PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA Spausdinti
Parašė Administrator   
MARTYNAS MAŽVYDAS: Pirmoji lietuviška knyga. Redakcinė komisija: K. Korsakas (pirm.), K. Ambrasas, J. Jurginis, J. Palionis, R. Šarmaitis. Įvadiniai straipsniai: K. Korsako ir M. Ročkos. Tekstą ir komentarus paruošė M. Ročka. Vilnius, 1974. 346 psl. (Lituanistinė biblioteka 15).

M. Mažvydas yra lietuvių raštijos pradininkas, todėl, suprantama, juo ilgainiui vis daugiau domimasi. Visi jo raštai (Katekizmas, Giesmė šv. Ambraziejaus, Forma Krikštymo, Parafrazis, Giesmės Krikščioniškos) yra fotografuotiniu būdu J. Gerulio išspausdinti lietuviškai (1922) ir vokiškai (1923). Pirmą kartą plačiai apie M. Mažvydą, jo gyvenimą, jo raštus ir kt. rašoma kolektyviniame leidinyje Senoji lietuviška knyga (Kaunas, 1947), kurios ats. redaktorius yra V. Mykolaitis ir kur bendradarbiauja įvairūs autoriai: K. Korsakas, K. Jablonskis, P. Pakarklis, V. Mykolaitis, J. Senkus, J. Kruopas, M. Ročka ir kt. Originalo čia duotos tik kelių puslapių fotokopijos.

Visai kitokia yra Pirmoji lietuviška knyga: čia duodami tik du įvadiniai straipsniai: K. Korsako Martynas Mažvydas; asmenybė ir gyvenimas (p. 7 - 45) ir M. Ročkos Martyno Mažvydo raštai (p. 46-82). Iš M. Mažvydo raštų čia spausdinamas tik Katekizmas (p. 83-241) ir trylika Prūsijos hercogui Albrechtui jo rašytų laiškų (p. 245-346).

Didžiausią viso šio leidinio dalį užima Katekizmas: vienoj pusėj spausdinamas originalas, o kitoj — transkribuotas tekstas. J. Gerulio M. Mažvydo Katekizmas fotokopijuotas iš karaliaučinio, o šio leidinio — iš odesinio egzemplioriaus, kuris dabar yra Vilniaus universiteto bibliotekoje. M. Mažvydo lotyniškai rašyti laiškai, kaip ir F. Stafilo, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus, lotyniška pratarmė Pastoribus et mi-nistris ecclesiarum in Lituania, išversti į dabartinę lietuvių bendrinę kalbą. Katekizmo lietuviška pratarmė nepasirašyta, bet, kaip rodo lenkų kalbininko J. Safarevičiaus susektas šio eilėraščio akrostichas, jos autorius neabejojamai yra pats M. Mažvydas.

M. Mažvydo Katekizmas (Katekis-musa prasty szadei), pasirodęs 1547 m., yra pirmoji lietuviška knyga, bet ji nėra vientisa: pat pradžioje įdėta paties M. Mažvydo parašyta dvieilė lotyniška epigrama Ad Mag-num Ducatum Lituaniae bei jo lietuviška pratarmė Knigeles paczias byla Letuuinikump ir Szemaicziump, taip pat jau minėta F. Stafilo pratarmė ir elementorius Py gus ir trumpas mokslas skaititi ir raschiti, kuris parašytas naudojantis 1529 m. G. Sauromano panašiu raštu. Visą kitą, pagrindinę, dalį sudaro Katekizmas, kurį, kaip norvegų kalbininkas Chr. Stangas yra įrodęs, M. Mažvydas yra vertęs iš J. Sekliuciano 1545 m. lenkiško katekizmo ir šalia to dar naudojęsis J. Maleckio 1546 m. katekizmu. Prie katekizmo dar pridėta vienuolika giesmių, kurios, be paties M. Mažvydo, iš dalies galėjo būti verstos ir kitų.

Iš ligšiolinių turimųjų, gana trūktinų, žinių galima susidaryti maždaug tokį M. Mažvydo gyvatos vaizdą. Kaip žinoma, jis yra gyvenęs ir mokęsis (ar mokęs) Didž. Lietuvoje, bet jo gimimo data ir vieta tikrai nežinoma. 1546.VII.8 hercogas Albrechtas jį pakvietė atvykti į Karaliaučių. M. Mažvydas šį kvietimą priėmė, ir, čia atvykęs, 1546.VILI įsimatrikuliavo į universitetą. Studijas baigė 1548.IV.5, gaudamas bakalauro laipsnį. Kaip jis pats sakosi, pradžioje vokiškai nemokėjęs nė žodžio, bet lotynų kalbą jau buvo išmokęs gerai; taip pat ir lenkų kalbą jau mokėjo, nes iš šios kalbos vertė katekizmą, ir vėliau jau buvo pramokęs vokiečių kalbą. Visa tai rodo, kad M. Mažvydas, prieš atvykdamas į Prūsiją, jau buvo gerokai išsilavinęs ir kur nors studijavęs aukštesnėje ar aukštojoje mokykloje, juo labiau, kad savo studijas Karaliaučiaus universitete baigė maždaug per dvejus metus. Baigęs studijas, 1549.III. 28 buvo paskirtas Ragainės parapijos klebonu. Čia jis vedė ankstyvesnio tos pat parapijos pastoriaus dukterį Benigną (vaikų neturėjo), gyveno vargingai ir nuolat skundėsi tiek apskrities viršininkui, tiek pačiam hercogui Albrechtui, vis prašydamas kokios nors pagalbos. Su vietiniais vokiečių dvasininkais nekaip sugyveno, bet jam nekaip sekėsi ir su lietuviais parapiečiais: jie dažnai vengdavo protestantinių apeigų, neatlikdavo parapinių pareigų, tuoktis dažnai slaptai vykdavo į Lietuvą ir 1.1. Tai labai pykino uolųjį protestantizmo skleidėją M. Mažvydą, ir jis hercogui net siūlė prieš tai imtis griežtų priemonių. Mirė Ragainėje 1563.V.21.

M. Mažvydo raštų kalba pirmoj vietoj yra žemaitiška, iš dalies gal net prožemaitiška; pvz. jis rašo: sza-dis, bralei, szmanes (iš *žadis, *bral-zmanės; senasis žem. o iš a dabar paprastai tariamas MO, pvz. žuo-dis ir kt.), tretes (dabar žemaičiai paprastai taria trets), pateme, didem, kulantem, atleid, atleidem, gieid, bet vs. vd. treczia, vs. km. treczias, vs. km. jauczia, ds. gl. szmanes kleidėnczias, gieidenczius, kleiden-czius, tus szadzius, straipsczius ir kt. iš *tretjas, *patjamen, *atleidja, *geidja; čia trumpasis a po j yra Išvirtęs į e, ir todėl senieji priebalsių junginiai tj, dj nebeis virto į ;. dž, bet senoviniai tj, dj prieš senąjį a ir balsį u pavirto į č, dž, būtent — *tretja (>trečia), *jaut-jd (>jaučio), *žadjus (>žodžius) ir kt. Kitos tipiškos žemaitybės M. Mažvydo kalboje yra: makitos (mokytojas), kraus (kraujas), voes (vėjas), vs. km. dvoases, tvales (dvasios, valios), tims, wisims (tiems, visiems), nakteie, naktie (dabar žemaičių tariama nak-tie-naktė), kraugeie (t. y. krauieie), vs. km. ugnis (ugnies), bukem, skai-tiket (būkiam, skaitykiat), toliau raitasis (mylasis), prisch (pryš), druk-tibe (drūktybė; žemaičiai vietoj drūtas taria drūktas), silvartauju (sielvartauju) ir kt.

M sos šitos M. Mažvydo žemaitybės sudaro aiškią sistemą, kurios dabartinėse žemaičių tarmėse ištisai jau nebesutinkame. Tad kaip tai aiškinti? A. Šleicheris manė, kad M. Mažvydo katekizmas buvęs parašytas klaipėdiečių (t. y. donininkų) tarme. K. Būga (Rinktiniai raštai, III, 293) taria M. Mažvydą, kaip ir J. Bretkūną, buvus šiaurės vakarų žemaičių (t. y. dounininkų) tarmės atstovą. Taip pat ir Chr. Stangas (Die Sprache des lit. Katechismus von Mažvydas, 1929, 179) M. Mažvydo kalbą priskiria šiaurės vakarų arba centrinei žemaičių tarmei. J. Palionis (Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., 1967, 56) mano, kad M. Mažvydas galėjo .būti kilęs "iš netolimos nuo vakarų aukštaičių vietos, kitaip sakant, paaukštaitės žemaitis", juo labiau, kad jo pusbrolis B. Vilentas buvęs vakarų aukštaitis. Bet A. Salys savo priešmirtiniame straipsnyje Martyno Mažvydo raštų kalba (Metmenys, 1973, XXV, 3-14) teigia, kad M. Mažvydo douniniš-kumo negalima laikyti pakankamai įrodytu: Chr. Stangas, sako jis, savo teoriją grindė vien žemaitiškesne katekizmo kalba, nuošaly palikdamas kitus Mažvydo raštus, kuriuose kaip tik randama neabejotinų dūnininkų tarmės pėdsakų. Vis daugiau aukštai-tindamas savo raštų kalbą, jis pvz. Giesmėje šv. Ambraziejaus šalia žodžių su uo parašo duk, dukem, branguijų (duok, duokiam, brangiuoju). Formoje krikštymo rašo: du-di, dutu, dudamas, ivandu (duodi, duotų, duodamas, vanduo), Giesmėse: menu, piemu, dusti, rassuket dangus (mėnuo, piemuo, duosti, ra-suokiat, t. y. rasokit, dangūs) ir kt. Katekizmo kalbos žemaitiškumas, ypač a ir č, dž, taip pat neskyrimas rašyboje ie ir ė bei dvibalsio uo, A. Salio nuomone, nesiderina su M. Lietuvos daugumos kalba. Dėl to jis buvo susilaukęs priekaištų, ir todėl savo vėlesniuose raštuose ėmė vis daugiau vengti ryškių fonetinių žemaitybių. Ir taip elgdamasis, jis kartais net nukrypdavo į hipernormaly-bes, pvz. parašo ir muos, duok muoms, duok mums buoti, sziedi kaip lelija (mus, duok mums, duok mums būti, žydi kaip lelija) ir kt. Tokias klaidas galėjo daryti tik žemaitis dūnininkas, visai panašiai kaip L. Ivinskis aukštaitindamas rašė griebas, viršuonė (grynas, viršūnė).

Toliau A. Salys pasisako ir prieš K. Jablonskio mėginimą M. Mažvydo katekizmo aukštaitybes aiškinti ano meto D. Lietuvos šnekamosios bendrinės kalbos įtaka: viena, grynų ry-tietybių Mažvydo raštų kalboje visai nėra; antra, didžiuosiuose centruose galėjo būti iškilusios vad. bendrinės šnekamosios kalbos, pvz. Vilniuje — rytietiška, Kaune — vidurietiška, bet visai netikėtina, kad pvz. "Kražių ir Varnių tarmės turėjo bent kiek iškilti"; šių dabartinių valsčių šnektos ir "dabar maža kuo skiriasi".

Tą faktą, kad M. Mažvydo katekizmo kalboje šalia aiškių žemaitybių yra nemaža ir aukštaitybių, galima paaiškinti tuo, kad jis yra ne tik mokytojavęs, bet veikiau dar ir mokęsis Vilniuje. Čia jis bus susidūręs su įvairių tarmių žmonėmis; be to, jis savo darbui galėjo kiek naudotis ankstyvesniais atmintinai perduodamais ar rankraštiniais įprastinių maldų ir gal kai kurių giesmių vertimais. Pagaliau, atvykęs iš D. Lietuvos, veikiausiai iš kurios nors Žemaičių vietovės, jis tuojau nesi-orientavo dėl M. Lietuvos daugumos vartojamos kalbos ir todėl iš pradžios savo katekizme daugiausia vartojo savo geriau pažįstamą žemaičių tarmę, o vėliau, jau daugiau ap s i tyrę s ir iš dalies kitų veikiamas, vis daugiau į savo raštų kalbą ėmė įtraukti ir aukštaitybių. Šiuo atžvilgiu jam der galėjo padėti ir tai, kad jo motina buvo vakarietė aukštaitė. Toliau dėl to plg. dar mano straipsnį Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje (Aidai, 1947, V, 198-201).

Taigi, kaip matom, ligšiolinės kalbininkų nuomonės dėl Mažvydo raštų kalbos tarmės gerokai skiriasi, ir todėl, kaip M. Ročka šioje recenzuojamoje knygoje pastebi, ši problema dar negali būti laikoma išspręsta. Bet negalima sutikti su P. Pakarkliu (Senoji lietuviška knyga 123), kad M. Mažvydas "greičiau buvo prūsų lietuvis, kilęs iš vidurinės, pietinės ar vakarinės Prūsijos": tai visai nesiderina su žinomais faktais (pvz. kad jis yra kilęs iš D. Lietuvos), su visa jo kalbos sistema ir nėra kaip reikiant pagrįsta nei istoriškai, nei kalbiškai. Tą prielaidą, kad M. Mažvydas galėtų būti kilęs ne iš Lietuvos, K. Korsakas laiko grynu prasimanymu. Pr. Skardžius