PENKIOS DEŠIMTYS METŲ AKADEMINEI SKAUTIJAI Spausdinti
Parašė JURGIS GIMBUTAS   
1.
Lietuvių išeivių akademinė skautija yra susibūrusi į Akademinį skautų sąjūdį (ASS), kurio yra trys šakos: Studenčių skaučių draugovė, studentų korporacija Vytis ir Filisterių skautų sąjunga. Prieš 12 metų studenčių ir studentų organizacijose buvo 310 narių, o filisterių apie 200. Šiuo metu studentų yra sumažėję, o filisterių padaugėję. Ass yra nepolitinė, ideologinė organizacija, besivadovaujanti skautybės idealais ir sudaranti integralią Lietuvių skautų sąjungos dalį. ASS darbai ir tikslai yra pagrįsti trimis skautybės principais: religiniu, tautiniu ir humaniškuoju. Organizacija siekia išlaikyti tautinį sąmoningumą išeivijoje, gina ir remia 1918.11.16 atstatytosios nepriklausomos Lietuvos valstybės reikalus.

Pirmasis akademinės skautijos vienetas įsikūrė Lietuvos universitete Kaune 1924 m. Tai buvo mišri studentų ir studenčių skautų draugovė, kurios nariai galėjo būti ir kurios nors kitos korporacijos nariais. Steigėjų tarpe buvo D. Kesiū-naitė. J. Dainauskas, P. Jurgėla, J. Kazakevičius ir kiti. Po kelių metų aštriau pradėję reikštis priešingumai tarp politinių grupių persimetė ir į draugovę. 1930 m. vieton jos susiorganizavo Studenčių skaučių draugovė (toliau SSD) ir studentų skautų korporacija Vytis. Jų nariai jau nebegalėjo būti ir kitose korporacijose. Po devynerių metų SSD turėjo apie 200, o Vyčio korp. 101 narius. Skautai akademikai dalyvavo bendrinėse Vytauto D. universiteto studentų organizacijose, kaip studentų atstovybėje, chore, sporto klube. Skautai akademikai buvo artimai susirišę su Lietuvos Skautų sąjunga, daug kas dirbo vaikų vienetuose, bet korporacijos nebuvo LSS padaliniai. Savo veikloje laikėsi skautiškųjų principų, sueigose negėrė ir nerūkė, ekskursuodavo gamton ir vasarą stovyklavo. Turėjo atskirus būrelius: menininkų, šach-
------------
Santrauka paskaitos, kurią autorius, dr. inž. Jurgis Gimbutas, Lituanistikos Instituto dabartinis pirmininkas, skaitė Akademinio Skautų Sąjūdžio 50 metų sukakties iškilmingame minėjime Chicagoje šių metų spalio 19.
------------------
matininkų, sporto, šaudymo, jūrininkų, atsargos karininkų. Kartą Vyčio korp. būrelis laimėjo studentų sportinio šaudymo rungtynėse pirmąją vietą, nurungdamas ir atsargos karininkų Ramovės korporaciją. 1938 - 1939 m. vytietis Algirdas Jurskis, vėliau profesorius ir Sibiro kankinys, buvo išrinktas V.D.U. Studentų atstovybės pirmininku.

Vilnių atgavus, abi skautiškosios korporacijos įsikūrė Vilniaus universiteto bendroje studentų ir studenčių draugovėje (pirmininkė Julija Liesytė). Jie rado naujus veiklos barus: šelpė nuo karo nukentėjusius, padėjo atsikurti lietuviškoms mokykloms buv. Lenkijos okupuotame krašte, surinkdami joms knygų ir mokslo priemonių, rengė lietuviškus pobūvius dar gerokai lenkiškame mieste. SSD garbės narys prof. Ig. Končius buvo pirmasis jau lietuviško Vilniaus universiteto valdytojas.

Klaipėdos Pedagoginiame institute 1935 m. buvo įsteigta studentų ir studenčių skautų draugovė. Jos vadovai buvo Rom. Medelis ir Br. Jurgelevičiūtė. Draugovės narių skaičius viršijo šimtą, o tai buvo apie 40% visų studentų.

Vyčio korp. ir SSD Lietuvoje turėjo garbės narių, kurių pasirinkimas parodo visuomeninę akademikų skautų orientaciją. Jie nenorėjo pasiduoti nei Lietuvos Skautų sąjungos priklausomybei, nei valdančiosios ar opozicinių partijų įtakai. Brangino akademinę autonomiją ir neieškojo protekcionizmo. Pirmieji garbės nariai buvo pirmasis Lietuvos Skautų sąjungos šefas dr. Jurgis Alekna (dar prieš skautų s-gos suvalstybinimą), pro f. kan. M. Morkelis, kiek vėliau — rašytojas kun. J. Lindė - Dobilas, prof. St. Kolupaila, pro f. Ig. Končius, prof. kan. Bl. Česnys (korp. globėjas universitete), kun. Kr. Čibiras (globėjas Vilniaus un-te nuo 1940 m.); SSD garbės narės dar buvo S. Čiurlionienė, V. Jonuškaitė, prof. J. Žilinskas. Tai vis intelektualai, žavėję studentus savo idealizmu, o kartais ir nenuoramiška dvasia. Garbės narių eilėje nebuvo ministrų, generolų ar turtuolių. Gal užtai gyvenimas atitinkamai atsilygino filisteriams: nė vienas nepateko į aukštas valdžios vietas, bet nemaža jų iškilo moksle ar

Studenčių Skaučių Draugovė ir korporacija Vytis su svečiais savo metinėj šventėj Kaune 1936 m. pavasarį. Iš S. Girdauskienės rinkinio

profesijose. Vien tik Lietuvos universitetuose buvo 18 asistentų ar profesorių, išaugusių akademikuose skautuose.

Karo okupacijose žuvo ar buvo ištremti Sibiran mažiausiai 24 skautai akademikai, tarp jų jauni profesoriai inž. Juozas Milvydas, teis. Alg. Jurskis, teis. Vyt. Jurgutis. Mykolas Naujokaitis pasižymėjo sovietinės okupacijos rezistencijoje. Dar prieš karą mirė moksle pasižymėjęs istorikas Paulius Šležas, vienas iš korporacijos steigėjų. Iš kitų filisterių, dirbusių Lietuvoje, prisimintini biologas V. Augulis (mirė Amerikoje), inž. J. Daniliauskas (dabar Danys Kanadoje), prof. Stepas Kairys (mirė Kanadoje), gyd. D. Kesiūnaitė (mirė Clevelande), dr. H. Lukaševičius, prof. dr. Č. Masaitis, ekon. K. Palčiauskas, teis. dr. Al. Plateris, muzikas teis. Algis Šimkus, gyd. M. Budrienė, gyd. Jonas Naujokaitis, red. Br. Kviklys. Pastarieji aštuoni gyvena Amerikoje.Po karo okup. Lietuvoje pasižymėjo moksluose ar literatūroje bent šeši filisteriai.

1946 - 49 metais Vokietijoje studijavo tūkstančiai lietuvių. Jų tarpe atgijo ir akademinė skautija, vėl subūrusi apie 200 studentų-studenčių. Tada ASS pirmininkavo prof. Ig. Končius. (Smulkiau apie tą ir kitus laikotarpius galima rasti Broniaus Kviklio 1954 m. išleistoje knygoje "Akademinė skauti-ja"). Peršokdami jau geriau prisimenamus akademinės skautijos metus Amerikoje ir Kanadoje, dar paminėsime Akademinės skautijos leidyklos darbus. Dar prieš leidyklai susiorganizuojant. ASS 1952 m. išleido A. Schroeterio 1553 metų **De Fluvio Memela Lithuaniae" faksimilinę laidą su plačiu prof. S t. Kolupailos įvadu, o 1953 m. — St. Šalkauskio "Skautai ir pasaulėžiūra" III laidą, kurioje filosofiškai pagrįsti skautiškosios ideologijos principai. Pastaraisiais metais leidykla išleido penkias knygas, kurių naujausioji yra Stepono Kolupailos monografija. Leidyklai vadovauja R. Dirvoms. Nuo 1951 m. ASS leidžiamo "Mūsų žurnalo pirmuoju redaktorium buvo Br. Kviklys, o dabar redaguoja L. Grinius. Skautų akademikų Vydūno Jaunimo fondas per 12 metų sutelkė per 50,000 dolerių ir išdalijo studentų stipendijoms, lietuviškoms knygoms leisti, premijoms. Jam dovauja V. Mikūnas. Kasmet rengiamos stovyklos sutelkia ne tik organizacijos narius, bet ir jų šeimas bei draugus. ASS centro valdybai dabar pirmininkauja E dm. Korzonas.
Jau išeivijoje baigė universitetus ir pasižymėio eilė filisterių: dail. prof. Br. Jameikienė, prof. dr. I. Užgirienė, inžinieriai daktarai A. Avižienis, V. Klemas. A. Kliorė, A Kulnavičius (architektas), St. Matas. R. Viskantas, dail. K. Zap-kus, prof. dr. Br. Vaškelis, buv. JAV LB Tarybos pirm. inž. V. Kamantas, inž. A. V. Dundzila, inž. E. Vilkas, prof. dr. T. Remeikis. Tai tik jų dalis. Apie kitus mažiau žinome. Mūsų pageidavimas visiems jaunesniesiems akademikams skautams ir filisteriams: nenutolkite nuo lietuvių bendruomenės, kad ir po dešimties metų, vėl švęsdami sukaktį, jūsų nepamirštume. Kitas pageidavimas, taikomas ypatingai dar studijuojančiam skautiškajam jaunimui: susidomėkite lituanistika. Turime daug technologų ir gydytojų, o lietuvių mokslui ir kultūrai kelti reikia daugiau istorikų, literatų, kalbininkų. Ir šalia praktiškųjų profesijų galėtų būti vietos lituanistinėms studijoms, jei tik norima.

2.
1974 metų vasaros jubiliejinio ASS suvažiavimo nutarimai, paskelbti Dainavos stovykloje, įpareigoja akademikus skautus "išvystyti kūrybingą akademinį veikimą, skleisti lietuvių kultūros apraiškas kitataučių tarpe, išlaikyti visapusiškos lietuvybės aspiracijas, siekti bekompromisinio Lietuvos nepriklausomybės atstatymo". Tai yra esminiai nutarimų uždaviniai. Džiugu, kad akademikų skautų pusės šimto metų jubiliejiniai nutarimai koncentruojami į reikalą ugdyti lietuviškąją kultūrą akademiniame lygyje. Tikiu, kad mūsų subrendusių apsišvietusių skautų tikrasis kelias į savąją visuomenę ir į mus supančią Amerikos visuomenę yra kaip tik toks. Kitaip sakant, su šviesuolio dėmesiu lituanistikai, su rimtu įsigilinimu į lietuvių kultūros praeitį, dabartį ir kūrybą.

Lituanistika vadiname mokslų visumą apie lietuvių tautos dvasinės srities kūrybą: istoriją, kalbą, literatūrą, tautosaką, etnografiją, meną ir kt. Ta kryptimi pasuko ir kelių pastarųjų metų "Mūsų Vyčio" žurnalo turinys. Prieš konkrečiau nagrinėjant, kokiu būdu galima būtų daugiau sudominti akademikus skautus lituanistika, pravartu pažiūrėti, kokioje lietuvių išeivių visuomenėje egzistuojame. Metams slenkant, tokioje organizacijoje, kaip mūsoji, natūralu, kad vyresniųjų skaičius prašoka jaunesniųjų skaičių, nes subrendusio amžiaus skalė yra ilgesnė už vaiko ir jaunuolio. Linkėdamas mūsų šviesuoliams įsigilinti į lituanistiką, turiu galvoje apsišvietusius žmones, europietiškai tariant, inteligentus. Manau, kad mūsų filisteriai ir dalis studentų tokie yra, arba galėtų būti. Nesakau intelektualai, nes ta sąvoka ne visada apima profesionalus. Tačiau ir profesionalų pareiga būti šviesuoliais.

Deja, yra tamsuolių tarp profesionalų, net ir profesorių siaurose specialybėse. Tai tokie, kurie nesidomi nei lituanistika, nei kultūra platesniąją prasme, bet pasitenkina tik savo specialybės lektūra bei populiarąja spauda. Tokie nešviesuoliai susvetimėja patys sau, pasidaro eiliniai kasdienio gyvenimo vartotojai. Šiuo atžvilgiu akademikams skautams reikia budėti, kad mūsų kilnusis šūkis Ad meliorem nebūtų tik reklaminė etiketė.

Mūsų šviesuoliai, išėję savo jaunystėje skautiškąją mokyklą, skiriasi nuo kitų tuo, kad juose yra įdiegtas pasiryžimas būti ne bet kokiu lietuviu, o tuo geresniuoju, kuris siekia aukštesnių, prasmingesnių tikslų savo gyvenime. Akademiš-kumo skraistė reikalauja nesustingti, o vis siekti daugiau žinių ir dalytis jomis su kitais. Bet kiek tokių šviesuolių iš tikro turime? Ar nebus jie tik išimtys? Nepaslaptis, kad mūsų prasimušusioje viduriniojoje kartoje neretai pasirodo, kad juo turtingesnis, juo ir šykštesnis. Įsijungimas į šviesuolių eiles reikalauja ir laiko, ir pinigų. Žinoma, kalbu ne tik apie skautus akademikus, bet aplamai apie lietuvių išeivius, kuriuos yra paveikęs amerikoniškasis mamonos kultas. Iškeldami akademiko skauto ir aplamai lietuvio šviesuolio uždavinius savoioie visuomenėje, išskiriame mums likimo uždėtą ypatingą reikalą — lietuviškosios kultūros tęsimą ir jos ugdymą, lituanistinių studijų puoselėjimą ir tos srities mokslinę kūrybą.

Pastaraisiais metais pastebime Amerikos šviesuomenės susidomėjimą savo tautine kilme, etniškuoju paveldėjimu. Lituanistikos studijos galėtų esmingai papildyti tokį sąjūdį ir kartu kelti lietuvių kultūrinį lygį bei svorį Amerikoje. Dabar gausiau turime priemonių ir išteklių, nei jų turėjome prieš 25 metus. Tada čia beveik neturėjome lituanistinės literatūros, nei savų enciklopedijų, nebuvo nė lituanistinių ar aplamai baltiškų studijų programų universitetuose. Dabar jau turime visa tai, svarbiausia, turime jaunesnių išsimokslinusių lituanistų. Deja, neturime ištisos naujos lituanistų kartos, kuri galėtų pavaduoti iš šio gyvenimo pasitraukiančius. Latviai ir estai išeivijoje mus gerokai pralenkė. Tatai ryškiai matyti, pavyzdžiui, Journal of Baltic Studies tomeliuose: iki šiol gal tik dešimtadalis to akademinio žurnalo bendradarbių buvo lietuviai, o paskutiniajame numeryje jau nėra nė vieno lietuvio autoriaus ar recenzento. Dabar jau turime tokias organizacijas lituanistikai puoselėti, kaip Lituanistikos institutas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Association for the Advancement of Baltic Studies, Lietuvos Istorijos draugija. Turime Lie-


Akademinio Skautų Sąjūdžio suvažiavimo dalyviai 1974 m

tuvių Fondą ir kelis mažesnius fondus, skiriančius lėšų lituanistikos mokslo veikalams parašyti if išleisti. Lituanistikos institutas buvo atkurtas Amerikoje prieš 23 metus buvusiųjų Lietuvos profesorių su 26 nariais. Dabar jis turi per šimtą lituanistų, kurių didžioji dalis yra pajėgūs dirbti ir yra pasiekę aukštų mokslinių kvalifikacijų. Turime potencialą minėtosioms organizacijoms augti, jei nepasiduosim apatijai ir materializmui.

Labai svarbu, kad turime porą aukštesnio lygio lietuviškų žurnalų — tai "Aidai" ir "Metmenys", be to, angliškasis "Lituanus". Turime trejetą serijinių leidinių, kurie daug vietos skiria lituanistikai, būtent: Lituanistikos Darbus, LKMA Metraščius bei Suvažiavimų darbus, Lietuvos Istorijos draugijos "Tautos praeitį". Be to, Pabaltijo studijų puoselėjimo draugijos leidiniai (anglų kalba). Tik ar pakankamai pasinaudojame tais leidiniais ir žurnalais? Sąlygos lituanistikai studijuoti dabar yra geresnės, nei seniau. Suminėtuose leidiniuose ir organizacijose pasireiškia eilė akademikų skautų. Jų tikrai galėtų būti ir daugiau: toks yra mano jubiliejinių linkėjimų taikinys. Lituanistinio darbo laukai platūs ir neišnaudoti. Kalbu tik apie lituanistus išeivijoje. Lietuvoje jie dirba, kiek galėdami, ir be mūsų pagalbos. Amerikoje gali viskas baigtis su dabartine vyresniąja ir viduriniąja karta, jei pastaroji nesusitelks ir nepasirūpins lituanistų prieaugliu. Naujųjų išeivių gal tik pusė yra Lietuvių Bendruomenėje. O koks nuošimtis mūsų jau Amerikoje priaugusios kartos yra Lietuvių Bendruomenėje, kiek jų skaito lietuviškąją spaudą ir knygas, kiek jų duoda lietuvių fondams?

Analizuojant dabartines lituanistinio darbo sąlygas ir uždavinius Amerikoje, negalima izoliuotis nuo Lietuvos. Kad ir prispausti okupacinio režimo, mūsų tautiečiai tėvynėje labai daug dirba lituanistikai ugdyti. Mes mokame skaityti ir tarp eilučių, atskirti tiesą nuo propagandos. Tik sažiningai studijuodami Lietuvos lituanistų darbus, galėsime pastebėti tas spragas, kurias turėtume užpildyti, gyvendami čia mokslo laisvėje. Jei nustotume kultūrinių kontaktų su Lietuva, mūsų lituanistikos darbai galėtų nusmukti iki anachro-nistiškų "rato išradimų". Suprantame, kad dėl politinių sąlygų mūsų kontaktai su okupuoto Lietuvos lituanistais tuo tarpu lieka apriboti tik iš ten gaunama literatūra. Asmeniški kontaktai sunkiai įmanomi. Savo darbų negalime jiems pasiųsti. Mūsų jaunesniajai kartai tos galimybės yra kiek geresnės, nei vyresniesiems. Pasitaikau: progas aplankyti Lietuvą studijų tikslais reikia rim-

R. Vaitekūnas Sviedinys (1966, aliejus)

tai svarstyti, nepasiduodant emocijoms. Bet visada lieka pavojus, kad nuvažiavusius studijuoti okupanto pareigūnai mėgins verbuoti komunistinei akcijai Amerikoje. Tačiau visos problemos kontraversiškumas Amerikos lietuvių visuomenėje neturėtų padvigubinti dar tebesančią geležinę uždangą.
Grįžtant prie pagrindinių jubiliejinių linkėjimų — įsigilinti į lietuvybę per lituanistines studijas, — galima skirti dvi pakopas: pirma, susipažinti su lituanistikos pagrindais, antra, moksliškai dirbti čia prieinamose lituanistikos srityse.

Susipažinimui, arba apsišvietimui, žinoma, jau po šeštadieninių lituanistikos mokvklų turime šias galimybes:
1) skaityti abudu kultūros žurnalus ir vieną kitą lietuvišką laikraštį; pirkti ir skaityti po keletą lietuviškų knygų kasmet;
2) domėtis lietuviškomis kultūrinėmis organizacijomis ir įsijungti į kurią nors, neskaitant savojo Akademinio Skautų Sąjūdžio;
3) lankyti lietuviškus renginius, ypač paskaitas, seminarus, vasaros stovyklas;
4) lankyti lietuvių kalbos ir kitokius lituanistikos kursus universitetuose, kur yra tokia galimybė.

Reikia suprasti, kad bet ką skaityti, pvz., tik aktualijas laikraščiuose, dar nėra intelektualinė skaityba. Tik aukštesnio lygio lektūra yra tikra skaityba. Tatai taikoma ir lituanistikos studiioms. (Apie tokį skaitymą, kuris žadina mąstymą, apie intelektualinį analfabetizmą ir kaip to išvengti, iš esmės parašyta dr. Juozo Girniaus knygoje "Idealas ir laikas").

Jeigu toksai elementarus ir minimalus dėmesys lietuvių kalbai ir kultūrai, kaip suminėjau, galėtų patenkinti ne vieną čia augusį lietuvį jaunuolį, tai skauto filisterio smalsumas ir veržlumas neleis sustoti toje pirmojoje pakopoje. Akademiškų ambicijų šviesuoliui iškils nenumaldomas noras įsigilinti į kurią nors lituanistikos šaką. Ne tik humanitarui, bet ir kitų profesijų šviesuoliui yra natūralu pamėgti tą ar kitą humanitarinę sritį, pavyzdžiui, istoriją, menotyrą ar literatūrą. Čia jau pakiltume į aukštesniąją lituanistinių studijų pakopą. Rūpėtų ne tik gerai susipažinti, bet ir savuoju įnašu prisidėti — rašyti,

R. Vaitekūnas Laivelis (1966. aliejus)

kalbėti, diskutuoti, ypatingai su jaunimu. Toksai lituanistas mėgėjas jau susidarys savo pamėgtosios srities biblioteką, pasinaudos ir kitomis bibliotekomis, prenumeruos lietuviškus ir kitų kalbų specialius leidinius. Jis lankys ir mokslinius suvažiavimus, įsijungs į atitinkamą organizaciją, kur priimami ne tik jau pasižymėję mokslininkai, bet ir aspirantai. Visuomeniškai nusiteikęs lituanistikos aspirantas neužsidarys savo namuose, o atvers duris jaunimui, pagelbės jam, nurodydamas literatūros, paskolins savo retesniuosius leidinius. Tai ne vizija, o realus gyvenimas, nes turime ne vieną filisterį, kurie jau eilę metų vykdo lituanistikos misionieriaus uždavinius. Tik reikia daugiau tokių, kad mūsų knygų ir žurnalų leidėjams nebereiktų skųstis skaitytojų mažėjimu. Lietuviškieji piniginiai fondai neturėtų stokoti gerų kandidatų stipendijoms lituanistikai studijuoti, kad ir kaip šalutinę šaką. Sukuriant gyvesnį lituanistinį sąjūdį Amerikoje, bus daugiau prasmės pasitempti ir jau užsirekomendavusiems lituanistams mokslininkams, kad patenkintų kylantį pareikalavimą naujiems mokslo veikalams. Jei savo laiku istorikai nagrinėjo ir tebenagrinėja lituanistinį sąjūdį XIX a. Mažojoje Lietuvoje (buv. Rytprūsiuose), tai ateities istorikams turėtume palikti dėmesio vertą lituanistinį sąjūdį Amerikoje XX amžiaus antrojoje pusėje.

Dera prisiminti neseniai "Akiračiuose iškeltą istoriko dr. Juozo Jakšto mintį: jei Lietuvos istorikas įveikia sunkumus svetimoje aplinkoje ir stoja į istorijos mokslo darbą, tai jis savo darbuose labiau pakryps į bendrą istorinį vyksmą. Jis links supinti savo krašto istoriją ar bet kokią tyrinėjimo sritį su visuotiniu vyksmu. Tą mintį galima praplėsti ir į kitus lituanistinius mokslus. Turint galimybę susipažinti ir su kitų tautų specifika, atsiveria platesnė perspektyva ir gilesnis žvilgsnis. Tokios galimybės tuo tarpu yra ribotos Lietuvoje dirbantiems lituanistams. Tad prie minėtųjų linkėjimų lituanistiniam sąjūdžiui ugdyti reikia pridėti dar šį: išnaudokime turimąją laisvę ir išteklius pažinti pasaulinę literatūrą, susijusią su pasirinktąja lituanistikos sritimi. Pasimokysime, o gal rasime progų parodyti daugiau lituanistikos lobių ir ki-

Vladas Vaičaitis Gatvė. Nuotr. A. Kezio, S J.

tataučiams. Dėl to dar kartą nukreipiame viltingą žvilgsnį į Pabaltijo studijų puoselėjimo draugiją, kuri įjungia į baltiškąsias studijas ir kitų tautų mokslininkus. Mūsų kultūrinis reiškimasis už lietinių visuomenės ribų turi kelti lietuvių tautos svorį pasaulyje.

Pabaigai dera vėl grįžti į Akademinį Skautų Sąjūdį, ypatingai į filisterių sąjungą. Dar neišnaudojome visų galimybių augti skaičiumi, nes turime prieauglio studentuose, tik kaip jį sumobilizuoti? Reiktų pagalvoti apie lituanistikos mėgėjų sekcijas filisteriuose kartu su studentais. Tokios sekcijos galėtų užmegzti glaudžius ryšius su atitinkamomis mokslinėmis draugijomis. Sekcijų narių sąrašai galėtų pagelbėti Lituanistikos institutui ir kitoms jau minėtosioms draugijoms platinti savo leidinius, kviesti svečius į suvažiavimus ar simpoziumus. Sudarytume platesnę visuomeninę atramą tiems, kurie jau ugdo mokslinę lituanistiką. Skautams lituanistams pasidarytų prieinamesnį specialistai ir jų bibliotekos. Mano giliu įsitikinimu, akademinių polėkių organizacijai reikia dar giliau įprasminti savo egzistenciją. Siūlomasis lituanistinis sąjūdis yra reali ir svarbi lietuviškosios veiklos sritis.