Eilėraščiai

Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ

ŠITUO MEDŽIU 1. Šituo, medžiu grosiu Tau, Viešpatie. Šituo medžiu į Tave artėsiu -- -- (žadėdama pavasarį ir paukščius.) Šituo medžiu apkalbėsiu Tavo grožį. -- -- 2. Šituo medžiu Tave prisišauksiu: Šituo medžiu Tave apverksiu : : : : : Šituo medžiu būsiu Tavo maža greitakalbė moteris. 3. Šituo medžiu apsaugosiu Tave nuo kaitros. (raudoną, griausmingą pavasarį.) 4. Šituo medžiu į žemę grįšiu — (saulė mano gyslose ir vėjas.) Gimimui. Ir jausiu Tave, kaip upę. Šituo medžiu. : : : : : : Ir tegul mano grįžimas būna šiltas ir gaivališkas. Tavimi peršviestas, Tavyje sudilęs. PUTNAM'AS, SPALIO MĖNUO 1. Spalvos išstūmė medžius iš miško -- -- Mano ilgos vaikštynės su lauku prasidėjo. 2. Antrą valandą po pietų (ties BUSY CORNER) saulė pavijo mane. — Išsivežė savo greitakelio himne VASARIS 1. Galvą dangaus mėlynumu apsivyniojus, (kaip minkšta skara) per mišką brendu. 2. Nesirūpink, žiema! tavo šalną ant savo kojų — (kaip topolių sidabrą) pavasariui nunešiu. SEKMADIENIS 1. Praėjęs palikai mane įsmeigtą: ploną karklo vytelę — upės krante. 2. Pastovėsiu dar, palauksiu — ir kai vanduo užšals, Tavo Veidą, ledo drobėje šaknimis išsikirsiu. ROŽIŲ DARŽE I. 1. kartok šiandien mane, visą dieną: rože. pirštus nusidažiau tavo spalva — kaip džiaugsmu. 2. o oda žydi raudonai kitas toks kraujo krūmas. II. Jau vakaras, jau sodas išburiuoja — ir gėlių spalva paskutinį kartą peršviečia mus. -- ---- ------ Greitai, tamsa pradės dainuoti, mano kambaryje — (už šių plonų užuolaidų), kaip nenutildamas paukštis. III. Visą raudonumą išsėmėt iš manęs. Tavo juodai - raudona liepsna mane gąsdina . -- -- -- -- -- -- -- -- -- -- -- -- Ir tas nežinojimas bėgioja žolėje — kaip voveraitė: iš kokio metalo šiandien mano dieną nuliesi. IV. 1. dabar tavo oda šviečia rėksmingu raudonumu. -- -- -- -- -- -- -- -- -- -- - - ir kažkas iš tavo raudos, rože! įsilaužė šiandien į vidų. 2. ir kaip negerai, kad kažkas iš tavo raudos įsilaužė šiandien į vidų -- -- : : : : : kur tavo žalumas sode, neišraunamas kaip ugnis. AKVARELĖ 1. pieva, perkrauta žalumu, perkrauti žalumu medžiai -- -- ir jų lapai (įsilieja į dangų), virpantys džiaugsmo ratai. 2. ir aš tokia: laiminga, nelaiminga, pilna nerimo. : : : : : prie upės nubėgsiu. ten dangus drėgstantis — nutrupės, nubyrės rojaus gabalais. 1. Norėčiau būti — upės vanduo, Kad galėčiau ką nors iš savęs išmesti. (Auksą arba gintarą, kuriuos padovanojai.) 2. Norėčiau būti — upės vanduo dabar, kad tavo balso tylą savo balse nuplaučiau. Ir tavo kūno šilumą. -- -- -- -- -- -- -- -- -- - Klausyk! savo lapais turiu dabar žydėti. Būti: ne tavo, bet savo didumo. Kol Kito rankos į namus perkels. RATELIAI (vyras ir žmona.) 1. To paties Medžio šaknys esame. Medžio kamiene viena širdis plaka -- -- Ir vasarą, kai dangus yra kasdieninis atsitikimas. Ir kai medis žiedais išplaukia: (lyg nesulaikomu džiaugsmo riksmu.) tada jau nieko nebereikia tęsti. 2. Tiktai tikėjimas vienas kitu, kai rankos pilnos vaisių. (Ir žaizdų daugiau nebesimato: kojose, rankose.) Tiktai tas tikėjimas vienas kitu, kai atsigulę į žemę: kartu su vaisiais, toli iškeliausime. Ir iš mūsų kūnų: iš mūsų sielų Vėjas išgaus — žalią, kaip paukštis, lengvai nubaidomą muziką. AVIS, AVIDĖ IR PIEMUO "Čia yra Mano Kūnas, Čia yra Mano Kraujas". -- -- -- -- -- -- -- -- -- -- ir tame apsikabinime Vynmedžio ir šakelės meilė yra: avis, avidė — ir Piemuo.