Kompozitoriaus Vlado Jakubėno kūrybinis kelias Spausdinti
Parašė ALGIS ŠIMKUS   
(70 metų amžiaus ir 50 metų kūrybos sukakties proga)

Vladas Jakubėnas gimė romantiškojo Biržų ežero pakrantėje, asketiškai rimtos lietuvių evangelikų reformatų bažnyčios klebonijoje, kurioje jo tėvas, kunigas Povilas Jakubėnas, grįžęs 1899 m. po teologijos studijų Dorpato (Tartu) ir Vokietijos Erlangeno universitetuose, dirbo pastoracinį darbą. Kun. Povilas buvo griežto būdo ir stipraus lietuviško nusistatymo asmuo. Jis Biržuose išvystė plačią veiklą tiek lietuvių reformatų, tiek ir katalikiškoje apylinkės visuomenėje, stengdamasis žadinti bei ugdyti tautinį susipratimą ir apsisprendimą. Buvo sakoma, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą Biržuose nebuvę nė vienos viešos organizacijos, kurioje kun. Povilas Jakubėnas nebūtų buvęs pirmininku ar bent labai veikliu nariu. Jis čia taip pat vadovavo Martyno Yčo įsteigtai spaustuvei, kuri leido "Biržų kalendorių,, ir kitus religinės bei tautinės minties leidinius.

Tokioje tautiškai bei kultūriškai susipratusioje šeimoje jaunasis Vladas motinos Halinos pastangomis buvo mokomas muzikos nuo pat ankstyvos vaikystės. Jo pirmoji fortepijono mokytoja buvo tos pačios parapijos kunigo senjoro Mieszkowskio duktė, Maskvos konservatorijos studentė. Paties kompozitoriaus žodžiais, tais vaikystės laikais jis neturėjęs per didelio užsidegimo skambinti fortepijonu, tačiau jau tada atradęs savyje neužtroškinamą norą muzikai rašyti. Teturėdamas vos aštuonerius metus, jis jau sukūręs motinos gimtadienio proga jai dedikuotą valsą, grojamą fortepijonu net ketveriomis rankomis.
Prasidėjus karui, Jakubėnų šeimai teko evakuotis į Rusijos gilumą. Tėvui apsiėmus Petrapilyje vadovauti tenai įsteigtai Lietuvių Centro Komiteto spaustuvei, šeima buvo apgyvendinta vasarvietėje netoli Maskvos. Čia gyvenant, Vladui netrukus pasitaikė progos Maskvoje išgirsti žymių muzikų koncertų, padariusių jam didelį įspūdį. Dar paskatintas pas motiną besilankančios giminaitės, kuri per ištisas dienas neblogai skambinusi fortepijonu, jis greitai ėmė tęsti Biržuose pradėtas muzikos pamokas, kuriose jis greitai pasidarė jau pastebimai uolesniu mokiniu.

Jakubėnų šeimai 1918 m. vasarą sugrįžus į Biržus, bręstantis jaunuolis pradėjo jau visai rimtai domėtis muzika. 1920 m. rudenį Vladas išvyko į Kauno Aušros gimnaziją ir kartu įstojo į Juozo Naujalio muzikos mokykloje E. Bilminaitės-Čiur-lienės vedamą fortepijono klasę. Taip pat pas Juozą Tallat-Kelpšą pradėjo mokytis harmonijos pagrindų.

Savo rimtos muzikinės kūrybos pradžia Vladas Jakubėnas laiko 1923-24 m. žiemą sukurtą dainą Kazio Binkio žodžiams "Gėlės iš šieno". Šios dainos pasisekimas publikoje tapo svariu akstinu, padėjusiu kompozitoriui apsispręsti visiškai pasišvęsti muzikai. To laiko Lietuvoje nebuvo muzikos mokyklos su rimtesniu kompozicijos kursu. Buvo paduotas pareiškimas valstybinei stipendijai studijoms Vokietijoje, kur pokario metais buvo gilinę savo muzikines žinias Stasys Šimkus, Juozas Gruodis, KJV. Banaitis ir kiti pasižymėję kompozitoriai. Tačiau, net ir su Kipro Petrausko protekcija, tada evangelikui Jakubėnui stipendijos gauti nepavyko. Teko tėvui remiant pasirinkti artimesnę Rygą. Ten konservatorijai vadovavo žymus latvių kompozitorius, buvęs Petrapilio konservatorijos docentas ir pagarsėjęs pedagogas J. Vitols.

Rygoje Vladas Jakubėnas išėjo pilną griežto stiliaus, sistemingą ir išbaigtą kompozicijos kursą pagal konservatyviai klasiškus rusų kompozitoriaus ir teoretiko Rimskio-Korsakovo metodus. Baigęs Rygos konservatoriją laisvojo menininko laipsniu, Vladas Jakubėnas 1928 m. grįžta Lietuvon, jau atsiveždamas visą eilę savų profesinio lygio kūrinių. Tų pačių metų birželio mėn. jis surengia Kaune savo kūrinių koncertą. Šiame koncerte jis paskambina trijų dalių sonatą Es-moll, parašytą konservatorijoje diplominiu darbu. Nors šiame ankstyvame kūrinyje originalumo dar ne per daug, tačiau jaunasis kompozitorius joje parodo įgytus tvirtus teoretinius pagrindus bei formos supratimą. Kituose dviejuose šiame koncerte paskambintuose veikaluose, "Legendoje" ir "Iš pasakų krašto", jau ir tada pastebima individuali kūrybinė linija, nors ir artima tada Vakaruose vyravusiam prancūzų impresionistų stiliui. Po to solistė E. Kardelienė, autoriui akompanuojant, padainavo keletą Jakubėnų dainų, tarp jų "Gėlės iš šieno", o Vladas Motiekaitis pagrojo porą Rygoje parašytų dalykėlių smuikui solo.

Toks savarankiškas jauno kompozitoriaus prisistatymas laikinosios sostinės kultūrininkams padarė gerą įspūdį ir buvo palankiai priimtas. Dabar Vladui Jakubėnui jau pasiūloma Švietimo ministerijos stipendija tolimesnėms studijoms užsienyje. Jis pasirenka Berlyno Aukštąją Muzikos Akademiją, kurion netrukus priimamas į jau pažengusiems ir gabumų parodžiusiems skirtą "Meis-terklasse". Šiai klasei vadovavo povagnerinės romantiškai-impresionistinės krypties kompozitorius profesorius Franz Schrecker, tais laikais pagarsėjęs Vokietijoje savo operomis. Schreckeris mokiniams statė aukštus reikalavimus ir buvo vertinamas kaip pažangus pedagogas.

Priešhitlerinis Berlynas buvo vienas žymiųjų pasaulio muzikos centrų. Cia gyveno ir veikė pagarsėję naujoviškų realistinių ir neopolifoninių krypčių kompozitoriai A. Schoenberg ir P. Hinde-mith. Mieste virė gyvas muzikinis gyvenimas: veikė net trys operos teatrai, garsus filharmonijos orkestras, žymūs choriniai ir kameriniai ansambliai. Aukšto lygio akademija ir pažangi kultūrinė aplinka pažangos ištroškusį jauną lietuvį kompozitorių greitai įkvėpė vaisingai ir turiningai kūrybai. Čia Vladas Jakubėnas sukuria savo pirmuosius orkestrinius kūrinius. Pirmasis jų, "Preliudas ir triguba fuga stygų orkestrui", parašytas 1928-29 m. Šio kūrinio trumpas įžanginis preliudas sukurtas pažangiu diatonišku stiliumi. Fugoje pavartotos trys kontrastuojančios temos, pirmiausia išvystant jas pavieniui, vėliau poromis ir galiausiai visas tris kartu. Nemažas veikalas baigiamas plačia simfoninės apimties užbaigiamąja dalimi (coda). Šis pirmasis Jakubėno orkestrinis veikalas buvo 1929 m. įtrauktas į Berlyno akademijos koncerto programą ir buvo su pasisekimu atliktas. Vėliau šis kūrinys buvo pakartotinai grojamas dirigentų Balio Dvariono ir Jeronimo Kačinsko vadovaujamų Kauno ir Vilniaus radiofonų orkestrų.
1929-30 m. Jakubėnas Berlyne sukuria dvi stygų kvarteto A-minor dalis. Pirmojoje šio ilgesnės formos kūrinio dalyje kompozitorius naudoja pažangią diatonišką harmoniją ir liaudies melodijai artimą temą. Antroji Adagio dalis vystoma daugiau polifoniniu būdu. Šis kūrinys Berlyno Aukštosios Muzikos Akademijos koncertuose buvo atliktas net du kartu, 1930 ir 1931 metais.

Stambiausias Berlyno akademiją lankant sukurtas Vlado Jakubėno kūrinys buvo 1931-32 m. parašyta vienos dalies simfonija, vėliau pavadinta "Pirmąja". Tai gana radikaliai naujoviškos harmonijos veikalas su stambiais polifonijos elementais. Plačios sonatos formos planas pagrįstas dviem kontrastuojančiom temom: pirmoji naujoviška, Hin-demith'ui artimoje dvasioje; antroji daugiau kon-vencionali — diatoninė. Po lėtos įžangos ir atitinkamo abiejų temų įvedimo simfonija pereina į plačią temų vystymo progresiją, po kurios pakartojama antroji tema ir užbaigiama ilgoka atomazga. Profesorius Schrecker šį veikalą įtraukė į savo diriguojamą Berlyno radijo orkestro viešą koncertą, kurio programa susidėjo išimtinai iš jo mokinių darbų. Po koncerto visi didieji Berlyno laikraščiai įdėjo palankius jo aprašymus, o vienas net ypatingai išskyrė Jakubėno darbą, pažymėdamas, kad "Jakubėnas žino, kas yra muzika". 1934 m. Juozo Olšausko pastangomis ši simfonija buvo atlikta New Yorke pasaulinės parodos proga rengtame lietuviškos muzikos koncerte. Nors to laiko eilinei lietuvių publikai ši gerokai pažangi Jakubėno muzika didesnio įspūdžio, atrodo, nepadarė, daugiau išprususiems klausytojams ji pasitarnavo kultūringu įrodymu, kad jaunojoje Lietuvos respublikoje jau buvo rimtų bei pažangių meninės kūrybos pastangų.

To laikotarpio Vlado Jakubėno kūryba buvo jo bendralaikio, kompozitoriau-dirigento Jeronimo Kačinsko taip apibūdinta: "Vlado Jakubėno muzikos evangelija — forma. Vlado Jakubėno muzika nesiekia didelio įvairumo, bet užtai laimi labai svarbią kūrybos sąlygą — vientisumą. Jo melodinės slinktys tik pagelbsti formos užmanymams, taip, kaip Stasio Šimkaus muzikoje jos pagelbsti nuotaikai. Vlado Jakubėno forma intensyvi ir koncentruota, todėl turi daug įtakos kitiems kūrybos faktoriams. Stiprieji formos punktai traukia paskui save melodiją ir harmoniją, kurios tuo metu įgyja audringesnį charakterį. Formos dominavimas į Vlado Jakubėno kūrybą įveda dar vieną būdingą bruožą, būtent smulkų ir išsamų vedamosios muzikalinės minties išnaudojimą per ritmą ir harmoniją"1. Šalia to, kai kuriose Jakubėno tuolaikinės muzikos vietose J. Kačinskas rado ir "vos pastebimų orientalizmo atspalvių, tik jie daug ramesni ir objektyvesni, lyginant su kitų Europos tautų orientališkoje nuotaikoje kuriama muzika"2.

1932 m. grįžęs Kaunan, Vladas Jakubėnas paskiriamas Kauno Konservatorijon mokytoju, kur jis išdirbo iki pat 1944 m. pasitraukimo iš Lietuvos. Po kultūrinėmis naujenybėmis pulsuojančio Berlyno didmiesčio, nuosavą politinį bei kultūrinį gyvenimą nesenai pradėjusios kurti mažos Lietuvos atmosfera jaunam pažangiam kompozitoriui iškėlė visą eilę problemų. Priešingai kosmopolitiškam Berlynui, čia nebuvo kreipiama tiek daug dėmesio bei pastangų išvystymui dar negirdėtų išraiškos priemonių ar forminių naujovių. Vietoj to Lietuvoje pirmavo pastangos išreikšti muzikoje, kaip ir visuose kituose tada čia kuriamuose menuose, savitą tautinį charakterį ir nuotaiką. Antra, Lietuvoje buvo daug didesnis pareikalavimas vokalinės muzikos, kaip instrumentalinės.

1932-39 m. Jakubėnas pergyvena savotišką kūrybinio prisitaikymo laikotarpį, kuriame vyksta kompozitoriaus vidinė kova, beieškant meniškai priimtino sprendimo tarp atsivežto Vakarų Europos modernizmo ir Lietuvoje dar tebevyraujančio tautiškai romantinio impresionizmo. Jakubėno tuo laiku parašytos ir gana plačiai paplitusios solo dainos "Daug turėta mylimųjų", "Na, tai kas", "Išsvajotas karalaitis", "Ežerėlis", "Kai numirsiu", "Rudenėjant", "Laisvųjų daina" bei chorinės "Kėlėsi Laisvė", "Vai eičiau", "Nurimk, sesut" ir kitos liko vaizdingu šių pastangų įrodymu. Jose Jakubėnas aiškiai siekia romantiško ir "lietuviško" paprastumo, kartu visomis jėgomis stengdamasis atsiriboti nuo nuvalkiotos standartinės harmonijos bei griežtai klasikinių formų. Jis vis plačiau pradeda savo kompozicijose vartoti senovines lietuviškas melodijas bei joms charakteringas modalines tona-cijas-dermes. Todėl Jakubėnas gerokai nutolsta nuo Berlyne pasisavinto "pirmeiviškumo" ir pastebimai pradeda formuoti individualiai savitą, nuosaikiai modernišką ir kartu lietuvišką stilių.

Antroji simfonija, parašyta 1938-39 m., yra aiškus šios Jakubėno progresijos pavyzdys. Jau pirmojoje dalyje, po trumpos įžangos, pasirodo ilgesnė liaudiško charakterio pirmoji teminė melodija. Šios dalies antroji tema, įvedama medinių pučiamųjų instrumentų, yra palydima stygininkų akompanimento senovinėmis lietuviškoms dainoms artimais ritmais. Po to sekantis platokas "fugato" išvystymas yra taip pat pagrįstas pirmosios temos liaudiškąja melodija. Pirmoji simfonijos dalis baigiama lyriška melodija lietuviškoms liaudies dainoms gimininga doriška derme. Antroji šios simfonijos dalis, pavadinta "Minuetto", prasideda kiek daugiau konvencionaliu stiliumi, tačiau ir joje vidurinis "Trio" pagrįstas liaudies motyvais. Trečioji dalis parašyta trijų temų "Rondo" forma. Pagrindinė jų vėl doriškoje dermėje. Tolimesnės dvi — liaudies melodijos: viena doriškoje dermėje, antroji tipingame lietuviškame ritme, abi viena su kita besirungiančios 3/8 ir 5/8 takte. Ši antroji Vlado Jakubėno simfonija buvo pirmą kartą atlikta 1939-40 m. Kauno Valstybės Teatro simfoninių koncertų sezone. Ji buvo nekartą dar grota vėliau koncertuose Lietuvoje bei Latvijoje.

Išgirdęs savo antrąją simfoniją koncerto estradoje, kompozitorius neatleidžia įsibėgėjimo simfoninėje kūryboje ir nepailsdamas dirba toliau. 1940-42 m. jis baigia trečiąją simfoniją. Šiame kūrinyje pagrindinėm temom jis pasirenka beveik išimtinai vien liaudies pobūdžio melodijas, tačiau traktuoja jas jau labai laisvai ir savarankiškai, kaip pavyzdžiui žinomąją "Pasvarscyk antela", išgaudamas išimtinai originalaus įspūdžio. Šioje trečiojoj simfonijoj Jakubėnas dar labiau nutolsta nuo Berlyne pasisavintos neodiatoninės ir modernesnės harmonijos ir dar nuodugniau įsistiprina "vidurio" kelyje tarp modernistinių tendencijų ir klasikinės tradicijos. Trečioji Jakubėno simfonija buvo pirmą kartą atlikta, J. Kačinskui diriguojant, 1943-44 m. sezone viename Vilniaus Filharmonijos koncertų. Tai vienas didžiausių Vlado Jakubėno kūrybinių užsimojimų. Po šio veikalo pirmojo pastatymo pasigirdo kritiškų balsų, kurie, nors neneigdami kompozitoriaus sugebėjimų simfonijoje, tvirtino, kad, girdi, Jakubėnas per daug nutolęs nuo savo ankstyvesnio stiliaus ir per plačiai nukrypęs į liaudiškąsias dermes, padarydamas savo veikalą kiek monotonišku ir sunkoku klausyti. Paties kompozitoriaus žodžiais, dabar, praėjus jau 30 metų nuo pirmojo pastatymo, jam kai kada užeina noras vėl išgirsti šį savo veikalą pilno orkestro skambesyje ir šį kartą pabandyti pačiam "pakritikuoti" ar "už-girti" savo tų laikų pastangas. Deja, mūsų sąlygomis, atrodo, kad tokią "perklausą" teks palikti būsimiems muzikos vertintojams. Nors ir dabar nereikėtų užmiršti, kad antroji, nors ir mažiausiai kontroversinė šios simfonijos dalis, pavadinta "Legenda", jau dabar yra pasidariusi mūsišku "bestselleriu"; būtent — tai dažniausiai už Lietuvos ribų atliekamas lietuviškas simfoninis kūrinys. Jį yra pakartotinai visoje eilėje lietuviškos muzikos koncertų dirigavę J. Kačinskas, V. Ma-rijošius, A. Kučiūnas ir pats autorius.

Lygiagrečiai su antrąja simfonija Jakubėnas kūrė ir Kauno Valstybės Teatro jam užsakytą baletą "Vaivos juosta", kurio siužetui jis pasirinko lietuvišką mitologinį padavimą apie deivę Vaivą ir dievaitį Perkūną. Šio baleto klavyras buvo 1944 m. pateiktas specialiai Valstybės Teatro dirigento -meno vadovo Vytauto Marijošiaus pirmininkaujamai komisijai, kuri veikalą pripažino priimtinu ir išmokėjo kompozitoriui sutartą honorarą - vokiečių markėmis. Jakubėnui tų metų vasarą pasitraukiant iš Lietuvos, pirmasis "Vaivos juostos" veiksmas jau buvo suorkestruotas ir buvo pradėta perrašinėti orkestro balsai. Deja, karo pabaigos sąmyšyje ši partitūros dalis dingo, o likusios dalys taip ir paliko nesuorkestruotos. Laimė, kompozitoriui pavyko išsaugoti savo pirminius užrašus, taip, kad vėliau jis galėjo šio baleto muzikines mintis panaudoti visoje eilėje mažesnių simfoninių bei fortepijoninių kūrinių. Iš šešių "Vaivos juostos" baleto muzikos epizodų 1952-53 m. buvo sudaryta orkestrinė siuita "Miško šventė". Tai gal spalvingiausias Vlado Jakubėno orkestrinis kūrinys, kuriame pilnai išryškėja jau nusistovėjęs jo stilius, būtent: lietuviškai liaudiško charakterio originali melodika ir savita, nuosaikiai moderni harmonija, paįvairinta liaudies dermių bei polifonijos elementais. Keturios "Miško šventės" siuitos dalys 1954 m. buvo atliktos Čikagos Grant parko koncerte diriguojant tarptautinio masto dirigentui Nicolai Malko. Vėliau siuita buvo grota 1958 m. Čikagos De Paul universitete, 1958 m. Bostono universitete diriguojant J. Kačinskui, 1962 m. pačiam autoriui diriguojant Brooklyn Academy of Music ir pernai įvykusiame Vlado Jakubėno kūrinių jubiliejiniame koncerte Čikagoj.

Po N. Malko diriguotos "Miško šventės" vieno Čikagos didžiųjų amerikiečių laikraščio recenzentas rado šį Vlado Jakubėno kūrinį "vertu dėmesio, ypatingai dėl jo liaudiškai muzikai charakteringo orumo ir turiningumo. Tai rapsodiškas, turtingai (ir įgudusiai) orkestruotas veikalas, kurio muzika skamba išgyventai, o ne dirbtinai"3.
Eilė likusių "Vaivos juostos" šokių buvo kompozitoriaus pritaikyti solo fortepijonui ir paleisti individualiais kūriniais. Vienas jų, "Velniuko šokis", 1962 m. gavo International Society of Contemporary Music Chicago Chapter antrąją premiją.

Vėliausias orkestrinis Jakubėno kūrinys "In-termezzo rustico" parašytas 1962 m. ir buvo atliktas International Society of Contemporary Music koncerte Čikagoje. Vėliau šis veikalas buvo grotas Marijos Aukštesniosios Mokyklos salėje ruoštame koncerte, diriguojant J. Kačinskui.

Nors Vlado Jakubėno orkestrinė muzika būdavo dažniau atliekama, kaip bet kurio kito lietuvio kompozitoriaus, tačiau tai vis vien buvo tik reti, vienkartiniai įvykiai. Nenuostabu tad, kad atsidūręs Amerikoje kompozitorius savo pirmines pastangas ir vėl nukreipė į vokalinę muziką, kuriai čia buvo žymiai platesnė dirva. Jis dabar parašo visą eilę didesnių solo dainų. 1956 m. pirmosios dainų šventės proga sukuria platesnio masto chorinę dainą B. Brazdžionio žodžiams "Mylėsi Lietuvą iš tolo". Nors į pirmosios dainų šventės repertuarą ši daina ir nepakliuvo, tačiau, netrukus "Dainavos" ansambliui sėkmingai ją atlikus koncerte, buvo įvertinta ir su dideliu pasisekimu atlikta antrojoje dainų šventėje, tapdama vienu daugiausia atmintinų šios šventės kūrinių.
Svariausiu savo choriniu kūriniu pats kompo-, zitorius laiko Putino žodžiams kantatą "Mano pasaulis". Šiai kantatai panaudota dar 1943 m. Lietuvoje parašyta to paties vardo chorinė a capella daina, kuri 1944 m. buvo laimėjusi pirmąją Lietuvių Muzikų Draugijos premiją. Pokario sąlygomis šios ilgokos ir sudėtingos dainos nė vienas išeivijos choras nedrįso imtis. Tik 1957-58 m. pagyvėjus ir sustiprėjus lietuviškiems chorams, kompozitorius, J. Kreivėno paragintas, susigundė pabandyti padaryti šį kūrinį prieinamesnį. Siekdamas palengvinti choro užduotį, dalį muzikos pritaikė solistų kvartetui. Prirašė veikalui akompanimentą, iš karto fortepijonui ir vargonams, o vėliau suor-kestravo. Norėdamas vokalines veikalo dalis sklandžiau sujungti į organinę visumą, pridėjo instrumentinių įvadų bei interliudijų. Tuo būdu buvo su-

T. Valius             Kapitonas Carter (spalvota tipografija, 1963, Toronto)

kurtas plataus užsimojimo veikalas. Kompozitorius B. Markaitis, SJ., "Mano pasaulį" laiko "vienu stambiausių ir vertingiausių šios rūšies kompozicijų ne tik tremtyje, bet iš viso lietuviškos muzikos literatūroje. Dėl savo lietuviškos dvasios, iškilios kompozicinės technikos ir spalvingos or-kestracijos jis turi užtarnautą teise atstovauti lietuvišką muziką charakteringa ir imponuojančia forma"4. Tolimesniais Markaičio žodžiais, šis "kūrinys yra parašytas aiškioje liaudies dainos dvasioje, nors jame ir negirdima atpažįstamų liaudies melodijų . . . Kompozitorius šiame kūrinyje pasirodo (žinoma, ne pirmą kartą) su kompoziciniu meistriškumu, idėjiniu subrendimu ir visapusišku muzikiniu patyrimu. Čia jau nebėra jokios manieros, bet tik pačios reikalingiausios ir sėkmingiausios priemonės idėjai išreikšti ir perteikti. Jakubėno stilius yra impresionistinis ir politonalinis ypač orkestro partijoje ... Jis vis sėkmingiau sujungia lietuviškos dainos dvasią su modernios išraiškos elementu ir šios jungties rezultatai vis dažniau pasižymi ne tik meistriškumu, bet ir imponuojančia kokybe"5.
Neiš skaičiuojant paskirų solo dainų, Vlado Jakubėno vėlesnių kūrinių tarpe paminėtini 1965 m. Alice Stephens mergaičių ansambliui skirta "Motinos kalba" ir vienos ankstyvesnių solo dainų pritaikymas lygių balsų chorui "Daug turėta mylimųjų". 1966 m. ateitininkų sendraugių užsakymu sukurta B. Brazdžionio tekstui "De Profundis". Tai religinės nuotaikos, liūdnai-mistiško pobūdžio chorinis veikalas, kuriame Jakubėnas parodo savo aukštai išvystytą kompozicinę techniką ir kūrybinę galią. Jakubėnas niekada nesimėto į kraštutinumus ir retai teišsijudina į eksperimentus naujų dar negirdėtų sąskambių ieškodamas. Jis pasiekia gilaus įspūdžio senovinių lietuvių liaudies dainų dermių ir lietuviškom sutartinėm artimų polifoninių priemonių panaudojimu. O šiais laikais toks senovinių priemonių panaudojimas ne vien muzikoje, bet ir kituose menuose dažnai yra pripažįstama didelio modernizmo įrodymu.

Vladas Jakubėnas nesiribojo vien muzikine kūryba. Greta pedagoginės veiklos jis nuo pat grįžimo iš Berlyno studijų dienų plačiai įsitraukė į žurnalistikos darbą. Jis greitai pasižymėjo savo taikliomis recenzijomis ir įvairiais straipsniais aktualiomis muzikinės kultūros temomis. Šiuos tačiau Jakubėno veiklos aspektus tenka aptarti kita proga.

Kompozitorių Vladą Jakubėną reikia skirti prie mūsų svariųjų nepriklausomos Lietuvos kartos lietuviškosios muzikos kūrėjų. Savo darbais jis yra nužymėjęs beveik visą mūsų nepriklausomos tautinės egzistencijos laikotarpį nuo pat ankstyvųjų nepriklausomybės metų. Šį darbą jis tebetęsia dar ir iki šių dienų čia Amerikoje, meninei kūrybai ne taip jau palankiomis išeivijos sąlygomis.

Vladas Jakubėnas, kartu su kitais užsieniuose studijavusiais muzikais, į jaunosios Lietuvos gyvenimą atnešė savo dalį gaivinančiai pažangios vakarietiškos įtakos, tada taip reikalingos savitumo besiekiančioje ir su senosios Rusijos bei Lenkijos tradicinėmis kultūrinėmis įtakomis besigrumiančioje tautoje.
Mūsų meno istorijoje Vladas Jakubėnas yra įrėžęs savo žymę kaip vienas pirmųjų ir produktin-giausių plačios apimties simfoninių veikalų kūrėjas. Dar ir dabar mūsų tarpe be Vlado Jakubėno kūrinių neapsieina beveik nė vienas iškilesnis lietuviškos muzikos koncertas.

Dvilypės 70-ties metų amžiaus ir 50-ties metų kūrybos sukakties proga linkime Vladui Jakubėnui, nors paskutiniu laiku fizinių negalavimų ir varginamam, dar gausių ir kūrybingų metų.

1. J. Kačinskas, Lietuvos kompozitorių kūrybos žymės, Mu-
zikos Barai, Nr. 3/24, 1938 m. kovo mėn.
2. Ibdm.
3. Chicago Daily News, 1954.VII.18, Irving Sablosky, 2
Composers Hear Their Music Played.
4. B. Markaitis, S.J., Mano Pasaulis, Draugas, 1959.1.8.
5. Ibdm.
(Cituoti leidiniai ir kita faktinė medžiaga iš Lietuvių Muzikologijos Archyvo, sukrauto T.T. Jėzuitų Jaunimo Centre Čikagoje. Šia proga nuoširdus ačiū priklauso prof. J. Žilevičiui už nuoširdžią pagalbą ir patarimus, reikalingų žinių beieškant).