PETRAS KIAULĖNAS (1909 - 1955) Spausdinti
Parašė PRANAS LAPĖ   

In Memoriam


Jaučiuos kaip automobilis. Kas savaitę mane veža ligoninėn, kaip į benzino stotį. Pripila kraujo ir pasijuntu lyg naujai gimęs. Grįžta jėgos, atsiranda noras gyventi, dirbti. Bet visa tai yra taip laikina, taip trumpai. Po dienos vėl jaučiu, kaip valandomis senka mano jėgos ir viskas darosi nebesvarbu.
Petras Kiaulėnas 1955 metų pavasarį

Petras Kiaulėnas gimė 1909 metais sausio 10 d. Naniškių kaime, Pandėlio valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Baigęs Kauno Meno mokyklą, nuo 1934 metų visą savo likusį gyvenimą praleido užsienyje, grįždamas į Lietuvą tik vasaros atostogų metu. Gavęs valstybinę stipendiją, Romoje studijavo Accademia Regia di Belle Arti, kurią baigė gaudamas tapytojo diplomą. Vėliau, gyvendamas Paryžiuje, studijavo architektūrą L'Ecole Nationale Supėrieure des Arts Dėcoratifs ir L'Institut d'Urba-
------------------
Petras Kiaulėnas mirė prieš dvidešimt metų — 1955 rugpiūčio 15 (ne 1954 liepos 6, kaip klaidingai pažymėta Lietuvių Enciklopedijoj, XI, 426; ta pati klaidinga data perimta ir En-cyclopedia Lituanica, III, 121, nors LE papildymų tome ši klaida buvo atitaisyta). Šiame žurnale apie jo kūrybą buvo paskelbtas studijinis meno istoriko Gordon Browno straipsnis "Petras Kiaulėnas ir modernios spalvos menas" (1954, Nr. 4, p. 162-168). Tame pačiame numery buvo duota ir P. Kiaulėno vienuolikos darbų nuotraukų. Trumpą nekrologą buvo parūpinęs L. A(ndriekus) 1955 rugsėjo numery. Vėliau, 1956 kovo numery, buvo įdėtas dail. V. Vizgirdos straipsnis "Petro Kiaulėno kūryba" (p. 139-141). Taip pat pažymime, kad yra išleisti ir du albuminiai leidiniai apie P. Kiaulėno kūrybą: Vokietijoj 1948 su Maurice Scherer įvadiniu žodžiu (prancūzų kalba) ir JAV 1958 su minėtojo G. Browno įvadiniu žodžiu (anglų kalba) ir dvylika spalvotų reprodukcijų. — Red.
-------------------
nisme de l'Universitė de Paris, įsigydamas architekto teises. 1938 metais vasaros atostogų metu Kaune vedė Vassia Nicolakaki, graikų kilmės architektūros studentę, vėliau architektę, kurios didelio rūpesčio ir pasišventimo užuovėjoje paskutinieji devyneri jo gyvenimo metai, kad ir trukdomi ligos, liko jo tapyboje patys turtingiausi.

Visas Petro Kiaulėno palikimas yra užsienyje. Jeigu kas yra užsilikę Lietuvoje iš Meno mokyklos laikų ar kas tapyta vasaros metu jam lankantis gimtinėje, tai turėtų tik palyginamosios vertės, analizuojant chronologinį dailininko augimą. Sąmoningai jo paties sunaikinti ar karo metais dingę yra akademijos laikų darbai Romoje.
Petro Kiaulėno tvirtinimu, po akademijos baigimo jis visiškai nustojo noro tapyti ir tik vėliau, baigęs architektūros studijas Paryžiuje, vėl grįžo prie statyvo. Dažnai minėdavo, kad prie tapybos prieiti ir ją pilnai suprasti reikia eiti per ką nors kita. Tas kas kita jo atveju buvo architektūra. Užsimindavome apie M. K. Čiurlionį ir jo kelią nuo muzikos į vaizdinį meną, bet tas palyginimas, be paties fakto, neturėjo nieko bendro su P. Kiaulėno dvilype profesija. M. K. Čiurlionis buvo simbolistas, vizionierius, o P. Kiaulėnas buvo tapytojas, kurio darbai, paremti geru technikos supratimu, išreiškė tiesioginę realių situacijų interpretaciją. Architektūros studijos buvo labai naudinga pertrauka po ilgų metų Kauno meno mokykloje ir Romoje — Akademijoje. Akademija visuomet turėjo tą savybę, kad ji ruošė dailininkus tolimesnei jos pačios tąsai, o tuo tarpu jau nuo devynioliktojo šimtmečio antrosios pusės už jos sienų pūtė visai kiti vėjai. Kelionių po Europą metu jaunas Kiaulėnas susipažino su praeities didžiųjų mokyklų meistrais. Amsterdamo, Dres-deno, Briuselio, Romos, Venecijos ir Paryžiaus muziejai praplėtė jo akiratį. Iš prigimties būdamas jautrus spalvininkas, savo mokytojais pasirinko Tiziano ir Rubensą. Jis dažnai kalbėdavo apie Tiziano teptuko valdymą, ypač jo vėlyves-niuose darbuose, kurie pasižymi laisvumu ir dažnai dažais nepaliestos drobės plėmais.

Petrui Kiaulėnui persikėlus iš Romos į Paryžių, iš saugaus akademijos pasaulio į Matisse ir Picasso pasaulį, toks staigus pasikeitimas, be abejo, reikšmingai įtakojo jo laikinį "pabėgimą" nuo tapybos. Architektūros studijos buvo patogi vieta naujos aplinkos perpratimui. Apsipratęs naujame pasaulyje, P. Kiaulėnas grįžta prie dažų ir drobės, bet jau su visai kitu tapybos supratimu. 1939 metais Portugalijoje tapytame mažo formato darbe jo paletė ir jo tapybos būdas yra labai tolimas tam, kuris staiga atsiranda 1943 metais tapytame, irgi mažo formato darbe "Deux pommes" (Du obuoliai). Pirmasis darbas žalsvai melsvo tono, lygaus "išbaigto" potėpio, suvaržytas žinojimo ir tuo pačiu savimi nepasitikėjimo. Tolimi aidai Meno mokyklos ir Akademijos. Antrasis darbas yra visai kitoks. Čia jau matomi, kad ir Renoiro įtakoj, pirmieji individualūs teptuko brūkšniai — piešinio ir spalvos deriniai, kurie vėlyvesniuose darbuose sudaro charakteringiausią jo tapybos bruožą.

Maurice Scherer 1948 metais P. Kiaulėno tapybą taip aptarė: "Nors Petras Kiaulėnas sąmoningai atmetė visa tai, kas jo ankstyvesniuose darbuose rodė tiesioginę lietuviškojo mentaliteto, poezijos ir liaudies meno įtaką, ir ima sekti didžiuosius XX-jo amžiaus prancūzų koloristus. vis tiek tapytojo šiaurietiškoji kilmė ir temperamentas aiškiai pasireiškia jo pamėgtų spalvų pilnumu ir jo beveik mineraliniu daiktų pajutimu, bet kuris tačiau yra lygiai tolimas Renoiro harmonijų vaiskumui taip, kaip ir fovistų pamiltam spalvų tirštumui. Toji šiaurietiškoji meilė gražiai spalvai, prancūzo akims primenanti daugiau Rubensą ar Ensorą negu Bonnardą ar Matisse, be abejo, yra vienas iš jo charakteringiausių bruožų".

Galima būtų kelti klausimą, ką M. Scherer turi galvoje, kalbėdamas apie P. Kiaulėno "lietuviškojo mentaliteto" atmetimą, bet vėliau jį pakeisdamas subendrinta "šiaurietiškąja kilme". Kas yra ta "šiaurietiškoji meilė gražiai spalvai", jeigu ne ta pati dalis lietuviškojo mentaliteto ir temperamento, kurio Kiaulėnas niekuomet neprarado? Šiandien dar toliau nutolus nuo tų laikų ir apžvelgus visą P. Kiaulėno tapybą, jo darbai, nors ir užimdami tvirtą poziciją poimpresionisti-nėje Paryžiaus mokykloje, yra darbai tapyti visai kito ritmo rankos ir širdies.
Suradęs savo kelią, P. Kiaulėnas jį nuolat tobulino. Po 1943 metais nutapyto darbo "Deux pommes" sekė kitas labai svarbus jo vystymosi raidoje darbas "Nature morte au Titien" (Natiurmortas pagal Tiziano), po kurio P. Kiaulėnas vis drąsiau pradeda naudoti teptuko braižą ir paverčia jį savo rankraščiu. Gerai paruoštas ir gabus piešėjas, jautrus spalvai, jis pradeda tuos du elementus jungti į vieną audinį, kuris laiko būvyje vis darosi laisvesnis ir šaltesnio tono. Jo "šiaurietiškoji kilmė" dar daugiau pasireiškia Amerikoje tapytuose darbuose. 1955 metais Stony Brook tapytame dailininko A. Varno portrete nebėra nieko "pietietiško" net ir mūsų akiai. Spalvos čia yra mėlynos, žalios su pilkai violetinėm ir melsvom prošvaistėm, šaltos geltonos, prigesinta oranžinė. Teptuko brūkšniai vingiuoja keliose plokštumose. Kartais jais nusakoma forma, bet kartais jos tik nubrėžia šviesą. Šiame darbe P. Kiaulėnas pasiekia to tobulumo, kurio jis savo laiku pavydėjo Tiziano. Jame yra tas pramatytas "žinojimas", apie kurį P. Kiaulėnas kalbėdavo, prisimindamas kai kuriuos Tiziano darbus. "To negalima išgauti, dengiant vieną spalvą kita, tą reikia pramatyti iš anksto". Tas "pramatymas", įgyjamas darbu bei patirtimi, ir atsiranda paveikslo struktūrai besivystant. P. Kiaulėnas dirbo greit. Tai liudija jo darbų braižo tempas, palikdamas neliestas drobės dėmes, kurios tarnauja bendram paveikslo tonui. Iš visų portretų, gal būt, tik Prancūzijoje 1943 metais tapytas Diane Canivet portretas prilygsta šiam paskutiniam P. Kiaulėno portretui savo išbaigtu pojūčio ir tapybinės technikos vientisumu.

Savo išvaizda P. Kiaulėnas nebuvo dramatiškas. Lyg šiandien prisimenu pirmąjį mūsų susitikimą Stony Brook Lodge. Kaip dailininką pažinojau gerai iš spaudos, bet niekuomet nebuvau matęs jo nuotraukos ir tuo pačiu buvau susidaręs gana romantišką jo išvaizdos paveikslą. Radau jį sėdintį ant aukštos baro kėdės. Neprisimenu, ar jis ką gėrė ar tik šiaip patogiai įsitaisęs šnekučiavo su tavernos savininke Prane Lapiene. Kartu su juo buvo jo žmona Vassia ir jauna dukrelė Laura. Vilkėjo pilka eilute, su kiek tamsesniu pilku lietpalčiu, europietiškų įpratimu laisvai užmestu ant pečių, ir berete ant galvos. Veidas nuogas, be barzdos, be ūsų, šviesios spalvos, kurio balkšvumą dar daugiau pabrėžė jo didelės šviesios akys. Žilstelėję plaukai trumpi ir, matyt, su dėmesiu sušukuoti.

Neprisimenu, apie ką mes tuomet kalbėjome, matyt, nieko neužmirštamo nebuvo pasakyta. Pajutau tuomet tik nuoširdų atvirumą, lyg būtume buvę seni pažįstami. P. Kiaulėnas dažnai apsilankydavo Stony Brook kaimelyje poilsiui ir, žinoma, tapybai. Susitikdavome dažnai, ir beveik visuomet pokalbiai nukrypdavo į meną, architektūrą. Kalbėdavo iš lėto, lyg garsiai mąstydamas, kartais su taip lietuviuose pažįstamu šelmiškumu, bet be kandumo. New Yorke tuomet vykusi meninė revoliucija P. Kiaulėno nejaudino. Ją daugiau pergyveno A. Galdikas, kuris irgi dažnai, ištisas dienas, praleisdavo apylinkės krūmuose, ieškodamas savo tapybai naujų siužetų. Apie savo ligą P. Kiaulėnas nekalbėdavo. Jeigu kartais į pokalbį įsiterpdavo mintis apie jo padėtį, jis ir jo žmona Vassia, kuri visuomet mane stebino geru lietuvių kalbos mokėjimu, užsimindavo apie tai kaip apie laikinį negalavimą, su viltimi, kad labai netolimoje atietyje bus atrasti nauji vaistai ir kad visa tai yra tik laiko klausimas. Atrodė, kad taip ir bus ir kad kitaip negali būti. Deja, 1955 metų rugpiū-čio mėnesį Petro Kiaulėno jau nebebuvo. Devynerius metus trukusi mirtis, kad ir laukta, vis tiek atrodė bereikalinga ir visais atžvilgiais tragiška, nes ji užbaigė gyvenimą tapytojo — vieno iš talentingiausių nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje užaugusio jaunosios kartos dailininkų.

Petras Kiaulėnas mirė 46 metų amžiaus. Jo palikimas skaičiumi nėra didelis, bet, prisimenant aplinkybes, kuriose jis dirbo, ir tas skaičius yra nuostabus. Ponios V. Kiaulėnienės žiniomis, jis siekia apie 300 darbų, iš kurių 140 ji saugo savo namuose (Farmingville, L.L, N.Y.). Tuo būdu jos žinioje yra pats didžiausias, geriausiai jį reprezentuojantis rinkinys, kuris yra prieinamas kiekvienam besidominčiam jo darbais. Pastatas, kuriame yra saugojami jo darbai, V. Kiaulėnienės

buvo planuotas kaip tinkama vieta abiejų profesiniams reikalavimams. Jis yra tuo pačiu geras pavyzdys modernios architektūros su labai individualia išraiška. Vietoj jo studijos šiandien jis liko Petro Kiaulėno tapybos muziejumi, atidarytu 1973 m. Be 140 darbų p. V. Kiaulėnienės žinioje, Amerikoje privačioje nuosavybėje yra dar apie 50 darbų, kiti yra likę Europoje, daugumas Prancūzijoje.
1957 metais įvykusioje pomirtinėje parodoje Andrė Weil galerijoje Paryžiuje P. Kiaulėnas meno kritikų vienbalsiai buvo pripažintas kaip "vienas iš nepaprastų talentų mūsų epochoje". Apie jį taip pat buvo rašoma kaip vieną iš "pirmaeilių impresionistų", kurio darbai yra "ekspresyvūs, malonūs akiai, kurie pilnai išreiškia jo jauną ir jautrią poeto sielą" (H.I.T., L'Eveil). A. B. žurnale Arts iškelia: "Visos vadinamosios revoliucijos mene niekuomet neužgniauš tikro dailininko. Kiaulėnas yra vienas iš tų, kuris ištvermingai išsilaikė prieš besikeičiančias tapymo madas ir kuris atsisakė sensacijų, pasirinkdamas likti tapytoju".
Bene gražiausiai P. Kiaulėno tapybą apibūdino Jean Chabanon (Le Peintre): "Kiaulėno pomirtinė paroda . . . iškelia nepaprastą jautrumą žmogaus, kuris suprato kaip pagauti gamtos gražiausias išraiškas, neuždarant jos pačios į kalėjimą — sužavėdamas ją savo spalvotu rankraščiu".
Su liūdesiu galime prisiminti, kad Petras Kiaulėnas šiemet būtų tik 65 metų amžiaus. Neįmanoma numatyti, ką jis būtų pasiekęs per paskutinius 20 metų. Mums lieka tik džiaugtis, kad mūsų tarpe gyveno ir dirbo Petras Kiaulėnas. Tiems laimingiesiems, kurie jį asmeniškai pažinojo, jis visuomet atmintyje liks: ramaus būdo, šviesių akių. aukštos meninės kultūros dailininkas, lietuvis