigo pareigos, bet ne Kunigystės sakramento esmė — taip lygiai, kaip gimdyti vaikų, juos auklėti, mokyti, išvesti į žmones ir net medžiagiškai aprūpinti yra tėvų pareigos, bet ne Moterystės sakramento esmė. Štai ko A. Rubikas neskiria. Amžinasis išganymo pagrindas yra ir bus Kristaus auka kaip tobulas Dievo garbinimas, virtęs nesiliaujama Kristaus būsena Tėvo dešinėje. Užtat ir sakramentinė galia šią Kristaus auką sudabartinti ant altoriaus yra ir bus ta skirtina kunigo savybė (differentia specifica), kurią jam teikia Kunigystės šventimai ir kurios jokiu atveju neturi pasauliškis, net jeigu jis ir skelbtų Evangeliją, ir mokytų, ir valdytų, ką jis pajėgia tiek kaip pakrikštytasis ir sutvirtintasis, tiek ir kaip vyskupo pavestasis, kas betgi niekad jo nepadaro sakramentiniu kunigu. Kunigo pareigų rėmai labai dažnai sutampa su pasauliškio pareigų rėmais, nes abu yra krikščionys. Tačiau Kunigystės sakramento esmė anaiptol nesusikuria šias pareigas vykdant, kadangi jas taip lygiai — gerai ar blogai — gali vykdyti ir nesykį vykdo ir pasauliškis, vadinasi, nekunigas. Skelbimas, mokymas ir valdymas, vykdomas kunigo ir pasauliškio, skiriasi laipsniu; tuo tarpu aukojimas skiriasi esme. Kad pasauliškio dvasinė auka įsijungia į eucharistinę auką, rasdama šioje savo atbaigą bei pilnatvę; kad pasauliškiai kaip Bažnyčios nariai dalyvauja eucharistinėje aukoje, kadangi ši nėra asmeninė kunigo, o bendruomeninė Bažnyčios auka; kad kunigas kaip pakrikštytasis bei sutvirtintasis žmogus aukoja ir save patį su savo darbais, — visa tai yra žinoma labai seniai, tačiau tai nė kiek nepridengia esminio skirtumo tarp eucharistinės aukos ir dvasinės aukos. Todėl A. Rubiko teiginiai, kad "aukos turiniu bendrinė kunigystė nesiskiria nuo sakramentinės kunigystės" ir kad "Vatikano susirinkimas skyrybas tarp kunigų ir pasauliečių, regėtas aukos turinyje, yra panaikinęs", yra grynos išmonės. Vatikano susirinkimas apie visa tai kalba kaip tik priešingai: "Hierarchinis kunigas . . . , atstovaudamas Kristaus asmeniui, paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja ją visos Dievo bendruomenės vardu, o tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją aukoja drauge" ("Lumen gentium", 10). Aukoti drauge reiškia kunigo pašvęstą eucharistinę auką "visos Dievo bendruomenės vardu" prisiimti kaip savą: eucharistinė auka niekad nėra juk kunigo asmeninė auka, — ji visados yra ir mano kaip Bažnyčios nario auka. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad šis eucharistinės aukos prisiėmimas kaip 'mano aukos', mane, pasauliškį, padarytų lygų kunigui aukos atžvilgiu. Jeigu jau būtinai ieškotume lygybės, tai greičiausiai ją rastume aukojimo kryptyje, aukojimo intencijoje: eucharistinė auka yra teikiama daugiškajam Tėvui. Šiuo atžvilgiu kunigas ir pasauliškis iš tikro nesiskiria: abu teikia auką tam pačiam Viešpačiui, vadinasi, abu turi tą pačią aukojimo linkmę bei paskirtį. Bet tai ir viskas. Tiek kunigas, tiek pasauliškis aukoja ir eucharistinę auką, ir dvasines aukas, tačiau abu "savu būdu" ("Lumen gentium", 10). Mėginti už-trinti šį skirtumą anaiptol nereiškia pagilinti kunigo ir pasauliškio savimonės.

2. Kristaus kunigystės peraiškinimas
Kratydamasis aukojimu kaip Kunigystės sakramento esme ir mėgindamas šią regėti vadovavime,
A. Rubikas savaime yra verčiamas peraiškinti Kristaus kunigystę, kadangi kiekviena Naujojo Įstatymo kunigystė yra dalyvavimas Kristaus kunigystėje: kiekviena — tiek bendrinė, tiek sakramentinė — iš Kristaus kunigystės kyla ir yra jos regimybė istorijoje. Jeigu tad sakramentinės kunigystės esmė glūdinti ne aukojime, bet vadovavime, tuomet ir Kristus turėjęs būti kunigas ne tuo, kad aukojo patį save, bet tuo . . . Kuo gi? Todėl A. Rubikas visiškai nuosekliai ir klausia: "Ant ko rymo Kristaus kunigystė?", nes, tik atsakius į šį klausimą, "paaiškės, ant ko rymo ir visų Naujojo Testamento kunigų kunigystė".
Pirmas dalykas, kurį čia reikia išsiaiškinti, pasak Rubiko, yra: "Ar Kristaus kunigystė kyla iš kryžiaus aukos?" Bet jau pats klausimas yra labai keistas. Atsimenant kryžiaus aukos vaidmenį žmonijos išganyme, reikia iš tikro savotiškos sąmonės tokiam klausimui iš viso kelti. Tačiau modernioji teologija, kurios karštas atstovas mūsojoje dva-siškijoje kaip tik ir yra A. Rubikas, jį vis dėlto kelia. Ir atsako neigiamai: "Kristaus kunigystė remiasi ne auka, o Dievo išrinkimu arba jo valia, taip ir visų N. T. kunigų". Šios minties Rubikas prieina, kaip matėme jo straipsnyje, aiškindamas laiško žydams posakį, kad Kristus yra kunigas "Melchizedeko būdu" (Žyd. 6, 20). — Ir vis dėlto toks Kristaus kunigystės peraiškinimas, grindžias ją ne auka, o Dievo "ypatingu pašaukimu bei išskirtiniu noru", serga dviem ydom: sąvokine ir dalykine. Sąvokiškai jis yra nelogiškas, dalykiškai — netikras.

Reikia be niekur nieko sutikti, kad Kristus yra Dievo ypatingu būdu pašauktas, išrinktas, paskirtas. Tačiau čia pat kyla klausimas: kam gi jis yra pašauktas, kam išrinktas, kam paskirtas? Pats pašaukimas, išrinkimas, paskyrimas savyje yra tik bendrinės formalios sąvokos, anaiptol neturinčios to skirtino uždavinio, kuriam vykdyti kas nors yra pašaukiamas, išrenkamas, paskiriamas. Todėl teigti, esą Kristaus kunigystė remiasi "Dievo pašaukimu, Dievo išrinkimu", reiškia dar nieko nepasakyti, nes šiuo pašaukimu remiasi ne tik Kristaus kunigystė, bet ir jo karaliavimas, ir jo skelbimas: Kristus juk yra ne tik Kunigas, bet ir Karalius, ir Mokytojas - Pranašas. Tai jo titulai, žymį tam tikras jo funkcijas, randami tiek Naujajame Testamente, tiek Bažnyčios tradicijoje, tiek jos liturgijoje. Kokią tad funkciją privalo Kristus atlikti, kad jis būtų Kunigas? Kad būtų Karalius, jis turi valdyti bei viešpatauti visoje kūrinijoje. Kad būtų Mokytojas - Pranašas, jis turi skelbti "karalystės Evangeliją" (Mt. 4, 23), duoti įsakymų ir teisti. Tai savaime aišku: tik viešpatavimas objektyvuoja Kristaus pašaukimą būti Karaliumi ir tik skelbimas, įsakymas bei teisimas objektyvuoja Kristaus pašaukimą būti Mokytoju - Pranašu. Bet kas objektyvuoja Kristaus pašaukimą būti Kunigu? Ne pats pašaukimas, nes jis apima visą Kristų ir tinka visoms jo funkcijoms. Kaip Kristus - Karalius vykdo tam tikrą skirtingą funkciją, kurią vadiname viešpatavimu; kaip Kristus - Mokytojas bei Pranašas vykdo tam tikrą skirtiną funkciją, vadinamą skelbimu, įsakinėjimu ir teisimu; taip lygiai ir Kristus -Kunigas privalo vykdyti taip pat tam tikrą skirtiną funkciją, kurią vadiname aukojimu. Kristus yra kunigas todėl, kad aukoja patį save; ir jis yra tam pašauktas, kad patį save aukotų. Kristaus kunigystė kyla anaiptol ne iš formalaus pašaukimo, bet iš pašaukimo būti auka už pasaulio nuodėmes. Tad A. Rubiko teiginys "Kristaus kunigystė remiasi ne auka" pačia sąvoka yra loginis nesusipratimas: pašaukimas reikalauja uždavinio, o šis uždavinys kunigystės atveju ir yra aukojimas. Paneigus aukojimą, pašaukimas lieka tik bendrinė giminė, neturinti jokios skirtinos savybės ir todėl nieko neišreiškianti.

Tačiau A. Rubiko teikiamas Kristaus kunigystės peraiškinimas yra ydingas ir dalykiškai. Cituodamas P. J. Cordes, Rubikas rašo: "Jeigu Kristaus kunigystė remtųsi auka, tai ką tada reiktų pasakyti apie jo veiklą ar gyvenimo dalį nuo Betliejaus ar bent nuo krikšto Jordane iki kryžiaus aukos? Tada ji su kunigyste neturėtų nieko bendro". Ir kitoje vietoje, cituodamas prancūzų vyskupą Jenny: "Vyriausiojo kunigo Jėzaus Kristaus gyvenime pirma ėjo skelbimas ir tik paskui kryžiaus auka". Šiais posakiais yra mėginama kryžiaus auką suvokti kaip atskirą tašką Kristaus gyvenime ir Kristaus auką regėti tik kryžiaus mirtyje. Čia tad ir glūdi ydingumas šios sampratos, neturinčios pagrindo Evangelijoje, nes joje Kristus visa savo būtimi nuo pat pradžios yra žymimas kaip auka. Nėra reikalo čia plačiai dėstyti šios visiems žinomos ir amžiais Bažnyčios skelbtos minties; pakanka tik priminti pačias būdingąsias Šventraščio nuorodas.

Jau pats įsikūnijimas yra auka, nes Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, nesilaikė godžiai savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones (Fil. 2, 6-7). Įsikūnijimas yra dieviškoji auka kaip Dievo meilės žmogui išraiška, nes auka yra meilės regimybė. Juk meilės esmę sudaro savęs atidavimas mylimajam, savęs perkėlimas į mylimąjį, savos būties sutapdymas su mylimojo būtimi. Tai buvimas ne šalia vienas kito, bet vienas kitame. Ir juo šis buvimas vienas kitame yra gilesnis, juo ir meilė yra didesnė. Įsikūnijime Dievo meilė žmogui pasiekia pačią viršūnę, nes Kristuje dieviškumas ir žmogiškumas yra taip ankštai susiję vienas su kitu, jog yra jungiami bei nešami vieno Logos asmens. Įsikūnijime Dievas yra atidavęs visą save žmogui, perkeldamas savo gyvenimą į žmogiškąją būtybę. Tai didžiausia meilė ir sykiu didžiausia auka, nes čia Dievas prisima "tarno išvaizdą" (Fil. 2, 7) ir nusižemina, "tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil. 2. 8). Kristus yra Dievo meilės ir tuo pačiu dieviškosios aukos objektyvacija istorijoje. Kristus yra auka ir aukotojas nuo pat pirmosios žmogiškojo savo buvimo akimirkos. Įsikūnijimas ir mirtis ant kryžiaus yra tik du poliai vienos ir tos pačios Kristaus aukos, kaip gimimas ir mirtis yra du poliai vieno ir to paties žmogiškojo buvimo. Susiejęs savo dieviškumą su žmogiškąja prigimtimi, Kristus susiejo jį su abiem šiais poliais, išsemdamas tuo būdu visą žmogiškąją būtį ir virsdamas pilnutine auka nuo pat pradžios.

Šitaip Kristų suvokė bei pergyveno ir tie Senojo Testamento asmens, kuriems jis buvo apreikštas kaip Mesijas. Atnešus kūdikį Kristų šventyklon "paaukoti Viešpačiui" (Lk. 2, 22), Simeonas paėmė jį ant rankų "ir tarė motinai Marijai: 'Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas' " (Lk, 2, 34-35). Tai buvo aiškus nurodymas į Kristaus veiklą: Kristaus gyvenimas Izraelio tautoje bus auka; auka bus ir jo skelbimas; auka skaudi ir galop žudanti. Tas pat girdėti ir Jono Krikštytojo žodžiuose, kuriais jis pasitiko Kristų prie Jordano: "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę" (Jn 1, 29). Dievo Avinėlis čia reiškia ne ką kitą, kaip aukos avinėlį. Kaip seniau žydai simboliniu būdu sudėdavo savo nuodėmes ant ožio, išvarydami jį į dykumas, kad ten jis nusibaigtų ir tuo lyg ir sunaikintų jų nuodėmes, taip dabar Kristus — nekaltas Avinėlis — ima ant savęs pasaulio nuodėmę ir ją neša į Kalvarijos kalną, kad ten mirtų ir šią nuodėmę sunaikintų jau nebe simboliškai, o tikroviškai. Jonas Krikštytojas regi Kristuje visų pirma auką už nuodėmes.

Todėl kryžiaus auka nieku būdu nėra atskiras taškas Kristaus veikloje, einąs po skelbimo. Kryžiaus auka yra Kristaus būsena žemėje apskritai. Mirtis Kalvarijos kalne yra tik šios būsenos į tampiausia santalka bei užbaiga. Jeigu žmogiškasis buvimas iš viso yra "buvimas mirčiai", kaip jį aiškina dabarties egzistencinė filosofija, tai šis "buvimas mirčiai" Kristuje yra pats ryškiausias. Tuo pačiu ir buvimas auka yra ryškiausias. Jis apima visą Kristaus gyvenimą ir visus jo darbus: nuo jo gimimo Betliejuje ligi jo mirties Kalvarijoje. Prasmingai tad viename savo pamoksle pastebi Maskvos metropolitas Filaretas (1782-1867): "Kristus nešė kryžių ne tik nuo Jeruzalės iki Golgotos, kai Simonas Kirenietis atskubėjo jam padėtų, jis nešė jį ir nuo Betliejaus iki Jeruzalės. Visas Jėzaus gyvenimas yra vienas ištisas kryžius". Todėl ir Kristaus kunigystė remiasi jo auka ne kaip kokiu tik gyvenimo pabaigoje įvykdytų veiksmu, o kaip aukine jo gyvensena apskritai.
Dar vieno mūsų klausimui svarbaus dalyko stinga A. Rubiko Kristaus kunigystės peraiškini-me, būtent: Kristus - Valdovas rymo ant Kristaus - Kunigo; Kristus tampa viešpataujančiuoju todėl, kad yra aukotojas pats savęs. Kaip sakyta, įsikūnydamas Logos prisiėmė tarno pavidalą ir nusižemino iki mirties ant kryžiaus. Todėl Kristų "Dievas ir išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats" (Fil. 2, 9-11). Kitaip sakant, Kristaus valdymas eina ne prieš aukojimą, stovi ne šalia šiojo, bet yra pagrįstas aukojimu kaip savo šaltiniu, iš kurio jis išteka. Kristus yra Viešpats todėl, kad yra auka. Jeigu tad kiekviena Naujojo Įstatymo kunigystė yra Kristaus kunigystės regimybė istorijoje, tai kiekviena ji ir turi atspindėti savimi šį vadovavimo ir aukojimo santykį; kiekvienoje joje turi aukojimas grįsti bei kildinti vadovavimą, o ne priešingai. Todėl A. Rubiko teiginiai: "kunigas visų pirma yra pašauktas ganyti bei organizuoti kunigišką Dievo tautą, o tik paskui aukoti"; "sakramentinis kunigas esąs pirmiausiai siųstas skelbti Kristų bei vadovauti krikščioniškajai bendruomenei, — ir tik paskui aukoti, t. y. švęsti Eucharistiją", — šie teiginiai aną santykį kaip tik apverčia aukštyn kojomis. Būtent pats pagrindinis bei esminis Kristaus skelbimas ir yra eucharistijos šventimas. Šv. Mišios nėra ir skelbimas, ir auka, vadinasi du pradai, kaip tai norėtų jose regėti Rubikas. Šv. Mišios yra skelbimas aukojimu: "Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis" (1 Kor. 11, 26). Kiekvienas kitas Kristaus skelbimas yra arba paruošimas eucharistiniam aukojimui, arba šiojo pratęsimas į kasdieną. "Eucharistija šviečia kaip viso Evangelijos skelbimo bei apaštalavimo šaltinis ir viršūnė" (dekr. apie kunigų tarnybą ir gyvenimą "Presbyterorum ordinis", 5). Teigti tad, kad eucharistinis kunigas yra pirmiausia siųstas skelbti Kristų, o "tik paskui aukoti", reiškia suformalinti Evangelijos skelbimą, pamirštant, kas yra šio skelbimo pagrindas, būtent: auka. Be to, A. Rubikas nutyli, kad ir laiko atžvilgiu pats pirmutinis sakramentinio kunigo veiksmas yra ne formalus skelbimas, bet aukojimas, įvykstąs pačių šventimų metu, koncelebruojant kartu su šventimus teikiančiu vyskupu. Pirmosios kunigo Mišios yra ne 'primicijos', bet jo šventimų Mišios. Ir ši pirmenybė lieka visą kunigo gyvenimą. Kunigas iš tikro iškreiptų savo pašaukimą, jei pirma skelbtų, o "tik paskui aukotų", vadinasi, perskirtų tai, kas yra neperskiriama, pagrindą padarydamas antriniu, o iš šio pagrindo išaugusius veiksmus pirmaeiliais — ne tik kasdieninės eigos, bet ir pačios prigimties bei vertės atžvilgiu.

Taip pat yra ir su vadovavimu tikinčiųjų bendruomenei, kuris yra viena iš sakramentinio kunigo pareigų: ir jis išauga iš aukos, būtent iš eucharistinės aukos, kaip Kristaus atveju išaugo iš jo kryžiaus aukos, vykdytos kaip užuobėga (antici-patio) visą gyvenimą. A. Rubikas teigia, esą kunigas visų pirma yra pašauktas "organizuoti kunigiškąją Dievo tautą, o tik paskui aukoti". Tuo tarpu II Vatikano susirinkimas skelbia: "Jokia krikščioniškoji bendruomenė negali būti sėkmingai kuriama, jei jos pamatas ir centras nėra eucharistinė auka, kuria turi prasidėti bet koks bendruomeninės dvasios ugdymas" (dekr. "Presbyterorum ordinis", 6). Aiškus organizavimo pirmenybės paneigimas ryšium su aukojimu! Būdama "pamatas ir centras", eucharistinė auka vadovavimo, organizavimo, gany-tojavimo pareigas veda į kunigiškąją kasdieną ir ten kildina, pasak susirinkimo, "įvairius meilės darbus, tarpusavio pagalbą, misijinę veiklą ir kitus būdus Kristui liudyti" (t. p.). Gany toj avimas plačiausia šio žodžio prasme yra ne kas kita kaip eucharistinės aukos užbaigimas kasdienoje. Ir šiuo atžvilgiu kunigas iškreiptų savo pašaukimą, jei pirma organizuotų Dievo tautą, o tik paskui aukotų. Vadovavimas yra aukojimo atžvilgis, o ne atskira ar, pasak Rubiko, net pirmoji kunigystės funkcija. Kaip Kristus yra todėl (paties šv. Povilo žodis; plg. Fil. 2, 9) Valdovas, kad yra aukotojas ir auka, taip ir kunigas yra todėl vadovas, kad yra aukotojas, o ne priešingai.

3. Sociologinis klerikalizmas
Koks tad yra santykis tarp Kunigystės sakramento ir bažnytinės galios valdyti arba, švelniau kalbant, vadovavimo? Toks pat, koks ir tarp skelbimo ir kunigo šventimų, kurių ryšį vokiečių dogmatikas M. Schmausas yra tiksliai apibrėžęs sakiniu: "Šventimai įtaigauja skelbimą, tačiau jie nėra sudedamoji jo dalis" (Katholische Dogmatik, Muen-chen 1958, t. III, p. 724). Kitaip tariant, skelbimas nėra sakramentinis veiksmas. Nesusipratimui išvengti (jis dažnai pasitaiko naujojoje teologijoje! reikia čia pat pridurti: kiekvienas sakramentii veiksmas yra skelbimas, bet ne kiekvienas skelbimas yra sakramentinis veiksmas. Tas pat yra ir su valdymu, arba vadovavimu. Jis yra Kunigystės sakramento įtaigaujamas, tačiau jis nėra šio sakramento sudedamoji dalis ir tuo būdu nėra nė pats sakramentinis veiksmas, vadinasi, toks veiksmas, kuru be kunigo šventimų negalėtų būti galioja mai atliktas. Dar daugiau: valdymas turi tam tikrų savybių, kurios jį ryškiai skiria nuo kitų pagrindinių Bažnyčios pareigų, būtent, nuo skelbimo, arba mokymo, ir pašventimo, pastatydamos jį iš tikro paskutinėje vietoje reikšmės bei vertės atžvilgiu.

Knygoje "Krikščionis pasaulyje" autorius yra gana platokai kalbėjęs apie bažnytinį valdymą (plg. p. 357-63), aiškiai pastebėdamas, kad "valdymas Bažnyčioje yra taip lygiai dieviškosios kilmės kaip ir pašventimas bei mokymas" (p. 357). Be reikalo tad A. Rubikas prileidžia, esą čia "nėra atskirti du nepanašūs dalykai: vadovavimas politinei ir vadovavimas bažnytinei bendruomenei". Jie knygoje yra skiriami (ne atskirt visai aiškiai. Iš kitos betgi pusės knygoje taip pat pasakyta, kad "valdymas nestovi toje pačioje plotmėje kaip pašventimas ir mokymas", nes valdymas "nestiprina krikščioniui tikėjimo, kaip mokymas, ir neteikia jam malonės, kaip pašventimai (p. 358). O taip yra todėl, kad valdymas nelaiduoja dieviškosios tiesos. Vykdydama valdomąją savo pareigą, Bažnyčia neturi nei neklaidingumo, nei išminties dovanos. Mokydama ji skelbia tiesą neklaidingu būdu. Pašvęsdama ji teikia malonių tikru būdu. Bažnyčia negali skelbti klaidos ar teikti netikrų sakramentų. Tai jai yra laiduota paties Kristaus. Visuotinių susirinkimų ar popiežiaus ex cathedra skelbimas yra atremtas į šį laidą. O sakramentų teikimas Kristaus vardu — in persona Christi — yra tikras, bent subjektyviai, jų priėmėjui, net ir erezijon ar ateizman patekusio kunigo atveju; net ir apgaviko atveju, kai sakramentą teikiąs iš viso nėra kunigas, Bažnyčia papildo tai, ko stinga teikėjui (Ecclesia supplet . kad tikintysis neturėtų malonės nuostolio. Tuo tarpu valdomieji Bažnyčios veiksmai gali būti ir labai dažnai esti neišmintingi, netikslūs, kelią vaidų, skriaudžią atskirus asmenis, kenkia net jos pačios autoritetui. Apie tai knygoje yra kalbėta (plg. p. 358-59), ir nėra reikalo čia kartotis.

Todėl A. Rubiko teiginys, esą, vadovaudamas bendruomenei, "kunigas atstovauja ne pačiam sau, o Viešpačiui, jo valiai ir jo norams", yra teisingas tik 'kad\ o ne 'kaip' prasme. Valdymo dieviškumas pasako, kad Bažnyčia gali bei turi valdyti. Tačiau jis anaiptol nepasako, kaip ji gali bei turi valdyti. Šisai 'kaip' jau yra žmogiškasis padaras, apniktas visų žmogiškųjų silpnybių, pavojų, klaidų; įtaigaujamas istorinių aplinkybių; apsprendžiamas valdančiųjų asmenybės. Todėl kas, sakysime, pop. Pijaus IX politikoje Italijos atžvilgiu ar pop. Pauliaus VI politikoje komunistinių valstybių atžvilgiu mėgintų įžiūrėti Viešpaties valią ir jo norus, būtų klerikalas tikriausia bei pavojingiausia šio žodžio prasme. Ir tai tinka ne tik didiesiems Vatikano politikos brūkšniams, bet ir kasdieniniams kiekvieno vyskupo ar kunigo valdomiems veiksmams. Užtat džiūgaujantis A. Rubiko šūksnis "Bažnyčios Viešpats yra vienas — Kristus" yra valdymo atžvilgiu tarsi anas rojaus obuolys: gražus pasižiūrėti, bet pavojingas valgyti. Įvykdytas kasdienoje, jis kunigą kaip tik ir paverčia didžiuoju inkvizitoriumi. Apie tai kalba ne tik A. Rubikas; apie tai kalbėjo ir šio straipsnio autorius savo knygoje (plg. p. 359).
Kita valdymo savybė ryšium su kunigo šventimais yra: vadovauti kunigas yra paskiriamas. Ir kol jis šio paskyrimo iš vyskupo, o vyskupas iš popiežiaus nėra gavęs, tol jis negali nė vadovauti, nors ir turėtų kunigo ar vyskupo šventimus. Tuo tarpu aukoti jis gali ir net privalo. Galia vadovauti yra aprėžta erdve ir laiku; ji gali būti atšaukta, nustota, atimta — ir tai taip, jog jos veiksmai virsta ne tik neleistinais (illicitum), bet ir negaliojančiais (invalidum). Tuo tarpu galia aukoti niekad negali būti atšaukta ir todėl niekad nėra negaliojanti, nors kunigo suspensos, ekskomunikos ar degradacijos atvejais jam ir būtų uždrausta aukoti: sakramentinio kunigo aukojimas visados yra tikra auka. Štai kodėl galia valdyti ir galia aukoti istorinėje Bažnyčios praktikoje esti dažnai tiesiog perskiriamos: esama kunigų, kurie tik aukoja (ad solam missam); esama vyskupų, kurie tik valdo episcopi designati) ir kurių nevienas visą gyvenimą nebuvo priėmęs vyskupo šventimų; esama vyskupų, kurie tik pašvenčia (episcopi coadiutores) ir kurie valdo tik tiek, kiek jiems jų ordinaras leidžia; mūsų gi pabėgusieji vyskupai iš viso jokios galios valdyti neturi — net nė tiek, kiek mūsų kunigai, dirbantieji sielovadoje.
Iš to plaukia mūsų klausimui pati įdomiausia valdymo savybė, būtent: valdyti Bažnyčioje gali ir pasauliškis — net ir popiežiaus soste, jei juo būtų išrinktas. Organizuoti Dievo tautai yra reikalingi ne šventimai, o paskyrimas. Paskirtas gi gali būti tiek kunigas, tiek pasauliškis. Kad tai nėra tik teorinė galimybė, rodo šis pavyzdys. Kinshasa (Zaire, Afrikoje) arkivyskupas kardinolas Juozapas
Malula įvedė savo diecezijoje visiškai kitokį parapijoms vadovavimo būdą, būtent: parapijų vadovais jis paskyrė pasauliškius. "Afrikos kardinolas, rašo apie tai naujajai teologijai atstovaująs dvisavaitinis laikraštis "Publik-Forum" (1974.IV. 19), grindžia savo sampratą tuo, kad šimtmečių eigoje kunigas pasisavino daugelį tokių Bažnyčios tarnybų, kurios pradžioje jam nebuvo skirtinai patikėtos. Todėl, pasak kardinolo, čia negali būti nė kalbos, kad tuo kunigas pavestų pasauliškiui dalį savo atsakingumo; greičiau pasauliškis čia tik atsiima jam Bažnyčioje priklausančias pareigas (Kompetenzen)" (p. 15). Tai daroma anaiptol ne dėl kunigų stokos parapijose. Atvirkščiai, kunigai yra iš parapijų paimami, sutelkiami į tam tikrus centrus, iš kurių jie aprūpina parapijas sakramentiškai, o pasauliškiai vadovai yra paliekami parapijose vieni, kad "ankstesnio klebono buvojimu jie nebūtų gluminami" (t. p.). Kardinolas tikisi, kad "kunigai, ligi šiol vadovavę parapijoms, pasitrauks ramiai ir be kartėlio" (t. p.). Tolimesnė "jų tarnyba bus grynai kuniginio pobūdžio, t.y. aukoti šv. Mišias, klausyti išpažinčių ir t.t." (t. p.). Vadovaujantieji pasauliškiai turi teisės dalyvauti dekanatų konferencijose sprendžiamuoju balsu (t. p.). Šis kardinolo planas yra paskelbtas Vatikano Misijų Kongregacijos 1974 m.

Jeigu tad dabar šią valdymo galią, neturinčią neklystamumo, priklausančią nuo paskyrimo, vykdomą ir pasauliškių, įjungtume į Kunigystės sakramentą kaip jo esmės pradą, gautume sociologinį klerikalizmą — nebe kaip istorinę iškrypą, o kaip savaimingą kunigo būseną bei veikseną. Aukojimas į klerikalizmą savaime neveda, kaip mano A. Rubikas, nes aukoti yra bendra tiek dvasiškiui, tiek pasauliškiui. Nors kunigas ir aukoja sakramentiškai, o pasauliškis dvasiškai, tačiau kunigas tai daro ne savo asmens, bet Kristaus asmens (in persona Christi) vardu, todėl tuo jis pats kaip asmuo, vadinasi, kaip šis žmogus, pasauliškio nė nepra-šoksta. Jeigu tad ontologinė galia aukoti buvo istorijos eigoje paversta sociologine dvasiškio savybe, tai čia įvyko toks pat neleistinas peršokimas iš ontologinės plotmės į sociologinę plotmę, kaip kad jis vyksta ir šiandien teorinėse diskusijose ryšium su Dievo ir pasaulio santykiu. Užtat nors šis peršokimas ir "kėlė kunigą, kaip teisingai pastebi Rubikas, į nepaprastas aukštybes pasauliečio sąskaita", tačiau tai vyko neteisėtai, kas kaip tik ir nesunku pašalinti, ugdant dvasiškiuose tikrąją aukojimo sąmonę, kuri kunigo nuo kitų ne tik neatskiria, bet į kitus kaip tik veda — pačia aukojimo samprata, kadangi kunigas aukoja visų vardu: eucharistinė auka yra ne kunigo privatinė asmens, bet visos Bažnyčios vieša bendruomeninė auka. Nuosekliai tad aukojimas ir klerikalizmas išskiria vienas kitą, nes yra priešingybės pačia savo esme.

Tačiau kaip gelbėsime nuo klerikalizmo vadovavimą? Aukoti gali ir privalo visi. Tuo tarpu vadovauti gali tik kai kurie. Ir šie 'kai kurie' yra tik kunigai, jei vadovavimas sudaro kunigystės sakramento esmės pradą. Susakramentinęs vadovavimą, A. Rubikas paverčia jį skirtina kunigo funkcija, kadangi pasauliškis nėra sakramentinis kunigas. Vadovavimas tokiu atveju virsta tokia kunigo savybe, kurios pasauliškis neturi ir negali turėti. Vadovavimas nėra kunigo ir pasauliškio bendrinė jungtis, kaip aukojimas, nes visi vadovauti negali: pati vadovavimo sąvoka reikalauja vadovaujamųjų. Todėl A. Rubiko teiginiai, esą dvasiškiui ir pasauliškiui — "jiems abiems savo valią diktuoja Viešpats; juodu abu turi paklusti ne kam kitam, o pačiam Viešpačiui", yra tuščiaviduriai pamokymai, neturį kasdienoje reikšmės, kadangi Viešpats nei dvasiškiui, nei pasauliškiui savo valios tiesioginiu būdu nediktuoja: niekas vadovavimo veiksmuose nežino, kokia yra Viešpaties valia. Jeigu tad dvasiškis yra Bažnyčioje vadovas, tai aš, pasauliškis, paklustu ne Viešpačiui, o dvasiškiui, kurio vadovaujamieji veiksmai yra išduoti visų vėjų pagairėms, kadangi vadovavimas nėra Veišpa-ties saugomas nuo klaidų, netakto, skriaudos, pažeminimo, neteisingos bausmės ir t.t. ir 1.1. Dvasiškio valia kasdienoje virsta Viešpaties valia. Bet tai ir yra sociologinis klerikalizmas, nes klerikalizmo esmė juk ir yra stoti Viešpaties vietoje, neturint Viešpaties garantijų. O įjungus vadovavimą į Kunigystės sakramento esmę, šis stojimas Viešpaties vieton yra neišvengiamas; neišvengiamas tada pasidaro ir klerikalizmas, nes vadovavimas kiekvienu atveju yra ir lieka sociologinė kategorija, niekad nepajėgianti pakilti į mokomosios tiesos ar pašvenčiamosios malonės kategoriją. Kas tad skelbia, kad kunigas yra pašauktas visų pirma organizuoti bažnytinę bendruomenę ir jai vadovauti, tas atveria vartus klerikalizmui tiek. kiek jie dar niekados istorijoje nebuvo atverti

Atrodo, kad minėtasis kard. J. Malula yra supratęs šį pavojų ir todėl atidavęs parapijas vadovauti pasauliškiams, o kunigams nurodęs tikrąjį jų pašaukimą aukoti, atleisti nuodėmes, krikštyti, teikti ligonių sakramentą. Nes jei kunigas sakramentus padarys ne savo egzistencijos taškais, o visą jo egzistenciją apimančiais veiksmais, kitaip tariant, jei jis sakramentais gyvens ir kasdienoje, juos išplėsdamas į visą tikinčiųjų bendruomenę, tuomet jis nebeturės nei laiko, nei jėgų "organizuoti Dievo tautą", palikdamas šį organizavimą tiems, kurie sakramentų teikti negali. Veržimasis vadovauti iš tikro yra ne kas kita, kaip išraiška to, kad kunigai nėra supratę, ką reiškia aukoti, atleisti nuodėmes, krikštyti, teikti Ligonių Sakramentą ir t. t. Šiais visais atvejais jie zakristiją sumaišė su žmogaus gyvenviete ir todėl manė. kas aprėžiąs jų veiklą sakramentais, uždarąs juos zakristijoje, pamiršdami, kad zakristijoje tik laikomi vynas ir ostijos, stula ir aliejus, bet kad zakristijoje negyvena žmogus, kuriam konsekruota ostija teikiama, kuriam atleidžiamos nuodėmės, kuris patepamas šv. aliejumi ligos metu ir t.t. Kai kunigas eis pas šį žmogų į jo gyvenvietę, jis savaime paliks zakristiją, net ir nesiimdamas vadovauti bei organizuoti.

Baigiant reikia pabrėžti: pasauliškiai turi būti vadovaujami, kol jie nesubrendę, kaip turi būti vadovaujami ir vaikai. Augant betgi jų brandai, dvasiškių vadovavimas silpsta ir galop pereina į pačių pasauliškių rankas. Vadovavimas tad yra aprėžta dvasiškių pareiga, nesisiejanti esmiškai su jų kunigystės sakramento šventimais. Tikrasis dvasiškio pašaukimas yra aukoti bei teikti kitus sakramentus ir sakramentinę savo pareigą paversti egzistencine savo būsena, jungiant ją su sakramentus priimančiojo žmogaus egzistencija.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai