AR ĮMANOMA LIETUVIAIS NEBŪTI? Spausdinti
Parašė VYTAUTAS JANAVIČIUS   
Iš Australijos lietuvių studijinių diskusijų
Lietuvių Bendruomenės Krašto valdyba kas antri metai rengia Studijų dienas. Šiemet jos įvyko trečią kartą Velykų metu Adelaidėje (pirmosios dvi — Melbourne) ir buvo skirtos santykiavimo su Lietuva temai. Bendroji diskusijų tezė buvo taip formuluota: "Neišvengiama, kad išeivijos lietuviai nyks tautiškai ir kultūriškai, jei neužmegs kolektyvinių ryšių su pačia tauta, kuri yra mūsų lietuvybės šaltinis". Detaliau ši bendroji tezė buvo diskutuojama trimis simpoziumais. Pirmasis simpoziumas svarstė klausimą, kaip mes bendrausim su lietuviais Lietuvoj dabar ir jei santykiai pagerėtų. Šiuo klausimu kalbėjo dr. V. Doniela, dr. D. Viliūnaitė ir Pr. Pusdešris, vadovavo J. Reizgytė. Antrasis simpoziumas nagrinėjo, kaip išeiviai galėtume padėti Lietuvai. Į šį klausimą ieškojo atsakymų dr. R. Zakarevičius, Stačiū-nas ir G. Žemkalnis, simpoziumui vadovavo dr. A. Stepa-nas. Trečiajam simpoziumui diskusijų pagrindu buvo pateikta tokia tezė: "Išeivijoj lietuvių skaičius mažėja ir mes fiziškai nykstame. Tuo pačiu nyksta ir mūsų tautinė kultūra. Kadangi nėra vilčių, kad mūsų eiles^papildytų nauji emigrantai iš Lietuvos, neišvengiamai esame priversti pasinaudoti dabartiniais kultūriniais laimėjimais Lietuvoje. Yra faktas, kad dabartinė tautinė kultūra Lietuvoje kyla, o išeivijoje smunka". Šią tezę diskutavo, vadovaujant dr. K. Kemežiui, L. Urbonas, A. Karazijienė ir V. Janavičius.

Australijos LB krašto valdybos narė jaunimo reikalams Lidija Pocienė, šių Studijų dienų organizatorė, pateikdama apie jas informaciją, parūpino žurnalui ir dedamąjį rašytojo Vytauto Janavičiaus, knygos "Pakeliui į Atėnus" (1962) autoriaus, pasisakymą. Antraštė parinkta iš šio pasisakymo. — Red.
Priėmę aksiominėmis tiesomis sugestijas, kad mes išeivijoje fiziškai išnykstame ir kad mūsų kultūros lygis yra smunkantis, o Lietuvoje kylantis, neišvengiamai turime prieiti išvados, jog, nenorėdami visiškai ištirpti svetimųjų tautų jūroje, turime naudotis Lietuvoje pasiektais kultūriniais laimėjimais. Taigi, šita prasme tiktai teigiamas atsakymas teįmanomas. Diskusijai nėra vietos, jei nebent klaustume, kaip grynai techniškai šitą užmojį vykdyti. Bet tai nebeįeitų į mano temą.

Tad tuo savo žodį ir užbaigčiau, jei patsai man pavestosios temos suformulavimas nebūtų toks įdomus. Jis įdomus ne tiek savo originalumu ar aktualumu, kiek, priešingai, savo banalumu ir nenuoseklumu, mūsų laiko dvasiai taip charakteringomis ypatybėmis. Žodis "kultūra'' naudojamas tokiame kontekste, kad nėra pagrindo abejoti, jog kultūra įsivaizduojama savotiška kasdieninio sunaudojimo preke, sakytume, duonos kepalu, kurio galima daugiau ar amžiau atsiriekti, juo maitinantis palaikyti gyvybę, o jį atmetus mirti badu, arba, kaip išsireikšta — fiziškai išnykti. Gyvos kalbos vengimas ir vietoje tikrų, poetiškų ir kartu paprastų žodžių įvedimas keistų kiber-netiškų konstrukcijų irgi yra vienas iš apgailėtinų mūsų laiko bruožų. Pažvelkime tad į mūsų amžių ir paieškokime jame vietos lietuvybei.

Paskutinieji pusantro šimto metų yra bene nuostabiausi ir baisiausi žmonijos istorijoje. Jie pasižymi pramonine revoliucija, rachitiškais vaikais, gimstančiais dvokiančiose, suodinose gatvėse, mašinų su jų nenumalšinamu alkiu išradimu, aplinkos užteršimu ir sibaritišku mažos žmonijos dalies gerbūviu, tiesiog proporcingu didėjančiam daugumos skurdui. Bet dar anksčiau, prieš žmogui užteršus savo aplinką, prasidėjo daug rimtesnis, specifiškai žmogui daug mirtingesnis pavojus, būtent kalbos užteršimas, kurio tik mažą pavyzdį paminėjau. Pirmąjį pavojų visi jau pastebėjo, antrojo — žmogus nenori maryti ir tik mažai balsų stengiasi į jį atkreipti dėmesį.

Taip pat niekad prieš tai nebuvo taip dažnai vartojamas žodis "kultūra". Jis naudojamas įvairiausiuose sąryšiuose, tiek daiktavardžiu, tiek veiksmažodžiu ar būdvardžiu. Atsirado įvairių jo derivatų, kaip kultūros lygis, kultūrinis laimėjimas, kultūros sargas, kultūros darbuotojas, kultūrininkas, kultūrinimas, kultūros skatintojas, kultūros stabdis, kultūringas arba nekultūringas, kultūrinis įnar šas, kultūrinė vaga, kultūrinis akligatvis, kultūrinis horizontas, kultūrinė vertybė ir taip be galo. Tur būt, neperdėsiu, tvirtindamas, kad net ir inteligentiškiausias slaptų kodų dešifruotojas nesugebėtų šitų sąvokų procesijoje surast bendro vardiklio susidaryti vaizdui, kas pagaliau yra toji kultūra. Slaptų kodų dešifravimas pagrįstas prielaida, kad ieškoma turininga informacija. Tik nesąmonės negalima dešifruoti. Nesąmonę teįmanoma eksponuoti. Tebūnie tai visuomet mūsų uždaviniu, ne tik šiandien.

Kas tad yra toji kultūra? Kaip mes ją apibrėžtume? Ieškodami bendro vardiklio anksčiau minėtuose pavyzdžiuose, nieko nepasiektume. Laimė, mūsų žodynas dar nėra visiškai užterštas, ir kai kurie mokslai dar tebesinaudoja disciplinuota kalba. Mes žinome apie religinį dievų kultą. Žinome, kad geologiniai sluoksniai liudija apie kadaise klestėjusias, vėliau mirusias ir uolienoje pėdsakus palikusias gyvūnijų kultūras, įskaitant taip pat ir žmogaus gyvenvietes. Žinome ir apie bakterijų kultūras, kaip jos biologų suprantamos. Iš šitų sąvokų, tiksliau — realių, matuojamų fenomenų, jau galima susidaryti tikslesnį vaizdą. Apsiriboję gyvybes apraiškomis kultūros sąvoką taip apibrėžtume:

Kultūra yra erdvėje ir laike ribota daugelio individų koncentracija, kurių egzistenciją sąlygoja ir kurių visus tarpusavo santykius sieja visiems bendra idėja.
Kaip matome, šita prasme žmogaus kultūra niekuo nesiskiria nuo bet kokios kitos gyvybės kultūros. Taip pat iš šito seka, kad yra neįmanoma žodžiu "kultūra" aptarti laimėjimą, pralaimėjimą, arba vertybes, nes nei jos kilmė, nei jos raison d'etre mums nežinomi. Kai kuriomis kultūromis, tarp jų bakterijų kultūromis, mes galime manipuliuoti. Mes galime jas perkelti iš vienos vietos į kitą, galime jas išauginti ir numarinti, jomis užsikrėsti arba nuo jų imunizuotis. Sunku betgi analogiškai galvoti apie žmogaus kultūrą. Tai darydami, savyje pajuntame tiek loginį, tiek emocinį pasipriešinimą, tarsi tokioje analogijoje slypėtų vidinis prieštaravimas. Iš tikrųjų, tasai nenoras turi pagrindą. Prieštaravimas glūdi tame, kad kas manipuliuojama, sudaro pačią mūsų egzistencijos esmę. Elementarinė manipuliacijos sąlyga yra būti šalia manipuliuojamo objekto, ne jo integraline dalimi. Šitas sugebėjimas vienu metu save objektyviai suvokti ir kartu visiškas likiminis bejėgiškumas yra išimtinai žmogiškas bruožas, niekur kitur gamtoje neužtinkamas. Tai karaliaus Edipo tragiką, tai Antigonės priekaištas Kreonui. Todėl ir Zaratustra yra juokdario išvejamas iš miesto: ne Zaratustra, o juokdarys yra integrali kultūros dalis. Zaratustra — manipuliatorius, juokdarys — norinčios pasilinksminti minios dalis. Ko gi kito pasigenda Faustas, kuomet retortomis, brėžiniais ir knygomis užverstoje laboratorijoje jisai įsisąmonina nieko nesužinojęs, bet praradęs gyvenimą? Matydamas linksmą minią gatvėje, jisai pasiilgsta tos "egzistenciją sąlygojančios ir visus siejančios idėjos", kurios jisai veltui ieškojo pageltusiuose pergamentuose ir tik kurioje žmogus sugeba rasti išsipildymą.

Tik šitame sąryšyje suprastinąs ir net pateisintinas nerimas šiandieniniame jaunime. Tasai ko-munijos, bendros tikrovės ilgesys, kaip tik to paties, ką įžiūrėjome kultūros esme, stumia juos atsiskirti nuo šeimos, bendruomenės, etninės tradicijos, net nuo istorijos. Dažnai tasai jaunimo ilgesys ieško atsinaujinimo civilizacijos nepaliestoje gamtoje. Bet jisai tesuranda nusivylimą ir kančią, ta pačią, kurią Shakespeare'as taip genialiai suformulavo Ka-libano personaže. Su kiekvienu žingsniu ton kryp-tin jis nutolsta, užuot priartėjęs prie savo tikslo, nes žmogaus prigimtis yra ne gamtoje, o žodyje, kalboje, idėjoje. Neužterštoje kalboje glūdi mūsų išganymas, mūsų katarsis, o ne civilizacijos nepaliestame miške.

Mūsų amžius taip pat charakterizuojamas savo meno dekadentiškumu. Taip, kaip savivalė atsispindi kalboje, taip jos pėdsakai nesunkiai surandami visose kitose žmogaus būties apraiškose. Marcei Duchamps ir dadaistai tesuprantami satyrikais, nukreipę savo strėles į tokią mene įsivyraujančią anarchiją, kaip ji įsivyravo kalboje. Keisto psichologinio proceso dėka jie buvo suprasti atstovais naujos srovės, ir jų satyrinės priemonės tapo kūrybinėmis gairėmis. Pasaulis keistas. Salvador Dali įvairiausiais būdais šaipėsi iš protauti nebesugebančios minios, o minia neatspėjo jo intencijos. Jo pokštuose bendralaikiai įžiūrėjo meną, jo mene — pokštus. Modernus žmogus nebenori suprasti savo paties egzistencijos pagrindo, būtent sugebėjimo racionalizuoti visatą, bet savo likimu būti palenktam jos steriliems dėsniams. Mūsų amžius atmetė nusidėjėlį, bet neatmetė nusikaltėlio. Nebe tiesos ieškojimas, bet nusikaltėlio medžioklė yra jo credo.

Sherlock Holmes yra moderniojo žmogaus prototipas, nežiūrint to, ką galvojo Aldous Hux-ley. Permažai dėmesio kreipiama į šitą nemirtingą Conan Doyle personažą. Dažnai jisai releguo-jamas vadinamosios lengvos literatūros kategorijon. Iš tikro tai nuostabiai preciziškas charakteris, liudijantis apie jo kūrėjo genijų. Kaip mus painformuoja pedantiškasis dr. Watsonas, didysis detektyvas gerai žinojo chemiją, teisę ir geologiją, ypač liečiančią dulkių ir purvo sąstatą Londono

Australijos LB III Studijų dienų Adelaidėje š. m. balandžio 12 - 13 programos dalyviai. Sėdi iš kairės: Jačiunskienė, J. Reizgytė, L. Pocienė (LB Krašto valdybos narė jaunimo reikalams), A. Karazijienė, dr. D. Viliūnaitė ir V. Baltutis iLB Krašto valdybos narys kultūros reikalams). Stovi iš kairės: dr. K. Kemežys. dr. A. Stepanas, dr. R. Zakarevičius, V. Janavičius, L. Urbonas, dr. V. Doniela. Pr. Pusdešris. G Žemkalnis ir M. Pocius

apylinkėse. Jis buvo visiškai abejingas visatai (jo net nedomino klausimas, ar saulė sukasi apie žemę, ar atvirkščiai), filosofijai ir literatūrai, bet rašė nepaprastai specializuotas monografijas, kaip. pavyzdžiui, apie 149 rūšių cigarų pelenų išvaizdą. Jis niekad nepretendavo į meistriškumą, bet pusėtinai gerai grojo smuiku, savo paties, jei ir ne visuomet dr. Watsono malonumui. Jis buvo tipiškas kultūros konsumentas — koncertas, opera, paveikslų galerijos jam buvo būtinos atsipalaidojimo institucijos. Kadangi, kaip seka iš mūsų definicijos, kultūra negali būti konsumuojama, nes, iš tikro, ji konsumuoja žmogų, o ne atvirkščiai, Sherlock Holmes neranda joje pasisotinimo ir todėl (lygiai, kaip modernus žmogus) ieško jo narkotikuose. Jis — narkomanas. Įžiūrėjimas sąryšio tarp kultūrinio konsumento ir narkomanijos yra Conan Doyle poetinės intuicijos įrodymas. Tik nusikaltimas pažadina didįjį detektyvą iš nevilties ir apatijos. Jis net nujaučia Didžiojo Nusikaltėlio, nusikaltėlio par excellence, egzistenciją. Mr. Big, Mr. Crime, arba Reakcionierius, kaip mes jį šiandien pavadintume ir įsivaizduojame esant korupcijos, blogio, paleistuvystės ir priespaudos voratinklio centre, irgi yra Conan Doyle nujaustas ir nuškicuotas tipas. Deja, iš visų nusikaltėlių tasai, pats didžiausias, pasirodo per stiprus tiek Sherlock Holmes, tiek dr. Watsonui, tiek pačiam Sir Arthur Conan Doyle. Anot jų, Didysis Nusikaltėlis yra niekas kitas, kaip prof. Moriarty — po akademinės prominencijos skraiste pasislėpęs mafioso.

Sherlock Holmes buvo susekęs pėdsakus, bet nusikaltėlio nesugavo. Jei jis nebūtų buvęs abejingas visatai, jei jis būtų susipažinęs su didžiaisiais filosofais ir gal būt, jei jis pats nebūtų buvęs didžiojo nusikaltėlio idėjų auka, jam būtų buvę lengviau. Kartą, sugrįžęs savo Baker Street butant, jisai neviltyje sušunka: Nejaugi pasaulyje nėra prasmingo vyksmo? Nejaugi viskas tėra aklo atsitiktinumo išdava? Ne, tai neįmanoma, tai prieštarautu protui!" Šitaip Donan Doyle išduoda pagrindinį Sherlock Holmes veiklos motyvą: surasti pasaulio netobulumo priežastį, arba tiksliau. Didįjį Nusikaltėlį, Didįjį Sabotažininką, geradarės gamtos kūrybinių pastangų antagonistą. Nesunku susekti ir tokios galvosenos kilmę, nes ją galutinai suformulavo Darvvinas savo "The Origin of Species" veikalu, kuriame jis suteikia gamtai daug didesnes kūrybines jėgas, negu žmogui. Tą mintį primygtinai perėmė ir Marksas, klasių kovoje įžiūrėjęs tą pačią funkciją, kurią turėjo galvoje Darvinas. kalbėdamas apie kovą už būvį ir natūralinę atranką. Jei Sherlock Holmes, kaip ir modernus žmogus, nebūtų su panieka žiūrėjęs į senuosius išminčių-, jei jie jo akyse nebūtų tik muziejiniai kuriozai, geriausiu atveju teatstovaują seniai galiojimo nustojusiom pakopom evoliuciniame ar dialektiniame vyksme, jis būtų tikrai savo nusikaltėlį susekęs. Tai nėra prof. Moriarty, bet ligotas, pavyzdinga gyvenimą vedąs žmogelis, teapsėstas anglosaksams taip charakteringos beribės akademinės ambicijos, kurio palaikai šiandien i katedroje šalia Newvtono. Tai ne akademinės

Vladas Vaičaitis Gėlės. Nuotr. A. Kezio, S. J.

prominencijos skraiste prisidengęs mafioso, bet mokslo vardu skelbiąs netiesą garbėtroška. Gaila, bet čia neįmanoma panagrinėti įdomaus santykio tarp praeitin nukreiptų, bet bendralaikių širdyse iššaukusių spontanišką laisvės troškulį Jean Jacąues Rousseau minčių su ateitin orientuotu Darvvino ir Markso mokslu, užmetusiu žmonijai praeities priespaudų, prietarų ir nevilties sumą. Tenoriu pasakyti, kad pastarųjų idėjose ieškotina modernaus para-moksliško žargono, kalbos užteršimo, kilmė. Tai keista galvosena, apgręžianti faustiškąją situaciją ir, užuot pripildžiusi mūsų širdis meile ir žmogiško bendravimo ilgesiu, grasina pažangos vardan mus uždaryti alchemistinėn laboratorijon; užuot pasotinusi žmogų duona ir vynu, kūnu ir krauju, verčia jį gerti cheminius reagentus ir valgyti pageltusį pergamentą, prieš tai juos pavadinus kultūrinėmis vertybėmis.

Kokia lietuvio vieta šitokiame pasaulyje? Tiek vienoje, tiek kitoje geležinės uždangos pusėje mes turime tą patį priešą, tą pačią Danvino ir Markso mums užmestą netiesą, tą pačią žargonu užterštą kalbą, kuri, užuot padėjusi mums vienas kitą suprasti, grasina mus išskirti. Skirtumai čia laipsnyje, ne esmėje. Pagal mūsų definiciją, naudotis tokiais dalykais, kaip kultūriniais laimėjimais, neįmanoma, nes tai tik tuščiažodžiavimas. Išvertus į paprastą lietuvių kalbą, tai nereiškia nieko kito. kaip reikalavimą grįžti Lietuvon, kad vėl būtų įsijungiama etnografinėn kultūron. Taip pat nėra jokios prasmės kalbėti apie kultūros smukimą išeivijoje, nes apie bet kokią čionykštę kultūrą negali būti ir kalbos. Kokia tad išvada? Ar tai pesimistiška pažiūra? Anaiptol! Absurdiška būtų realų padėties įvertinimą vadinti pesimizmu. Lietuvybė yra tūkstantmetė ir jos inkarai Baltijos jūroje. Nesutapatinkite lietuvybės, kas taip dažnai daroma, su tais keliais nepriklausomybės metais. Platonas viename savo monologų bando nusakyti helenistinę kultūrą ir jos pagrindinį bruožą įžiūri tame, ką mes šiandien pavadintume "good sportsmanship" idėjoje. Lietuvybė dar nėra savęs išreiškusi, ji tebelaukia suformulavimo. Mes visi jos nešėjai, mes visi dar nebyliai, ieškantys tiek savo tautinės idėjos, tiek mūsų pačių gyvenimo išraiškos. Bet jei galėsime surasti tiek laimės ir išsipildymo, kiek iš viso žmogui įmanoma, tai tik būdami lietuviais. Čia, išeivijoje, tesame kultūrinės atskalos, tebūnie tad lietuvybė mums nuotykis, tebūnie ji mums gelbėjimosi ratu. Gal būt,

Pranas Gasparonis: Dieve, man padėk! (1971, bronzos skulptūra)

kaip jūrininkas Sindbadas. kartą sugrįšime namo pilnomis rankomis nuostabiausių prisiminimų ir nuotykių. O gal tai nebus mums lemta. Šiaip ar taip, viskas, ką mes sukuriame, ką nuveikiame ir pasiekiame, teturi vertę, mastą ir prasmę Lietuvoje.
Mes klausiame, kaip išlikti lietuviais. Mes turėtumėm klausti, ar įmanoma lietuviais nebūti. Vieno fiziologo nuomone, reliatyviai aukštas procentas mikčiojančių randamas kairiarankiais gimusių, bet save dešiniąja vertusių rašyti tarpe. Norėdami susitapatinti su kita kultūra mes, gal būt, save kūniškai ir psichiškai sužalotume. Tai. be abejo, galioja ir tuomet, kai mes bandome sutapatinti lietuvybę su tuo trumpu nepriklausomybės laikotarpiu, kuomet tautą skaldžiusios kontroversijos nebuvo nei lietuviškos kilmės, nei lietuviams charakteringu bruožu.