GABRIEL MARCEL 1889-1973 Spausdinti
Parašė K. Skrupskelis   
Gabriel Marcei, visuotinai pripažintas pagrindiniu krikščioniu egzistencialistu, mirė šių metų spalio 8 d. Su jo mirtimi nutrūksta dar vienas siūlas tos humanistinės filosofinės tradicijos, kuri, Kanto įkvėpta, siekė apibrėžti tikrąją tiksliųjų mokslų vietą. Iš pradžių Marcelis buvo filosofinio idealizmo įtakoj, domėjosi Hegeliu, jo pirmųjų svarbesnių raštų tarpe randame straipsnių seriją apie amerikietį idealistą Josiah Royce. Vėliau jis pasuko daugiau individualistinio, asmeniško filosofavimo kryptimi. Jis pirmasis prancūzuose priėjo egzistencialistinį nusistatymą. Beveik simboliniu sutapimu vienas iš jo paskutinių veikalų, The Existen-tial Background of Human Dignity, buvo 1963 m. išleistos paskaitos, skaitytos NVilliam James paskaitų vardu Harvarde. O James kaip tik ir teigdavo, kad bet koks filosofavimas išreiškia mąstytojo temperamentą ir kad kitaip ir negali, ir neturi būti. Marcelis 1929 m. priėmė katalikų tikėjimą ir buvo vienas iš labai ne-laugelio katalikų, kuris mūsų laikų humanistinėje filosofijoje buvo aktyvus dalyvis, o ne vien stebėtojas, istorikas.

Tiksliuosius mokslus Marcelis laiko problemų sritimi. Čia nusiasmeni-nęs tyrinėtojas stebi visiems bendrai prieinamus daiktus, juos suskaičiuoja, išmatuoja, padaro atranką, nustato priežastingumo ryšius, ir — problema išspręsta. Toksai mokslinis pažinimas yra būtinas, nes jis mus įgalina valdyti gamtą, vartoti ją savo reikalams. Tačiau mokslinė daiktų manipuliacija toli gražu tikrovės neišsemia, jos daug pasilieka, Marcelio žodžiais, metatechninėje plotmėje, nepasiduoda technikos priemonėms. Žmogus susiduria su būties paslaptimi, kurią atverti tegali tik filosofinis mąstymas, gyvo žmogaus mąstymas tam tikroje situacijoje. Pagal Marcelį, filosofavimas yra ribotas abiem atžvilgiais. Mąstytojas nėra koks bendras ir grynas protas, bet konkretus žmogus, asmuo. Iš antros pusės, jo mąstymas yra nukreiptas į tą tikrovę, kurioje jisai dabar gyvena, o ne į abstrakcijos keliu sukurtus vienas kitam lygius elementus. Tokiu būdu tikrasis filosofavimas yra konkretus, viso žmogaus visomis jo galiomis susidūrimas su jį supančia būtimi. Filosofas išreiškia tai, ką jis savo patirtyje randa, jo mąstymo vaisiai negali lygiai visiems galioti. Tačiau drauge Marcelis pabrėžia in-tersubjektyvumą. Priešais Descar-tes'o "aš mąstau" Marcelis savo filosofinį mąstymą grindžia principu "mes esame" — "mąstyti ne sau, bet mums". Pagal tai jo filosofinis mąstymas ir telkiasi ties tokiomis temomis, kaip žmogaus santykis su žmogumi ("aš" ir "tu"), ištikimybė, viltis, meilė.

Problemos nuo paslapties išskyrimas remiasi būties, buvimo sąvoka, kuri stovi visų Marcelio mąstymų centre. Kas yra būtis, buvimas? Pati Marcelio filosofijos samprata draudžia į šį klausimą atsakyti paprastu būties savybių sąrašu, jo galvojimo negalima išreikšti tezių forma. Būtis nėra lyg prieš mus gulįs objektas, nes mes patys joje dalyvaujame. Todėl ir reikia ją traktuoti ne šalia esančia problema, o paslaptimi, į kurią gilina-mės vidiniu susitelkimu. Prie būties prieiname ne vien tik protu, bet meile ir viltimi. Vienu atveju Marcelis šiaip išsireiškė:
Buvimas yra tai, kas atlaiko — ar atlaikytų — pilnutinę analizę, liečiančią patirties duomenis, kuri siektų juos žingsnis po žingsnio redukuoti į elementus, vis mažiau ir mažiau turinčius vidinės ar prasmingos vertės (The Philosophy of Existentialism, 1949, p. 14)

Pats Marcelis nemano, kad čia yra tiesioginis, tezinis ontologinės paslapties sprendimas. Priešingai, tai paslaptį tik gilina; tur būt, Marcelis to ir siekia. Jam svarbiau — kitaip ir negalima — nurodyti vietą, kur patys turime būties ieškoti. Ją rasime, kai stovėsime priešais tai, kas pasilieka analizei pasibaigus. Tokiu būdu, pagal Marcelį, būtis yra daugiau jaučiama, negu aptariama, — tai, ką prieiname, kai žodžiai ir sąvokos pasibaigia. Lygiai tiek pat, kiek šį būties neišsakomumą, Marcelis pabrėžia vertybinį jos aspektą, pavyzdžiui, kad ir šiame to paties veikalo sakinyje:
Viltis susideda iš teigimo, kad buvimo širdyje, už visų duomenų, už visų išradimų ir kalkuliacijų, yra paslaptingas principas, mano sąmokslininkas, kuris savo valia negali neteigti to, ką aš teigiu,
jeigu tai, ką aš savo valia teigiu, yra tokio teigimo verta ir iš tikrųjų yra viso mano buvimo teigimas (p. 28). Būtis nėra daiktas, viskam abejinga priemonė, kuri lygiai gali tarnauti tiek blogiui, tiek gėriui. Jau pati savyje būtis yra gera.

Šalia savo filosofinių raštų Marcelis yra palikęs nemaža dramų ir muzikinių kompozicijų. Tai neatsitiktinu-mas: "aš esu įsitikinęs, kad tik dramoje ir per dramą metafizinė mintis save pilnai bei konkrečiai suvokia ir suformuoja" (The Philosophy of Exist-entialism, p. 26) Drama ir muzika taip pat yra būties pažinimo būdai, gal net tobulesni už formalų filosofavimą, nes jais lengviau galima pajusti būties neišsakomumą.

Siekdamas filosofinio konkretumo, Marcelis negalėjo aplink save rasti vien tik tai, ką visi žmonės visais laikais randa, — mirties, kančios laisvės troškimo, Dievo misles. Rado jis ir tai, kas jo laikams buvo specialiai būdinga, ir Hitlerį su Stalinu, ir demokratijos vardan manipuliuojamas nuasmenėjusias mases. Kreipdamas dėmesį į dabartį, Marcelis negalėjo nepaliesti mokslo ir technikos. Iš vienos pusės, mokslinis pasaulio pažinimas žmonėms yra būtinas — Marcelis nemano, kad išganymas ateis mašinas sudaužius. Veikale Man Against Mass Society (prancūziška laida 1951 m., angliška — 1952) Marcelis pripažįsta, kad savyje techninė pažanga nėra blogybė, kad ji įkūnija tikras žmogaus proto galias ir į gamtos chaosą įveda tam tikrą suprantamumą. Tačiau, iš kitos pusės, technika neša žmogaus degradacijos grėsmę. Minėtą knygą Marcelis rašė dar perpildytas antrojo pasaulinio karo vaizdų, prieš akis jam stovėjo vis tobulinamos žudymo bei kankinimo priemonės. Bet technika žmogų griauna ne vien tik išorine jėga, ji griauna ir žmogaus vidų. Pagal Marcelį, pasinaudojimas bet kokia priemone, prie kurios sukūrimo patys neprisidėjome, reiškia tam tikrą degradaciją. Išorinių sąlygų tobulėjimas neina drauge su vidiniu žmogaus brendimu. Kuo daugiau prietaisų, tuo svetimesni daromės sau patiems. Grynai medžiaginis pasitenkinimas vis daugiau atstoja dvasinį džiaugsmą. Prietaisų gausybė skatina tingėjimą, pavydą ir gobšumą. Ar technikos pasaulį galima atpirkti? Pagal Marcelį, galima, jį atpirktumėm kūrybingumu. Kur technika yra kūrybinga, ten ji nėra degraduojanti.

Ar yra koks ryšys Marcelio mąstyme tarp būties paslapties ir šių dienų žmogaus problemų? Pats Marcelis į tai atsako teigimu, kad visur pasireiškia jo nesibaigianti kova prieš "abstraktumo dvasią", visur jo mintims vadovauja aistringa taikos ir harmonijos meilė. Mokslas gamtoje neieško individualumo, atsisako visko, kas nėra bendra ir visuotina; technika griauna žmogaus individualumą, paversdama jį paprastu ir nuo kitų nesiskiriančiu gėrybių vartotoju.

Marcelis gimė Paryžiuje 1889 gruodžio 7 d. Buvo išauklėtas intelektualistinėje, agnostinėje dvasioje. Teigiama, kad jo patirtis, dirbant Raudonajame Kryžiuje pirmojo pasaulinio karo metu, jį įtikino, jog nepakanka vien protinio problemų sprendimo. Šalia jau minėtų darbų, filosofijos srityje Marcelis dar paskelbė Journal mėtaphysiąue, 1927: Etre et avoir, 1935; Homo Viator, 1944; La mystėre de Petre, 1951; L'homme problematiąue, 1955; Prėsence et immortalitė, 1959.

Pagrindinis veikalas apie Marcelį būtų Roger Troisfontaines. De TExistence a Petre, 1953. Čia pateikta platesnė bibliografija. Iš veikalų angliškai paminėtinas Kenneth Gallagher, The Philosophy of Gabriel Marcei.
K. Skrupskelis