JAUNO MIRUSIO POETO PALIKIMAS Spausdinti
Parašė Administrator   
ARVYDAS AMBRASAS: leme, nepalik mūsų. Paruošė M. Martinaitis. Vilnius, Vaga, 1974. 64 psl.
Pernai pasirodęs plonutis, jau nebe paties autoriaus redaguotas pirmasis jo eilėraščių rinkinys byloja, kad su jo mirtimi nustojome gabaus, subtilaus kūrėjo, nespėjusio dar net savitos išraiškos pilnai įsigyti. Martinaičio įžanga pristato Ambrasą (1947-1970) kaip pilną užmojų studentą, sulaukusį vos 23 metų, bebaigiantį Vilniaus dailės institutą ir tik laisvalaikiu, pačiam sau, pripildantį juodraščio puslapius eilėmis. Jas skaitant, jaučiama, kad tai tik bandymai, tik pirmieji formulavimai, kurie vėliau gal būtų buvę daugiau apšlifuoti. Tačiau ir tokia forma perduoda jo gilų gamtos pajutimą, toli skriejančią vaizduotę, kuri betgi nenutraukia ryšio su kasdienine kalba. Su-pindamas tikrovę, prisiminimus ir iliuziją, Ambrasas sukuria paprastus, bet įdomius ir savitus pasaulius:
Nubėgusios vasaros žingsniai —
Į praeitį.
Liko džiovintas šienas —
Džiovintas vasaros kvapas.
Klausos tranzistoriaus
Karvių banda,
O širdyje loja šunys —
Visai kaip kaime.

Įvaizdžių jo eilėraščiuose negausu, ir beveik visi jie paimami iš kaimo gyvenimo. Gal todėl, sekant paprastą kaimišką kalbą, ir rimas Ambraso nevilioja: beveik visi jo eilėraščiai liejasi laisvai. Beveik visuose daugiausia dėmesio skiriama žmogaus vidiniam gyvenimui ir vertybėms, išlaikant intymų toną:
Nesibarkim, nereikia —
Savo širdy paieškokim vasaros.
Piovėjai ateis,
Nušienaus niūrias mintis
Ir sukraus į dideles stirtas,
Saulė išdžiovins sūrias ašaras,
Vėjai išlygins raukšles,
Į tavo kasas įpinsiu vasaros dūzgesį.
Medus lašės į ištiestus delnus.
Prispausiu pirštus prie lūpų
Ir tavo žodžius surinksiu
Į didelį širdies korį.
(46)

Kai kur pavartojami ir paprasčiausi eilėdaros efektai: pakartojimas, paralelizmas, sekant liaudies dainų kūrybą. Tokiais atvejais jis gal kiek primena Paulių Širvį. Glaudumas su gamta, jos išreiškimas paprastais žodžiais, neieškant Arkadijos, o priimant kaimo gyvenimo ir šiurkštesnę tikrovę, turi kažką bendro su Albinu Bernotu, tik Ambraso poezijoje viskas dar neišbaigta, neišsakyta iki galo. Pro jaunatviškas svajones neretai pasigirsta gilaus subrendimo gaida.
Kartais poetas pereina ir į visišką pasakojimo toną, tačiau ir čia išlaikoma lyrinė įtampa, kaip eilėraštyje "Senukės mirtis":
Tie laikai tokie tolimi,
Dabar jau užlipti sunku į tą statų
Prisiminimų kalną.
Prisimena liepų medus,
Kartus kartus kaip pirmas bučinys.
O gal ir ne toks. Seniai tai buvo.
Ką sakote? Žmonės?
Taip taip.
Prisimenu, arkliais važiavom. Ar mylėjo?
Taip taip, karas. Ne tas,
Kur su japonais.
Austrai prie mūsų gyveno.
Augino morkas.
Vaikus auginau. Ne, ne savo,
Svetimus. Bet vis vien kaip savi
Buvo.
Gal tu esi Mona Liza?
Ką tu, vaikei, aš Genutė.
Paskui dar, prisimenu, prūsai
Namus sudegino . . .
Dar, tiesa, vaikei,
Prie lenkų gyvenau Vilniuj.
Ar jauna graži buvau?
Graži. . .

Jau buvo šilta.
Kur-ne-kur kalės žolė.
Vėjas nešiojo
Maldaknygės lapus.
Gaila senukės. Pasimirė.
Su žemele pasimirė.
(22)
Lyrinis efektas čia sukeliamas kaip tik susilaikymu, atkurta psichologine tikrove.
Dažname Ambraso eilėraštyje juntama gravitacija tarp dviejų polių: dangaus ir žemės. Sapnų pasaulis — debesys — beveik visuomet siejamas su vaikystės prisiminimais. Skaitant šiuos eilėraščius, stebina juose randamas toks aštrus laiko, amžiaus pajautimas vos tik pradėjusiame gyventi jaunuolyje. Visa, kas susiję su jaunyste, įgyja giedrių spalvų, virsta pasaka. Tai beveik Le grand Meaulnes pasaulis, tik daug ribotesnis. Nuostabiai mažai jin talpint tereikia, kad būtų paruošta sielai šventė:
Žolė žalia,
Dangus skaidrus toks —
Vaikiškas.
Iš lėto slenka vorele
Sliekai, vorai ir sraigės,
Ir dar namai —
Lyg būtų iškirpti
Iš mano senojo
Elementoriaus . . .
(18)
Rinkiniui vardą duodantis eilėraštis sutelkia visas Ambraso poezijos ryškesnes gaidas: jo nenutrūkstamą ryšį su žeme ir gamta, jo sugebėjimą konkrečias sąvokas perkelti į abstraktų pasaulį, kurin betgi įterpiama užuomina ir iš moderniausios civilizacijos. Būdingas jis ir savo paprastu pakartojimu paties reikšmingiausio žodžio, primenančio litanijas ne tik savo anaforine struktūra, bet ir turiniu:
Dovanok savo šypseną, žeme, —
Ją pamerksiu į vakaro tylą
Kaip mažą ir trapią gėlę.
Begalinius laukus —
Tavo akis — prisiminsiu,
Iš lėto slenkantį nerimo debesį,
Tavo ašarų lietų, skruostus man plaunantį,
Tavo balsą —
Visas radijo stotis,
Raukšlėtą, gerą tavo rūpesčių veidą,
Vėjo rankas, man plaukus kedenančias . . .
Žeme, nepalik mūsų,
Žeme, brangioji, nepalik mūsų!
Žeme, nepalik savo vaikų
nelaimėje!
Šypsokis, žeme.
Jeigu mes buvom blogi,
Adeisk, žeme, —
Mes esame tavo vaikai . . .
(58)
Ambraso posūkis į poeziją buvo per trumpas, kad įgalintų jį įsigyti tikrą savo balsą. Pasirodė jis joje kaip kojų nesušilęs svečias ir nuskriejo į jį nuolat traukusias padanges. Rašė žinodamas, kad serga ir jo laukia mirtis. Viename iš savo eilėraščių beveik nusako savo paskirtį, savo tik meteorišką sušvy-tėjimą:
Baltai mėlynu lašu
Ištiškau
Ant šalto grindinio
Tik tam,
Kad galėčiau pagirdyt
Meilės ištroškusius akmenis,
Pirmą ir paskutinį kartą
Gyvenime pamatyti
Aukštus ir pilkus namus,
Sudrėkint kažkieno
Pavargusias akis, lūpas, plaukus,
Po to susigerti į žemę
Ir amžiams pradingti.
(37)
B. Ciplijauskaitė