VLADO JAKUBĖNO KŪRINIŲ KONCERTAS Spausdinti
Parašė Algis Šimkus   
Antrajame Mokslo ir Kūrybos Simpoziume Chicagoje meninei kūrybai atstovavo vienas iškiliųjų dar Nepriklausomos Lietuvos kartos kompozitorių — Vladas Jakubėnas. Lapkričio 23 d. Marijos aukštesniosios mokyklos salėje buvo suruoštas ištisinis jo kūrinių koncertas, parodant šio brandaus kompozitoriaus kūrybos lyg ir skersinį piūvį. Programa pradėta dar 1935 - 41 m. sukurtomis dainomis "Ežerėlis" (F. Kiršos žodžiai), "Nejaugi vėl, o Dieve" (St. Santvaro) ir "Kiti sako, maža tu esi" (K. In-čiūros) bei kompozitoriaus antrosios ir trečiosios simfonijų dalimis. Šio ankstyvojo ir produktingiausio Vlado Jakubėno kūrybinio laikotarpio veikaluose aiškiai matoma solidi akademiška kompozicijos technika ir kūrybinė fantazija. Solo dainose Jakubėnas jau tada stipriai pasireiškė originalia muzikine mintimi.

Viduriniam Jakubėno kūrybos tarpsniui atstovavo dar Lietuvoje pradėto, nors nebaigto baleto "Vaivos juosta" temomis 1952 - 53 m. parašyta orkestro siuita "Miško šventė". Čia ryškiai pabrėžiamas ir iškeliamas liaudiškumas, nevengiant ir tiesioginio liaudies melodijų bei ritmų panaudojimo.

Iš vėliausio kompozitoriaus periodo parinkta daina "Mano deimantas" (J. Tysliavos žodžiai) ir choriniai veikalai: poema "Mano pasaulis" (Putino) ir B. Brazdžionio tekstui 1966 m. parašytas religinio pobūdžio "De profundis". Šiuose kūriniuose Vladas Jakubėnas yra jau pilnai nusistovėjęs kūrėjas su savitu nuosaikiai modernišku stiliumi, įdomia.harmonija, dažnai su senovinių tonacijų atspalviais, ir ilgesingai elegišku lietuvišku charakteriu, kuris sugeba išryškėti ir be tiesioginio liaudies melodijų sekimo.

Madas Jakubėnas yra savo kūryba stipriai įaugęs į žymiųjų lietuvių kompozitorių gretas ir be jo kūrinių retai apsieina bet koks rimtesnis lietuviškas koncertas, ypač kai tenka atstovauti lietuviškai muzikai svetimųjų tarpe.
Šis jubiliejinis koncertas, susijęs su kompozitoriaus 50 metų kūrybos ir 70 metų amžiaus sukaktimis, suruošta- sudėtine trijų Chicagos chorų iniciatyva, būtent "Dainavos' ansamblio ir evangelikų liuteronų Tėviškės bei Ziono parapijų chorų. Diriguoti pakviesta Alvydas Vasaitis, Chicagos muzikaliai publikai jau pažįstamas pianistas, koncertinis akompa-niatorius ir ilgametis Lietuvių Ope-ros dirigento pavaduotojas bei chormeisteris. Tačiau viešai diriguoti didesniam muzikiniam junginiui Vasai-čiui teko pirmą kartą.

Programai pradėti jaunasis dirigentas iškvietė patį kompozitorių, kuris, nors sunkiai nugaros negalavimo kankinamas, pravedė savo III-sios simfonijos antrąją dalį. Po to dirigento lazdelė perduota A. Vasai-čiui.
Vokalinę koncerto dalį pradėjo solistas Jonas Vaznelis, vienas sėkmingiausių mūsų koncertinių dainų interpretatorių, taip pat sukūręs atmintinų vaidmenų lietuvių operos pastatymuose. Šį kartą, deja, Vaznelio jautri A: ir lyriškai dainuojamai "Nejaugi vėl. o Dieve" publiką pasiekti vyko sunkiau. Debiutuojančio dirigento entuziastingų mostų skatinamas orkestras dainos akompanimentą iškėlė pirmon eilėn ir solistą gerokai nustelbė.

Romos Mastienės muzikaliai išpildyta "Laisvųjų daina" praskambėjo priimtiniau, kadangi ji buvo kompozitoriaus kiek mažiau pilnomis spalvomis orkestruota. Tačiau ir šioje dainoje solistei teko forsuoti, nenorint būti orkestro užstelbtai.

Dana Stankaitytė padainavo "Ežerėlį". Ši viena ankstyvųjų Jakubėno dainų ypatingai pasižymi savo efemerišku svajingumu ir trapumu. Ji yra tapusi viena populiauriausių jo kūryboje. Atrodo, kad šios švelnios dainos pritaikymas dideliam orkestrui nebuvo perdaug sėkmingas jos charakteriui išlaikyti. Nors Stankaitytė savo primadonos balsu prieš orkestrą ir atsilaikė, dainos žavumas bei intymumas nukentėjo.

Solistų dalį baigė tenoras Stasys Baras jam dedikuota daina "Mano deimantas". Matyt, kad šią dainą rašydamas Jakubėnas turėjo galvoje dramatiškai didvyrišką Baro tenorą. Iškili dainos melodija, muzikaliai ir patraukliai solisto vedama, skambėjo darniai ir išlaikė reikiamą pusiausvyrą prieš pilną orkestrą. Reikia šia proga pažymėti, kad St. Baras, pirmąkart sugrįždamas į sceną po ilgesnio sveikatos sunegalavimo, pasirodė pilname pajėgume ir puikioje formoje.

Jungtinis choras savo sudėtimi buvo tipingas daugumai šio laiko mūsų chorinių ansamblių: moterų skaičius viršijo vyrus beveik dvigubai. Tačiau, nepaisant tokio balanso, choras pasirodė sklandžiai paruoštas skambėjo išlygintai ir muzikališkai. Daugelyje vietų choras sublizgėjo tyliai švelniais niuansais, o pilno garsumo vietose aidėjo darniai ir disciplinuotai.

Šiame koncerte, greta jubiliato kompozitoriaus, debiutuojantis dirigentas neabejotinai buvo pagrindinė atrakcija. Jam šiame koncerte teko pasireikšti keliariopai: vesti orkestrą akompanuojant solistams, diriguoti "grynai" simfoninei muzikai ir pagaliau vadovauti didesniam orkestro, choro ir solistų junginiui. Alvydas Vasaitis pasirodė apvaldęs pirminius orkestrinio dirigento reikalavimus: turi gana aiškų ir švarų mostą, supranta ritminę diriguojamo veikalo slinktį ir sugeba pirmauti muzikiniame sambūryje. Tačiau gilesnės dirigavimo plonybės, tos, kurios dirigentą — takto rodytoją paverčia menininku burtininku, sugebančiu lazdelės mostu iš negyvų gaidų atgaivinti ir atkurti slapčiausius kompozitoriaus jausmus bei mintis, šiame koncerte liko dar užuomazgoje. Va-saičio pasirodyme pirmavo dirigavimo "technika" ir nepilnai apvaldytas orkestras, ypač pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų sekcijos.

Šie aspektai ypatingai išryškėjo grynai orkestrinėse dalyse. Platūs, nors "gracingi" ir ritmiškai tikslūs mostai retai kur teįstengė užmegzti tą nematomą, bet muzikoj būtiną dvasinį ryšį tarp dirigento ir muzikantų, kuris visą orkestrą paverčia lyg vienalyčiu instrumentu, vykdančiu vadovo valią. Rafinuotas Jakubėno II-sios simfonijos menuetas nuskambėjo monotoniškai, be reikiamų tonalinių ir frazuotės gradacijų. Panašiai ir "Miško šventės" septyniose dalyse publikai neteko išgyventi programoje įrašytų kontrastuojančių nuotaikų, pradedant miško vienumos tyla — pabudimu — šokiu — ir baigiant gaivališku finalo sujudimu. Rezultatas: kompozitoriaus genijaus kibirkštis liko glūdėti gaidų šifre. O juk ši siuita dėl jos muzikinės vertės buvo parinkta pasaulinio garso dirigento N. Malko ir buvo su nemažu pasisekimu atlikta Chicagos Grant Parko orkestro.
Stipriausią įspūdį paliko veikalai su choru. "De profundis" praskambėjo lygiai ir tvarkingai, nors pernelyg vienodai garsia nuotaika. Tai neleido pilnai pajusti šio veikalo liūdnai mistiško pobūdžio, padariusio išimtinį įspūdį ankstyvesniuose pastatymuose.

"Mano pasaulio" poemai tiek dirigentas, tiek choras bus pašventę bene daugiausia darbo bei pastangų. Jau iš pirmųjų šio veikalo taktų pasirodė, kad dirigentas veikalą yra rimtai išstudijavęs ir turi aiškų jo išpildymo planą. Jau pirmasis choro įstojimas, nors veikalo nuotaikai kiek per greitais tempais, darniai rišosi su orkestru. Sekančios solistų kvarteto ir bendros su choru dalys praskambėjo išlygintu balansu. Klausytojai gavo pajusti Jakubėno muzikos tikrąjį charakterį ir jos rimtai nuosaikų grožį. Čia atrodė, kad gerai paruošto choro bei muzikalių solistų paveikti ir orkestrantai staiga nuoširdžiau ir nuosaikiau įsijungė į bendrą ansamblį.
Kompozitorių, dirigentą ir nenuvalkiotos programos dalyvius Chicagos lietuviškoji publika, išsiilgusi naujų veidų ir veikalų, priėmė šiltai ir palankiai. Dalyviai apdovanoti gėlėmis ir . . . bonkomis, kurių į sceną nešti vis dėlto nederėjo.

Tikėkimės, kad Alvydas Vasaitis ateityje sugebės atsikratyti vietomis dirbtinio manierizmo ir tolimesniu darbu bei studijomis taps mūsų lietuviškajame gyvenime taip reikalinga nauja rimta muzikine pajėga. Drąsos, entuziazmo ir duomenų tam jis aiškiai įrodė turįs. Algis Šimkus