Balys Dvarionas Spausdinti
Parašė Izidorius Vasyliūnas   
Lietuvių muzikų šeima vėl praretėjo: šių metų rugpiūčio 23 Vilniuje mirė Balys Dvarionas — pianistas, pedagogas, dirigentas ir kompozitorius. Šias eilutes rašantysis netaip seniai gedėjo "Aidų" žurnalo (1971, Nr. 10) puslapiuose savo ilgamečio smuiko mokytojo prof. Vlado Motiekaičio, o štai, metai nepraėjo, ir tenka raudoti kito savo mokytojo — fortepijono profesoriaus Balio Dvariono.

Kaip realybėje prieš akis išnyra kuklūs Kauno konservatorijos rūmai Maironio gatvėje. Nedidelės, pailgos, vienalangės, apytamsės klasės, su dideliais ilgais fortepijonais, buvo skirtos fortepijono pamokoms. Kaip šiandien atsimenu, pirmasis kambarys iš kairės, įeinant į ilgą koridorių, buvo Dvariono klasė. Tenai teko praleisti keletą metų po kartą per savaitę.
Prof. Balys Dvarionas buvo pilnas jaunatviškos energijos, nepaprastai draugiškas, beveik familiarus su savo mokiniais, nuolat geros nuotaikos, bet ir reiklus, nesigailintis duoti daugiau gamų bei pratybų, tačiau nešykštus ir geros literatūros, bematant pakišantis Bacho bei Beethoveno veikalų.

Bet tai buvo taip seniai . . . Šiandien jau gedime Dvariono. Jo pagarbiau, atminimui skiriamas ir šis rašinys.
Balys Dvarionas gimė 1904 birželiu 19 Liepojoje, Latvijoje, dešimtuoju dvylikos vaikų šeimoje. Muzikos pomėgis siekia jau jo senelį Domininką Dvarioną, kuris gyveno Mosėdžio parapijoje (Kretingos aps.). Jo visi trys sūnūs buvo kaimo muzikantai. Pats jauniausias, irgi Domininkas, Balio Dvariono tėvas, buvo betgi visų gabiausias. Dar piemenaudamas pats pasidirbdavo smuikelį, kuriuo kur buvęs kur nebuvęs vis čirpino. Vėliau Mosėdyje pradėjo mokytis pas vargonininką ir greit pats pasidarė vargonininku. Kurį laiką vargoninka-vo Saratove, Pavolgio vokiečių kolonijoje. Ten sukūrė šeimą. Gyvendamas Kryme, Simferopolyje gavo muzikos instrumentų meistro diplomą. Įsigijęs stiprią muzikos profesiją, su žmona ir vaikais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Ylakiuose (Mažeikių aps.). Tačiau vaikų krūva, o muzikos darbo mažokai. Tad nusprendė keltis į didesnį miestą, į netolimą Liepoją. Tuo būdu Liepoja tapo Balio Dvariono gimtiniu miestu.

Profesionalo muziko namuose visi vaikai mokėsi muzikos. Tad ir Balį jau trijų metų amžiaus tėvas sodino ant fortepijono kėdės. Šešerių metų jis jau sistemingai studijavo smuiką ir fortepijoną pas savo seserį Juliją. Dešimties metų, gausiai šeimai medžiagiškai padėti, Balys pradėjo uždarbiauti.
Anksti rytą bėgo bažnyčion mišių atgroti, o po pamokų mokykloje fortepijonu grodavo negarsiniam filmui kinoteatre. Dvylikos metų vadovavo Liepojos lietuvių jaunimo chorui.
Matydamas išskirtinius sūnaus gabumus, šešiolikametį Balį tėvas, vyresniems vaikams padedant, 1920 m. siunčia į Leipcigo konservatoriją, kur studijuoja fortepijono klasėje prof. Teichmuellerio priežiūroje. Tuo pačiu laiku, šalia konservatorijos, mokėsi kompozicijos pas St. Krehlį ir S. Karg-Elertą. 1924 m. baigęs Leipzigo konservatorijos fortepijono klasę, dar du metus specializavosi pas garsų pianistą Egon Petri Berlyne.

Grįžęs į Lietuvą kurį laiką dirbo operos koncertmeisteriu Kauno valstybiniame teatre. 1926 m. pakviečiamas vesti fortepijono klasę Kauno muzikos mokykloje, 1933 m. pakeltoje konservatorija. Nuo 1949 m. iki mirties buvo Lietuvos Valstybinės Konservatorijos fortepijono klasės profesorius Vilniuje.

Jo gausių mokinių tarpe buvo nemažai žymių muzikų, kaip pianistai Al. Mrozinskas ir K. Smilgevičius, vargonų virtuozas Z. Nomeika, chorvedys K. Kaveckas ir kt.; bene metus laiko studijavo pas jį ir kompozitorius J. Gaidelis. Tarp jų blizga savo talentu ir Balio duktė Aldona, pianistė virtuoze. Bene ir pati jo žmona Aldona Smilgaitė - Dvarionienė buvo kurį laiką jo mokinė.

Balio Dvariono koncertinė veikla turtinga ir imponuojanti. Dar Leipcigo konservatorijoje jis žengė pirmuosius sėkmingus koncertinius žingsnius. Jo repertuaras švarus — klasikinis. Beethovenas, Mozartas, Bachas, Brahmsas, Chopinas, Čaikovskis sudaro jo repertuaro pagrindus. Iš lietuvių kompozitorių jo dėka suskamba abi Gruodžio fortepijoninės sonatos, Banaičio monumentalus veikalas "Sutemų giesmės ir vizijos" ir nuostabi Sonata - rapsodija violončelei ir fortepijonui, Šimkaus, Ja-kubėno, Čiurlionio fortepijoniniai veikalai. Jo gilus muzikalumas, technikos lengvumas, nuo mažens įgytas muzikantiškumas jam leidžia perteikti pasiimtus veikalus nepaprastu preciziškumu bei paprastumu. 1928 m. jis pirmą kartą koncertuoja užsieny, ir nuo to laiko jo koncertų buvo Latvijoje, Estijoje, Paryžiuje, Berlyne, Stockholme, Budapešte, Bazelyje, Hamburge. 1933 m. koncertavo ir Maskvoje, Leningrade.

Labai anksti Balys Dvarionas susidomėjo ir dirigavimo menu. 1934 m. jis pakviečiamas vesti Kauno konservatorijos mokinių orkestrą, kur jis su dideliu entuziazmu skiepijo mokiniams skonį ir tokių sudėtingų veikalų, kaip Max Regerio "Variacijos Mozarto temai". B. Dvariono pastangomis buvo suorganizuotas Kauno radiofono simfoninis orkestras. Jis tam orkestrui kurį laiką ir dirigavo. Nuo 1935 m. jis pirmas organizavo to orkestro išvykas į provinciją. Pakelti savo dirigavimo kvalifikacijas 1939 m. jis susirado galimybių vėl nuvažiuoti į Leipzigo konservatoriją, kur eksternu išlaikė dirigavimo egzaminus pas prof. H. Abendroth. 1940-41 m. B. Dvarionas vadovavo savo suorganizuotam Vilniaus miesto simfoniniam orkestrui. Nuo 1958 iki 1961 buvo Vilniaus Filharmonijos orkestro vyriausiu dirigentu. Kaip dirigentas jis koncertavo ne tik Lietuvos įvairiuose miestuose, bet ir Sovietų Sąjungoje (Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Sverdlovske ir kt.), Lenkijoj, Rytų Vokietijoj, Bulgarijoj. Savo dirigavimu jis daug pasitarnavo ir lietuvių muzikai. Jis dažnai statė M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Karnavičiaus, J. Tallat-Kelpšos, A. Račiūno, V. Jakubėno ir kitų veikalus.
Diriguodamas tuos veikalus, jis stengėsi išryškinti jų tematiką, pabrėžti jų folklorinį savitumą, orkestrinį spalvingumą. Daug lietuvių veikalų jis įgrojo ir į plokšteles, kaip Čiurlionio simfonines poemas "Jūra ir "Miške", savo smuiko bei fortepijono koncertus, uvertiūras ir kt.

Nors B. Dvarionas daugiausia pasiekė pianisto karjeroje, bet reikšmingas ir tikrai ilgai išliekantis yra jo kūrybinis palikimas, kuriam jis gal ir nebuvo nuodugniai pasiruošęs. Jo įgimtas talentas, platus muzikos pažinimas ir didelis muzikinis patyrimas, pagaliau naujų sąlygų platus pareikalavimas bei sukurtų veikalų lengvas realizavimas įgalino B. Dvarioną sukurti tikrai vertingų veikalų.
Jo pirmi žingsniai kūrybos srityje siekia nepriklausomos Lietuvos laikus. 1931 m. jis sukūrė vienaveiksmį baletą "Piršlybos" (pastatytas Kauno valstybiniame teatre 1933). Jo buvo dar parašyta muzika Benaventės dramai "Gyvenimas išvirkščiai". statytas tame pačiame mūsų teatre. Tačiau jo tikrasis kūrybinis laikotarpis prasidėjo po karo. Trumpu laiku gimsta bene stambiausieji bei vertingiau-sieji trys kūriniai. Tai šventinė uvertiūra "Prie gintaro kranto", Simfonija e-moll su motto "Lenkiuos gimtajai žemei" ir Smuiko koncertas h-moll. Įvairiuose šaltiniuose minimi įvairūs tų kūrinių atsiradimo metai tarp 1945 ir 1948. Remiantis J. Gaudrimo knyga apie Lietuvos kompozitorius ir muzikologus (1971) išeitų, kad uvertiūra parašyta 1946. simfonija 1947 ir koncertas 194S Visi šie trys veikalai gausiai paremti folkloriniais elementais bei liaudies melodijomis, su stipria individualumo doze. Ypač dėmesį traukia jo smuiko koncertas, kuris pasiekė užsienį ir gaidų pavidalu, ir plokštelės forma. Išleistas 1951 m. Masl ir Leningrado valstybinės leidyklas, 19 puslapių smuiko partijos ir 60 puslapių fortepijono. Į plokštelę įgrojo lietuvių smuikininkas A. Livontas, pačiam autorui diriguojant Sovietų Sąjungos valstybinį simfoninį orkestrą. Atlikimas puikus, koncertas daro didelio įspūdžio. Įdomi, savo turiniu gili tematika, nepaprasta ritmika, ypač pirmosios dalies Alleg-ro temoje, šiltumas, spontaniškumas, o virš visko neišpasakytas lietuviškas raudojimo charakteris, smuikininko Livonto taip puikiai pagautas ir perduotas, dominuoja visą koncertą. Nenuostabu, šis koncertas buvo įvertintas visasąjungine premija ir įtrauk
tas Į visų Sovietų Sąjungos konservatorijų kurso programą smuiko studentams.

1947 m. sukurtas ir Kaune išleistas simpatiškas jo kūrinėlis smuikui su fortepijonu "Pezzo elegiaeo" yra plačiai paplitęs ir labai visų pamėgtas "Prie ežerėlio". Kiti stambūs kūriniai yra Vaikiška siuita simfoniniam orkestrui 1954. Pirmas fortepijono koncertas g-moll 1960 (respublikinė premija), Antras fortepijono koncertas e-moll (1961). Koncertas valtornai 1963 (pirmas toks lietuvių muzikos istorijoje), Sonata — baladė smuikui ir fortepijonui (išleista 1968 Leningrade). Ši sonata, įspausta i vienos dalies rėmus, pasižymi stipriu dramatizmu bei lyriškomis vietomis, o taipgi kiek sudėtingesne harmonija. 1958 B. Dvarionas sukūrė operą "Dalią" (pagal B. Sruogos dramą "Apyaušrio dalia" libretą parašė J. Mackonis). Pati drama atvaizduoja 1769 metų valstiečių sukilimą. Operoje daugiau akcentuojamas Dalios Radvilaitės asmuo, josios gyvenimo tragizmas. Penkios arijos iš šios operos yra išleistos atskiru leidiniu. 1954 m. sukūrė kantatą lietuvių literatūros ir meno dekadai Maskvoje, solistui (baritonui), mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui, kur ji ir buvo atlikta. 1968 m. parašė antrą uvertiūrą "Aušrą".
Nemažai Dvariono sukurta fortepijonui. Čia tarp specialiai jaunimui skirtų veikalėlių yra ir rimtų meno veikalų. Dar tenka paminėti "Temą su variacijomis" fagotui su fortepijonu. Šis plačiai pamėgtas veikalas yra autoriaus pritaikytas įvairiems sąstatams — violai, kontrobasui, birbynių ansambliui, pučiamųjų orkestrui. Minėtinas ir sąsiuvinis "Jauniesiems muzikams" smuikui, kur meniškai pateiktos liaudies melodijos p radedan tiesiems.
Atskirą kūrybos grupę sudaro B. Dvariono dainos, solinės ir chorinės, individualiai sukurtos ar kaip dalys kitų veikalų. Labiausiai paplitusi solinė daina yra "Žvaigždutė" (L. Stepanausko žodžiai). Nemažiau populiarios "Lopšinė" (E. Mieželaičio ž.), "Pušys" (S. Nėries ž.), "4 solinės dainos" (J. Degutytės ž.), liaudies daina "O kai aš", estradinė daina "Nida — žvejų kaimelis".

Nemažiau yra paplitusios B. Dva-rionio chorinės dainos. "Ant Nemuno kranto" (E. Mieželaičio ž.) iš filmo "Aušra virš Nemuno" yra bene labiausiai pamėgta, taipgi "Sesuo žydrioji Vilija" (S. Neries ž.), švelniai apdainuojanti tėvynės meilę. "Jaunystė" (J. Marcinkevičiaus ž.) patraukli, lengvo ritmo, liaudiška, paprastos choro struktūros. "Rain-gardo šaltinėlis" (J. Degutytės ž.) lyrinės, svajingos nuotaikos, be instrumentinio pritarimo. 1961 m. išleistas B. Dvarionio choro dainų rinkinys, kur yra "Prie upelio" (D. Urne-vičiūtės ž.), lyriška, svajinga; šešia-balsė "Žibutė" (M. Vainilaičio ž.); "Šienpiovių daina", būdinga liaudiniais elementais; "Penki chorai" lietuvių liaudies patarlių bei priežodžių tekstais ir kt.

Nemažą kūrybos dalį sudaro B. Dvariono muzika filmams. Jų yra trys meniniai filmai ("Marytė, "Aušra prie Nemuno" ir "Kol nevėlu") ir trys dokumentiniai filmai ("Tarybų Lietuva" 1950, laimėjo visasąjunginę premiją; "Neringa" ir "Nemuno žiotyse")- Be to, dar parašė muziką Šekspyro tragedijai "Otelas".

Aplamai charakterizuojant, Balio Dvariono kūrybai visų pirma būdinga paprastumas, nuoširdumas. Jo perdėm klasikinė percepcija pažymi visus jo veikalus. Savo harmonija jis klasikas, dažnai romantikas, kartais pabando paspalvinti modernesniais akordais, bet lyg iš netyčių, pagrindai lieka tie patys — klasikiniai -romantiniai. Sakinių konstrukcija irgi klasikinė. Dėl dažno liaudies motyvų naudojimo bei jų kartojimo labai taikliai jo dažnas kūrinys vadinamas rapsodiniu. Galima pasigesti jo kūriniuose daugiau kompozicinės technikos, ypač kontrapunktinės, ar motyvų vystymo bei perdirbimo. Bet ko jo veikalai turtingi, tai muzikinės logikos bei turinio, jie gero skonio, pilni polėkio, gilūs savo gilia rauda, lyg verkianti praam-žių lietuvio siela.
Prof. Balys Dvarionas palaidotas Palangoje, jūros ir pušynų aplinkoje. Taip. Jis palaidotas! Bet jis bus dar gyvas ilgai, ilgai savo kūriniuose!
Izidorius Vasyliūnas