BEŽADŽIAI AIDAI GOŽIANČIUOSE ŠEŠĖLIUOSE

Parašė Titas Alga

". . . Be vidinio žmogaus pasaulio, be jo būties gelmių ir labirintinių pasąmonės požemių, žmogus turi ir sielą, kurioje vyksta amžina kova tarp gėrio ir blogio, kurioje pro saulėtus aidesius pasigirsta ii juodi požeminiai dundesiai ir prasiveržia demoniškos galios, turinčios didelės ir net lemiančios reikšmės visam žmogaus gyvenimo keliui bei jo likimui", — kalbama sąryšyje su romanu, šiais metais laimėjusiu dvidešimt pirmąjį "Draugo" kas metais skelbiamą šio žanro veikalų konkursą. Šio romano "pagrindiniai akcentai — vyriausio personažo būties virpesiai, jo vidinio pasaulio aidai ir šešėliai: šviesūs ir tolimi prisiminimai, meilė, nusivylimas, kančia ir pavydas, gūdus nusikaltimas, sukrėtęs visą jo prigimtį ir vedęs prie jo asmenybės dezintegracijos, demoniškų pasąmonės galių prasiveržimo ir net ligi savotiško pragaro mistikos. Pagaliau prie kito nusikaltimo ir fizinio kritimo, kuriame lyg ir pasigirsta šviesūs prisikėlimo akordai. Juntami čia ir žmogaus ryšių su žeme, o taip pat ir savo dalios nujautimo momentai". Sunku būtų mūsų išeivinėje literatūroje surasti kitą kurią knygą kritikų taip iškilmingai aptartą. Sunku būtų surasti vertintoją, sugebantį savo nepažabojama entuziazmą literatūrai išreikšti tokiu dideliu sparnuotų žodžių spiečiumi. Nenuostabu, kad ir čia ką tik panaudotose citatose kalba pats knygos autorius Vacys Kavaliūnas, pirmuoju atveju priimdamas jam skirtą premiją už romaną Aidai ir šešėliai (Draugas, 1972. III. 18), antruoju — tos premijos gavimo proga padarytam pašnekesy (Draugas, 1972.III.4) Nesiginčijant, kad "egzistencinis nerimas", "metafizinė vienatvė", "susimąstymas priešais amžino likimo sfinksą" ir kitos poetinės puošmenos, autoriaus vartojamos aptarti šiandieninei literatūrai ir jos vaizduojamam žmogui, "bent iš dalies" tinka ir jo romano herojui apibūdinti, — reikėtų betgi suabejoti šių pompastiškų bendrybių ir banalybių reikalingumu. Nors poetinėje retorikoje mažiau užsigrūdinusį skaitytoją jos ir gali išmušti iš vėžių ir jo nuomonę palenkti knygos naudai, ar jos iš tikrųjų turi ką nors bendro su veikalo literatūrine verte — būtų jau visai kitas klausimas. "Aidų ir šešėlių" romano (išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoj 1972, 234 psl., kaina 5 dol.) turinį, įskaitant ir "pagrindinius akcentus", būtų galima (ir tikslu) nusakyti žymiai paprasčiau. Pasiturinčio ūkininko sūnus Jurgis Jurėnas, provincijos mieste baigęs gimnaziją, o vėliau miškininkystę Dotnuvoje, veda nuo ankstyvos vaikystės mylėtą kaimynų augintinę (dabar jau dailininkę) Silviją, susilaukia dukters Danutės ir, sakytum, rimtai suka pastovų šeimos lizdą miškuose, netoli savo gimtinės. Paskutinėmis bolševikų okupacijos dienomis enkavedistai suima ir išveža Jurėno žmoną ir dukrelę, jam pačiam įvykį stebint pasislėpus panamės krūmuose. Išvežėjų tarpe Jurėnas mato ir savo buvusį varžovą dėl Silvijos rankos — moprininką Adomą Galinį. Likimas susiklosto taip, kad vokiečių okupacijos metais tą patį Adomą, desantu išmestą Jurgio prižiūrimuose miškuose, sugauna ir trumpam palieka Jurgio apsaugoje. Atpažinęs savo priešą, Jurgis jį nudobia. Romane visa ši istorija atpasakojama Jurgio Jurėno lūpomis. Ji pradedama iš kito galo, Jurėnui kalėjime belaukiant teismo, o vėliau — išėjus iš psichiatrinės ligoninės. Taigi ir visi šviesios laimės aidai, ir tamsių išgyvenimų šešėliai perduodami vadinamąja "flash back" forma, nebūtinai chronologiška tvarka, stipresniuosius jų paliekant pabaigai. Įvykių ir išgyvenimų, tiek giedrių, tiek ir slegiančių, romane yra gana apsčiai. Ir tai neeilinių įvykių. Pakanka ir situacijų, kuriose veikėjai, bent jau pagrindiniai, galėtų pilnai atsiskleisti. Jurgis Jurėnas šitai padaryti gali netgi betarpiškai. O ir žodžių jam nestinga. Kada kalba sukasi apie "praeities preegzistenciją", "transcendentinį žmogaus praeities pajutimą", "būties virpesius" ar "kosmo-vitalinio aidėjimo gelmes", tasai Jurgis gražbylyste gali rungtyniauti su pačiu knygos autoriumi pradžioj duotose citatose. Bėda tik, kad juo iškilmingiau tas Jurgis šneka, juo daugiau skaitytojas abejoja jo nuoširdumu. Ir kada jis pagaliau ("pagaliau" — V. Kavaliūno itin mėgiamas ir gausiai vartojamas žodis) tariasi skaitytojui save pristatęs pageidaujamoje šviesoje, iš tikrųjų įspūdis susidaro visiškai priešingas pageidautajam. Skaitytojas pasijunta turįs reikalo su įtaringu pavyduoliu, bailiu pasalūnu kerštininku, suktu egoistu, notorišku melagiu, žodžiu — baisiai nesimpatišku ir neįdomiu tuščiaviduriu žmogeliu, dvasine menkyste, su kuria susipažinti iš viso nebuvo verta. Būtų galima nesunkiai sutikti, jog šitokių žmonių pasaulyje esama gana daug, tačiau ar jie užsitarnauja, kad apie juos būtų rašomi romanai, jais bereikalingai mulkinant skaitytojus? Rašyti apie "mažąjį žmogų" šiandien gana madinga, tačiau paprastai šiuo terminu nesuponuojama dvasinė menkystė, be to, nemanau, kad pats Jurėnas save ar autorius jį tokiu laikytų. Šiandieninėje literatūroje ir "antiherojaus" tipas yra gana tvirtai įsipilietinęs, tačiau ir vėl: ne vien autoriaus anksčiau cituoti apibūdinimai rodo, kad ne antiherojumi jis Jurėną nori skaitytojui įpiršti. Netgi atvirkščiai. Nesunku pastebėti, kad tąjį įkvėpimą, tąjį dvasinį pakilimą, su kuriuo autorius apie savo veikėją kalba, kaip sykis iš veikėjo ir yra įsisavinęs. Vadinasi, autorius tiki savo herojaus nuoširdumu, o tuo pačiu ir jo sau prisiskiriamomis dorybėmis, nors jo poelgiai visiškai pvešingai liudytų. Gi tą Jurgio Jurėno požiūrį į save gana vaizdžiai atskleidžia, kad ir šitoksai poskyris: Niekad mūsų namuose nebuvo tokio natūralaus ir gilaus nuoširdumo kaip tada. Visi trys — Birutė, motina ir aš, užmiršę visą kitą, buvome paskendę visa siela kažkokiame aukštesniame darbo prasmingumo ir jo palaimos pasauly. Baigiantis vasarai, pastebėjau, kaip giliai aš esu suaugęs su gimtąja tėviškės žeme. Nors jau buvau nusprendęs studijuoti miškininkystę, tačiau kartais šmėstelėdavo mintis niekur nevažiuoti ir likti namie. Tada įsivaizdavau save savotiškoje žemės psalmėje, kuri skirtingai atskleidžia kiekvieną saulėtą rytą ir skirtingai pajuntamą kiekvieną vidurdienį. (110). O vis dėl to "natūralaus ir gilaus nuoširdumo" kaip sykis labiausiai trūksta ne tik Jurgiui Jurėnui, bet ir romano autoriui. Mat, norint skaitytoją įtikinti savo veikėjų nuoširdumu, taurumu, tiesumu, jausmingumu ar kitokiomis ypatybėmis, neužtenka vien tik juos išpuošti atitinkamais epitetais, o reikia jiems sudaryti sąlygas tai įrodyti savo veiksmais ar poelgiais. Etikečių segioji-mas parodo tik autoriaus nepasitikėjimą savo sugebėjimu veikėją pristatyti norimoje šviesoje. Turiniu nepagrįstomis etiketėmis patikės tik su produktu nesusipažinęs arba jo vertėje nesusigaudantis vartotojas. Galų gale, nežiūrint koks bebūtų literatūrinio veikalo personažas, pirmiausia jis turėtų būti literatūriškai Įdomus, vertingas, o svarbiausia — įtikinantis. Jurėnas toks nėra. Autoriaus pastatytas į gan dirbtinai ir naiviai sufabrikuotas situacijas, jis tartum stengiasi visokiais būdais iš jų išsimeluoti gražbylystėmis, skirtomis nebent naivesnių konkursinės komisijos narių širdims suminkštinti, kada visa apeliacija turėtų krypti į savo paties sąžinę, kurią apmulkinti Jurėnui taip pigiai nepasisektų . . . Įdomiausias ir labiausiai intriguojantis romano personažas yra Jurėno žmona Silvija. Jos pasakojimai, atskleidžiantys vaikystės išgyvenimus, ją iš daugiavaikės šeimos "parduodant" giminėms auginti, duoda romanui pačius stipriausius skyrius. Čia skaitytojas neabejoja jos atvirumu, tiesumu, nuoširdumu! Silvija žino, kad jos neatlaidumas motinai nėra dorybė, bet nė nebando dėl jo teisintis prieš savo vyrą ar skaitytoją. Silvija įdomi ir savo neatskleistais išgyvenimais, staigiais, pirmuoju žvilgsniu netgi nelogiškais poelgiais, dėl kurių ji lieka mįsle ir pačiam Jurėnui. Kad Jurėnas, būdamas perdaug užimtas savimi, nė nebandė tos mįslės spręsti, Silvijai aiškiai teišėjo į naudą. Visi likusieji romano veikėjai — senoji Jurėnienė, Jurgio sesuo Birutė, klebonas Juodžiukynas, kunigas Dzenkus — savo individualumui parodyti neturi per daug progų. Juos matome vien Jurėno akimis, neišvengiamai jo itin subjektyvaus požiūrio nuspalvintus. Kaip tik dėl to požiūris ieškoti bet kokių žmogiškų bruožų plokščiai vienapusiškame antagonisto Adomo Galinio paveiksle nebūtų nė prasmės. Su veikėjų pilkumu ar jų bekrau-jiškumu daugiausia derinasi ir jų dialogai: blankūs, lakoniški, oficialūs, retoriški. Dialogų lakoniškumas, tiesa, nebūtinai turėtų būti prozos veikalo yda. Dažnas rašytojas dialogus sąmoningai apšvarina nuo tuščiažodžiavimų, taip sakant, "nuskuta iki kaulo", siekdamas kūrinyje minties aiškumo, veiksmingumo, dinamikos. Neabejoju, kad šitokio sąmoningo lakoniškumo rastumėm Aiduose ir šešėliuose. Gaila tik, kad su juo neiškyla ir jo nepateisina ką tik minėtos dorybės . . . Reikia pripažinti, kad antruoju savo romanu (pirmasis — Kalnų giesmė — išleistas 1963 m., irgi laimėjo "Draugo" konkursą, įdomiu sutapimu, kaip ir šį kartą, svarstant ka-nadiškei komisijai ir dalyvaujant bent porai tų pačių narių) Vacys Kavaliūnas padarė akivaizdžią pažangą. Tai liudija glaudesnė veikalo kompozicija, šviežesnė forma, požiūrio vientisumas, bandymas sukurti ryškesnius charakterius ir juos surišti tvirtesniu intrigos siūlu. Tačiau ir tąja pažanga apsišarvavę Aidai ir šešėliai pro šiandieninės mūsų egzilinės literatūros vidutiniškumo plutą prasimušti neįstengia. Tad ir antrąjį V. Kavaliūno bandymą sukurti intelektualinį romaną tektų laikyti nepavykusiu. Titas Alga