ROMUI KALANTAI PRISIMINTI Spausdinti
Kino scenarijus, gautas iš Lietuvos

Ilgai ir tyliai teka vanduo, plaukia ledo lytys. Tolumoje, už santakos, po aukštu dangaus skliautu, miesto siluetas — bažnyčių bokštai, kryžiai. Trikampis šv. Jurgio bažnyčios frontonas su ornamentuotu kryžium. Tik kryžius, griežtai geometriškai telpantis į ekraną. Tas pats kryžius tarp Šventojo Jaučio ragų.
Seks titrai.

TAS MIESTAS TAS MIESTAS
JO MIESTAS
- DVIEJŲ UPIŲ PAGIMDYTAS
- ŠVENTOJO JAUČIO MIESTAS
Tas miestas su veidu, atgręžtu į Vakaro šalį, stovi ąžuolais apaugusių kalvų papėdėje jau penkis šimtus metų. Tarp ūkų kyla jo bokštai, kruvinai juodame saulėlydyje — pilies siluetas.
Išdarkyta, išrausta Rotušės aikštė, purvas ir ištrypta žolė. Nuo žemės, varganos ir išniekintos, kamera kyla aukštyn, į Rotušę, — ji, tik ji, visame ekrane, Baltoji nuotaka.
• ... grindinio purvą mala ratai, trypia kojos — aukštyn, nuo žemės purvo, katedra ekrane, sunki ir tvirta jos masė.
Maironio bareljefas, girdėti varpo dūžiai ir nutolstantis reverberacinis aidas: Kaip norėčiau. . . norėčiau . . .
Stiprėja varpo dūžiai. Aukštyn — į Varpų bokštą, jo sienos apaugę vijokliais. Ir — aukštyn
— į aukščiausiąjį miesto bokštą, kurio viršūnė netoli debesų, o papėdėje — išniekintas diev-namis.
Ir atgal, žemyn.
... tai nebe varpas, tai dusliai plaka širdis. Iš ekrano tamsos į Tave žiūri bronzinis knygnešys, prisidengęs akis. Jo brolis, bronzinis sėjėjas, kažkur įsakmiai rodo ranka. Šmėkšteli sena, laiko nublukinta nuotrauka — Nepriklausomybės paminklas su naiviomis gėlių puokštėmis.

Tuščias kambarys, pro siaurus langus krenta saulės spinduliai, senas krėslas. Ant apdulkėjusio stalo, narvelyje — negyva Vaižganto kanarėlė.
Tylus, taikus rytas. Kyla dūmai virš miesto stogų, uoste užšalę laivai. Seka eilė miesto panoramų nuo aplinkinių kalvų, ilgų ir liūdnokų. Paskutinioji — su tiltais ir ramiu upės vingiu.

Ir — aštrus varinės lėkštės garsas — vandenyje, priesmėlyje — aprūdijęs kryžiuočių kalavijas. Jaunas Vytautas žiūri į degantį Kauną.

Išklaipytas skausmo, medžio rievėmis nutekėjęs veidas iš Daugėlienės skulptūrų. Pabaidyti, klykiantys paukščiai virš miesto sodo. Tankas, netelpantis ekrane, buka, savim patenkinta jėga. Senos nuotraukos — vėliavos su svastika, rusų kariuomenė Kauno gatvėse. Vėl klykiantys, pabaidyti paukščiai virš miesto sodo. Kojos, daug kojų, daug netvarkingai, pašėlusiai bėgančių kojų, ir — dusliai krentantis kūnas.

. . . vėl paukščiai, juodi paukščiai, pranykstantys ekrano tamsoje . . .

VARPO DŪŽIAI, VIS STIPRĖJANTYS DŪŽIAI. PEREINANTYS Į BŪGNO DUNDESĮ. TAIP, TAI DUNDA BŪGNAS IKI KAULŲ SMEGENŲ, AZIA-TIŠKAS KARO BŪGNAS. TEN MIESTŲ AIKŠTĖSE DEGĖ CERKVIŲ KRYŽIAI IR PRIE LAUŽŲ SĖDĖJO SIAURAAKIAI RAITELIAI.



Vėjas šiurena gėles, padėtas ant sniego, prie miesto fontano. Toje Vietoje.
Vėl keletas miesto panoramų, ilgas ir lėtas saulėlydis toli, virš upių santakos, kur alma tuščios vandenų padangės.

ir — juodai baltame ekrane juda šakos, ąžuolų šakos, juoda kamienų masė ir desperatiškas surizgusių, į dangų šaukiančių šakų judėjimas. Užplaukia liepsna, juodos šakos ir liepsnos liežuviai, ir besiblaškantis, beformis, degantis kūnas, rėkia žmogus, rėkia iš skausmo . . .
Išnykstantis ir atplaukiantis ryškumas.

Siauroj, tuščioj, akmenimis grįstoj gatvelėj stovi ilgaplaukis, švelnaus pailgo veido, ir žiūri tiesiai į Tavo akis. Lėtai apnuogina krūtinę. Ten kairėje, kur širdis — dvi — pridegintos raidės — RK
RK — per visą ekraną.
Neužmiršk!
O Dieve brangus, Romai, ar Tau labai skaudėjo . . .