Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1863 M. SUKILIMAS IR DVASIŠKI]A PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
Tęsinys

Valančius žinojo Europos valstybių nuotaikas ir siekimus. Jam buvo aišku, kad jokios karinės intervencijos negali būti, tad sukilimo likimas bus išspręstas tik rusų ginklo persvara, kas faktiškai ir įvyko.

Jam, kaip vyskupui, pirmiausia rūpėjo Bažnyčios ir dvasiškijos likimas. Jis žinojo iš patirties, ko susilaukta po nepavykusio 1831 m. sukilimo. Ir dabartinis sukilimas turėjo atnešti dar didesnę priespaudą, dar žiauresnius persekiojimus. Išvengti dar didesnės nelaimės reikėjo palaikyti geri santykiai su vyriausybe, reikėjo pačiam išvengti Sibiro, nes palikti savo avis vilkams plėšyti tokiu momentu be ganytojo būtų buvusi Bažnyčiai tikra katastrofa. Skaudžiomis valandomis jis norėjo stovėti šalia savo tikinčiųjų, juos guosti, gelbėti, užtarti, nes kito vado tuo laiku nebuvo. Reikėjo išlaikyti ir kunigų drausmę, kad sukilimo audrose ir po jų jie nepakriktų, nepasiduotų valdžios siekimui panaudoti kunigus savo tikslams. O kai pačiam buvo pagrasinta Sibiru, jis atsakė: "Geras ganytojas galvą guldo už savo avis. Tegul su manim daro, ką nori, aš viskam esu pasirengęs. Man neilgai begyventi, aš turiu pareigą palaikyti savo tikėjimą".

Patsai Valančius sukilimo metu nukentėjo. Sukilėliai tris kartus apsilankė Varniuose. Pirmą kartą (V. 11) atėmė iš konsistorijos 320 rublių, iš civilių tarnautojų paėmė parašus, kad rusų valdžiai daugiau netarnaus, ir sunaikino Varnių asesoriaus raštinę. Antrą kartą (VI.2) pasiėmė iš konsistorijos kasos 1200 rublių, išplakė malūnininką vokietį Berentą, pakorė miestelio šimtininką, apskųstą kaip sukilimo priešininką. Trečią kartą (VI.21) sukilėliai atvyko į Varnius, kai sužinojo, kad kapitula yra gavusi didesnę sumą pinigų namams taisyti, ir panorėjo juos pagrobti. Kadangi Varniuose stovėjo būrys rusų kareivių, įvyko susirėmimas, kurio metu žuvo 4 sukilėliai ir 20 rusų kareivių. Tik atvykę dragūnai išgainiojo sukilėlius ir padegė miestelį. Sudegė pusė Varnių ir vos vos nesudegė vyskupo namai. Kitą dieną Valančius paleido klierikus namo, o pats išvažiavo į Šiaulius, kur išbuvo dvi savaites. Grįžęs susilaukė Kauno gubernatoriaus Muravjovo (vilniškio sūnaus) vizito, kurio metu pareikalauta iš vyskupo rašto, šaukiančio žmones, kad padėtų ginklus ir pasiduotų valdžiai. Valančius savo "Pastabose" rašo: "Sutikau ir daviau tiek, kiek jau buvo davęs gubernijos bajorų vadas Daugirdas ir visi apskričių bajorų vadai. Dėl to provincijoje kaltino mane nepatriotiškumu. Tuo laiku tačiau kitaip pasielgti negalėjau" (M. Valančius, Pastabos pačiam sau, 58).

M. Muravjovas įvertino vysk. Valančiaus atsišaukimą baigti sukilimą ir tuo reikalu rašė carui: "Šis aktas turi didelę reikšmę tiek siekiant nuraminti kraštą, tiek ir politiniu atžvilgiu, nes šioje vyskupijoje pirmaujantis Volončevskis, turįs didžiulę įtaką visai Žemaitijai, iškilmingai visus ragina būti paklusniems ir pareiškia apie šios šalies neatskiriamumą nuo Rusijos" (L. Bičkaus-kas-Gentvila, op. cit. 277). O to "neatskiriamumo" sakinį į Valančiaus raštą įdėjo pats Muravjovas. Taip jau ir tada mokėta suredaguoti vieši pareiškimai.

Muravjovas panorėjo asmeniškai padėkoti už tą atsišaukimą Valančiui ir pakvietė jį atvykti į Vilnių. Apie tą vizitą Valančius taip rašo:
Muravjovas turėjo caro galią; mane tą kartą sutiko maloningai. Man paprašius, paleido du suimtu kunigu . . . Rudenį antrą kartą gavau važiuoti į Vilnių. Nuvažiavęs radau dalykus atsimainiusius: prisiklausiau visokių grasymų; žadėjo man Kamčatką ir kartuves, tik mane užstojo ypatinga Dievo Apvaizda ir kuone prieteliški santykiai su Muravjovo sūnumi. Kauno gubernatoriumi (M. Valančius, Pastabos pačiam sau, 58 .

Matyt, tų važinėjimų į Vilnių būta ir daugiau, nes kitoje vietoje apie save Valančius taip rašo:
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančiauskis 1863 ir 1864 m. žiemos laiku po keletą kartų gavo važinėtis iš Varnių į Vilnių, į generalgubernatorių Muravjovą. Vieną kartą grįždamas susirgo labai skaudžia liga — inkstų užsidegimu. Neskaitant kelionės išlaidų, visokių kontribucijų, pabaudų ir rinkliavų, į iždą sumokėjo 6200 rublių. Galų gale gavo persikelti į Kauną. . . Per kelerius metus grasė man išvešią į gilumą Rusijos. Rengėsi vyskupas kaip varnos rudenį lėkti už marių, tačiau paliko vietoje. Šviesiausias monarchas visados buvo jam palankus. Tiktai neleido vyskupui išvažiuoti iš Kauno per metus. Vyskupui, kunigams ir ponybei sukilimas buvo baisiai skaudus; laikas todėl suprasti tą seniai žinomą tiesą, jog veltui pykti, nepagalint (M. Valančius, op. cit. 70).

Nepaisant caro palankumo, gerų pažinčių su Muravjovo sūnumi Kaune, vis tiek Valančius neišvengė tardymo ir kaltinimų dėl sukilimui palankumo. Tardomoji komisija, ilgai sėdėjusi Varniuose (Valančius sako ištisus 1864 metus), pagaliau 1865.VI.24 pristatė Lauko auditoriatui tokį pranešimą:
1. Dauguma dvasiškių, neišskiriant nė vyskupo, yra nedoriausi Rusijos vyriausybės ir rusų tautos priešininkai.

2. Kai 1861 m. prasidėjo bažnyčiose manifestacijos, Valančius ne tik jų nestabdęs, bet dar joms pataikavęs.

3. Nestabdęs 1863 m. sukilimo, nors galėjęs sustabdyti, jei pačioje pradžioje būtų išleidęs jį pasmerkiantį atsišaukimą. Kunigams, kurie klausė patarimo, nedavęs aiškių nurodymų, sakydamas: darykite, kaip žinote.

4. Pateisinęs buvimą kunigų sukilėlių būriuose dvasinei pagalbai.

5. Davęs įsakymą išmokėti išsiųstiems kunigams į ištrėmimą algas, neskyręs į jų vietas nuolatinių klebonų.

Be to, Valančius buvo tardomas dėl sukilėlių apsilankymo Varniuose, dėl įdavimo konsistorijos
pinigų, dėl kun. VI. Dembskio pamokslo Varniuose ir kt.

Dėl visų tų kaltinimų ir priekaištų, vysk. Valančius raštu davė platų atsakymą, remdamasis įstatymais, faktais ir parodydamas priekaištų bei kaltinimų nepagrįstumą.

Įdomus jo aiškinimasis dėl susitikimo su sukilėliais:
Pirmą kartą (1863.V.11) aš dar tebemiegojau, kai tarnas davė man žinią, jog atėję sukilėliai. Aš nenorėjau jiems pasirodyti, bet tarnas antrą kartą pranešė, kad jie rengiasi ateiti į mano miegamąjį kambarį. Tuomet aš, apsivilkęs nakties rūbu, atidariau duris ir tariau: ko jūs, vaikai, neduodate mums ramybės ir nelaimes nešiojate? . . . Paskui vienas iš jų įtikinančiu tonu tarė: mes nuvargę ir alkani, leisk Tamsta mums pavalgyti. Aš bijodamas ilgiau erzinti, pasakiau: tai valgykite, ir uždariau duris. Sukilėliai jau paskui patys šeimininkavo, rengdamiesi pusrytį, ir pavalgę išėjo iš namų. Kiek jų buvo tikrai negaliu pasakyti; manau, apie 10 žmonių.

Antrą kartą (1863.VI.2) aš vaikščiojau sode. Netikėtai alėjoje pasirodė jaunas žmogus, kurį iš raudonos skrybėlės ir ginklų pažinau esant sukilėlį. Aš tariau: Ko jūs čia trankotės, atnešate visiems nelaimę ir prieš save sukeliate vyriausybės rūstybę. Sukilėlis, matydamas, kad aš griežtai vengiu jo, nenoriu su juo kalbėti, kažką pasakė ir nuėjo. Kaip pirmą kartą, taip ir antrą matytų sukilėlių nepažinau (A. Alekna, op. cit. 147).

Savo pasiteisinimo rašte Valančius nutylėjo, kad pirmą ir antrą kartą į Varnius atvykusiems sukilėliams vadovavo kun. Gargas, kuris ten pat buvo pagautas ir vėliau (1863.X.7) Telšiuose sušaudytas.

Nors vysk. Valančius nuo ištrėmimo išsisuko, tačiau buvo paimtas į griežtą policijos priežiūrą: atgabentas Kaunan, liko namų arešte, kur jam neleista nei kitų pas save priimti, nei pačiam kur nors iš namų išeiti.

Nors ir taip varžomas, vyskupas Valančius nesiliovė raštais gynęs Bažnyčios teises, užtardamas kunigus, kovodamas visais frontais, kad rusų užmačios surusinti ir supravoslavinti Lietuvą būtų atremtos. Jo tikėta laimingesne Lietuvos ateitimi, kaip rodo testamentinis laiškas tikintiesiems, kuriame sakoma: "Kentėkite visa, ką leis Viešpats, nerūgokite ir žinokite, jog sulauksite gadynės, kurioje praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes" (M. Valančius, op. cit. 169).

Įvairios pažiūros į sukilimą Lenkai tiek praeityje, tiek dabar žiūri į 1863 m. sukilimą kaip aukščiausią tautinio ir pilietinio susipratimo pasireiškimą, gilų patriotinį žygį, siekusį atstatyti Lenkijos valstybę. Tai buvęs visada branginamos laisvės siekimas, aiškus pasipriešinimas Rusijos ekspansijai į Vakarus, krikščioniškos Vakarų kultūros gynimas nuo Rytų1 barbarizmo. Tad lenkai 1863 m. sukilimą laiko nepriklausomos valstybės sąmonės tęstinumu, laisvos valstybės idealo siekimu, kurio jokia okupacija, vergija ir priespauda nepajėgė užslopinti. Jie tvirtina, kad 1831 ir 1863 m. sukilimai palaikė tautoje gyvą savosios valstybės sąmonę ir privedė prie nepriklausomybės atgavimo.

Rusai žiūrėjo į 1863 m. sukilimą kaip į fanatišką lenkiškai katalikišką neapykantą viskam, kas rusiška ir pravoslaviška. Tai buvusi pasekmė tautinio nacionalizmo, siekiančio suskaldyti Rusijos imperiją, suduoti smūgį rusiškajam elementui, kuris buvo to krašto pagrinduose. A. Milovidovas, aprašinėdamas Muravjovo pastangas apsaugoti pravoslavus nuo lotyniškai lenkiškos propagandos sako, kad "nors didesnės šio krašto gyventojų dalies gyslose teka rusiškas kraujas . . ., tačiau kasmet tie asmenys asimiliuojasi su lenkais - katalikais" (A. Milovidov, Miery priniattyja grafom M. N. Muravjevym k ograždenju pravoslavnago naselenja ot latino polskoj propagandy v Sievero Zapadnom kraje, Vilno 1900, 3). O tos asimiliacijos kaltininkai yra lenkiški kunigai. Dėl jų veiklos yra pavojus pravoslavijai ir rusiškumui, nes tada, "kai visas kraštas buvo apimtas sukilimo liepsnos, nebuvo nė vienos dvarininkų ir šlėktos šeimos, nė vieno katalikų kunigo, kuris nebūtų palaikęs sukilimo žodžiais ar veiksmais" (cituota iš Muravjovo ataskaitos carui, P. Kubicki, op. cit. II, 1,404).

Kunigų prisidėjimą prie sukilimo ir jų rolę jame pabrėžė Muravjovas, kai 1863.V.26 raštu kreipėsi į Vilniaus vysk. Krasinskį. Ten sako:
Iš bylų, kurios man atsiųstos Tardymo komisijų, matyti, kad, kaip praneša karinių dalių viršininkai ir paliudija belaisviai, labai gyvai ir veiksmingai liaudies į sukilimą pastū-mėjime dalyvavo vietos katalikų dvasiškija, skelbdama bažnyčiose revoliucinius atsišaukimus, priimdama priesaiką iš suverbuotų naujų sukilėlių, dėdamasi į būrius, kuriuose mūsų kariuomenė nekartą juos pagavo, dargi kai kuriems būriams vadovaujant.

Visi tie dalykai privedė mane prie nemalonios būtinybės, kuri jau žinoma Jūsų Ekscelencijai: karo teismo sprendimu nubausti mirties bausme du kunigai, nusikaltę išprievartavimu ištikimybės priesaikos ir aktyviu dalyvavimu sukilime; o ir daug kitų kunigų yra atiduoti karo teismui, kuriems valdžia pritaikys visą įstatymų griežtumą.

Toliau tame rašte Muravjovas pareiškė viltį, kad vyskupas atliks savo pareigą, uždėtą jam priesaikos, ir kreipsis į savo dvasiškija su atitinkamu įspėjimu ir praneš Muravjovui apie potvarkius, kokius tuo reikalu išleis dvasiškijai. Savo raštą Muravjovas baigia tokiu grasinimu: "Be to, laikau savo pareiga pridurti, kad teisė baudžianti nusikaltėlius ir ištikimybės priesaikos prievartautojus nemažiau yra griežta ir tiems, kurie, turėdami galimybę sukliudyti išsišokimus, tampa jų dalininkais savo neveiklumu" (Kubicki, op. cit. II, 1, 8-9).

Vysk. Krasinskis nesiskubino tokio atsišaukimo į dvasiškija paskelbti, todėl, važiuojant gydytis į užsienį, Daugpilyje buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.
Atsišaukime, kurį Muravjovas išleido 1863.
VI.2 į Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijų kaimiečius, rašo:
Jau su viršum keturi mėnesiai prabėgo nuo to laiko, kai sukilėliai sudrumstė ramybę jūsų šeimose, skelbdami jums nusikalstamus nesančios lenkų valdžios atsišaukimus, subiau-rodami jūsų šventoves kurstančių proklamacijų skaitymu . . . Tie žmonės su pagalba kunigų, kurių daugelis sulaužė ištikimybės priesaiką ir savo luomo pareigas, stengiasi Dievo vardu patraukti jus į nusikaltimą (P. Kubicki, op. cit. II, 1, 9).

1863 birželio 23 ant Vilniaus miesto sienų pasirodė Muravjovo pasirašytas atsišaukimas, kuriame yra toks punktas:
Pagaliau katalikų dvasiškija dar niekad taip begėdiškai ir neteisingai nepasirodė, kaip šiandien, savo nusikalstama veikla: raginimai į sukilimą yra skelbiami bažnyčiose iš sakyklų, kalbos, persunktos neapykantos ir keršto dvasia, skamba katalikų bažnyčių skliautuose, o įsikarščiavusieji pamokslininkai netgi patys griebiasi ginklo ir eina į sukilėlių bandas, o kai kurie ir joms vadovauja. Aukštoji dvasiškija sąmoningai nieko nedaro, tuo būdu palaimindama kruvinus sąmyšius ir netvarką (P. Kubicki, op. cit. II, 1, 9).

Muravjovo įpėdinis Kaufmanas caro pavedimu nusiuntė Kijevo gubernatoriui aprašymą, kaip buvo numalšintas sukilimas Lietuvoje ir kokių priemonių buvo tam griebtasi. Tame pranešime rašoma: Kai buvau Peterburge, caras pasiūlė man pasiųsti Tamstai visą eilę potvarkių, kuriais buvo tvarkoma dvasiškija man pavestame krašte ... D. Gerb. Ponui tikrai žinoma, kad paskutiniame sukilime svarbiausią rolę suvaidino lotynų dvasiškija, ugdama religinį fanatizmą sukilėlių sielose ir neapykantą viskam, kas nešioja rusišką vardą. Laikau pareiga parodyti D. Gerb. Ponui tą žalą, kurią rusiškam reikalui daro toji dvasiškija. Pasakysiu tik viena: katalikų dvasiškija šiaurinėse ir pietinėse gubernijose sudaro tarsi politinę sektą, kuri atlieka uždavinius politinių emisarų, skelbiančių tikėjimo tiesas, o drauge ir Rusijos neapykantą su tikslu suardyti mūsų vakarinių gubernijų vieningumą ir atplėšti jas nuo imperijos. Tuo atžvilgiu valdžia laikė svarbiausiu uždaviniu tiek mano pirmtako, tiek ir mano paties veikloje padėti kryžių tam pragariškam ir uzurpatoriškam lotynų dvasiškijos veikimui.

O kaip priemones tramdyti dvasiškijos veiklai Kantmanas nurodė: vienuolynų uždarymą ir jų turto konfiskavimą, bažnyčių uždarinėjimą ir į cerkves pavertimą (čia nurodė, kad visame Šiaurės-Vakarų krašte 1854-63 metų laikotarpyje uždarytos 409 bažnyčios ir koplyčios). Tame pranešime randame dar tokią dvasiškijos charakteristiką:
Nuo to laiko, kai tik caro valia apėmiau man pavesto krašto valdymą, priėjau prie gilaus įsitikinimo, kad lotynų dvasiiškija, be savo išorinio lojalumo esamajai padėčiai, tyloje kursto į revoliuciją, turėdami savo rankose tokį ginklą, kaip i§pažintis (P. Kubicki, op. cit. II, 1, 12).

Vėlesnis (1868-74) Vilniaus generalgubernatorius Potapovas viename savo raporte carui apie Rusijos ir Lietuvos - Lenkijos santykius taip sako:
Lietuviai katalikai lenkų sukilimą (1863) priėmė su pilnu pritarimu. Tame sukilime veikliausiai pasireiškė dvasiškija, žemiečiai, šlėkta ir valdininkai, mažiau miestiečiai ir valstiečiai . . . Galima sakyti, kad Lietuva nuo pat to laiko, kai teko Rusijai, nė valandėlės nenustojo vilties vėl susijungti su Lenkija. Krašto administracija pasiliko lenkiška, o katalikų religija naudojosi išimtine globa, todėl lenkai nenustojo gyvenę senomis tradicijomis . . . Tuo būdu sukilimas Lietuvoje, prisidedant dvasiškijai, lenkų valdininkams, kaskart labiau įsiliepsnojo 1863 m., nors ir neilgam . . . Tiesą sakant, moralinis sukilimo žlugimas prasidėjo jau 1863 gegužės mėn. gale, kai generalgubernatorium tapo Muravjovas, kurio asmenyje vakarų kraštas pajuto vyrą su energija, savarankiškumu, konse-kventiškumu ir beatodairiškumu pasirenkant priemones, kad būtų įgyvendinta jo suplanuota sistema (P. Kubicki, op. cit. II, 1, 5).

Kitas Vilniaus generalgubernatorius Albedins-kis, duodamas carui apyskaitą už 1874-77 savo valdymo metus, skyriuje apie katalikų religiją ir dvasiškija taip rašė:
Dėl istorinių tradicijų katalikybė visoje Lietuvoj ir visose mūsų valstybės vakarinėse srityse ėjo ranka rankon su lenkyste . . . Paskutinio sukilimo metu bažnyčios buvo vieta, kur buvo giedami revoliuciniai himnai. Kryžiai ir įvairios religinės emblemos surinkdavo prie savęs mases, ir tada prasidėdavo viešos politinės manifestacijos. Dvasiškija gyvu žodžiu palaikė sukilimo judėjimą. Kunigai veikliai prisidėjo prie sukilimo, o kai kurie jų netgi buvo būrių vadais (P. Kubicki, op. cit. 15).

Taigi net keliolikai metų praslinkus po sukilimo, dvasiškijos rolė jame rusų akyse yra pasilikusi ta pati: ji kalta už sukilimą, jį sukėlusi, palaikiusi ir pati jame aktyviai dalyvavusi.

Suprantama, kodėl sukilimą numalšinus taip buvo puolama ir persekiojama dvasiškija: ji kalta už sukilimą, ji kaip luomas turi būti sunaikinta ir tuo būdu parengtas kelias antram Muravjovo užbrėžtam tikslui — Lietuvos supravoslavinimui.

Kitaip 1863 m. sukilimą supranta ir vertina šių dienų komunistai, kurie iš esmės yra ano 1863 m. priešo įpėdiniai. Maskvos diriguojami ir jos linijos laikydamiesi. Lietuvos komunistai, negalėdami tylomis praeiti pro 1863 m. sukilimą, bando jį aiškinti ir vertinti pagal marksistinę ekonominių santykių raidos teoriją. Pirmiausia jie nutyli, kad 1863 m. sukilimas buvo nukreiptas prieš tą patį imperialistinių apetitų pavergėją — Rusiją. Jie 1795 m. Lietuvos užgrobimą laiko netgi Lietuvai naudingu dalyku. Esą Lietuvai, kuri nebuvo savarankiška Žečpospolitos sudėtyje, prijungimas prie Rusijos reiškė tik Lenkijos viešpatavimo pakeitimą Rusijos imperijos viešpatavimu. Lietuvai tai buvę politiškai naudinga, nes ją išgelbėjo nuo junkerinės Prūsijos užgrobimo ir neišvengiamo suvokietinimo (L. Bičkauskas-Gentvila, op. cit. 27). Išskaičiuojama visos tos "gėrybės", kurių susilaukusi Lietuva tada, kai buvo Rusijos okupuota: įsiliejusi į Rusijos rinką, pakilusi produkcija, išaugę miestai, Rusijos eksportas ėjęs per Lietuvą, tai kėlė krašto gerovę, skatino gamybą ir t.t. Taigi prieš tokį "geradarį" Lietuva negalėjo šiauštis.

Tad klausimas: prieš ką gi 1863 m. lietuviai buvo sukilę? Nagi prieš kapitalizmą, caro pat-valdystę ir liaudies išnaudotojus dvarininkus bei kunigus. Esą 1863 m. sukilimas buvęs tipiška klasių kovos išdava, agrarinis valstiečių sukilimas. Esą Lietuvos valstiečių revoliuciniam judėjimui vadovavę ne lenkai, kaip buržuaziniai rašeivos kartoja, o tik rusų revoliucionieriai demokratai, kurių priešakyje tada stovėjo Černyševskis, o Lietuvoje tai grupei priklausė kun. A. Mackevičius, Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas ir kiti.

Taigi, kaip matome, komunistų aiškinimu, lietuviai net rusams pasipriešinti negalėję be rusų pagalbos. "Vyresniojo brolio" pagalba ir tada buvusi reikalinga. Bet čia kyla klausimas: kodėl tie Rusijos revoliucionieriai nepadėjo sukilusiems Lietuvos ir Lenkijos valstiečiams? Išeina taip: sukėlę revoliuciją, patys rankų prie jos neprikišo ir leido Lietuvos sukilėlius išskersti Muravjovo kazokams ir žandarams. Panašiai, kaip paskutinio karo metu su Varšuvos sukilimu: jūs sukilkite, o mes pažiūrėsime, kaip jus skers . . .

Komunistai paaiškina: esą dėl valstiečių masių nesąmoningumo sukilimas buvęs stichinis, gaivališkas, dėl to susiskaldęs, be vienos tvirtos vadovybės ir bendro veiksmų plano. Jis įvykęs tada, kai Rusijoje jau buvo prasidėjęs valstiečių judėjimo atoslūgis, kuris sužlugdęs visos Rusijos ginkluoto sukilimo planą, ruoštą 1863 vasarai. Rusijos revoliucijai neįvykus, viena lietuvių liaudis negalėjusi išsivaduoti iš dvarininkų ir caro jungo. Taigi išvada aiški: jei Lietuvoje - Lenkijoje 1863 m. prasidėjo sukilimas — nuopelnas rusų revoliucinių demokratų, o jei jis nepasisekė, tai kalti patys sukilėliai, peranksti pradėję ir nesusiderinę su rusų revoliucijos planais.

Komunistų aiškinimu, ir katalikų dvasiškijos vaidmuo 1863 m. sukilime buvęs tik reakcinis (juk dvasiškija komunistų akyse negali būti ne reakcinė). Katalikų Bažnyčia suvaidinusi tik tokį aktyvų vaidmenį, kad ji atitraukusi valstiečius nuo klasinės kovos, nuo sukilimo. Dvasininkai gynę tik dvarininkų interesus. Savo išvedžiojimams paremti operuoja vysk. M. Valančiaus atsišaukimais, raginančiais padėti ginklus ir grįžti į ramų gyvenimą "zgadoje, meilėje ir pakajuje". Bandoma įrodinėti, kad kunigai buvę valdžios agentai, jie išdavinėje ir sukilėlius į valdžios rankas. O jei dalis dvasininkų ir prisidėjusi prie sukilimo, tai tik tam. kad primestų jam religinius ir lenkų nacionalistinius tikslus. Tik vienas kun. A. Mackevičius buvęs tikras revoliucionierius: jis supratęs tikrąją kovos prasmę. "Klasinė katalikų bažnyčios ir reakcinių dvasininkų pozicija 1863 m. sukilimo atžvilgiu, jų pagalba dvarininkinei vyriausybei kovoje prieš revoliucinį liaudies judėjimą buvo susijungusi su reakcine Vatikano politika. Popiežius Pijus IX 1864 m. liepos 30 d. aplinkraštyje Lenkijos vyskupams žodžiais "reprobamus et damnamus (atmetame ir smerkiame) griežtai neigiamai pasisakė apie 1863 m. sukilimą" (L. Bičkauskas-Gentvila, op. cit. 280).

Savaime suprantama, kad komunistiniai istorikai nutyli, kiek kunigai yra nukentėję dėl 1863 m. sukilimo, kiek jų atsidūrė kalijimuose, Sibire ir kitose Rusijos vietose. Juos šiandien paminėti kaip sukilimo ir laisvės siekimo aukas yra nepatogu, juoba, kad už tuos pačius idealus ir raudonasis Kremliaus caras yra pasiuntęs šimtus lietuvių kunigų tais pačiais keliais į Rusijos gilumą ir Sibiro kančias.

Rusai, bėgdami iš Vilniaus 1915 m., išsivežė ir Muravjovo paminklą. Dabartiniai Lietuvos okupantai turėtų jį surasti ir grąžinti ant pjedestalo Vilniuje, nes jis yra dabartinės kovos prieš religiją, prieš katalikų Bažnyčią pirmtakas, nutiesę s kelius, užbrėžęs tikslus, kuriais naudojasi ir dabartinis Lietuvos okupantas. Tada buvo naikinama katalikų dvasiškija, kad liktų laisvės kelias pra-voslavijai ir rusinimui; dabar persekiojama ir naikinama dvasiškija, kad nuvalytų kelią ateizmui ir rusinimui. Tikslai tie patys, nors metodai labiau pritaikyti laiko aplinkybėms. Tai, ką Muravjovas nustatė, dabar uoliai vykdoma. Tada pretekstas buvo 1863 m. sukilimas, dabar partizaninis 1944-50 m. judėjimas. Paralelė aiški, o tikslas dar aiškesnis: sunaikinti religiją ir jos atstovus, kaip stipriausius rusiškojo imperializmo priešininkus.

1863 m. sukilimo numalšinimas ir po jo išryškėjusi brutali Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu tautai aiškiai parodė, ko siekia rusiškasis imperializmas, kuriuo vadovaujasi ir šiandieniniai Lietuvos pavergėjai. Būtų gaila, jei šių dienų lietuvis imtų pamiršti 1863 m. sukilimu išryškėjusį kovos su rusiškuoju imperializmu pobūdį ir amžinąjį lietuvių tautos priešą imtų vadinti "vyresniuoju broliu". . .


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai