Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STRUKTŪRINIAI PASIKARTOJIMAI DOSTOJEVSKIO ROMANE "NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RIMVYDAS ŠILBAJORIS   
Tęsinys iš rugsėjo numerio

Tuo būdu paruošęs ketvirtojo rato situaciją — ne tiesiogiai per Raskolnikovo skaudžią vienatvę, nors ji tą žmogžudį lydi visą laiką, bet per susitikimą dviejų žmonių, kurie, kaip velnias ir angelas, vėliau rungsis dėl jo sielos, — Dostojevskis tiesiai pereina prie "repeticijos" momento — pirmojo Raskolnikovo atsilankymo pas Porfirijų. Tą apsilankymą galime vadinti "repeticija", atseit, prilyginti jį prie to momento, kada Raskolnikovas ėjo pirmą kartą su užstatu pas Alioną ir kada antrą kartą sutiko policijos nuovadoj Za-metovą, todėl, kad visais trim atvejais matome veiksmo paruošimą lemiamam momentui: a) žmogžudystei, b) susitikimui vėliau su Zametovu, ir c) Raskolnikovo, kaip žudiko, identiteto išaiškėjimui antro vizito pas Porfirijų metu. Visais atvejais Raskolnikovas, pats aiškiai nesuprasdamas, kokia jėga jį traukia, savanoriškai išstato save į kritišką padėtį, po kurios kelio atgal gali ir nebebūti.

Tuo pat metu ši "repeticija" pas Porfirijų jungia ir tai, kas ankstyvesniuose cikluose buvo vadinama "teoretiniu momentu" — scena arba veiksmu, kuriame iškyla pačios Raskolnikovo idėjos, jo "teorijos" pagrindiniai bruožai, kur ji kaip tokia palenkiama kritikai. Šį kartą tai ypač ryšku, ir mes sužinome apie teoretinį,idėjinį nusikaltimo aspektą daug daugiau, negu prieš tai, todėl, kad Porfirijus, žaisdamas savo katės ir pelės žaidimą, leidžiasi į teoretines diskusijas ir iškelia aikštėn naujus faktus. Jų svarbiausias yra Raskolnikovo straipsnis, parašytas, pasirodo, jau prieš pusantrų metų, taigi daug anksčiau, negu tas nugirstas pašnekesys prieš mėnesį, tarp studento ir karininko. Pasidaro aišku, kad turime reikalo su tam tikra filosofine pozicija, kuri kaip tokia gal daugiau tik prisideda kaip faktorius, priartinęs žmogžudystę, bet nėra pilna prasme jos priežastis. Vis aiškiau darosi, kad Raskolnikovo nusikaltimas išplaukė iš daugybės šaltinių, daugybės jo sieloj susikryžiavusių impulsų.

Svarbiausias to straipsnio bruožas, kaip sužinome iš Porfirijaus ir paties Raskolnikovo lūpų, yra šis: žmoniją galima padalyti į dvi nelygias dalis — milžinišką daugumą, kuri vien tik egzistuoja ir kuriai pilnai galioja visi moraliniai dėsniai ta forma, kuria juos išreiškia įstatymai, ir mažas, išimtinis skaičius žmonių, pajėgiančių iškelti naują mintį, pastūmėti visą žmonijos istoriją pirmyn. Šie išimtiniai žmonės ir turi teisę, Raskolnikovo žodžiais tariant, "leisti savo sąžinei peržengti . . . per kai kurias kliūtis" tuo atveju, kada tokio peržengimo reikalauja visos žmonijos progresas. Tokie žmonės yra maištininkai, jie neša ant savo pečių išskirtinę moralinę naštą (todėl jie būna prislėgti didelio ir "kilnaus" liūdesio), o jų darbai nustato moralines normas vėlesnėms kartoms. Porfirijus tiesiog pirštu paliečia giliausią Raskolnikovo žaizdą, paklausdamas, o kaip gi gali žmogus žinoti, kuriai grupei jis priklauso? Pri-leiskim, kad "eilinis" padarys klaidą ir pradės "perženginėti ribas"? Kaip tik tas klausimas  — ar jis eilinis žmogus, ar ne? — daugiausia ir kan­kina Raskolnikovą, nes nuo jo išsprendimo pri­klauso tai, ar jam reikėtų už savo nusikaltimą gai­lėtis, ar ne. Raskolnikovas romano įvykių eigoj vis daugiau krypsta į mintį, kad jis tik eilinis, kad jis padarė klaidą, "leisdamas" sau peržengti ribas. Nuo tos nuomonės jis neišsivaduoja net ir Sibire, iki pat paskutinio savo sapno, kada jį pagaliau paliečia Dievo malonė.

Tačiau tuo tarpu mums gal svarbiau kai kurios kitos šio "teoretinio momento" su Porfirijum impli­kacijos. Visų pirma atkreipkim dėmesį į tai, kad iš esmės ta romantiška, net "liuciferiška" teorija apie liūdną, pasaulio kaltes nešančią, gal net Kristų pamėgdžiojančią (arba jo darbą "pataisančią") figūrą sujungia Nusikaltimą ir bausmę su kitais Dostojevskio veikalais, ypač su Broliais Karą-mazovais, kur Ivanas ir jo Didysis Inkvizitorius (išsamiai A. Maceinos išnagrinėtas) užėmė lygiai tą pačią poziciją ir lygiai taip pat "neromantiš­kai" baigė tuo, kad prisidėjo prie žmogžudystės. Tuo būdu Nusikaltimo ir bausmės problematika iš­eina toli už romano ribų, ir ta nauja gelmė ro­manui suteikiama kaip tik per ciklų pakartojimų išvystymą iki šio momento.

Toliau pastebėkim, kad Raskolnikovo varto­jamos sąvokos "originalumas", "genialumas" savo esme nėra moralinės, ir jo didžiausia teoretinė klaida ta, kad jis jomis naudojasi, kalbėdamas ne apie proto ar dvasios pranašumą, bet apie morali­nę teisę peržengti visuomenės normas. Tai du vi­sai skirtingi dalykai. Laužimasis į naujus horizon­tus žmonijos labui nieko bendro neturi su kirvio pentimi, su galvų skaldymu, su rėpliojimu po lova tam, kad kruvinais pirštais pagriebtų keletą niek­niekių, kurie taip ir lieka nepavartoti. Gal būt, čia galima įžiūrėti ir Dostojevskio atsiliepimą į jo labai pamėgto Puškino mintį, iškeltą jo gar­sioj "mažojoj tragedijoj" Mozartas ir Saljeri, kad "genijus ir piktadarystė — du nesuderinami daly­kai". Taigi, kad nesuderinami, ir kaip tik talento Raskolnikovui ir trūksta, jeigu jis gali juos gre­tinti arba net vieną su kitu maišyti.

Po scenos pas Porfirijų Dostojevskis vėl įve­da trumpą "protarpį", kuriame pasirodo naujas faktorius, priverčiantis Raskolnikovą aiškiai supras­ti, nusileidus iš savo "filosofinių" aukštumų, kad jis viso labo tik paprastas nusikaltėlis. Grįžęs namo, jis sutinka visai nepažįstamą žmogystą, kuri jam tiesiai į akis ir drebia žodį "žudikas". Tartum mirtino smūgio ištiktas, jis eina kartu su tuo žmogum tylėdamas bent šimtą žingsnių, tuo savo tylėjimu, žinoma, ir patvirtindamas apkaltinimo teisingumą. Tada jis ir pasidaro sau reikiamas išvadas: "esu estetiška utėlė". Tai irgi netiesa, bet kad iš savo vertės iliuzijų į tikrą jos supra­timą ateitų, Raskolnikovui reikalingi dar kiti kryžiaus keliai.

Cikliškoj romano struktūroje dabar ateina se­kantis ketvirtojo rato momentas — baisusis sapnas. Jo turinį iš dalies apsprendžia Raskolnikovo pokal­bis su Porfirijum, jo išdava — brėkštanti mintis, kad jis labai apsiriko save išimtiniu žmogum pa­laikęs, Dėl pačios žmogžudystės Raskolnikovas dar nė nemano gailėtis — jam tik sunku, kad jis nebuvo vienas iš žmonių, "turinčių tam teisę". Šį kartą Raskolnikovas sapnuoja, kad jis vėl li­pa laiptais pas seną Alioną klaikioj mėnulio švie­soj, kad jis ją randa kampe betūnančią ir prade­da mušti kirviu per galvą, vis smarkiau ir smar­kiau, kai tuo tarpu senutė susigūžusi juokiasi ir juokiasi, vis garsiau. Prie to juoko prisideda ir kitas, miegamajame (kur buvo senutės pinigai) kol galų gale Raskolnikovas pabunda siaubo per­imtas. Kai jis atveria akis, į jį tiesiai žiūri Svid-rigailovas.

Kaip matome, visus Raskolnikovo sapnus ir jų struktūrinius atitikmenis jungia šlykštus, kru­vinas momentas: arklio užmušimas, buto šeimi­ninkės apdaužymas, Marmeladovo kruvina mirtis, o dabar — senutės kapojimas kirviu. Be to, visi tie "sapnai" persunkti giliu dvasiniu sukrėtimu — širdį draskantis gailestis pirmajame, siaubas dėl savęs antrajame, išgąstis, gailestis dėl Marme­ladovo mirties, o dabar — bejėgiškas įsiutimas, kad jo žudymo aktas, užsispyrimas, jog jis "teisus", sukelia vaiduoklišką juoką ir pačios aukos, ir, taip sakant, viso pasaulio. Progresas eina nuo nekalto vaiko, puolančio bučiuoti kruviną auką, iki dvasio­je pakrikusio "filosofo", kuris mato, kad visas jo gyvenimo pagrindas tik klaiki groteską. Bet skaitytojui ateina mintis, kad, gal būt, tas pirmasis gailesčio impulsas ir paskutinis bejėgis įniršimas — tai iš esmės vienas ir tas pats emocinis pergyve­nimas, ir kad kaip tik čia slypi gilesnė Raskolni­kovo nusikaltimo šaknis, negu jo "teorijoj". Ir jau, žinoma, tokių sapnų perspektyvoje pats Raskolni­kovo nusikaltimas, įvykdytas kažkokiame, lyg be są­monės, pakvaišime, irgi pradeda atrodyti kaip dar vienas, pats baisiausias sapnas, ar beprotystė, ar kažkokia dvasinė, net metafizinė liga. Paskutinis Raskolnikovo sapnas Sibire kaip tik šita kryptimi ir pasuko visos problemos išsprendimą.

Su šiuo sapnu ir nutrūksta ketvirtasis besi­kartojančių momentų ciklas, užsibaigęs tik vėliau, po penktojo ciklo pradžios. Dėl aiškumo peržvel­kime svarbiausius tolimesnius įvykius chronologine tvarka, palygindami juos su pasikartojančių ciklų momentais. Pabudęs, Raskolnikovas turi pokalbį su Svidrigailovu, iš kurio paaiškėja tam tikras, ne teoretinis, bet giliai emocinis jų panašumas. Šis epizodas atlieka "penktajame cikle" paruošiamo­jo momento rolę, nes tolimesni jo įvykiai pabrė­žia ne teoretinį, bet dvasinį visos dilemos aspek­tą. Tada seka scena viešbutyje pas Dunią ir mo­tiną, kur Raskolnikovas su gėda pavaro Lužiną, bet pats pajunta, kad ir jis (kaip Lužinas! — jų abiejų tam tikras panašumas vėl pabrėžiamas) irgi turi galutinai išeiti, "eidamas ant laiptų jis taip pažiūri Razumichinui į , kad šis "viską supran­ta". Tuoj po to seka šie k'o "repeticija" — pir­mas pokalbis su Sonia, ame iškyla Lozoriaus idėja. Tik po to Raskolnil jvas antrą kartą nueina pas Porfirijų, ir jau ten įvyksta tokia dramatiška scena, privedusi Raskolnikovą prie pat visiškos ka­pituliacijos, kad ją galima traktuoti kaip to ket­virtojo ciklo "veiksmą" — lemiantį momentą, nes po to Porfirijus,
 atstovaujantis Raskolnikovo toli­mesniam likimui, jau nebegali nežinoti, kad jis jau surado tikrąjį žmogžudį. "Susmukimas" — ato­mazga po šito pokalbio kartu sudaro lyg ir penk­tojo ciklo paruošiamąjį momentą. Toliau seka Mar-meladovo šermenys — "naujų faktorių" įvedimas, per kurias iškyla Lužino ir Lebeziatnikovo "teo­retinė pozicija", turinti ryšio su Raskolnikovo ideo­logijos pagrindais; tuo būdu penktame cikle abu momentai susilieja. O "baisusis sapnas" — Mar-meladovo žmonos mirtis — ateina ne prieš šio ciklo "veiksmą", Raskolnikovo prisipažinimą Soniai, bet chronologiškai kartu su juo. Galų gale "atomazga" — dvasinė tuštuma — pradeda šeštą ir paskutinę knygos dalį, pirmąkart visiškai supuo-lančią su šeštuoju "ciklu". Apie tai vėliau.

Kalbėdamas su Raskolnikovu, Svidrigailovas pabrėžia, kad tarp jų yra kažkoks "bendras taškas", ir pasakoja apie savo žmonos Marfos Timo-fejevnos mirtį (kurią jis pats į grabą nuvarė), ir kad jinai dabar kartais jam pasivaidena, kaip jis sako, "teikiasi aplankyti" (poseščat' izvolit), panašiai, kaip ir senutė Aliona Raskolnikovą jo sapne. Čia svarbi Svidrigailovo mintis, kad ligoti žmonės susisiekia "su nuotrupomis kitų pasaulių". Jeigu pats Raskolnikovas yra tam tikra prasme dvasios ligonis, tai ir jam tos "nuotrupos" galioja, o tada mes persikeliame į metafizinę dimensiją, gal būt, kur viešpatauja piktoji dvasia, kuri gal ir išnaudojo Raskolnikovo jautrią širdį (pirmasis sapnas) ir jo protą ("teorija"), kad priverstų jį žengti lemiantį žingsnį į prakeikimą. O prakeikime, kaip Svidrigailovas sako: "mažytis kambarėlis ir tik vieni vorai". Tas atitinka paties Raskolnikovo kambarį, kuriame subrendo nusikaltimas, ir dar vieną momentą, prieš "Kristalo rūmų" epizodą, kada Raskolnikovas jautėsi taip nuo visa ko nutolęs, lyg jis būtų vienas begalinių erdvių tuštumoj, ant "kvadratinio metro" platformos.

Scena su Lužinu viešbutyje po "metafizinio momento" su Svidrigailovu sujungia Raskolnikovą (tą jo aspektą, žinoma, kuris yra "liguistas", "žiaurus" ir "kriminalinis") su abiem personažais. Paaiškėja, kad Lužinas Dunios nori kaip "kaltos, dėkingos, paklusnios" vergės, tartum tai būtų Svidrigailovo užkankinta jo žmona (ir pats Svidrigailovas į Dunią kėsinasi — ta istorija dar nebaigta); tartum tai būtų ir Raskolnikovo "teorijoj" eilinė žmonija, medžiaga genijaus darbams. Ypač efektingai tas implikacijas sulieja momentas ant laiptų su Razumichinu, kur metafizinis pergyvenimas, intensyvus be žodžių žinojimas — šlykštus ir klaikus — persunkia juos abu ir paaiškina Razumichinui, kodėl pats Raskolnikovas, kaip ir Lužinas, dabar turi pasitraukti nuo šeimos.

Palikęs šeimą, Raskolnikovas eina pas Sonią sau naujo žmogiško kontakto ieškoti, bet ne tarp "palaimintųjų" (tokių, kaip Dunia, motina ir Ra-zumichinas) o tarp "prakeiktųjų" — su prostitute, tariamai savo žmogiškumą pardavusią Sonia. Todėl ir galime šį epizodą vadinti penktojo ciklo "repeticija", nes Raskolnikovas ateina kaip nusikaltėlis — paruošti dirvą Sonios moraliniam sutriuškinimui, kad galėtų tada ir ją "nužudyti" — padaryti savo niūraus gyvenimo bendrakeleive. Faktas, kad jam šlykštu pasilikti su Lužinu ir Svidrigailovu, nurodo į jo esminį skirtumą nuo tų niekšų, taigi ir į jo eventualaus išsigelbėjimo galimumą.

Toje šviesoje ir tenka sekti Raskolnikovo pokalbį su Sonia. Kai kuriais atžvilgiais ta scena primena Užrašus iš pogrindžio, kur vyriausias veikėjas, pažemintas ir įžeistas, praradęs savo, kaip asmens, integritetą, su žiauriu pasitenkinimu už tai keršija prostitutei, vaizdžiai aprašydamas jos neišvengiamą, pasibaisėtiną likimą tam, kad ją moraliai visiškai sunaikintų. Bet yra ir esminių skirtumų. Visų pirma, visai ne kaip tas pogrindžio žmogus, Raskolnikovas nusilenkia Soniai iki žemės "už jos didįjį kentėjimą". Tai yra labai reikšmingas mostas — jį pakartoja daug vėliau, Broliuose Karamazovuose, palaimintas vienuolyno vyresnysis Zosima, nusilenkęs prieš Dimitrijų Karamazo-vą. Išeina, kad ir Raskolnikovo asmeny šitokio supratimo, šitokios palaimos pradas yra, ką prieš knygos galą Porfirijus jam ir pasako. Antra, Sonia irgi nepanaši į Užrašų iš pogrindžio prostitutę. Jinai turi savyje jau išbaigtą pasaulį — visišką atsidavimą Dievui, iš to pasaulio jinai atneša Šv. Evangeliją (priklausiusią Raskolnikovo užmuštai Lizavetai!) ir iš jos perskaito apie Lozoriaus prisikėlimą. Taigi viskas baigiasi atvirkščiai — ne Raskolnikovo kriminalinė prigimtis nutraukia Sonią į pražūtį, bet Sonios dvasios lobis Dievuje pasirodo pajėgus Raskolnikovą iš mirusiųjų prikelti. Tam reikalinga, kad jisai, kaip Sonia, visą save atiduotų Kristui. Turime prisiminti ir dar vieną nusikaltimo motyvą, slypintį už Raskolnikovo "teorijos". Dalykas tas, kad vienintelis kelias tapti pilnutiniu, laisvu, tikru žmogumi veda per savęs atpažinimą "išimtiniu žmogumi". Ką Raskolnikovas vadina "originalumu", iš tiesų yra individo esmė, jo integritetas. Užtat šitam integritetui užtikrinti (o kas gi būtų žmogus be jo?) Raskolnikovas turi veiksmu įrodyti savo "išimtinumą", būtent peržengti "netikro" — įstatymų apibrėžiamo žmogaus — ribas. Tuo tarpu gi Sonia atveria jam kitą kelią — apibrėžti save ne ribotais įstatymais, bet begaline Dievo meile — atiduoti savo integritetą

Dievui, kaip altoriaus auką. Tas ir yra Raskolnikovui per sunku. Jis būtinai nori pats savo integri-tetą išlaikyti, net jeigu tai reikštų, kad jis tampa "prakeiktas"; užtat reikia ne kaltėj prisipažinti, bet Sonią įtraukiant į jo pasaulį, patį Dievą padaryti neteisiu, vadinasi, į Jį visai ir netikėti. Panašios išvados prieina ir Žmogus iš Pogrindžio, ir vėliau Ivanas Karamazovas, ir jo Inkvizitorius. Atsisakymas integriteto, atsidavimas Dievui šioj minčių eigoj prieštarauja protui, protu pasiekiamai tiesai. Dostojevskis kartą išsireiškė, kad, jeigu jam kas nors įrodytų, kad Tiesa yra ne su Kristum, o su kuo nors kitu, tai jis verčiau pasirinktų Kristų, negu Tiesą. Čia glūdi visos romano sampratos pagrindas. Raskolnikovo teorijos klaidingumo niekas negalėjo jam įrodyti (kaip kad neįmanoma samprotavimais atremti ir Ivano Karamazovo priekaišto Dievui už žiaurumą nekaltiems vaikams). Išganymas glūdi atsidavime Kristui, nežiūrint raciona-linės tiesos.

Bet prieš tai Raskolnikovas dar turi pergyventi vieną aršią kovą su Porfirijum kaip tik už savo integritetą, kad nenusilenktų Porfirijaus valiai, neprisipažintų esąs kaltas. Knygos idėjos rėmuose tai atitinka moralinę savižudybę, ir užtat šią sceną galima laikyti ketvirtajame cikle "lemtingu veiksmu", paties nusikaltimo atitikmeniu. Dabar aiškiau darosi, kodėl Dostojevskis šį momentą nukėlė už penktojo rato pradžios, užuot laikęsis "eilės tvarkos". Tiktai po pirmo pokalbio su Sonia ir išryškėja naujoji Raskolnikovo dilemos gelmė —jo iliuzija, kad, užkietėdamas nusikaltime, jis gina savo asmens integritetą, savo žmogišką esmę. Visa scena labai dramatiška, privedanti Raskolnikovą, kaip minėjome, prie pat kapituliacijos (o tai būtų buvusi tragedija: pasiduodamas Porfirijui, o ne Soniai, jis būtų pasidavęs įstatymui, ribotai moralės sistemai, kurią gal tikrai turėjo "teisę" peržengti, o ne begaliniam Dievui. Vienas svarbus tos dvikovos aspektas yra staigus Nikalojaus pasirodymas ir "prisipažinimas". Ni-kalojus buvo vienas iš tų dažytojų, kurie apačioj dažė butą tuo metu, kada Raskolnikovas ėjo Alio-nos užmušti. Po nusikaltimo šis keistas žmogus ("iz raskol'nikov" — sako Porfirijus — iš sektantų, — bet pastebėkime šito termino panašumą į Raskolnikovo pavardę!) pradėjo save įtikinėti, kad jis kaltas, ir panorėjo "prisiimti kryžių" — save atiduoti Dievui. Toks liguistas "atsidavimas" visai nepanašus į tai, ko iš Raskolnikovo reikalaujama, bet užtenka ir išorinio sutapimo tam, kad šisai vėl pajustų užsispyrimą taip beprasmiai nepasielgti, kovoti iki galo. Toks nuosprendis ir yra tikrasis nusikaltimo pakartojimas.

Dabar tik romanas grįžta į penktąjį ciklą, į Marmeladovo šermenis, kuriuose susilieja "nauji faktoriai", visa Katerinos Ivanovnos, Marmeladovo žmonos, tragedija, ir "teoretinis momentas" — Lebeziatnikovo ir Lužino diskusijos apie socializmą, "moderniškumą", ir iš to išplaukianti Lužino pastanga Sonią apkaltinti vagyste, taigi tam tikra prasme padaryti tai, ko Raskolnikovas iš pradžių siekė savo pirmame pokalbyje su ja.

Romano struktūroje Katerina Ivanovna svarbi tuo, kad jinai atitinka dar vieną Raskolnikovo asmenybės aspektą — jo įnirtusį neapkentimą fakto, kad žmogui reikia kentėti. Dostojevskis ją aprašo kaip iš esmės linksmą ir draugišką, kilnios dvasios žmogų, kuris pakliuvo į biaurų gyvenimą su Marmeladovu, ir išlaikyti savo integritetui — tikėjimui į kilnumą ir laimę — užsispiria, kad ir tokiomis sąlygomis visi būtų laimingi — kad jie "neišdrįstų", kaip Dostojevskis sako, skųstis ir verkti. Todėl ji ir muša savo vaikus, kada šie pradeda verkti iš bado ir baimės. O tai jau panašu į Raskolnikovo žygį — kirvio pentimi priversti žmoniją būti laiminga. Ypač šiuo atveju Katerinai yra artimas pirmasis Raskolnikovo sapnas, kuriame, menkutė kumelaitė buvo užmušta už tai, kad "išdrįso" nelėkti zovada. Panašia dvasia praeina ir šermenų puota, kurią Katerina "traukia" kaip per-sunkų vežimą ir kurios metu jinai nusikankina iki isterijos. Sonios apkaltinimas ten jai paskutinis smūgis.

Prieš šermenis Dostojevskis įterpia epizodą tarp Lebeziatkinovo ir Lužino. Tai "teoretinis momentas" ta prasme, kad skaitytojas turi progos išklausyti kraštutinių Lebeziatnikovo idėjų apie socialistinį gyvenimo principą, apie asmeniškų sentimentų nesvarbumą ir apie tai, kad "gera viskas, kas naudinga". Lebeziatnikovas vaizduojamas kaip nepaprastai naivus, riboto proto žmogus, bet vis tiek jo filosofija ataidi Raskolnikovo negailestingą pozityvizmą, reikalaujantį kraujo aukų žmonijos labui. Iš esmės Raskolnikovas irgi atstovauja tam tikriems fourierizmo kraštutinumams — ideologijai, kuria pats Dostojevskis savo karjeros pradžioj irgi žavėjosi, kol buvo už tai nusiųstas į Sibirą. Dabar gi Raskolnikovas turi progos šermenų metu stebėti, kaip visa ta teorija neišlaiko pirmo egzamino. Lebeziatnikovas atsitiktinai tampa liudininku Lužino plano apkaltinti Sonią: jis mato, kaip šis slapta pakiša Soniai šimtą rublių, kad paskui sakytų, jog jinai juos pavogė. Naivus "four-ieristas" iš pradžių mano, kad tai Lužino geros širdies apraiška — kad jis tik nori Soniai padėti, jai pačiai nežinant (panašiai, tarp kitko, kaip Raskolnikovas anksčiau paliko ant lango pinigus Marmeladovo bute). Bet kada jis pamato, koks čia dalykas, visas jo abstraktus socializmas negali atsilaikyti prieš paprastą geros širdies pasipiktinimą, ir jis visiems paliudija apie Lužino niekšišką klastą. Tos scenos stebėtojas Raskolnikovas turi progos suprasti, kad Lužino darbas tai tik asmeniškas kerštas pačiam Raskolnikovui už Dunios praradimą, ir tai dar labiau, iš kitos pusės, patvirtina "teorijų" ir "principų" nerealumą, kada įsivelia plėšrios gyvenimo aistros.

Po chaotiškų šermenų Raskolnikovas jaučia, kad atėjo laikas ir jam viską baigti. Jis ateina dar kartą pas Sonią su neaiškia mintimi pasinaudoti jos niekšiško apkaltinimo epizodu kaip argumentu, kad ji irgi "prakeikta", nes tokiems, kaip ji, pasaulyje teisybės nėra. Jis pastato Soniai klausimą: prileidžiant, kad Lužinas būtų galėjęs ją neteisėtai pasodinti į kalėjimą, ar nebūtų geriau, kad jį kas užmuštų, užuot to, kad per jo niekšybę nukentėtų ir Sonios broliai, seserys, ir Katerina Ivanovna? Toks priėjimas jau rodo Raskolnikovo pasiruošimą panašia prasme išaiškinti ir savo paties žmogžudystę. Sonia į tai nieko neatsako, o tik apsipila ašaromis.

Raskolnikovas pajunta, kad "jau laikas", panašiai, kaip tada, kai stovėjo su kirviu rankoj už Alionos nugaros. Jis ir fiziškai pergyvena tą patį silpnumą visuose sąnariuose. Kada šiaip taip išpažintis išsprūsta jam iš lūpų, Sonios veide atsispindi tas pats bejėgis siaubas, kaip Lizavetos veide jos mirties minutėj. Tuomi ratas ir užsibaigia — tikrasis Raskolnikovo nusikaltimas buvo ne tiek prieš Alioną (į kurią galima žiūrėti kaip į vieną iš jo "teorijai" reikalingų abstrakčių kategorijų), bet prieš Lizavetą, Dievo malonėje gyvenusią nekaltą auką, kaip ir pati Sonia. Todėl savo prisipažinimu Raskolnikovas ir Sonią "užmuša", atkartoja savo darbą, tik dabar jau atvirkščiai, tarytum savo sąžinės veidrodyje. Vėliau, pokalby su Sonia, beaiškindamas savo nusikaltimo motyvus, Raskolnikovas pereina per visas jo teorijos išsivystymo stadijas ir Sonios akivaizdoj supranta, kad tai buvo galų gale tik kažkoks nesuvokiamas asmeniškas protestas — imti ir sugriauti vienu smūgiu visą šį nevykusį pasaulį, visą žmonijos santvarką, kur tironai protu ir jėga laiko skurde ir priespaudoj visą žmoniją. Taigi čia ir vėl atsisuka į Raskolnikovą veidrodis — juk ir jis pats "protu ir jėga" panoro staiga žengti lemiantį žingsnį, kuris, net prileidžiant visų jo fantastiškų svajonių išsipildymą, būtų ir jį patį eventualiai pavertęs tokiu pat tironu. Dabar matome, kaip ilgai ir rūpestingai ruošėsi Dostojevskis per visus pasikartojančius romano ciklus tam, kad Raskolnikovo simbolinę reikšmę pakeltų iki visų smurtu vykdomų revoliucijų "vadų". Laisvės ir gerovės vardan liejamas kraujas, prisiimama kaltė, pasiskelbiama genijumi, žmonijos geradariu. Nuo Robespiero, Napoleono atskamba aidas iki Hitlerio, iki Stalino. Šioje paskutinėj išvadoj glūdi dar viena romano gelmė.

"Baisusis sapnas" seka tuoj po Raskolnikovo prisipažinimo, tartum tai būtų atvirkščias pakartojimas buvusios pagrindinių momentų eilės tvarkos, kur sapnas ateidavo prieš lemtingą žygį, kaip įspėjimas ir pranašystė. Dabar gi tas sapnas tampa klaikiu, groteskišku Raskolnikovo filosofinio bankroto susumavimu ir komentaru. Šeimininkės išvaryta iš buto Katerina Ivanovna su vaikais išeina "teisybės ieškoti", o jos neradusi demonstruoja visam pasauliui savo bei vaikų kilnumą ir jiems padarytą neteisybę — kaip Raskolnikovas savo nusikaltimu irgi "pademonstravo visam pasauliui" savo dvasios kilnumą ir jam padarytą skurdo, nereikšmingumo neteisybę. Vargšai vaikai, aprengti keistais "aristokratiškais" skarmalais (kaip čia prisimena Raskolnikovo juokinga vokiška skrybėlė!) turi šokti ir dainuoti gatvėje, bet jie tik verkia ir nori pabėgti. Juos besivaikydama, Katerina galų gale apsipila krauju (ji gi buvo džiovininkė paskutinėj stadijoj). Tų vaikų kankinimas, kad "gražiai šoktų", primena pirmajame sapne arklio mušimą, kad "lėktų zovada", o Katerinos kraujas ir mirtis išpildo tą pirmąjį sapną, tik dabar jau tikrovėj ir kitoj plotmėj.

Tada Raskolnikovui ateina tuštumos laikotarpis, visiškas išsisėmimas — atomazga, prieš prasidedant šeštajam ir paskutiniam ratui, kuriame suvedamos visos romano gijos ir išsisprendžia, kiek tai mene įmanoma, visi esminiai filosofiniai klausimai. Raskolnikovą užvaldo visiška apatija, panaši į "liguistai - abejingą būklę kai kurių mirštančiųjų", sako Dostojevskis. Toj tuščioj erdvėj, jo sąmonėj, klaidžioja tik viena Svidrigailovo šmėkla, jam likęs vienas neaiškus pavojus. Palengva praeina pro jo akis Katerinos Ivanovnos liūdnos, pagarbios šermenys, taip nepanašios į visą jos gyvenimą. Pasirodo Razumichinas ir praneša, esą Nikola, dažytojas, jau oficialiai žmogžudyste apkaltintas, ir Raskolnikovas pasijaučia "išgelbėtas" dar kartą, net ima gailėtis, kam Soniai tada prisipažino.

Šitoj dvasinėj būklėj jį užtinka Porfirijus, tartum būtų tik to ir laukęs. Dabar jau be jokiu psichologinių gudrybių Porfirijus tiesiai ir pasako Raskolnikovui, kad jis žmogžudys, pasiūlo jam prisipažinti, pastebėdamas, kad Raskolnikovo gyvenimas labai daug vertas ir kad "apsimoka pereiti per atgailos skaistyklą. Struktūriniu požiūriu tas epizodas turi atitikti tuos, kuriuos kituose cikluose vadinome "repeticija", nors pati scena išoriškai visai nepanaši į, sakykim, Raskolnikovo apsilankymą su užstatu pas Alioną. Viskas yra atvirkščiai: ne jis nueina, bet pas jį ateina, ir ne nusikaltimui jis ruošiasi, bet jį patį norima paruošti prisipažinimui, atgailai. Tačiau to epizodo esmė ta pati, nes klausimas sukasi apie tai, ko Raskolnikovas yra vertas. Jo tragiška klaida buvo manyti, kad nužudymo aktu jis įrodys savo išimtinę vertę; tolimesni įvykiai, kol jis užsispyręs savo "teorijos" laikėsi, privedė jį prie beviltiškumo jausmo, prie minties, kad jis tik "estetiška utelė", o dabar Porfirijus jam atidengia herojiškas jo sielos galimybes, kurios įsikūnytų, jei jis išdrįstų ir vėl "žengti lemtingą žingsnį", užsidėti tikrą atsakomybę, atgailos ir kryžiaus naštą. Jeigu prisipažinimas yra nusikaltimo atsvara, tai epizodas su Porfirijum atitinka to lemiančio žygio "repeticiją" — paruošimą.

Toliau sekantis įvykių ciklas su Svidrigailovu sudaro lyg ir atskirą, pagalbinę digresiją, kurioje savaip pasikartoja svarbiausi Raskolnikovo dilemos momentai, įkūnyti kituose asmenyse, kitose situacijose ir kitaip pastatytomis ideologinėmis ir psichologinėmis problemomis. Turime atsiminti, kad cikliški situacijų arba jų esminių bruožų pasikartojimai nėra vienintelis struktūrinis romano konstrukcijos principas. Visi šie ciklai kerta skersai tris, taip sakant, "vertikalines" romano linijas: pagrindinę paties Raskolnikovo istoriją ir šalutines — Dunios ir Sonios, Čia ne vieta iškelti klausimą, kodėl būtent abiejose šalutinėse linijose svarbiausią rolę vaidina moterys, arba net kodėl Raskolnikovo nusikaltimo aukos abidvi buvo moterys, bet tai įdomus, šitokiu specialiu požiūriu dar mažai nagrinėtas klausimas. Šiuo metu pasiliksime prie Svidrigailovo epizodo, sudarančio svarbią Dunios istorijos dalį.

Svidrigailovas, kaip Jaunuolio Versilovas, Velnių Stavroginas, ir, gal būt, net Brolių Karama-zovų Smerdiakovas, priklauso prie Dostojevskio "paslaptingųjų" figūrų, išsamiai neapibrėžtų, įtaigojančių kažkokius pragariškus ryšius su "nuotrupomis iš kitų pasaulių". Tie charakteriai dažnai būna palydimi, lyg ir simbolių ,- antrininkų — šlykščių vabzdžių. Svidrigailovo ir Stavrogino atveju tai vorai, o Smerdiakovo — tarakonai ("vabzdžiams — gašlumas!" šaukė kadaise Dimitrijus Karamazovas, Šilerį neteisingai išsivertęs iš"Him-no džiaugsmui"). Be to, jie atrodo kažkaip ypatingai atstumiančiai "gražūs", tartum pabaltinti grabai, ypač Svidrigailovas. Visi jo asmenybės bruožai santykiauja su Raskolnikovo charakteriu kaip paskutinė jame tūnančio metafizinio prakeikimo grėsmė. Svidrigailovo įžūlus, desperatiškas bandymas "priversti" Dunią jį pamilti, paskutinis nusivylimas, kada jinai aiškiai jam parodo, kad yra pasiryžusi jį net nušauti, beviltiškas jo klaidžiojimas Petrapilio gatvėmis, klaikus sapnas, kur kadaise jo išniekinta jauna mergaitė dabar jam begėdiškai šypsosi (ši detalė irgi primena Stavrogi-ną), ir galų gale jo "kelionė į Ameriką" — nusižudymas įvairiaprasmiai atspindi Raskolnikovo padėtį. Pavyzdžiui, jo "teorija" iš esmės nesiskiria nuo Svidrigailovo niūraus abejingumo gyvenimo prasmei, nors pačiam Raskolnikovui bent iš pradžių, dalykai visai priešingai atrodo, ir jam reikia keleto dvasinės tuštumos pasikartojančių "pakopų", kad suprastų tai, kur Svidrigailovas visą laiką buvo. O iš nepakeliamo gailesčio jausmo iškrypstantis, sau neapykantos pilnas Raskolnikovo sadizmas — noras kankinti, žudyti — atsispindi Svidrigailovo pakartotiniame sadizme ir jo neapykantoj - meilėj Duniai. Galima sakyti, kad du personažai, Marmeladovas ir Svidrigailovas, kiekvienas savo keliu pailiustruoja Raskolnikovo galutinės pražūties galimybes, patys jas savo asmeniu ir likimu pergyvendami. O su šiais žmonėmis sujungti moterų personažai, Dunia ir Sonia, tampa Raskolnikovo "angelais sargais".

Po šitos paskutinės paruošiamosios stadijos ateina laikas ir Raskolnikovui įvykdyti savo sprendžiamąjį žygį. Svidrigailovo asmenybės neaiškumas, prieštaringumas paruošia skaitytoją psichologiškai priimti ir paties Raskolnikovo galutinių motyvų neaiškumą, jį kankinančią nežinią. Jis atlieka viską: ir atsiklaupęs pabučiuoja žemę, ir policijoj savo kaltę aiškiai patvirtina, ir teisme tvirtai laikosi, bet jam trūksta įsitikinimo, kad jo ta idėja buvo iš esmės neteisinga, ir todėl jis daugiau jaučiasi tartum eitų į beprasmę mirtį, kaip Svidrigailovas. Šitoks Raskolnikovo dvasios stovis logiškai seka iš visos knygos, nes joks atskiras jo pergyvenimas, koks jis kankinantis bebūtų, akivaizdžiai jam neparodė pačios jo idėjos klaidingumo, nors skaitytojas, iš savo perspektyvos, Raskolnikovo pergyvenimus interpretuodamas, tai ir supranta. Pats gi Raskolnikovas, klausydamasis kitų samprotavimų apie tą žmogžudystę, arba šlykštėdamasis Lužinu, Svidrigailovu, galėjo tik žiūrėti į visa tai kaip į jo "aukštos minties iškraipymą — perversiją. Kad ta mintis kitokia ir negali būti, kaip tik šlykšti ir klaiki, — šito Ra-kolnikovas ir nesupranta iki pat galo. Dostojevskis ir čia išlaiko savo kūryboje vyraujantį principą, kad idėjiniai ir filosofiniai klausimai išsisprendžia ne intelektualiniu keliu, bet įvykių eiga, kurioje pasireiškia Dievo malonė. Siame romane ta malonė ateina jau Sibire, prisidengusi paskutiniojo Raskolnikovo baisaus sapno kauke. Jisai sapnuoja, kad kažkur iš stepių atėjo keista liga, įsibraunanti į žmonių smegenis, verčianti visus galvoti, kad jie yra genijai, išimtiniai žmonės, ir tuo būdu vedanti prie visuotinių beprasmiškų skerdynių. Tai savotiška Raskolnikovo apokalipsė — "teoretinio" savo. pasaulio pabaigoj jis tampa išgelbėtas, prikeltas iš moralinės mirties kaip vienas iš nedaugelio išrinktųjų.

Šiame ir šiaip jau perilgame straipsnyje buvo įmanoma tik apgraibomis nurodyti pačius stambiausius struktūrinius pasikartojimus ir kai kurias jų implikacijas. Tik daug išsamesnė, vispusiškesnė studija galėtų sėkmingiau paremti prielaidą, kad Dostojevskis su filosofinėmis ir moralinėmis problemomis pirmoj eilėj rungėsi kaip menininkas ir kad jo minties nemirtingi pasiekimai iškyla ne tiek iš pačių samprotavimų eigos, kiek iš sugebėjimo pagilinti, suvisuotinti kiekvieną iškeltą klausimą meninėmis priemonėmis, tarp kurių reikšmingą rolę vaidina ir struktūriniai sugretinimai bendrame meno kūrinio plane.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai