Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JONO NAUJALIO MUZIKINĖ VEIKLA IR KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. LADAS BUDRECKAS   
Muzika yra kažkas "dieviška" ir skirtinga nuo visų kitų meno rūšių. Figūrinio meno kūrėjai ima savo kūriniams idėjas iš konkretaus pasaulio aplinkos ir išreiškia jas realiais vaizdais bei konkrečiomis formomis. Tuo tarpu kompozitoriaus idėjos, gimusios jo sieloje, yra realizuojamos ne statinės medžiagos formomis, bet dvasiniu būdu, pasinaudojant muzikos garsų simboliais. Taigi, galime sakyti, kad muzika nėra iš šio pasaulio, o pats muzikos komponavimas yra sudvasinimas gamtoje išgautų garsų, girdėtų kompozitoriaus įkvėpimo metu. Juozas Gruodis savo mokiniams sakydavo, kad muzika tai trečiasis pasaulis — pasaulis tarp dangaus ir žemės: iš ten mūzos svaido ugninėmis strėlėmis muziką, o kompozitoriai ją gaudo. Teodoras Brazys apie tai yra šiaip išsireiškęs: "Iš dailiųjų laumučių kūrėjų, kurios vaikšto Lietuvos žeme, dažniausiai sutinki muzikos kūmutes". Vienas iš tų, kurį laumutės sutiko Lietuvos laukuose, buvo ir kompozitorius Juozas Naujalis, kuris kaip keliaujantis trubadūras ar senovės vaidila dainavo ir kankliavo savo kompozicijomis tėvynės vaikams.

Naujalio mokslinimasis
Juozas Naujalis gimė Raudondvaryje, prie Kauno, 1869 balandžio 9, mažažemio ūkininko Vin-00 ir Justinos Naujalių 14 vaikų šeimoje. Tėvas buvo gabus žmogus, zakristijonavo prie bažnyčios ir laisvu laiku užsiirndavo paveikslų atnaujinimu bažnyčioje ir dvare. Juozukas visur jam padėdavo. Nuo ankstyvos jaunystės Juozuką žavėjo daina ir giesmė. Raudondvario bažnyčioje vargonininku buvo jo krikštatėvis Kazimieras Stankevičius, kuris Juozuką pramokė groti vargonais. Kartą, susirgus vargonininkui, teko sekmadienį groti mišias penkiolikamečiui Juozukui. Grafas Benediktas Tiškevičius, išgirdęs jo grojimą, susižavėjo. Pasikvietė jį su tėvu į dvarą ir pasiūlė vykti jo lėšomis studijuoti į Varšuvos muzikos institutą. 1884 m. ten jis ir išvyko.

Institute tarp jo profesorių buvo garsus Z. Nos-kovskis (St. Moniuškos buvęs mokinys), kompozicijos ir kontrapunkto profesorius, parašęs harmonijos vadovėlį, kuris vėliau buvo naudojamas Bendoriaus klasėje Kauno konservatorijoje. Vargonų profesorius buvo J. Slivinskis (garsiojo pianisto Slivinskio sūnus). Jo studijų draugai buvo Pileckis, vėliau atidaręs Chopino fortepijono kursus Varšuvoje ir H. Makovskis, vėliau tapęs to paties instituto profesoriumi. J. Naujalis draugavosi ir su rietaviškiais, atsiųstais kunigaikščio Bogdano Oginskio studijuoti muzikos. Tuometinė Varšuvos muzikinė aplinka buvo labai palanki. Veikė opera, operetė ir filharmonija. J. Naujalis ypač mėgo lankyti simfoninius koncertus. Po penkių metų sunkaus darbo 1889 m. J. Naujalis baigė vargonų klasę pažymiu "labai gerai". Grįžęs į Lietuvą, tų pačių metų rudenį vėl išvyko į Varšuvą mokytis kompozicijos. Lankė trombono klasę, kartu mokėsi instrumentacijos, kompozicijos ir fortepijono. Šįkart grafas B. Tiškevičius jam stipendijos nedavė. Todėl po metų nebaigtų studijų jis galutinai grįžo Lietuvon.
Raudondvaris jau jo nebeviliojo. Išvyko vargoninkauti į Vabalninką, kur buvo geri trijų manualų vargonai ir jo pirmtakūno J. Kalvaičio sudarytas choras. Po metų, kviečiamas draugų ir paties kunigaikščio B. Oginskio, persikėlė į Rietavą, kur buvo dvaro orkestras ir dar geresnis choras. Ten išbuvęs šešis mėnesius, kviečiamas vyskupo M. Paliulionio, persikėlė į Kauno katedrą vargoninkauti. Kaune jis pradėjo vargoninkauti 1892 m. Po dvejų metų vargoninkavimo, t. y. 1894 m. išvyko į Regensbur-gą pasitobulinti bažnytinėje muzikoje. Mat, 1893 m. Kauno katedroje prasidėjo didelis remontas. Vysk. Paliulionis, pats studijavęs muziką, pasiuntė J. Naujalį į Regensburgo bažnytinės muzikos mokyklą. Tai buvo vienintelė Europoje tokio tipo mokykla, įsteigta dr. X. Haberlio 1874 m. Garsioji Paryžiaus Schola Cantorum įsikūrė tik 1894 m., o Pontificio Instituto di Musica Sacra Romoje buvo įkurtas Pijaus X 1910 m.

Regensburgo mokyklos nuopelnai bažnytinės muzikos atgimimui yra dideli. Čia ypačiai buvo kreipiamas dėmesys į grigališkojo choralo ir senųjų XV, XVI ir XVII šimtmečio bažnytinės muzikos klasikų studijas. Garsiųjų viduramžio poli-fonistų P. G. Palestrina (1525 - 1594) ir O. di Lasso (1532 - 1594) stilius čia buvo puoselėjamas tos mokyklos atstovų I. Mittererio, M. Hallerio (1840 -1915) ir plačiau pasireiškusio Franz Witto (1834 -1888), kuris kartu su Šv. Cecilijos draugija įsteigė bažnytinės muzikos žurnalą ir leido bažnytinei muzikai tinkamų veikalų katalogą. Čia būdamas J. Naujalis išmoko dirbti su prie katedros veikusiu berniukų choru ir susipažino su vokiečių kompozitorių veikalais: J. G. Ed. Sthele, J. Quadflieg, V. Goller, P. Griesbacher, M. Filke ir kitais, kuriuos vėliau jis įtraukė į Kauno katedros mišraus choro repertuarą.

Be J. Naujalio, šioje mokykloje studijavo dar du lietuviai. Česlovas Sasnauskas buvo Regensbur-ge dviem atvejais: 1900 m. ir kiek vėliau keletą mėnesių. Kun. Teodoras Brazys studijavo Regens-burge dvejetą metų (1905 - 1907). J. Naujalis čia studijavo tik šešetą mėnesių. Šią mokyklą jis baigė labai gerais pažymiais. Čia studijuodamas jis subrendo kaip vispusiškai išlavintas muzikas.

Darbas Kaune
Grįžęs Kaunan, J. Naujalis padarė tiesiog "stebuklus". Jis suorganizavo berniukų - vyrų mišrųjį chorą, kuris tuo metu buvo tikra garsenybė. Didelė garbė buvo priklausyti tam chorui. Kauno miestiečiai varžydavosi. Po to choro skraiste J. Naujalis suorganizavo pasaulietinį "Dainos" chorą ir draugiją, kuri daug prisidėjo prie tautinio atgimimo. J. Naujalis, dirbdamas kaip Kauno katedros vargonininkas ir dirigentas, kartu profesoriavo ir kunigų seminarijoje. Pradėjo garsėti ir jo vadovaujamas seminarijos auklėtinių choras. Pasitaikė taip, kad 1904 m. pavasarį naujai paskirtasis Mogiliavo arkivyskupas grafas Šembekas, vykdamas į Petrapilį, užsuko į Kauno katedrą, kur tą dieną buvo minima popiežiaus Grigaliaus Didžiojo šventė. Mišių metu giedojo didelis ir gerai išlavintas klierikų choras, padedamas kun. J. Bylos ir kitų katedros vikarų. Naujam metropolitui tai padarė didelį įspūdį. Jis atėjęs į seminariją aukštino girdėtąjį giedojimą, karštai sveikino mūsiškį vyskupą su puikiais bažnytinės muzikos reformos vaisiais ir viešai pasisakė, kad, parvykęs Petrapilin, pradės puoselėti grigališkąjį giedojimą. Dėl to jis pasiuntė ir Česlovą Sasnauską studijuoti bažnytinės muzikos į Regensburgą. Ir taip trys regensburgiškiai vykdė bažnytinės muzikos reformą, paskelbtą pop. Pijaus X 1903 m. lapkričio 22 "Motu Proprio": Česlovas Sasnauskas (1867 - 1916) Petrapilyje, kun. Teodoras Brazys (1870 - 1930) Vilniuje, o Juozas Naujalis (1869 - 1934) Kaune.

J. Naujalis 1905 m. įsteigė Kaune pirmąjį lietuvišką knygyną, kuriame, be knygų lietuvių kalba, buvo galima įsigyti ir gaidų. Šis knygynas gyvavo iki 1912 m. 1908 m. jis įsteigė Šv. Grigaliaus vargonininkų draugiją, o kitais metais pradėjo leisti tos draugijos organą "Vargonininką". Jame buvo svarstomi įvairūs bažnytinės muzikos reformos reikalai, parašomi koncertai, gvildenami lietuviški muzikos terminai. Po metų "Vargonininkui" dėl lėšų stokos sustojus eiti, jis leido vargonininkams kalendorių, kurio išėjo keletas numerių. Lygiagrečiai su Šv. Grigaliaus vargonininkų draugija, kuri 1924 m. išsivystė į Šv. Cecilijos draugiją, J. Naujalis įsteigė ir vargonininkų mokyklą. Tos mokyklos pagrindu buvo berniukų choro mokykla, kurią buvo lankę Stasys Šimkus, Aleksandras Kačanauskas, Julius Štarka ir daugelis kitų. Gabesnieji tos mokyklos mokiniai grodavo katedroje vargonais, kai J. Naujalis sekmadieniais diriguodavo mišias. Šioji vargonininkų mokykla 1920 m. tapo valstybine Kauno muzikos mokykla. Jos direktoriumi J. Naujalis išbuvo 9 m. Be to, vasaros laiku jis organizuodavo vargonininkams trimetinius kursus. Jie taip išpopuliarėjo, kad tų kursų nelankiusiems buvo sunku gauti vargonininko vietą.
Ad. Galdikas: Noktiurnas (gua6as, 1968, 28"x44")

Tą visą J. Naujalio gražų darbą sugriovė pirmasis pasaulinis karas. Kadangi Kaunas buvo pirmos klasės tvirtovė, buvo manoma, kad prie jo bus dideli mūšiai. Žmonės kraustėsi iš Kauno. Todėl ir J, Naujalis kartu su šeima 1914 m. pradžioje išsikėlė į Švenčionėlius, o kiek vėliau į Vilnių. Čia jis išbuvo dvejetą metų, patyrė daug vargo Nepritapęs prie muzikinio darbo, buvo Vilniaus miesto policininku. Nuo to laiko užsimezgė J. Naujalio ir kun. T. Brazio draugystė. Pastarasis tuo metu buvo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius ir katedros dirigentas, jis pinigiškai pagelbėjo Nau-jalių šeimai. Toji judviejų draugystė dar daugiau sustiprėjo, kai T. Brazys, ištremtas lenkų iš Vilniaus, 1923 m. atsikėlė į Kauną ir buvo paskirtas kunigų seminarijos profesoriumi. Jiedu buvo labai geri draugai, jų idėjos ir įsitikinimai sutapo visais klausimais. Jie net gynė vienas kitą prieš kitus lietuvius muzikus. T. Brazys, savo paskaitoje 1924 m. Kauno Valstybės Teatre, J. Naujalio 35 m. muzikinės veiklos jubiliejaus proga, jį taip gynė: "Teko girdėti sakant, ir dar neseniai skaityti vieno 'Dainų Dienos' kritiko parašyta, kad mano aukštai gerbiamo Jubiliato lietuvių liaudies dainų harmonizavimas esąs panašus į gregorijaniškąjį choralą. Kritiko daugiau ko nepasakyta. Atrodo tai lyg kažkokia yda, nes vis tik skirtumas tarp grynai bažnytinio giedojimo ir liaudies dainos, suprantama, turi būti. Giliau moksliškai į šį dalyką įsižiūrėję, rasime kaip tik mūsų įrodymui paramos. Būtent, gregorijaniško choralo ir mūsų liaudies dainų muzikos sistema remiasi senovės graikų diatoninėmis skalėmis, okta-vt mis arba tonų rūšimis. Šių senovės graikų skalių savotiškumas ryškiai reiškiasi lietuvių liaudies dainų melodijose, tik klaidingai manoma, jog čia esama gregorijaniško choralo gaidų. Jeigu aukštai gerbiamas Jubiliatas sugebėjo mūsų liaudies dainas taip harmonizuoti, kad ir harmonijoje jų melodijų sistema atsiliepia, tai šis dalykas vėl reiškia, jog jo talentas yra prisigėręs lietuvių tautos dvasios ir moka lietuvių dainoms teikti ne svetimą, o tik joms atitinkamą harmonijos rūbą. Jo kūrinių harmonijos ypatinga nuotaika yra jo savotiško stiliaus reiškinys".

J. Naujalis, grįžęs 1916 m. Kaunan, vėl įsitempia darbui. Jis atstato mišrųjį chorą, bet jame kartu su berniukais jau gieda ir moterys. Be kitų berniukų šiame chore dalyvavo ir šių eilučių autorius. Organizuojant Kauno operą, šis katedros choras beveik visas perėjo į operos chorą, suprantama, kartu taip pat palikdamas ir katedros choru. Choristai skaitydavo gaidas iš lapo prima vista, taip kad naujoms mišioms paruošti užtekdavo kelių repeticijų. Choras kasmet turėdavo du religinės muzikos koncertus: Šv. Cecilijos dieną (lapkričio 22) ir Didįjį Penktadienį. Sekmadieniais katedros mišrusis choras, pakaitomis su seminarijos auklėtinių choru, giedodavo mišias, kurios buvo trans-Huojamos per radiją. Choras savo repertuare turėjo apie 20 mišių. Iš J. Naujalio sukomponuotų mišių dažniausiai buvo giedamos: Missa in honorem S. Leonardi ir Missa Vulnerum Christi. 1926 m. "Muzikos Aiduose" (Nr. 1, 30 - 31 psl.) randame tokią korespondenciją apie katedros chorą: "Šv. Cecilijos draugijos centro valdyba š. m. lapkričio 22 d. šventė savo globėjos Šv. Cecilijos dieną Žemaičių Vyskupijos Bazilikoje — Katedroje Kaune. Iškilmingą sumą laikė Jo Eksc. Žemaičių Vyskupas Karevičius, ligurginius giedojimus (V. Goller'io "Loretto Messe") atliko p. A. Kačanausko vedamas, orkestrui pritariant, bazilikos mišrus choras, padidintas Valst. Muzikos Mokyklos mokiniais. Offertorium'ą (Wilterberger'io "Afferentur regi virgines") giedojo p. L. Grigaitienė ir p. Kut-kauskas. Pabaigoje p. J. Naujalis parodė savo virtuozišką techniką bei bazilikos vargonų galingus tonus atlikdamas F. W. Sering'o "Toccata in Es", op. 13. Tie patys giedojimai buvo pakartoti š. m. gruodžio 6 d. Kauno Bazilikoje pirmojo lietuvių Seimo 20 m. sukaktuves švenčiant". Taip gražiai buvo anais laikais sugyvenama ir bendradarbiaujama. Kiekvieną sekmadienį visi seminarijos auklėtiniai dalyvaudavo iškilmingoje sumoje. Prieš mišias būdavo katedros viduje daroma procesija, kurios metu seminarijos vyrų choras giedodavo J. Naujalio sukomponuotas įvairias nepaprasto grožio responsorijas. Jų J. Naujalis prirašė daugybę, visokioms liturginių metų progoms. Dar ir šiandien skamba jo buvusių auklėtinių ausyse procesinės responsorijos melodija "Duo Sera-phim clamabant alter ad alterum". Šios procesijos kauniečių buvo labai mėgiamos.
V. K. Jonynas: Europa (medžio raižinys, 1953, 9 1/2 x 12 1/2)

1922 m. J. Naujalis su smuikininku M. Leš-kevičium buvo išvykę 6 mėnesiam į JAV rinkti aukų tuomet veikusiai Meno Kūrėjų draugijai. Amerikos Liet. Kat. Vargonininkų Sąjunga buvo sudariusi komitetą jį sutikti ir globoti. To komiteto dėka J. Naujalis sėkmingai apvažinėjo visas lietuvių kolonijas su koncertais ir dalyvavo Vargonininkų Sąjungos seime Brooklyne, kur skaitė paskaitą apie muzikos būklę Lietuvoje, apie Šv. Grigaliaus vargonininkų draugiją ir davė daug naudingų nurodymų apie chorų organizavimą ir jų mokymą. Paskaitoje taip pat suminėjo, kad jis yra parašęs ketverias mišias: dviem, trims ir keturiems mišraus choro balsams. Seimas nutarė tų mišių išleidimą paremti 200 dolerių auka ir užsisakė ii minėtų mišių po 200 partitūrų ir po 1000 balsų. Jo atsilankymo Amerikoje proga seimas J. Naujalį pakėlė į sąjungos garbės narius.

Tų pačių metų rudenį J. Naujalis atskubėjo Lietuvon, nes jo laukė niekuomet nepabaigiami darbai: mokytojavimas konservatorijoje, vargo-ninkavimas bazilikoje, kūryba ir Dainų švenčių organizavimas. Jis organizuoja jas 1924 m., 1928 m. ir 1930 m. Pirmoje Dainų šventėje jis buvo reprezentuojamas šiais kūriniais: "Močiutė mano". "Oi žiba žiburėlis" ir "Ant kalno karklai siūbavo". Visose Dainų šventėse jis buvo garbės dirigentu. Pirmame Lietuvos tautiniame eucharistiniame kongrese Kaune 1934 birželio 10 J. Naujalis dirigavo Katalikų Veikimo Centro specialiai užsakytas ir jo sukomponuotas nepaprastai gražias Vul-nerum Christi mišias. Tame laikotarpyje jis parašė dar du labai vertingus kūrinius: chorinę dainą "Vasaros naktys" ir simfoninę poemą "Ruduo". Bene vienas svarbiausių J. Naujalio nuopelnų Lietuvos bažnytinei muzikai buvo tai, kad jis jau 1905 m. parengė "Didįjį giesmyną" vargonininkams ir liaudžiai "Giesmynėlį". Iki to laiko Lietuvos bažnyčiose buvo naudojami lenko kun. dr. J. Surzyns-kio kancionalai. Tik dėl tos priežasties ir įsibrovė į mūsų bažnyčias tiek daug lenkiškų melodijų. Neišvengė jų nė J. Naujalis.
K. Varnelis   Kubų ansamblis Nr2 (akrilis, 1968, 79"x168")

J. Naujalis 1927 m. dėl įtempto šakoto muzikinio darbo pradėjo pavargti, pajuto širdies negalavimą. Todėl atsisakė iš muzikos mokyklos direktoriaus pareigų, paliko tik mokytoju — vadovavo vargonų klasei. Vėliau, kada muzikos mokykla buvo pakelta konservatorija, J. Naujalis specialiu prezidento aktu buvo apdovanotas konservatorijos profesoriaus titulu. J. Naujalio jėgos 1934 m. visai nusilpo. Jį pertempė Eucharistinio kongreso rengimas ir prezidento A. Smetonos garbei ruošiamas valstybės teatre koncertas. Tų pačių metų rudenį rugsėjo 9 d. Kauno V. teatre koncerto metu jis apalpo ir, nuvežtas į ligoninę, netrukus mirė. Kauno arkikatedros bazilikos viceprepozito kan. P. Dogelio pastangomis katedroje ant vargonų buvo prikaltas J. Naujalio biusto bareljefas pažymėti jo nuopelnams Lietuvos bažnytinei ir tautinei muzikai.

J. Naujalio išorinė išvaizda ir laikysena buvo didingai imponuojanti. Jis buvo dailaus sudėjimo, aukšto ūgio, pailgo veido, su didele gražia barzda ir ūsais, švelnaus žvilgsnio akių, visados elegantiškai apsirėdęs, inteligentiškų manierų ir tyliai maloniai kalbąs. Bet kai reikėdavo, mokėdavo ir energingai reaguoti. "Saulės" gimnazijoje jis dėstė muziką. Kartą, trečioje klasėje jam ant lentos rašant gamas, vienas mokinių pradėjo laidyti popierinius kardelius, kurių vienas pataikė į mokytoją. Visi pradėjo garsiais juoktis. Mokytojas nutvėrė nusikaltėlį už sprando ir išstūmė jį lauk iš klasės. Visi labai surimtėjome ir pamatėm, kad su juo pamokų metu juokauti negalima.

J. Naujalis buvo nepaprastai religingas ir doras žmogus. Šiokiadieniais jam mišių katedroje groti nereikėdavo. Jas grodavo jo vargonininkų mokyklos mokiniai. Bet jis vis vien kasdien rytais ateidavo į bažnyčią pasimelsti ar priimti šv. ko-munijos. Prieš komponuodamas eucharistiniam kongresui mišias "Vulnerum Christi", jie atliko trijų dienų rekolekcijas. Užtai tų mišių ekspozicinė keturių taktų tikrai dieviška melodija greičiausiai buvo įkvėpta, jam žiūrint į katedros didžiojo altoriaus nuostabaus grožio kryžių ir svarstant 21-mos Dovydo psalmės žodžius: "Jie pervėrė mano rankas ir mano kojas, aš galiu suskaityti visus mano kaulus". Taip rimtai J. Naujalis žiūrėjo į religinės muzikos kūrybą. Jo muzikoje atsispindi gilus religingumas ir įgimtas romantinis Raudondvario apylinkių lyrizmas. Tos pačios nuotaikos vyrauja ir jo pasaulietinėje muzikoje. Bet tuo nereikia stebėtis, nes Franz Lisztas kitados apie gerą muziką taip išsireiškė: "Kaip kiekviena siela iš savo prigimties yra krikščioniška, taip lygiai ir kiekviena gera muzika iš esmės yra religinė".

Kompozitoriaus J. Naujalio mėgiami poetai buvo: prel. Jonas Maironis - Mačiulis, prel. A. Jakštas - Dambrauskas ir Antanas Vienažindys. Su Maironiu jis buvo labiausiai suartėjęs. Dažnai tekdavo juos abu matyti besišnekučiuojančius, popiečiais vaikštant Kauno prieplaukos krantine. Tikriausiai jiedu kalbėdavosi apie jų bendrą kūrybą. J. Maironio patriotinė tematika, lyrika ir estetinės pažiūros visai atitiko J. Naujalio kūrybinius užmojus. Minėtų poetų dėka J. Naujalis sukomponavo eilę patriotinių dainų: "Jaunimo giesmė",

"Kai du stos", "Mūsų dirva" ir daugelį kitų. Tomis dainomis jis ugdė tautinį susipratimą, ragino tautiečius mylėti savo kraštą.
R. Viesulas: Mastą (juodas intaglio reljefas,  1971,  23 3/4"  x  27 1/2")
Ne tik poetų eilėraščiai, bet ir J. Naujalio gyventosios aplinkos žmonės davė jam progos parašyti gerų kūrinių. Vienas tokių buvo kan. Juozas Byla (1871 - 1944). Jis buvo didelis melomanas: puikiai grojo violončele ir turėjo gražų balsą — baritoną. Pas jį karts nuo karto rinkdavosi pamuzikuoti: J. Naujalis, smuikininkas Mykolas Leške-vičius (1877 - 1932), Juozas Vokietaitis (1872 -1931) ir jo brolis Antanas Vokietaitis (1877 - 1950) bei kiti. J. Naujalis kan. J. Bylos balsui sukomponavo patriotinę dainą "Oi neverk, motušėle" ir religinį veikalą "Kad skausmas tau širdį kaip peiliais suspaus", o instrumentalistams jis sukūrė pjesę styginiam kvartetui "Svajonė". Katedros chore giedojo du berniukai. Juozas Vizgirda (1903 - 1963) giedojo altu (vėliau Kauno valstybinio teatro administratorius), o Edvardas Budreckas (1903 - 1964) giedojo sopranu (vėliau operos choro solistas). Judviejų balsam J. Naujalis parašė duetą "Meilė tėvynės nemari". Neatsimenu kokia proga, bet nepriklausomai Lietuvai kuriantis, šie pasaulietiniai kūriniai buvo pirmą kartą atlikti Kauno teatre.

Kūrybos baras
Kai žvelgiame į didžiųjų muzikų nuveiktus darbus, jie buvo dideli vienoje kurioje nors srityje. Bet J. Naujaliui, kaip ir daugeliui kitų lietuvių muzikų, tėvynės jautrieji reikalai liepė apsispręsti kitaip. Todėl jis rašė ir kūrė ne tai, kas jam patiko, bet ko reikėjo. 1939 metų "Muzikos Baruose" buvo įdėtas toks jo pasisakymas: "Rašiau, kas buvo tuo metu reikalingiausia. Svarbu buvo, kad dainuotų lietuviškas patriotinio turinio dainas, o tų dainų muzikos lietuviškumo klausimo tuomet dar nebuvo". Tačiau nežiūrint to, jis visose srityse puikiai pasireiškė. J. Naujalis buvo geras organizatorius bei visuomenininkas, taip pat publicistas (pasirašinėdavo slapyvardžiu Lento arba Senas Vargonininkas), geras pedagogas, puikus dirigentas - interpretatorius, virtuozas vargonininkas ir gabus kompozitorius. Jis kūrė visokios muzikos žanrus, kokių tik reikėjo naujai atgimstančioje Lietuvoje. Iš viso jis sukomponavo apie 200 kūrinių. Iš iki šiolei surinktų žinome, kad jis sukomponavo: 27 chorui dainas, 17 liaudies dainų suharmonizavo chorams, parašė keturius duetus bei trio, 5 solo dainas, sukūrė apie 20 instrumentinių veikalų ir apie 80 bažnytinės muzikos kūrinių, tarp jų 13 mišių.

Iš jo chorinių dainų paminėtinos: Kur banguoja Nemunėlis, Sunku gyventi, Miškas ūžia, Lietuva brangi, Kaip gi gražus, gražus rūtelių darželis, Kur bėga Šešupė, Už Raseinių ant Dubysos, Giedu dainelę, Kariška daina, Burtai, Lopšinė, Pavasaris, Kai du stos, Ar skauda man širdį, Jaunimo Giesmė, Vasaros naktys.
Iš liaudies dainų, suharmonizuotų chorams, pažymėtinos: Ant kalno karklai siūbavo, Močiutė mano, Sėjau rūtą, Siuntė mane motinėlė, Gieda gaideliai, Garnys, Loja šunes ant kiemo, Ko liūdi, putinėli, Ant kalno rugiai, Oi žiba žiburėlis.
V. Petravičius: Simfonija b 2 (spalvota grafika, 1971, 30" x 20")

Iš solinių kūrinių išskirtini: Barkarolė, Kad skausmas tau širdį, Lopšinė.
Iš duetų bei trio verti dėmesio: Meilė tėvynės nemari, Nesek sau rožės prie kasų, Oi neverk, motušėle.

Iš instrumentinių kūrinių pabrėžtini: trio Leidos saulelė, styginiam kvartetui Svajonė ir simfoninė poema Ruduo.

Vargoniniai J. Naujalio kūriniai yra daugiau akademiški, bet be jokių priekaištų. Dauguma jų buvo dedikuoti jo asmeniniam draugui T. Braziui. Dalis jų buvo išleista J. Joubert'o Paryžiuje, o kita dalis 1897 m. Varšuvoje St. Surzynskio rinkinyje "Vargonų preliudai" (op. 4), kur įdėta, be lenkų autorių, taip pat J. Naujalio 12 tribalsių preliudų vargonams. "Juose galima pastebėti neabejotinus J. Naujalio kūrybinius gabumus, nors jo profesinis pasiruošimas ir buvo ribotas" (J. Gaudrimas).

Visų pirma J. Naujalį reikia vertinti kaip religinės muzikos kompozitorių, o tik antroje vietoje kaip pasaulietinės muzikos kūrėją. Jis buvo visa savo siela ir pasiruošimu aukšto lygio bažnytinės muzikos specialistas ir profesionalas. Jo bažnytinių kūrinių sąraše randame apie 30 įvairių motetų, kuriuos daugiausia sudaro Tamsiosios Aušrinės res-ponsorijos, 9 įvairios giesmės bei himnai, 5 psalmės. 2 kantatos ir 13 mišių.

Kaip kompozitorius jis neieškojo naujų muzikos formų, bet tenkinosi paveldėtomis muzikos formomis. Rašant bažnytines kompozicijas, muzikos formų pasirinkimo atžvilgiu jo kelrodžiu buvo pop. Pijus X "Motu proprio", kur sakoma: "Paskiros mišių ir officium'o dalys privalo išlaikyti taip pat ir muzikaliai tą idėją ir formą, kurią joms yra davusi bažnytinė tradicija ir kuri yra labai gerai išreikšta grigaliniame chorale". Taigi norint, kad kompozicija būtų verta Dievo namų, ji turi taikyta prie tradicinių Bažnyčios muzikos formų bei nuostatų. J. Naujalis šį uždavinį atliko pasigėrėtinai. Jo atskiros mišių dalys ("Kyrie", "Gloria", "Sanctus ir t.t.) savyje yra atbaigti kūriniai, bet visumoje turi logiškai organinį ryšį su kitomis mišių dalimis Jas jungia tarpusavyje tie patys melodiniai motyvai, ta pati harmonija, polifoninis stilius ir moduliaci-nis nesudėtingas planas, dažniausiai apsiribojantis pirmo laipsnio giminingumo tonacijomis. Pasirod kad J. Naujalio būta didelio kontrapunkto žino1 nes jis puikiai kontrapunktiškai vysto ir imituoja temas. Jo harmonija rimta, ir visur pastebima klasinė akordų jungimo logika, nors kartais jis ir panaudojo paralelių kvinčių slinktį, specialiam efektu: išgauti. Dėl to jo parašytosios mišios yra tikrai bažnytinės: rimtos, išdidžios, giedrios nuotaikos ir kartu maldingos. J. Gaudrimas savo veikale "H lietuvių muzikos kultūros istorijos" J. Naujalio mišias aptaria šiaip: "Būdingi J. Naujalio mišių bruožai — formos aiškumas ir muzikinės minties vientisumas. 'Kyrie' parašytas trijų dalių forma. Pirmos ir vidurinės 'Kyrie' dalies temos — tai visų mišių dalių muzikinis tematinis pagrindas. J. Naujalio mišioms būdingas muzikinių minčių vystymo logiškumas bei nuoseklumas, harmonijos skaidrumas, lyrinė optimistinė nuotaika. Kaip tik tai jį labiausiai priartina prie XVI - XVIII amžiaus poli-fonistų". Šį kompozitoriaus kūrybinį braižą, pasireiškusį vystant toliau savo pirmtakų tradicijas gali pailiustruoti jo "Vulnerum Christi" (F-dur) mišios. Jose, pasak J. Gaudrimo, yra sukaupti vis: anksčiau bažnytinėje muzikoje pasireiškę šio kompozitoriaus stiliaus bruožai ir atlikimo manie r mišrus choras a cappella ir su vargonų pritariant harmoninis ir polifoninis tematinės medžiagos vystymas, ritmų bei tempų įvairumas (vyrauja vidutiniai ir greiti tempai), atskirų balsų savarankiškumas, vykęs chorinių spalvų panaudojimas ir melodingumas. Šiomis mišiomis J. Naujalis apvainikavo save kaip kompozitorių.
I. Mitkutė: "Kad tu sudžiūtum kaip sausiausias šienas..." (iš lietuviškų keiksmažodžių ciklo)
Bažnytinių responsorijų muzikos formos amžių bėgyje irgi yra nusistovėjusios, ir kompozitorius nieko naujo čia negali išrasti. Jų formas suformavo pats liturginis tekstas: "Responsorium", "Versiculum", pakartojimas paskutinės dalies "Responsorium" ir toliau pirmos dalies to pat "Responsorium" pakartojimas, ne gavėnios metu įterpiant "Gloria Patri" tarp tų dviejų pakartojimų. Kompozitoriaus uždavinys yra duoti tekstui melodinę gyvybę, apvelkant ją ritminiu ir harmoniniu rūbu ir klausiamosiomis bei atsakomosiomis (teigiamomis ar neigiamomis) melodinėmis frazėmis išryškinti ir atbaigti kūrinio idėją. J. Naujalis ir šiuo atžvilgiu pasirodė tikras meistras. Šiuo atveju gali būti klasiniu pavyzdžiu jo responsorija "Caligave-runt". Ji meniniu atžvilgiu yra labai vertinga, išsiskirianti savo melodingumu, atskirų balsų, ypač tenoro partijos savarankiškumu ir homofoninio stiliaus sugretinimu su polifoniniu. Puikios, tiesiog įkvėptos yra jo responsorijų melodinės frazės, kurias jis komponavo jo pamėgtąja imitacijų forma.
Psalminėse kompozicijose J. Naujalis irgi griežtai laikėsi Bažnyčios nustatytų muzikos formų, alternatyviai su choraline melodija įvesdamas homofoninį "Falsibordoni" giedojimą.
Z. Sodeikienė: Gyvybės asimiliatyviniai ciklai (akrilis, 1973, 48" x 48")
Tačiau vienos muzikos formos dar nesudaro tikra to žodžio prasme muzikos kūrinio. Tai yra kūnas, bet be sielos ir gyvybės. Todėl gerai skambančiam kūriniui dar reikia lakios, puikios ir gyvai išsakančios teksto turinį melodijos. J. Naujalis, nors šiaip jau gyvenime buvo visados kuklus, nusižeminęs, nemėgstąs afišuotis ir turėjęs atitinkamą jo laikysenai silpną švelnų balsą, bet kūryboje jis turėjo jam Dievo duotą nepaprastą melodingumo dovaną. Jo kūrinių melodijos yra taip natūraliai ir nesudėtingai paprastos, palyginti lengvos išmokti ir tikrai didingai iš gilumos širdies plaukiančios. Tik prisiminkime jau anksčiau minėtą jo sukurtą "Vulnerum Christi" mišių ekspozicinę keturių taktų melodiją, arba tų pačių mišių "Et incarnatus" teksto melodiją. O kiek tose melodijose įdėta jautrios širdies ir pasiekta didingo meninio grožio! Mūsų gabus kompozitorius, kaip geras muzikos grūdų sėjėjas, nesėja įvairių muzikos sėklų į tą pačią muzikos dirvą, bet, vieną kartą paėmęs įžanginę mišių melodiją, toliau jos motyvais bei ritminiais jos variantais logiškai atsiliepia įvairiose mišių dalyse ir įvairiuose choro balsuose bei vargonų pritariamoje muzikoje. Tai rodo jo turėtą gerą meninį skonį ir didelį muzikinį išsilavinimą.
V. O. Virkau: Paveikslas 6/1972 (akrilis, 1972, 42" x 40")
Nežiūrint J. Naujalio natūralaus sugebėjimo kurti individualines melodijas, vis dėlto jis buvo giliai įsitikinęs, kaip ir jo draugas kun. T. Brazys, kad choralinė ar liaudies melodija yra šimtu procentų vertingesnė už bet kokią nors ir kažin kaip gabiai, individualiai sukurtą melodiją. Pijaus X "Motu proprio" to pageidavo. Todėl jis ir panaudojo kai kurias grigališkas melodijas, rašydamas lietuviškas giesmes. Tur būt, ne daug kam yra žinoma, kad mūsų lietuviškos giesmės "Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą", "Tegul būna garbinamas", "Viešpaties angelas" ir "Dievas mūsų prieglauda" buvo J. Naujalio sukurtos, remiantis bažnytinėmis psalmių tonacijomis. Be to, giesmei "Iš aukšto balsą girdime" jis pritaikė choralinę melodiją advento himno "Creator alme siderum". o kalėdinei giesmei "Sveikas Jėzau gimusis" jis paėmė melodiją iš choralinio himno "Salve Jesu parvule".

Iš viso J. Naujalis lietuviškam tekstui parašė daugiau kaip 60 giesmių. Jos visos yra daugiau homofoninio pobūdžio, ar tai būtų chorinės ar vienbalsės, nors ir su vargonų pritarimu. Šių giesmių melodika, išskyrus kai kuriuos retus atvejus, lietuvių liaudies muzikai nėra būdinga. Mat,jam rūpėjo ant greitųjų duoti parapijų bažnyčioms giesmių repertuarą, kad jos vienodai būtų giedamos. Tačiau jose randame ir perliukų, kaip pvz. giesmė "Marija, Marija" (Maironio žodžiai). Nežiūrint jos liaudinio charakterio, ji netapo taip populiari, kaip anksčiau Č. Sansausko sukurtoji "Marija, Marija".

Iš jo sukurtų solinių giesmių populiariausia yra 'Kad skausmas tau širdį kaip peiliais suspaus", J. Maironio žodžiams giesmė (išspausdinta 1922 m.). Tai dviejų dalių posminė giesmė su kulminacijomis kiekvienos dalies pabaigoje. Pirmos dalies solinė partija kaip ir nuobodoka, bet ji labai gerai išreiški besimeldžiančio žmogaus skundą ir maldos dvasią. "Pritariamoji partija gana sodri ir savarankiška" (J. Gaudrimas). Ši giesmė ir dabar yra labai populiari viso pasaulio lietuvių tarpe.
Lotynų patarlė sako: "Ex abundantia cordis os loąuitur" — iš širdies gausumo burna kalba. Kompozitorius J. Naujalis kalbėjo tikrai gausiai ir iš pat gilumos širdies. Jo širdyje buvo jautriai įtemptos dvi stygos, kurios užgaunamos suskambėdavo Bažnyčios ir Tėvynės meilės garsais. Jis, kaip senovės lietuvių vaidila, su kanklėmis rankose išstovėjo 42 metus prie Bažnyčios ir Tėvynės aukuro šielodamasis, aukodamasis ir kurdamas.

Didžia dalimi J. Naujalio kūriniai yra parašyti lotyniškam tekstui. Jei pavartysime muzikos istorijos lapus, pamatysime, kad kitos tautos, kurios anksčiau įsijungė Bažnyčios prieglobstin, savo genialių kompozitorių kūriniais išgarsėjo, įnešdamos savo kraitį į Bažnyčios liturginį lobyną. Anuo metu šios rūšies muzika pas mus buvo pačioje užuomazgoje. Todėl J. Naujalis bandė ir šį trūkumą papildyti. Ir reikia pasakyti, kad jam tai puikiai pavyko. Jis savo Tamsiosios Aušrinės responsorijomis ir mišiomis išgarsėjo ir tuo pačiu išgarsino Lietuvos vardą.
Jau pirmosiose jo sukurtose lietuviškose mišiose "Presz Sostą Tavo puolam su wiera", kurias jis parašė vargoninkaudamas Vabalninke 1896 m., pastebimas neabejotinas jo kaip kompozitoriaus talentas. Jomis J. Naujalis muzikiniu atžvilgiu kur kas pralenkė Juozo Kalvaičio (1842 - 1895) parašytąsias pirmąsias lietuviškas mišias "Miszios ant pa-menklo sukaktuvviu penkių szimtu metu apsi-kriksztyjimo Lietuvos, paskirtos Kunigui Strazdeliui nabasznikui, sudėtojui "Pulkim ant keliu" (1886 m.). Kitos J. Naujalio mišios "A-dur" vyrų chorui ir vargonams buvo išspausdintos 1896 m. Regens-burge. Jo mišios "C-moll" Varšuvoje surengtame S. Moniuškos (1819 - 1872) vardo konkurse laimėjo pirmą premiją (kurią lenkai atšaukė, kai sužinojo, kad tų mišių autorius yra lietuvis). Jo mišios "C-dur" buvo atspausdintos Duesseldorfe 1901 m., "B-dur" — Regensburge 1911 m. ir "F-dur" — Petrapily 1911 m. Tai rodo, kokio susidomėjimo susilaukė J. Naujalio bažnytinė kūryba. Jo kitos "F-dur" mišios "Vulnerum Christi" buvo sukomponuotos I Lietuvos tautiniam eucharistiniam kongresui 1934 m. ir buvo atliktos jungtinių chorų, pritariant kariuomenės dūdų orkestrams. Jas dar prieš karą J. Štarka yra girdėjęs giedant Muencheno katedroje. Tos pačios mišios buvo atliktos Vašingtone 1956 m. Šiluvos koplyčios pašventinimo iškilmėse, Amerikos Tautinėje šventovėje. Vašingtono kardinolas Patrick O'Boyle apie tas mišias taip išsireiškė: "Tokio gražaus giedojimo ši šventovė dar nėra girdėjusi". 1969 m., kai okupuotoje Lietuvoje buvo minima J. Naujalio 100 metų gimimo sukaktis, Vilniuje filharmonijos salėje koncerto — akademijos pirmoje dalyje buvo atliktos jo "Vulnerum Christi" mišios, o antroje dalyje pasaulietinės muzikos kūriniai.
Antruoju J. Naujalio kūrybos "leitmotyvu" buvo tėvynės meilė. Visos jo pasaulietinės kompozicijos yra persunktos tėvynės meilės jausmais. Ir chorinės, ir solinės J. Naujalio dainos pasižymi muzikinės kalbos paprastumu, aiškumu, nuoširdumu. Tai kompozitorius pasiekia, didelį dėmesį skirdamas melodijos natūralumui, jos įsimenamumui, harmonijos bei ritmikos nesudėtingumui ir formos aiškumui. Jo chorinių dainų faktūra stiprėjo pagal patriotinį momentą ir pagal chorų augantį pajėgumą. J. Naujalis ne visada surasdavo jo dainų turiniui atskleisti tautinę muzikinę kalbą. Tačiau daugelis jo dainų turi esminių liaudies muzikos bruožų. Viena iš svarbiausių jo dainų savybių, suteikusių joms populiarumą ir išliekamąją vertę, yra jų patriotiškumas ir melodingumas. Puikus melodikos pavyzdys yra daina "Lietuva brangi". Jos vienos J. Naujaliui būtų užtekę visiems laikams įeiti į lietuvių muzikos istoriją. Panašiai yra vystoma daina "Kaip gi gražus, gražus rūtelių darželis". Ji yra pasidariusi kaip ir liaudies daina.
Jaunimo giesmėje "Užtrauksim naują giesmę broliai" jau išryškėjo kai kurie J. Naujalio pradiniai kūrybiniai polėkaii: "diatotinė slinktis, patogus balsų vedimas, harmonijos aiškumas. Pakilią, skaidrią, kovingą dainos nuotaiką dainos pradžioje kompozitorius išreiškia galingu unisonu ir pabrėžia kvartiniu prieštakčiu, kuris panaudojamas taip pat ir priedainyje. Palaipsniui didėjančiais intervalais priedainio melodija veda prie kulminacijos, pranašaujančios šviesią Lietuvos ateitį" (J. Gaudrimas). Toji daina nenustoja meninės vertės iki šių dienų. Panašiai nuausta ir panašaus turinio yra daina "Dirvą naują Dievas duoda".

Iš 1914 - 1915 m. J. Naujalio sukurtų dainų pati ryškiausia yra "Pavasaris". "Tai giedrios nuotaikos daina, rodanti kompozitoriaus profesinio meistriškumo augimą ir stengimąsi toliau ieškoti naujų muzikinės išraiškos priemonių" (J. Gaudrimas). Ji ir dabar yra populiari chorų repertuaruose.

Pačią populiariąją chorinę dainą "Vasaros naktys" J. Naujalis parašė 1922 m. J. Gaudrimo žodžiais tariant, jau pirmuose tos dainos taktuose atkuriama svajinga poetinė vasaros nuotaika. Ne tik nuotaikos, bet ir muzikinių minčių vystymo atžvilgiu kontrastinga yra vidurinė dalis. Čia prasiveržia romantiniai menininko jausmai: jis nori apimti pasaulį ir mylėti Dievą. Čia kompozitorius savo jausmus išreiškia pakilia dinamika ir polifoniniu muzikinių minčių vystymo būdu. Trečioje dalyje ir vėl kompozitorius grįžta į pirmykštę nuotaiką, tik čia buvusią ramybę pakeičia neaiškus ilgesys, sukeliamas sopranų melodijos chromatine slinktimi. Tai viena iš mėgiamiausių chorų repertuaruose dainų. Šią dainą ir pats kompozitorius labai vertino, ji labiausiai jam patiko iš visų kitų jo sukurtų dainų. Man gyvenant virš jo buto, dažnai tekdavo girdėti J. Naujalį ją skambinant fortepijonu vakaro prieblandoje.

Taigi, apžvelgę kompozitoriaus J. Naujalio kai kuriuos iškiliuosius kūrinius, priėjome išvadą, kad jis puikiai sugebėjo rinktis savo kūriniams idėjas, kurios yra išreikštos jo kompozicijų pavadinimuose. Toms idėjoms įkūnyti jis sekė paveldėtomis muzikinėmis formomis. Laikydamasis klasinės harmonijos dėsnių, jis talentingai įvilko lotyniškus bei lietuviškus tekstus į grigališko choralo, liaudies dainų ir savo individualinės kūrybos melodijas, suteikdamas jiems tobulai atbaigto kūrinio gyvybę. Kitaip sakant, ką kompozitorius išgyveno savo vaizduotėje ir širdyje, tą jis meniškai išliejo muzikoje. Jo muzika buvo aukštesnio tikslo siekianti — tikrai "dvasiškai dieviška". Jis, kaip tos muzikos kūrėjas, yra tikras kompozitorius aristokratas, nes turėjo ir savo muzikos stilių, kuris jį išskyrė iš daugelio lietuvių kompozitorių tarpo. Savo kūryba jis užsitarnauja lietuvių muzikos patriarcho titulą. Jo 42 metų veikla neišartuose Lietuvos muzikos dirvonuose, gali būti pažymėta lietuvių muzikos kultūros istorijoje kaip Juozo Naujalio lietuvių muzikos epocha, davusi Lietuvai gerai paruoštą profesionalų muzikų visą kartą.

1. Doc. kun. Teodoras Brazys: Juozo Naujalio kūryba. — "Muzikos Aidai", 1926 m.
2. Konradas Kaveckas: Juozo Naujalio gyvenimas ir kūryba. — "Muzikos Barai", 1939 m.
3. J. Gaudrimas: Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos, Vilnius, 1958 m.
4. Ona Narbutienė: Juozas Naujalis, Vilnius, 1968 m.






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai