Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
'NEEILINĖ" TAMSUOMENĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Mūsų išeivinė bendruomenė negausi, nes vis daugiau faktiškai ji remiasi tik pokario ateiviais. Bet ir šių pastanjjų tik dalis jos gyvenime reiškiasi. Dauguma laikosi nuošaliai.

Daug yra psichiškai palūžusių žmonių, kurie niekur nemato prasmės ir užsisklendžia karčioj vienatvėj ar ieško prasmės tik turto krovime. Šalindamiesi nuo lietuviškojo gyvenimo, jie lyg bėga nuo juos ištikusio likimo. Iš tiesų, tuose kartėlio ar godulio narvuose jie patys save gyvus laidoja. Yra tarp jų ir paprastų "eilinių", ir buvusių "švyturių". Tikrai graudu, kai ne kartą rašai nekrologą tų, kurie dvasiškai buvo seniai išblėsę.

Galima šiuos žmones suprasti, nors ir apgailint, kad jie nepajėgė savo likimo (iš gimtojo krašto išrovimo, savosios profesijos netekimo, šeimos sutrikimo etc.) pakelti. Bet sunkiau suprasti tuos, kurie nuo lietuviškojo gyvenimo šalinasi ne iš liguistumo, o greičiau iš perdidelio "sveikumo". Gerai įsikūrę, į lietuviškąjį gyvenimą jie žvelgia ne su kartėliu, bet su "laimingųjų" išdidžia arogancija.

Pastarųjų dvasią praskleidžia "Medicinos" paskutinis numeris (Nr. 3). Tik pradžioj mūsų gydytojams "reikėjo savitarpio pagalbos", o dabar jie susikūrė "nepriklausomą nuo kitų savo gyvenimą". Todėl iš 500 lietuvių gydytojų JAV apie 100 nebenori nieko bendro beturėti net su savo pačių sąjunga. Kanados gydytojų pusė taip nusistačiusių. Iš beveik 50 Australijos gydytojų tik 12 sutiko "Įleisti sąjungos žurnalą Į savo namus". O iš Vokietijos apie 50 gydytojų nė vienas neatsakė nė į keliolika laiškų . . .

"Medicinos" redaktorius vertas pagirti už atvirą padėties nušvietimą. Bet reikia stebėtis žurnalo argumentacija: tik eilinis žmogų "stengiasi pasižymėti kaip individas", o "gydytojas nėra eilinis žmogus . . . — vien profesinis jo titulas iškelia jį virš kitų savo tautiečių".

Deja, be "profesinio titulo", yra dar ir žmogiškasis "titulas": būti šviesiam ar tamsiam, kilniam ar savanaudžiui. Kaip ispanų filosofas Jose Ortega y Gasset seniai iškėlė, nebegalima, kaip anksčiau, žmones skirstyti i šviesuolius ir tamsuolius, nes yra išaugęs ir mokyto tamsuolio tipas.

Mokytasis tamsuolis jaučiasi iškilęs "virš kitų", o iš tiesų yra daugiau žmogiškai sukalkėjęs ir už "eilinį žmogų". Nebūti eiliniu — tai ne mažiau, o daugiau įsipareigoti. Tai ne tik savo gerove didžiuotis, bet rūpintis ir bendraisiais reikalais. Ir būtent rūpintis ne dėl "garbės", o iš žmogiškosios pareigos.

Žmogišką tamsumą nuosekliai lydi ir tautinis tamsumas. Jis "Medicinos" bendradarbiui padiktavo siūlymą numesti "lietuvių kalbos vystyklus" . . .

"Neeilinė" tamsuomenė yra tikras mūsų išeivinės bendruomenės vėžys. Jis graužia ir dali inžinierių, net kunigų ir mokytojų (buvusiųjų ir esamųjų). Ypač jam palankios sąlygos dabartinės viduriniosios kartos profesionaluose ir net didelėj daly mokslininkų.

Sunkus uždavinys šiuos "neeilinius" tamsuolius žadinti Į save pažvelgti tenka ir jų profesijos kolegoms, ir jų pažįstamiesiems. O tėvų pareiga kiek galima žiūrėti, kad ir jų vaikai nesijungtų Į tų "neeilinių" eiles. Konkretus žingsnis šiuo švenčių metu būtų "neeilines" dovanas pakeisti "eilinėmis" — lietuviško žurnalo prenumerata ar vertingesne mūsų knyga.
Alaušius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai