PSICHOLOGINIS ŽVILGSNIS Į TIKĖJIMĄ Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS TRIMAKAS   
Psichologija yra mokslas apie žmogaus elgesį, ypač jo vidų. Religija priklauso žmogaus elgesiui. Todėl psichologijai dera svarstyti religiją, ypač pradinį religinį nusistatymą — tikėjimą. Psichologija nei patvirtina, nei paneigia Dievo buvimą. Ji svarsto, kodėl ir kaip žmogus tiki, ir kokios jam iš to pasekmės. Tiesa, kai kurie psichologai daugiau ar mažiau tiesiogiai teigia, kad Dievas yra arba kad jo nėra. Tai daro remdamiesi ne moksliniais įrodymais, bet savo pačių tikėjimu ar netikėjimu.

Šis straipsnis susideda iš dviejų dalių: a. psichologų žvilgsnio į tikėjimą ir b. bandymo sūdanti rėmus tikėjimo psichologijai, pasinaudojant pavienių psichologų įnašais.

I. PSICHOLOGŲ ŽVILGSNIS Į TIKĖJIMĄ
Kalbėdami apie psichologų žvilgsnį į tikėjimą, nevengsime ir psichiatrų pasisakymų ta tema. Žvilgsniu čia suprantame įžvalgą. Tikėjimą gi apibūdiname kaip Dievo buvimo pripažinimą.

Žvelgdamas į metodologiją ir svarstymų turinį, Mūller-Freienfels (42 ) 1920 m. nurodė 6 kryptis religinėj psichologijoj: a. teologinę, kurioj teologai, kaip pvz. Schleiermacher (47), mėgina savo teologinei sistemai suteikti psichologinį pagrindą; b. etnopsichologinę, išugdytą anglų ir prancūzų pozityvizmo (pvz. Wundt); c. psichopatologinę, žvelgiančią į liguistumą, stiprią ypač Prancūzijoj (pvz. Delacroix, Flournoy); d. analitinę, siekiančią nepriklausomo tradicinės religijos analizavimo, pri-leidžiant, kad tų religijų šaknys dažnai tyčia paslėptos (pvz. Feuerbach, 11); e. psicho analitinę, pabrėžiančią pasąmonės motyvus ir superego funkciją (pvz. Freud, 14 - 17); ir f. skirtumų psichologijos kryptį, stiprią ypač Amerikoj, su ypatingu dėmesiu į individų skirtumus (pvz. Leuba, 35-36; James, 26; Starbuck).

Dabar po 50 metų tų krypčių dar daugiau
(žr. Braceland, 6; Clark, 9; Gassert ir Hali, 21; Goodenough, 23; Havens, 24; Herr, 25; Johnson, 28 - 29; Pruyser, 44; Sadler, 46; Strunk, 54; van Kaam, 56). Tačiau šio straipsnio medžiagą skirstysime ne pagal tas kryptis, bet pagal pagrindinius klausimus, į kuriuos psichologai stengėsi atsakyti, svarstydami tikėjimą. Tie klausimai yra: a. kodėl žmogus tiki (arba netiki?), b. kaip jis tiki?, c. kas paveikia tikėjimą?, d. koks yra tikintysis žmogus?, e. kokios yra tikėjimo pasekmės? Prie šių klausimų pridėsime dar vieną, į kurį psichologas atsako nebe kaip psichologas, bet kaip tikintysis ar ne: kas Dievas ir ar jis yra?

Kodėl ir kaip žmogus tiki?
Svarstant pavienių psichologų įžvalgas, sunku atskirti du klausimus: kaip ir kodėl žmogus tiki. Tad šias dvi temas jungsime kartu. Atsakydami vieni psichologai pabrėžia tikėjimo ryšį su pasąmone, kiti aiškina tikėjimą kaip žmogaus sąmoningą veiksmą.

Tikėjimas ir pasąmonė
Istoriškai psichologai pirmiau pabrėžė pasąmonės reikšmę tikėjimui: religinis pergyvenimas būtinai siejasi su pasąmone (James, 26); tikėjimas yra motyvuojamas pasąmonės impulso (Freud, 14 - 17); religinio pergyvenimo vienintelis šaltinis yra pasąmonė (Jung, 30 - 32). Prie šių teorijų priskirtinas teigimas, kad tikėjimas kyla iš užslopinto lyties instinkto.

William James: ryšys su pasąmone. James taip apibūdina religiją: "Religija plačiausia prasme yra tikėjimas, kad yra kažkas nematomo ir kad mūsų didžiausias gėris glūdi harmoningame susiderinime su tuo" (26, p. 58). Tas tikėjimas yra "daugiau jautimas, negu proto veiksmas" (p. 66); yra kita, aukštesnė realybė, kuri sukelia šventą jausmą, entuziazmą, atsidavimą, energiją, džiaugsmą ir laimę. Pergyvenant laimę, dar labiau įsitikinama tuo, ką asmuo pradėjo tikėti. Religinis pergyvenimas jungia mus per pasąmonę su ta realybe, kuriai mes labiau priklausom negu matomam pasauliui, nes iš ten mūsų idealai. Tą realybę James sutinka vadinti Dievu, kuris yra realus, nes veikia į mus. Ją jis toliau hipotetiškai apibūdina kaip aukštesnio sąmoningumo sferą.

James nuodugniu religinių pergyvenimų aprašymu stengėsi atsakyti į klausimą, kaip žmogus tiki. Nors tuos pergyvenimus jis siejo su pasąmone, juos nagrinėjo kaip sąmoningus veiksmus. Kiek tai liečia sąmoningų veiksmų analizę, iki šiol atrodo, jo niekas nepralenkė; tik kai kuriuo atžvilgiu jam prilygsta Allport (2). Abejotinos reikšmės yra jo teigiamas religinių išgyvenimų sąryšis su pasąmone bei jo hipotetinis aiškinimas apie aukštesnę sąmoningumo sferą.

Sigmund Freud: motyvas iš pasąmonės. Freud teigė, kad žmogus tiki todėl, kad, jausdamas infantilinį, neurotišką priklausomumą nuo tėvo ir norėdamas jaustis saugus, vietoj tėvo susikuria iliuziją — Dievo sąvoką. Tuo būdu tikėjimo kilmė yra neurotinė ir lytinė ta prasme, kad jis atsiranda, neišsprendus Edipo komplekso. Kadangi tikėjimas nerealus, jis nieko neišsprendžia, bet dar padidina neurotines problemas.

Visa eilė psichologų pasisakė prieš šitokį Freudo aiškinimą. Vieni, kaip May (38), tiesiai pasakė, kad "Freudas klydo tvirtindamas, jog religija savy yra kompulsyvi neurozė" (p. 166). Kiti (pvz. Allport, 2; Stern 52) ėmė aiškinti kitaip ar net visai priešingai, kaip pvz. Jung (32), teigdamas, kad ne religija yra neurozė, bet žmogus be religijos pasidaro neurotiku ir pasveiksta tik tapdamas vėl religingu. Nuttin (43, p. 195 - 196) prieš Freudo aiškinimą pateikia pavyzdį suaugusio, kurio Dievo sąvoka priklauso ne nuo vaikystės emocinių liekanų, bet nuo skirtingų, iš intelektualinio pažinimo atsiradusių sąvokų. O Lepp (33, p. 263), Freudo religijos niekinime nerasdamas objektyvaus mokslinio pagrindo, iškėlė jo asmeninius kompleksus kaip to žeminimo priežastį. Pagaliau ne vienas ( kaip pvz. Rūmke, 45, p. 43-50) pripažįsta Freudą teigus teisingai — bet ne apie tikėjimą kaip tokį, o tik apie kai kurių infantilišką pseudotikėjimą, kuris skiriasi nuo subrendusio tikėjimo turiniu, svoriu ir produktyvia galia.

Carl Jung: pasąmonė —šaltinis
Pagal Jungą, pasąmonė yra "vienintelė religinio pergyvenimo versmė" (32, p. 101). Gi religinis pergyvenimas pastato asmenį į betarpį ryšį su Dievu. Iš to kyla tikėjimas ir įsitikinimas. Religija reiškia "priklausymą ir atsidavimą neracionaliems pergyvenimo faktams" (32, p. 29). Religinių pergyvenimų šaltinis yra pasąmonė, bet ji nėra Dievas. Žmogus negali sužinoti, kas yra religinių pergyvenimų priežastis, nes tai yra virš jo žinojimo galių. Religingas žmogus tik naudoja "Dievo" žodį ir sąvoką apibūdinti tą priežastį.

Negalima sutikti su Jungo prielaida, kad pasąmonė yra vienintelis religinių pergyvenimų šaltinis. Ši prielaida esmiškai siejasi su jo teorija apie visuotinę pasąmonę. Į šį klausimą gilintis ne čia vieta.

Kilmė iš lyties instinkto
Kai kurie psichologai, kaip Theodore Schroe-der (48) ir James Leuba (34) tvirtina, kad religija ir tuo pačiu tikėjimas kyla iš užgniaužtų, bet sublimuotų lytinių impulsų. Pastarojo argumentai yra: a. religijoj yra daug lytinių simbolių, b. kai kuriose misticizmo ir religinių kvaitulių formose pasireiškia lytiškumas.

Kiti psichologai (pvz. James, 26; Allport. 2 paneigė šią teoriją. Allport nurodė, jog religijos visuotinumas nesiderina su šia siaura teorija: a. religijoj yra apstu simbolių iš visų žmogaus gyvenimo sričių, pvz. valgymo, kvėpavimo; anokios simbolikos daugiau negu lyties; b. religija reiškiasi visais laikais ir įvairiuose žmonėse, tautose, net ir ten, kur nėra lyties užslopinimo. Tad ši teorija neturi pagrindo.

Tikėjimas ir sąmoningumas
Tikėjimą, kaip žmogaus sąmoningą veiksmą, aptarė visa eilė psichologų. Spranger (51) apibūdina žmonių tipus — jų tarpe ir religinį žmogų — pagal jų siekiamą pagrindinę vertybę. Stern (52) nurodo esant dvasinę žmogaus sferą, kurią žmogus pasiekia tikėjimu. Rūmke (45) gvildena tikėjimo vystymąsi bręstančiame individe. May (38) sustoja prie tikėjimo, aptardamas, kaip žmogus ieško ir randa save. Broliai Capps (9) klasifikuoja religinius asmenis į kelis tipus pagal jų savęs supratimą. Allport (2) aptaria religinio jausmo ir subrendusio tikėjimo bruožus. Frankl (13 - 14) svarsto tikėjimo reikšmę žmogui, siekiant gyvenimo galutinės prasmės.

Kiekvienas jų prisidėjo prie tikėjimo ryškinimo savo didesniu ar mažesniu įnašu. Jų įžvalgos atitinkamoj vietoj bus paaiškintos ar bent paminėtos. Plačiau norime tuoj pat sustoti prie Rūm-kės aiškinimo, kaip tikėjimas vystosi asmenyje. H. C. Rūmke: tikėjimo vystymasis. Tikėjimas vystosi fazėmis. Jų yra septynios. Kai kurios jų viena su kita susilieja. Netikėjimas yra lūžis tame vystymesi.
Tos septynios fazės yra: a. asmuo junta, kad jis prasmingai siejasi su būties visuma; b. ta būties visuma yra juntama kaip visos būties pirma priežastis; c. toji pirmoji priežastis yra juntama kaip to asmens būties priežastis, d. atrandama, kad Dievas yra toji pirmoji priežastis; e. juntamas reikalavimas — skatinimas Dievo klausyti ir atsakyti jam už kaltę; Dievas reikalauja visiško atsidavimo; f. prisiartinama prie atsidavimo laikysenos; juntama, kad reikalavimas yra spiriantis, bet be aiškios krypties; g. reikalavimas ir pasiaukojimas tampa pagrindiniais gyvenimo dėsniais. Pirmose trijose fazėse vyrauja intuicija. Ketvirtoje patirtis susiejama su Dievo sąvoka. Po to vyksta atsidavimas.

Pirmose fazėse vystymąsi gali sukliudyti vienpusiškas išsivystymas (pvz. šaltas bejausmis protingumas); stoka integracijos (pvz. nepriėmimas savo lytiškumo) ar aklumas simboliams. Kliūtys vėlyvesnėms stadijoms yra į save įsimylėjimas (nar-cizmas), užsispyręs į save orientavimasis, neatsižvelgiant į kitus (individualizmas), baimė pasyvumo, pavojaus ar mirties. Čia suminėtos kliūtys sutrukdo tikėjimo vystymąsi, jį sustabdo, visai panaikina arba pačioj pradžioj sukliudo jam prasidėti.

Rūmkės įžvalgos apie tikėjimo vystymąsi pagrindinai atsako į klausimą, kaip žmogus tiki. Gi jo nurodytos kliūtys atveria visą eilę galimybių, kodėl žmogus netiki; o sekant jo nagrinėjamą tikėjimo brendimą, aiškėja, kodėl žmogus tiki. Jojo fazės gal yra kiek per daug susistematizuo-tos, bet tai, atrodo, pastebi ir pats Rūmke, nes jis jas nurodo daugiau kaip besiliejančias gaires negu atskiras pakopas.

Tikėjimas: racionalus ar ne?
Svarstant klausimą, kaip žmogus tiki, psicholo-
susiduria su klausimu, ar tikėjimas yra racionalus ar ne. Kas žmoguje nulemia, kad jis tiki? Protas — t. y. tiki, kad žino? Ar jausmai — tiki, kad jaučia? Ar pagaliau valia — tiki, kad nori? Jeigu pagrindinai nulemia protas, tada tikėjimas racionalus (bet kiek tada lieka tikėjimo?). Jei vien jausmai ar valia, tada tikėjimas yra neracionalus.

Atsakydami į šį klausimą, psichologai nagrinėja įvairių galių reikšmę tikėjimui. James (26) nurodo jausmą esant lemiamą tikėjimui. Stern (52) ir Rūmke (45) tikėjimą priskiria intuicijai, poetiniam, ne moksliniam, pažinimui. Ši galia, pagal juos, yra feminininė, moteriškoji pažinimo galia, nes idealiai išugdoma motinos, ne tėvo (jos stoką šių laikų Vakarų kultūroj Stern svarsto savo knygoj; 53). Allport (2) kalba tiek apie religinį sentimentą, susiliejusį pažinimą - jausmą, tiek apie intenciją. Pirmasis yra pergyvenimas, pastarasis yra tikslo siekimas. Ši pastaroji sąvoka, pasiskolinta iš austrų psichologo Brentano (7), išreiškia valios aktą, apimantį ir protą, ir jausmus.

Atsakymas tad didele dalimi priklauso nuo pasirinktos tikėjimo sąvokos. James "realybės jausmas" kažin ar daug kuo skiriasi nuo Sterno intuicijos. Abu jie kalba apie siauresnę tikėjimo -pripažinimo sąvoką. Tikėjimas platesne ir gal gilesne to žodžio prasme, ne tik kaip pripažinimas, bet ir kaip atsidavimas arba tikslo siekimas, AU-porto yra tiksliai apibūdinamas kaip žmogaus reiškimasis visomis galiomis: jausmai nujaučia, protas pagrindžia, o valia siekia (Allport valios žodžio vengia, bet norų orientavimą teigia). Ta prasme tikėjimas nėra neracionalus: jis turi ir racionalių, ir aracionalių elementų.


Filosofiniai Dievo buvimo įrodymai. O kaip yra su filosofiniais argumentais už Dievo buvimą? Daugumas tikėjimą nagrinėjusių psichologų nėra atkreipę dėmesio į juos. Tie, kurie yra atkreipę dėmesį, kaip James, pastebi, kad tie įrodymai netikinčiojo neįtikina, o tikinčiajam mažai ką reiškia, nes jis jau ir taip tiki (panašiai galvoja visa eilė mąstytojų, pradedant Pascaliu, tvirtinančiu, kad "širdis turi argumentų, kurių protas nesuvokia). May (38) cituoja Tillicho posakį, kad yra lygiai ateistiška, tiek mėginti įrodyti Dievo nebuvimą, kiek ir jo buvimą, nes tuo suponuojama, kad Dievas yra viena būtybė, neigiant, kad jis yra pati būtybė. Tuo tarpu Allport (2) pripažįsta tų įrodymų vertę tikinčiajam kaip žmogui, ieškančiam suvokti visatą vispusiškai, taigi ir racionaliu protu. Tačiau ir čia Allport įžvelgia ne vien protavimą, bet ir kitų galių veikimą: abstraktūs kosmologiniai argumentai nepaveiktų to, kuris nebuvo nustebęs ar susižavėjęs gamtiniu ar moraliniu pasauliu.

Šalia racionalių, filosofinių Dievo buvimo įrodymų yra betarpis Dievo patyrimas ir pragmatiniai Dievo buvimo įrodymai. Betarpiškai Dievą patiria mistikai: toks įrodymas galioja vien tam, kuris tai patiria (James, 26). Iš tikėjimo kilęs gėris, kaip pvz. džiaugsmas, laimė, yra pragmatiniai Dievo buvimo įrodymai, kurie, James (26) ir Allport (2) tvirtinimu, pergyvenančiam individui turi stiprią įtikinimo galią.

Kas paveikia tikėjimą
Tikėjimą gali paveikti visa eilė faktorių, tiek žmogaus viduje, tiek išorėje. Retų ir nepaprastų vidinių pergyvenimų įtaką tikėjimui aprašo ir nagrinėja savo srities specialistai: Boisen (6) — apie psichinius sukrėtimus, kurie nebūtinai yra žalingi tikėjimui; Erikson (11) — apie asmeninio identiteto krizę, kurioj atrandama nauja tikėjimo orientacija, Maslow (37) — apie žmogiško gyvenimo viršūnių pergyvenimus. Kiek plačiau sustosime prie visuotinio pergyvenimo — blogio problemos.

Blogio problema
Blogio problemai daugiausia dėmesio skyrė James (26). Jis pažvelgė tiek į religijų, tiek į asmenų nusistatymą blogio atžvilgiu. Įvairiose religijose randami du bendri dalykai: a. nejaukus jausmas, kad kažkas blogai su mumis, ir b. išsilaisvinimas iš to nejaukaus jausmo išsivadavimu iš to blogio savyje, tinkamai susiderinus su aukštesnėmis galiomis. Šie du dalykai ypač stipriai pabrėžiami krikščionybėje ir budizme. Tokios religijos pilniau apeliuoja į žmones.

Skirtingas žmonių nusistatymas blogio atžvilgiu pastebimas dviejuose žmonių temperamentuose, kurie skiriasi vienas nuo kito savo pasaulėvaizdžiu: a. kurie jaučiasi turį sveiką sielą, gerą prigimtį ir dėl to ignoruoja ar bent mažina blogio svarbą, b. kurie jaučiasi dvasiškai nesveiki, blogi, su pažeista prigimtimi ir dėl to pabrėžia blogį.

Kaip žmones iš blogio gelbstinčios religijos; taip ir jo neignoruojantys žmonės plačiau ir realiau žiūri į gyvenimą (James). Tik blogio ir gėrio Ikonfliktui atvirai žiūrint į akis, galima save atrasti (Jung, 32). Blogį pergyvenantieji, bet jam nepasiduodantieji yra atviresni tikėjimui.

Išorės įtaka
Kai kurie psichologai teigia, kad žmogų pilnai apsprendžia išorė. Suminėtinos dvi teorijos: a. socialinio apsprendimo teorija ir b. behaviorizmas. Pirmoji (pvz. Mead, 39) tvirtina, kad žmogų apsprendžia kiti. Tad ir žmogaus tikėjimą pilnai apsprendžia kiti. Antroji teorija (pvz. Watson, 58; Skinner, 49-50) teigia, kad žmogus yra niekas kitas, kaip suma matuojamų reakcijų į išorės akstinus. Neigiama siela, o tikėjimas ignoruojamas. Abiejų teorijų paklaida yra nerealus ribojimasis tik išore ir ignoravimas organizmų saviveiklos, prie kurios priklauso ir tikėjimas.

Neigiant išorės lemiamą žmogaus apspren-dimą, vis dėlto tenka pripažinti jos didelę įtaką. Žmogus negali nebūti aplinkos žmonių ar kultūros neveikiamas (Allport, 2). Ir kuo mažiau asmuo savarankiškas, tuo labiau jis pasiduoda kitų įtakai. Tikėjimas tada tampa "neapsvarstytas" (Jung. 32). Tuo pačiu: kuo konvencionalesnė, kuo labiau institucionalizuota religija, tuo mažiau gyvybės savo išpažintojuose ji tesukelia. Masinė ir institucinė kitų įtaka veikia neigiamai (Jung, 32; James, 26). Gan neigiamai žiūrima ir į individualią kitų įtaką (May, 38).
Koks yra tikintysis? Šis klausimas apima du: a. kas iš žmonių linkęs tikėti, b. kaip tikintieji skiriasi. Į šiuos klausimus atsako psichologai, kurie mėgina žmones suklasifikuoti.

Kas linkęs tikėti?
Spranger (51) suskirstė žmones pagal jų labiausiai siekiamą vertybę: teoretinis žmogus siekia tiesos, ekonominis — naudos, estetinis — formos -harmonijos, socialinis — kitų meilės, politinis — galios, o religinis — vienybės. Pastarasis apibūdinamas kaip individas, "kurio protinė struktūra yra pastoviai nukreipta sukurti aukščiausios, absoliučiai patenkinančios vertybės pergyvenimą". Jis linkęs būti mistiku, siekiančiu suvokti visą visatą. Religinio tipo žmonės yra labiau linkę tikėti, negu teorinių, ekonominių, estetinių, socialinių ar politinių polinkių asmenys.

Kaip skiriasi tikintieji
Spranger (51) skirsto religinius žmones pagal vienybės siekimo būdą, James (26) — pagal jų pasaulėvaizdį, o broliai Capps (9) — pagal jų savęs supratimą.
Pagal Sprangerį,, a. imanentiniai mistikai religinį pergyvenimą randa, pasaulį priimdami aktyviu gyvenimu, b. transcendentiniai mistikai religiškai išgyvena, atsižadėdami pasaulio, iš jo pasitraukdami, gyvenimą paneigdami asketizmu bei kontempliacija; c. pagaliau yra tokių, kurie tuos abu polinkius derina.
Žiūrint į pasaulėvaizdį, tikintieji gali būti skirstomi į sveikos ir sergančios sielos. Pirmiesiems prigimtis — gera, pasaulis — harmoningas. Dievas — visko šaltinis, visko siela. Jie visa laiko geru, visa priima, jaučiasi laimingi, nekreipia dėmesio į blogį arba jį visai ignoruoja. Antriesiems pasaulis yra "ašarų pakalnė", pilna skausmo ir blogio; jie patys jaučiasi blogi, bejėgiai, vargšai; prigimties reikia atsižadėti, reikia iš naujo dvasiškai atgimti. James'o sveikasieliai yra panašūs į Sprangerio imanentinius mistikus, o sergančios sielos — į transcendentinius mistikus.

Broliai Capps religinius žmones grupuoja į keturius savęs supratimo tipus pagal pagrindinę jų dispoziciją. Atsidavęs aš yra individas, kuriam intensyvus ir ilgai besitęsiantis vidinis konfliktas išsprendžiamas nepaprasta intervencija, po kurios jis apsisprendžia už vieną, išsižadėdamas kito (pvz. šv. Augustinas, ilgai plėšęsis tarp krikščionybės ir kūniško prisirišimo). Plakamas ai yra asmuo, kuris jaučiasi smerkiamas kitų žmonių ar Dievo: jis priima tai kaip Dievo valią savo dvasinei gerovei (pvz. Elie Wiesel, žydų rašytojas iš Vengrijos, dar vaikas buvęs nacių koncentracijos stovykloje ir ten praradęs tėvus ir seserį). Broliškas aš sutapatina savo paties religinius siekius su didesne žmonių grupe (pvz. indų vadas Gandhi arba vokie-protestantų teologas Dietrich Bonhoefer, patalpintas kalėjiman už pasipriešinimą naciams). Pagaliau estetinis aš, jautriai išgyvendamas žmogaus būties priešingybes, jaučia būtinybę jas nugalėti asmeniniu gyvenimu ar kūrybiniu darbu i pvz. Goethe, Kierkegaard, Nietzsche).

Adolfina Zubienė Šiaurės pavasaris

Estetinis aš atitinka Sprangerio estetinio -religinio tipo deriniui, o broliškas aš — religinio -socialinio žmogaus mišiniui. Plakamas aš, atrodo, priartėja prie James'o sergančios sielos ir Sprangerio transcendentinio mistiko.

Kokios tikėjimo pasekmės?
Tikėjimas — neurotiškas ar brandinantis?
Koks žvilgsnis į tikėjimą, tokios ir išvados apie tikėjimo pasekmes. Kas žiūri į tikėjimą vien neigiamai, tas ir temato neigiamas pasekmes. Toks yra Freudas. Jam religija yra neurozė, tad ir jos pasekmės jam yra neurotinės. Tačiau daug psichologų į tikėjimą žiūri platesniu žvilgsniu, iš įvairių pusių — taigi objektyviau. Jie mato kai kuriuose religijos išpažintojuose, šalia neurotiško priklausomumo, kitų neigiamumų. Pvz. Allport (2) empirinėj studijoj išryškino, kad etninio šališkumo gausiau pas einančius į Bažnyčią, negu pas neinančius — taigi bent šiuo požiūriu religiją praktikuojantys nėra tiek žmoniški, kiek mažiau ar visai nepraktikuojantieji. May (38, p. 169) pastebi pas religingus žmones norą būti aprūpintiems. Taipogi James (26) iškėlė visą eilę religinės praktikos kraštutinumų. Vis dėlto jie visi pasisako už religiją kaip turinčią didelę brandinimo galią. Be abejo, jiems prieš akis atsistoja didelis klausimas: kodėl vieni religijos išpažintojai yra nesubrendę ir nežmoniški, kai tuo tarpu kiti pasižymi žmoniškumu ir net kilnumu.

Regina Jauokaitė Besibaigiantis ruduo

James (26, p. 162) palietė svarbią stygą, nurodydamas, kad religija neperima žmogaus, jei ji lieka periferinė, ne centrinė idėja. Tik tapusi pagrindine, žmogaus gyvenimą apimančia ir orientuojančia idėja, ji pasidaro "asmens energijos centru". Jung (32, p. 47), svarstydamas aplinkos įtaką individui, teigia, kad vien institucijų autoritetu ir kolektyviniu įsitikinimu, bet ne vidiniu pergyvenimu paremtas tikėjimas yra ne reflektuojantis tikėjimas ir, kaip toks, dingsta vos pradėjus galvoti. Tad tikėjimas turi būti paremtas asmeniniu religiniu išgyvenimu. May (38, p. 166 - 167) teigiamą religiją apibūdina kaip tą, kuri įgalina žmogų būti laisvam ir atsakingam, o neigiamą sieja su priklausomumu nuo kitų (iš bain. Fromm (18) tikėjimą suskirstė į racionalų, nepriklausomą nuo kitų, nes savy užtikrintą, savimi pasitikintį ir veiklų, o neracionalų — priklausomą nuo kitų. Pagal jį, racionalus tikėjimas yra brandus, o neracionalus — ne. Stern (53, p. 298) kritikuoja tokį Frommo brandaus tikėjimo apibūdinimą, nes jame ignoruojama būtinybė tikėjime įjungti pasitikėjimą kitu. Allport (2) brandžią nuo nebrandžios religijos atskiria pagal siekį. Jei religija vartojama tik kaip priemonė pasiekti kam kitam, pvz. malonumui, turtams, tai ji yra nebrandi, ekstrinziška. Bet jei pati religija yra siekis to, kam ji skirta — kad jungtų su Dievu, toji religija brandi, intrinziška. Tik pastaroji religija brandina, 4dlnina, integruoja, plėtoja ir yra produktyvi.

Susumuodami teigiame, jog tikėjimas, kad būtų brandus, turi būti asmeninis, t.y. a. centrinis, labiausiai vertinamas, b. pergyventas ir įsigyventas, c. nušviečiantis, orientuojantis ir motyvuojantis siekis, d. nepalenktas niekam kitam, kaip tik pačiam siekiamam Dievui, e. kuriam vienam rodoma priklausomybė iš pilno pasitikėjimo. Bet koks nukrypimas į beasmeniškumą, į siekio kitkam pavergimą ir priklausomumą nuo kitų daugiau ar mažiau tikėjimą išniekina.

Brandaus tikėhimo pasekmės
Visi psichologai, kurie laiko tikėjimą esant sveiką ir teigiamą, tvirtina, kad jis brandina žmogų. Jis padeda žmogui atrasti save (May, 38), savo individualybę (Jung, 30-32), savo gyvenimo prasmę (Frankl, 12 - 13). Tikėjimas, tapdamas žmogaus centrine energija, suvienija susiskaldžiusį žmogų (James, 26). Jis asmenį praplečia ir integruoja Allport, 2).

James (26, p. 216 - 217) nuodugniau nagrinėja atskirus švento charakterio bruožus: a. įsitikinusį jautimą, kad yra Idealas - Jėga - Dievas, b. Įsijungimą į daug platesnį gyvenimą, negu maži savanaudiški interesai, c. norimą atsidavimą tam Idealui - Jėgai - Dievui, d. nuostabią pakilią nuotaiką, entuziazmą ir laisvę. Tarp praktiškų tokio charakterio savybių jis sumini asketizmą, sielos tvirtumą, tyrumą, artimo meilę. Tikėjimo pasekmės nėra vien dvasinės. Jos visos turi biologinį pagrindą, nes tikėjimas, sukeldamas entuziazmą, sukelia ir biologinę energiją. Be to, tikėjimo pasekmės nelieka vien pačiame žmoguje. Gėris yra skleidžiamas didžiai tikinčiųjų artimo meilės darbais.

Kas Dievas ir ar jis yra?
Kaip sakėme, apžvalgos pabaigoj suminėsime psichologų pasisakymus apie Dievą. Čia jau jie kalba, remdamiesi ne psichologijos mokslu, bet savo pačių pasaulėžiūriniais įsitikinimais.

Psichologų Dievo sąvoka artimai susieta su jų įsitikinimu, kas yra tikėjimas. Freudas (14), religiją laikęs neuroze, Dievo sąvoką telaiko iliuzija. Joad (27), apibūdindamas visas religijas "psichologija" su žmogaus išradingumu, teigia, kad "Dievas yra žmogaus atvaizdas, projektuotas, padidintas ant tuščio visatos ekrano". Fromm, kuriam religija tėra savęs ištobulinimas, rašo, kad "Dievas yra simbolis, visuma to, ko žmogus siekia" (20, p. 60). Panašiai tvirtina Adler: "Dievo idėja yra žmonių atpažinto didingumo ir tobulumo sukonkretinimas bei interpretavimas ir tiek individo, tiek visuomenės pasišventimas tikslui, kuris yra žmogaus ateity ir kuris dabarty išugdo dinamišką galią, pakeldamas jausmus ir emocijas" (1, p. 276). Kai kurie (pvz. Menninger, Allport) tikėjimo sąvoką palieka plačią, o Dievą — daugiau ar mažiau neapibūdintą. James atvirai išreiškia savo įsitikinimą kažko buvimu ir pateikia savo hipotezę apie aukštesnę sąmoningumo realybę. Franklio įsitikinimas Dievo buvimu kur kas aiškesnis. Pagaliau už kai kurių psichologų (pvz. Gasson, 27) įžvalgų aiškiai matosi jų tikėjimas krikščioniškuoju Dievu.

II. TIKĖJIMO PSICHOLOGIJOS GAIRĖS
Prieš mėgindami sudaryti gaires tikėjimo psichologijai, dar kartą peržvelkime psichologų įžvalgas. Į klausimą, kodėl žmogus tiki, drąsiausiai atsakė Freudas. Deja, daugelis psichologų jo įžvalgą randa tinkamą tik pseudotikėjimui, kurį bent Rūmke (45, p. 44) priskiria daugeliui tikinčiųjų žmonių. Kitas atsakymas į tą patį klausimą išryškėja Sprangerio įžvalgoj į religinį žmogų, kuris linkęs tikėti. Siekis vienytis su visuma gali būti tikro tikėjimo motyvu. Vis dėlto daugelio, jei ne visų, tikėjimas nėra tobulas: jame yra daugiau ar mažiau iškreipiančio pseudotikėjimo. Freud įžvelgtas neurotinis priklausomumas gali būti kai kurių, bet ne visų pseudotikėjimo motyvu: teks ieškoti yisuotinesnio (žr. tikėjimo psichologijos ketvirtąją ir penktąją gaires). Toliau į klausimą, kaip žmogus tiki, vystymosi plotmėj pilniau atsakė Rūmke, o žmogaus galių veikimo plotmėj — Allport. Svarbios yra James'o įžvalgos į tikėjimo asmeniškumą ir pasekmes. Pasiremdami apžvalgoj suminėtų psichologų įžvalgomis, nurodome septynias gaires tikėjimo psichologijai.

Pirma. Žmogus nestovi vietoj, bet gyvena. Jis nuolatos tampa. Jis yra procese. Ir tikėjimas nėra tiek stovis, kiek procesas. Todėl yra tiksliau šį procesą vadinti įtikėjimu, kai žmogus yin linkęs vis labiau tikėti, ir nutikėjimu, kai žmogaus tikėjimas menkėja.

A. Gudaitis Vilnius (1943)

Antra. Įtikėjime pastebimas veikimas a. intuityvių galių, kiek tai liečia pradinį pajutimą - suvokimą, kad Dievas yra; b. racionalių galių, kiek tai liečia parėmimą - išsiaiškinimą, susidarant intelektualinę pasaulėžiūrą, c. siekiančiųjų - motyvuojančių galių (valios), kiek tai liečia norimą siekimą. Atskirai žvelgiant į kiekvienos galios veikimą, būtų galima sakyti (ir todėl, kai kurie psichologai, akcentuodami vieną, tvirtina), kad žmogus tiki, nes jaučia, arba tiki, nes protu prieina, arba tiki, nes nori. Tačiau, kadangi įtikėjime visos galios veikia kartu, tiksliau reikėtų nurodyti kiekvienos galios veikimą jų visumoj. Vadovaujamą vaidmenį, atrodo, įtikėjime vaidina intuityvios galios su nuolatiniu valios pritarimu, lydint racionaliam aiškinimui. Todėl reikia taip aiškinti: įtikiu, nes juntu -suvokiu, noriai pritardamas ir racionaliai aiškindamasis. Dėl to galima sakyti, ką kai kurie psichologai ir teologai teigia, kad tikėjime veikia visas žmogus.

Trečia. Žmogaus įtikėjime yra dvi fazės, tiksliau, du aspektai: a. Aukščiausios Būtybės pajutimas — pripažinimas ir b. Aukščiausiajai Būtybei atsidavimas.

Ketvirta. Tiem dviem tikėjimo aspektam reikia tinkamo psichinio ir moralinio pasiruošimo, pribrendimo. Dievui pajusti reikia pakankamo, balansuoto ir integruoto psichinių galių išvystymo. Dievui atsiduoti reikia pozityvaus pergyvenimo žmogiškuose Aš - Tu ryšiuose, t. y. kad tuose ryšiuose vyrautų atsižvelgimas į kitą, o ne atsižvelgimas tik į save. Atsižvelgiantį tik į save motyvuoja savanaudiškos reikšmės. Pajėgus vertinti kitą yra išsivadavęs iš tų reikmių ir dėl to laisvas kitą branginti. Visa tai reiškia: jau turi būti žmogus, kad įtikėtų Dievą. Negali pajusti Dievo tas. kuris viduj nedarnus. Negali atsižvelgti į Dievą tas, kuris neatsižvelgia į žmogų. Kodėl žmogus tiki? Todėl, kad jis jau žmogus.

Penkta. Bręstantis nuo nesubrendusio įtikėjimo skiriasi ypač tuo, kad nesubrendusį pseudo-tikėjimą pagrindinai motyvuoja savanaudiškos reikšmės, kai tuo tarpu bręstančiame tikėjime vyrauja pajėgumas pripažinti kitą.

Šešta. Įtikėjime yra kažkas giliai asmeniško, individualaus: a. asmuo įtiki — pripažįsta, nes jis taip asmeniškai reaguoja į gyvenimą, b. įtikėjimas — atsidavimas ugdo dar gilesnį asmeniškumą. "Nors religinis klausimas pirmiausia yra gyvenimo klausimas — gyventi ar negyventi aukštesniame susijungime, kuris atsiveria mums kaip dovana, tačiau dvasinis susijaudinimas, kuriame ta dovana apsireiškia realybe, dažnai nebus pažadintas asmeny, nebent jis susidurs su tam tikromis jo širdžiai - būtybei artimomis tikėjimo tiesomis ar "idėjomis" (James, 26, p. 388). Asmuo įtiki, nes jis taip savitai yra nusiteikęs. Tas savitas būdas dalinai atskleidžiamas brolių Capps aprašytuose savęs supratimo tipuose. Vis dėlto patys autoriai pripa-' žįsta (8, p. 3), kaip sunku asmenis įterpti į tipus kaip tik dėl to, kad jie skirtingi. Tie tipai nurodo tik daugiau ar mažiau panašias tendencijas, ne patį giliausią savitumą, kuris kiekvieną asmenį iš kitų išskiria. Antroji įtikėjimo - atsidavimo fazė — įkvėpimų - atsiliepimų dialektika — yra dar individualesnė. Tad į klausimą, kodėl šis žmogus tiki, reikia atsakyti, jog todėl, kad tas žmogus giliai savo individualume toks - ir - toks yra.

Septinta. Kas liečia pasąmonę, jos įtaka žmogui toli gražu dar neišaiškinta. Tačiau atrodo, kad jos įtaka psichiškai nesveikam ar nesubrendusiam yra didesnė negu sveikam. Sveikam žmogui sąmoningi vidiniai reiškiniai yra svarbesni. Juo labiau žmogus bręsta, juo labiau vadovaujasi savo sąmoningumu.

Baigiamoji pastaba
Nors psichologija pati neįrodo Dievo buvimo, tačiau ji, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, pateikia pagrindą žmogaus nuostabai, susižavėjimui ir tolimesniam klausimui kodėl.
James sako: " . . . meilės, pasišventimo, kantrumo, narsumo aukščiausi skrydžiai, kuriems žmogaus prigimties sparnai išsiskleidė, buvo skristi dėl religinių idealų . . . Religinio pergyvenimo nuostabiausi vaisiai yra geriausi dalykai, ką istorija gali parodyti" (26, p. 207). Kaip psichologas, su James sakau: tikrai yra nuostabios brandaus tikėjimo pasekmės žmoguje. Kaip mąstantis žmogus, aš, kaip ir James, teigiu: ten yra kažkas "daugiau", negu vien žmogus. Kaip tikintis, kuris junta, kai ką ^aiškina ir taip nori, aš tikiu, kad yra Dievas, kuris pirma apsireiškia žmogui, paskui jį įkvepia jam atsiduoti, ir galų gale, sužadindamas visa, kas žmoguje geriausia, jį taip apdovanoja.




1. Adler, Alfred. Superiority and Sočiai Interest: A
Collection of Later Writings. (Ed. H. L. Ansbacher and R. R.
Ansbacher; 2nd ed.) Evanston: Northwestern University Press
1970.
2. Allport Gordon W. The Individual and His Religion. \e\v York: MacMillan, 1962.
3. Allport, Gordon W., Vernon, P.E., and Lindzey, G. A. Study of Valties. 3rd ed. Boston: Houghton Mifflin, 1960.
4. Berthold, Fred J. The Fear of God: The Role of Anxiety in Contemporary Thought. New York: Harper and Brothers 1959.
5. Boisen, Anton T. Religion in Crisis and Custom:
A Sociological and Psychological Study. New York: Harper
and Row, 1955.
6. Braceland, Francis J. (ed.) Faith, Reason and Modern
Psychiatry, New York: Kennedy, 1955.
7. Brentano, Franc. Psychologie vom empirischen Stand-punkt. Leipzig: Verlag Felix Mainer, 1924. (Firstprintedin 1874).
8. Capps, Donald, and Capps, Walter H. (eds.) The Reli-gious Personality, Belmont: Wadsworth, 1970.
9. Clark, Walter H. The Psychology of Religion. New York: Macmillan, 1958.

10. Erikson, Erik. Young Man Luther. New York: W. W. Norton and Co., 1958.
11. Feuerbach, L. The Essence of Christianity. Trans. G. Eliot. New York: Harper and Brothers, 1957.
12. Frankl. Viktor E. Man s Search for Meaning. New York: Washington Sąuare Press, 1963.

13. Frankl, Viktor E. The Will to Meaning. New York: New American Library, 1969.
14. Freud, Sigmund. Totem and Taboo. In J. Strachey (ed.), The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud. Vol. XIII. London: The Hogarth Press. Pp. 1 - 162.
15. Freud, Sigmund. The Future of an Illusion. In J. Strachey (ed.) The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud. Vol. XXI. Pp. 1 - 56.
16. Freud, Sigmund. Civilization and Its Discontents. In J. Strachey (ed.). The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud. Vol. XXIII. Pp. 59-243.
17. Freud, Sigmund. Moses and Monotheism. In J. Strachey (ed.) The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud. Vol. XXIII. Pp. 3- 137.
18. Fromm, Erich, "Faith as a Character Trait", Psychiatry, 5, 307, 1942.
19. Fromm, Erich, Psychoanalysis and Religion. New
Haven: Yale University Press, 1950.
20. Fromm, Erich. The Art of Loving. New York: Bantam Books, 1956.
21. Gassert, Robert G., and Hali, Bernard H. Psychiatry and Religious Faith, New York: Viking Press, 1964.
22. Gasson, John A. "Religion and Personality Integration", in Arnold, M. and Gasson, J. A. (eds.) The Human Person: An Approach to an Integral Theory of Personality. New York: Ronald Press. 1954.
23. Goodenough, E. R. The Psychology of Religious
Experiences. New York: Basic Books, 1965.
24. Havens, Joseph (ed.) Psychology and Religion. Prince-ton, N.J.: Van Nostrand, 1968.
25. Herr, Vincent. Religious Psychology. Staten Island, N.Y.: Alba House, 1964.
26. James, William. The Varieties of Religious Experience. Bergenfield: New American Library, 1958.

27. Joad, E.M. The Present and Future of Religion. London: E. Ėenn Ltd., 1930.
28. Johnson, P. E. Personality and Religion. New York: Abigdon Press, 1957.
29. Johnson, P. E. Psychology of Religion. New York: Abigdon Press, 1959.
30. Jung, Carl G. Modern Man in Search of a Soul. New York: Harcourt, Brace and Co., 1933.
31. Jung, Carl G. Psychology and Religion: West and East. New York: Pantheon Books, 1958.

32. Jung, Carl G. The Undiscovered Self New York: New American Library, 1959.
33. Lepp, Ignace. The Depths of the Soul: A Christian Approach to Psychoanalysis. Staten Island, N.Y.: Alba House, 1966.
34. Leuba, J. H. "The Contents of Religious Conscious-ness", The Monist, 1901, July, XI, 571 - 572.
35.    Leuba, J. H. The Psychological Study of Religion: 1
Its Origin, Its Function, Its Future. New York: Macmillan,
,1912.
36.    Leuba, J. H. The Psychology of Religious Mysticism. New York: Harcourt Brace, 1925.
37.    Maslow, Abraham H. Religious Values and Peak Ex-periences. Columbus: Ohio State University Press, 1964.
38.    May, Rollo. Man s Search for Himself Bergenfield: New American Library, 1953.
39.    Mead, George H. Mind, Self, and Society. Chicago;
< University of Chicago Press, 1934.
40.    Menninger, Kari, Mayman, Martin, and Pruyser, Paul. The Vitai Balance. New York: The Viking Press, 1963.
41.    Mowrer, O. H. The Crisis in Psichiatry and Religion. Princeton: Van Nostrand, 1961.
42.    Mūller - Frienfels, R. Psychologie der Religion.
Berlin: Sammlung Goeschen, 1920.
! 43. Nuttin, Joseph. Psychoanalysis and Personality. New York: New American Library, 1962.
44.    Pruyser, Paul. W. A Dynamic Psychology of Religion. New York: Harper and Row. 1968.
45.    Rūmke, H. C. The Psychology of Unbelief. New York: Sheed and Ward, 1962.
46.    Sadler, Hr., William A. Personality and Religion: The Role of Religion in Personality Development. New York: Harper and Row, 1970.
47. Schleiermacher, F. E. D. The Christian Faith. Trans. and ed. H. R. Mackintosch and J. S. Stevvart Edinburgh: T. T. Clark and Co., 1928.
48.    Schroeder. "The erotogenesis of Religion", The Alienist
and Neurologist, 1913, 34, 3 - 25.
49.    Skinner, Burrhus F. Science and Human Behacior. New York: Macmillan, 1953.
50.    Skinner, Burrhus, F. Beyond Freedom and Dignity. New York: Bantham - Vintage, 1971.
51.    Spranger, Edvvard. Types of Men. Halle: \iax Nie-meyer Verlag, 1928.

52.    Stern, Kari. The Third Revolution: A Study of Psy-chiatry and Religion. Garden City: Image Books, 1961.
53.    Stern, Kari. The Flight from Woman. New York: Farrar, Straus and Giroux, 1965.
54.    Strunk, Hr., O. (ed.) Readings of the Psychology of Religion. New York: Abingdon Press, 1959.
55.    Tillich, Paul. Dynamics of Faith. Xe\v York: Harper and Brothers, 1957.
56.    Van Kaam, Adrian L. Religion and Personality York: Doubleday Image Books, 1968.

57.    Vergote, Antoine. The Religious Man: A Psycho-Igoical Study of Religious Attitudes. Dayton: Pflaum Press. 1969.
58.    VVatson, John B. Behaviorism. New York: Norton, 1925.