B. CIPLIJAUSKAITĖ APIE ISPANŲ POETĄ Spausdinti
Parašė S. Goštautas   
Birutė Ciplijauskaitė: Deber de pletnitud: La poesia de Jorge Guil-
lėn (Con un ensayo por Sheila Woj-cik). Mėxico, SepSetentas No. 92, 1973, 208 psl..

Kai Lietuvoj daug mūsų intelektualų užsiima literatūros vertimais iš svetimų kalbų, emigraciniai lietuvių akademikai vis daugiau spraudžiasi į tarptautinius barus, rašydami ir išleisdami knygas svetimom kalbom ir svetimom temom, kurdami "tėvynę" toli nuo lietuviškų įvykių. Buvo laikai, kai daug kas rašė apie mus, dabar atėjo mūsų eilė atiduoti tam tikrą duoklę ispanams, vokiečiams ar prancūzams.

Ispanų literatūros kritikai vis dažniau susitinka su Birutės Ciplijauskaitės pavarde, kuri kiekvienam ispanui yra baisus galvosūkis, ir visi baigia apie ją, sakydami "la del nombre dificil", t. y. "panelė su sunkia pavarde". Paskutiniais metais jinai išleido dvi knygas, o šiais metais baigia ruošti dar dvi. Vieną iš tų knygų noriu pristatyti lietuvių skaitytojui, nes joje aprašyto poeto likimas daug kuo yra panašus į mūsų emigracijos poetus ir nemažai galima iš jo pasimokyti, kaip atrasti egzilyje kūrybinį tobulumą.

Birutės Ciplijauskaitės knyga, pavadinta Pilnaties pareiga: Jorge Guillėn poezija, yra puiki metafora ispanų poezijos patriarchui, Jorge Guillėn (1893), apibūdinti. Kaip klasikas ir humanistas, Guillėn ieško tobulos harmonijos tarp minties ir žodžio, tobulumo, kurio kiekvienas kūrėjas turi siekti, sako poetas. beL kukliai priduria, siekti yra viskas, kas žmogiškai yra mums įmanoma.

Ne pirmą kartą Wisconsino profesorė rašo apie jį savo knygose ir straipsniuose. Jau pirmoj savo knygoj (La soledad y la poesia espanola contemporanea, Madrid, 1962 apie 30 psl. buvo skirta Guillėn poezijai aptarti. Kitoj knygoj (EI poetą y la poesia, Madrid, 1966 vėl ištisi puslapiai studijuoja Guillėn kaip poetą ir jo poezijos metafizika. Vėliau, šį kartą angliškai, Ciplijauskaitė parašė ištisą studiją poeto 75 metų sukakčiai paminėti (Luminous Reali-ty: The Poetry of Jorge Guillėn. ed. Ivar Ivask and Juan Marichal. University of Oklahoma Press. 1969), kuriame kritikė jau apmeta bendras mintis, kurias pilniau atskleis sav atskiroj knygoj apie poetą. Tarp kitko, minėtoj studijoj ji analizuoja Guillėn posmą "Deber de plenitud. hombria andante" (Pilnaties pareiga, vyriškas klajūnas). Tad dabartinė knyga dalinai jau yra ketvirta apie poetą, šį kartą ištisai apie jį vieną, jo 80 metų proga. Ši virš 200 psl. knygutė turėjo surinkti ne vien tik viską, ką apie jį rašė literatūros kritikai iki šiolei, bet aptarti poeto kūrybos visumą.

Kas galėjo taip sužavėti mūsų kritikę Jorge Guillėn asmenybėj ir kūryboj? Be abejo, tai atsitiko, kai Cip-lijauskaitė dar rašė savo disertaciją Bryn Mawr College ir įjungė Guillėn tarp Unamuno, Antonio Machado ir Juan Ramon Jimėnez. Tai parodo, kad jau tada Guillėn jai buvo vienas iš didžiausių ispanų poetų. Dabar ji kategoriškai rašo, kad Don Jorge (kaip jį vadina jo draugai) "yra didžiausias ispanų poetas mūsų laiku", o gal galima būtų ir atimti "ispanų". Tolimesnė jų pažintis ir draugystė pagilino jau esamą interesą, tai galų gale ir privedė prie šios knygos.

Ciplijauskaitės susižavėjimas šiuo poetu yra toks, kad vieną priekaištą pats poetas jai yra padaręs: vis-toj knygoj taip šviesu, tiek saulės be debesų, kad kuklus Don Jorge pridūrė: "aš mėgstu ir debe-es kitaip gali gauti saulės smū-Aplamai, visa knyga atrodo kaip rezultatas gero seminaro Wisconsine ar kur kitur, kur per trylika savaičių yra perkratomas visas poeto palikimas ir gale pati autorė su pasididžiavimu įterpia savo studentės Shei-la Wojcik, analizę. Kaip kokiam kursui, Ciplijauskaitė dažnai bando aiškinti taikliai parinktus posmus, pridėdama nemažai metaforinės prozos, kaip atsitinka, kai norima išaiškinti, kas neišaiškinama — poeto kūrybos esmę. Gal užtai jos knyga kartais perdaug pritaikyta studentams. Autorė akylai peržvelgia visą poeto kūrybą, panaudodama tematini ir stilistinį metodą, sustodama prie keturių svarbiausių temų: vienatvės paneigimas, džiaugsmas, buvimas priešais mirtį ir paralelė tarp Yalėry ir Guillėn.

Kritikė pradeda, analizuodama turtingą Guillėn laikotarpio poeziją, žinomą kaip "27 metų generaciją", kuriai priklauso Federico Garcia Lor-ca, Rafael Alberti, Vicente Alei-xandre, Luis Cernuda, Pedro Salinąs ir kiti. Ši nauja generacija pasižymėjo kaip jauna, mėgstanti sportą, muziką, meną ir poeziją, kuriai atidavė visą savo gyvenimą. Guillėn nebuvo tos generacijos vadas, bet, be abejo, jos daugiausia subrendęs poetas. Ciplijauskaitė kaip tik pažymi, kad Guillėn buvo tos generacijos kritikas, nes poetas, pagal Guillėn, yra pirmučiausia kritikas, ir sunku būtų pasakyti, kas yra pirma — ar kritikas, ar poetas. Gal vienas iš žymiausių jo kritinių darbų yra studija apie renesanso poeziją ir Garcia Lorca. Guillėn visą savo gyvenimą pašventė poezijai; jis kūrė kiekvieną posmą lyg tai būtų jo paskutinis, kondensuodamas mintį ir žodį, kur net tyla turi savo poetišką reikšmę. Nežiūrint 40 metų egzilio, jis sugebėjo žvelgti į pasaulį su nepaprastu optimizmu, džiaugsmu ir viltimi. Kai Camus ir Sartre desperatiškai skelbė, kad gyvenimas yra absurdas, Guillėn rašė, kad gyvenimas yra gražus, kad nieko nėra taip svarbu, kaip būti pilnu žmogumi: "Būti žmogumi yra tai, kuo aš didžiuojuosi". Poetui pasaulis yra žavus ir gyvenimas vertas kiekvieno mažo džiaugsmo; jis nedainuoja, bet gieda kiekvieną mažą daiktelį, nes "nėra gyvybės be transcendencijos". Jo poezijos tomų pavadinimai jau patys nemažai pasako apie žmogų: Cantico (1928, 1936, 1945 ir 1950), kurią tobulino ir papildė iki galutinos 1950 metų laidos, Clamor (1957, 1960, 1963), Homenaje (1967) ir Y otros poemas (1973). Išvertus į lietuvių kalbą, būtų "Giesmynas" (nieko bendro neturi šis pavadinimas su religija), "Šauksmas", "Pagerbimas" ir "Ir kitos eilės".

Ciplijauskaitė padalijo savo knygą į devynius skyrius. Iš jų įdomiausias yra skyrius, pavadintas "Vienatvės paneigimas", kuriame analizuoja eg-zilo likimą poetinėj kūryboj. Autorė teigia, kad poetas pripažįsta vienatvę vien tik, kad ją paneigtų, nes vienatvė nėra kūrybinga, žmogus yra komunikacijos padaras "parnexcel-lence". Jinai analizuoja skirtingus vienatvės reiškinius Guillėn poezijoj, kaip tirono vienatvė, egzilo vienatvė,, tylos vienatvė ir t.t. Tyla, sako Ciplijauskaitė, yra ne dorybė, bet apribojimas, pačiam poetui tyla parodo, kad kažkas netvarkoj žmoguje. Užtat, pasivaikščiodamas po Wellesley College sodus (tos kolegijos profesorius emeritas), ar sėdėdamas žento namuose Cambridge, Mass., Guillėn mėgsta ramų, pilną humoro, anekdotų ir poetiško įžvalgumo pasišnekučiavimą su žmogumi. Guillėn nemėgsta minios, jis sako, kad negali vesti dialogo tarp trijų ar keturių žmonių, bet nieko nėra taip žmogiška ir kilnu, kaip dviejų žmonių draugiškas ir inteligentiškas pasikalbėjimas. Nors Guillėn sako, kad jis rašo "poezija atidaryta visiems", iš tikrųjų jo poezija nėra lengvai skaitoma, nei lengvai prieinama. Jo poezija yra net vadinama sunki, gal dėl to, kad ji yra taip kruopščiai sukurta, taip tobulai išsakyta, kad, paradoksiškai tariant, tyra kaip krištolas.
S. Goštautas