Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAPYTOJAS JONAS RIMŠA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MIKALOJUS IVANAUSKAS   
Jonas Rimša gimė 1903 rugpiūčio 20 Svėdasuose, augo Rusijoj, o meno kūrybos viršūnių pasiekė sunkiomis Pietų Amerikos — Argentinos ir Bolivijos — emigracijos sąlygomis. Lietuvą paliko 1925 m., būdamas 22-jų metų jaunuolis, nesutikęs verstis savo tėvo Antano jam parinktu siuvėjo amatu, nes jautėsi gimęs dailininku. Šį palinkimą į meną yra paveldėjęs iš savo motinos Ievos Jo-mantaitės. Lietuvišku užsispyrimu, kietu darbu ir nepalaužiama valia Jonas Rimša pasiekė savo tikslą — įprasmino savo gyvenimą meno pasaulyje.

Jono Rimšos gyvenimo kelias, kaip sako lietuvių liaudis, ne rožėmis klotas. Kas pažįsta Pietų Amerikos juodadarbio būvį ir jo gyvenimo sąlygas, tam ir be aiškinimų suprantama. Čia tik prabėgom pažvelkime į Jono Rimšos kai kuriuos emigracinio gyvenimo epizodus ir datas.

1914 — Pirmojo pasaulinio karo — metais
Rimšai pasitraukė iš Lietuvos į Ukrainą ir apsistojo Charkove. Ten Jonas lankė rusų gimnaziją ir lygiagrečiai meno mokyklą. 1920 su tėvais grįžo į Kauną, kur netrukus pasimirė jo motina ir atsirado pamotė. Tėvas savo sūnų Joną, užuot leidęs į Kauno meno mokyklą, išsiuntė į Vieną mokytis siuvėjo sukirpimo amato. Laisvalaikiu ten studijavo meną ir sukūrė pirmuosius dailės paveikslus.
1925 m. Jonas Rimša grįžo į Kauną su siuvėjo diplomu ir netrukus išemigravo į Braziliją. Brazilijoje jam teko ketverius metus sunkiai dirbti fizinį darbą ūkyje ir lentpiūvėje. Kad ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis, jis bandė savo gabumus tapyboje ir piešime.

1929 m., sunaikinęs daug pastangų kainavusią brazilišką kūrybą, persikėlė Argentinon, bet ir ten jo gyvenimo sąlygos nepagerėjo. Sunkiai versdamasis baigė Meno akademijos tris kursus Buenos Aires mieste. Nepatenkintas akademijos programa ir metodais (nenorėjo būti fotografu), pasuko mo derninio meno kryptimi. Jis pradėjo savitą mene kūrybos kelią ir juo ėjo be svyravimų ir blaškymosi.

Dar būnant Rimšai Buenos Aires Meno akademijos klausytoju, jo talentas buvo pripažintas bronzos, sidabro ir aukso medaliais. Dėl stokos pinigų įsigyti dažų ir drobių tie medaliai atsidūrė lombarde, o visi pagyrimo lapai ir diplomai buvo sunaudoti kaip popierius piešiniams ir studijoms. Vėliau surengtos individualinės dailės parodos Argentinoj, Bolivijoj, Brazilijoj, Peru ir Čilėje Joną Rimšą įrikiavo į Pietų Amerikos meno įžymybes. Tačiau visur jis skelbėsi esąs lietuvis. (Tiems, kurie ateityje norės atsekti Jono Rimšos kūrybos vystymąsi Pietų Amerikoje, pasitarnaus jo surinkta medžiaga, kuri yra sudėta trijuose tomuose: du tomai pas dailininko brolį Vladą Rimšą, Buenos Aires, Argentinoje, o trečias tomas pas patį dailininką Santa Monica Kalifornijoje).

Dailininkas Jonas Rimša keitė gyvenimo vietas, tik ieškodamas geresnio sąlyčio su gamta, o kartais nepakeliamas klimatas ir vargas jį grąžindavo atgal į didmiestį Buenos Aires, kur lengviau galėjo verstis kaip portretistas.
Pirmąją savo kūrinių parodą jis surengė 1935 m. Buenos Aires. Už paveikslą "Pavakarė Buenos Aires uoste" buvo apdovanotas metine Buenos Aires miesto premija.

1936 m. J. Rimša persikėlė Bolivijon, norėdamas susipažinti su senovės inkų imperijos civilizacija. Čia jis betarpiai, turėdamas asmenišką kontaktą su seniausia indėnų Aymara gentimi, studijavo šios genties tipus, papročius, buitį ir istorinę jų praeitį. 1937.IV.25 - V.5 surengė La Paz mieste Palacio Municipal savo kūrybos parodą, kurios atidaryme dalyvavo diplomatinis korpusas ir žymiausi Bolivijos vyriausybės asmenys, meno kritikai ir laikraščių atstovai. Paroda susilaukė triumfalinio pasisekimo. Galima sakyti, kad Jonas Rimša, kaip dailininkas kūrėjas, save atrado Bolivijoj. Ten nusistovėjo jo "rimšiškas" stilius, ir jis buvo pripažintas kaip originalus to krašto dailininkas. Po trumpos viešnagės egzotinėje gamtoje Rimša grįžo Argentinon ir čia išgyveno iki 1943 metų, piešdamas ir tapydamas portretus.

Lietuvos ministro Aukštuolio globojamas, J. Rimša 1937 m. surengė Buenos Aires savo darbų parodą kaip lietuvis dailininkas. 1938 m. dalyvavo IV-joje Rudens parodoje Kaune su trimis darbais. Iš tos parodos vienas iš paveikslų, "Motiniška idilija" (indėnė su vaiku) buvo Čiurlionio galerijos nupirktas. Apžvelgdamas šią parodą, "Židinio" recenzentas rašė apie J. Rimšą kaip "naują žymų mūsų meno atstovą" ir pripažino, kad "pats tapytojas turi didelį talentą ir kad jo darbai tikrai meistriški" (Židinys, 1938, Nr. 12, p. 744).

Labiausiai, gal būt, dailininką J. Rimšą įvertino Bolivijos vyriausybė. 1943 m. jis buvo pakviestas Sucre mieste suorganizuoti meno mokyklą ir jai vadovauti. Mokinių skaičius sparčiai išaugo (nuo 20 iki 170), bet valdžios finansinė parama buvo menka. Todėl, atsirinkęs gabiausius mokinius, kitais metais (1944) J. Rimša įsteigė savo privačią meno mokyklą (Curso Superior de Bellas Artės). Savo mokiniams pats teikė materialinę paramą. Ta jo mokykla veikė iki 1950 m. Tarp jo mokinių yra tokie garsėjantys Bolivijos dailininkai, kaip Jose Ostria Garron, Josefa Reynolds, Enriąue Valda, Juan Ortega, Mario Eloy Vargas, Maria Estera Boliviana de Perin, Juan Imana ir kt. Buvusieji J. Rimšos mokiniai su didžia pagarba prisimena savo mokytoją, kuris už savo parduotus paveikslus gautais pinigais pirkdavo savo mokiniams dažų, pieštukų, net drabužių . . .

Už nuopelnus Bolivijos kultūrai vyriausybė J. Rimšą 1950 m. apdovanojo aukščiausiu, civiliniams asmenims skiriamu, ordinu El Condor de los Andes. Taip pat Bolivijos valdžia atskiru dekretu paskelbė, kad J. Rimšos tapyti paveikslai yra Bolivijos tautos turtas ir yra uždrausta juos išvežti užsienin.

Bolivijoj didžiausia ir sėkmingiausia J. Rimšos kūrybos paroda buvo surengta La Paz mieste 1950 m., o 1951 m. jis su savo parodomis triumfavo Brazilijoj — Sao Paulo ir Rio de Janeiro (parodą globojo Bolivijos ambasada) miestuose. Po to jis grįžo atgal į Argentiną. 1954 m. jo paveikslų parodos buvo suruoštos Čilėje ir Peru, kur jisai kurį laiką džiunglėse ieškojo naujų motyvų. Surengęs 1964 m. Buenos Aires mieste parodą, Rimša 1965 m. persikėlė Šiaurės Amerikon ir iki šiol gyvena Santa Monica, Kalifornijoj. Gyvendamas JAV, surengė savo darbų parodas 1965 m. Clevelande, o kitais metais Chicagoje. Tais pačiais 1966 m. J. Rimša susigundė išvykti į Okeanijos salas ir apsistojo aštuoniems mėnesiams Tahiti saloje, kur 1891 m. žymusis prancūzų dailininkas P. Gauguin ieškojo kūrybinio įkvėpimo. J. Rimšos svajonė pamatyti Gauginą sužavėjusią egzotinę Tahiti salos gamtą, žmones ir reto grožio moteris išsipildė. Čia Rimša pabudo naujai kūrybai. Dideliu kūrybos polėkiu jis tapė peizažus ir figūrines kompozicijas. Jo džiaugsmas neišpasakytas. Savo kūrybos pergyvenimus Rimša įamžino drobėse, kurios buvo išstatytos jo parodoje 1974

Jonas Rimša Kaune 1921 m.

Jonas Rimša Peru džiunglėse 1954 m.

pavasarį Chicagoje — Čiurlionio galerijoj.

Jonas Rimša Vaisių nešėjos (Tahiti 1966 m.)

Kiekvienas dailininko kūrinys, kiekvienas paveikslas, kiekviena paroda ar kiekvienas kūrybos tarpsnis reikalauja iš meno kritiko atidaus įvertinimo. Kiekviena neigiama kritika turi būti pagrįsta argumentais. Priešingu atveju labai lengvai galima prasilenkti su tiesa ir įžeisti kūrėją. Keletas tokių prasilenkimų mūsų spaudoje, liečiant Jono Rimšos kūrybą ir jo tautinę ambiciją, jau buvo ir nuolatos kartojasi. Jei dailininkas Jonas Rimša gimė Lietuvoje iš lietuvių tėvų ir visą laiką save laikė ir laiko lietuviu, tai koks čia gali būti pagrindas kelti klausimui: "Tad kieno tu dailininkas, Jonai — Ivanai — Chuanai Rimša — Rimša?" Tokį klausimą kėlė V. Kazakevičius savo straipsny, antrašte "Kieno gi tu dailininkas, Chuanai Rimša?", išspausdintame savaitraščio "Literatūra ir Menas" 1975.111.29 ir IV.5 numeriuose. Ten pat buvo taipogi cituojamos niujorkiškio K. Žo-romskio laiško V. Kazakevičiui ištraukos: "Daug mano argumentų už meninį nenutautėjimą prapuola: mat, Tamstai pasisekė užeiti pėdas tikrojo tos minties atstovo. Žodžiu, Tamsta suradai ti-pingiausią atstovą savo tezei . . . Keliu rankas ir sakau, kad pasiduodu. Jonas Rimša neatlaikė tautinio bandymo ... Jis nuėjo su Pietų Amerikos 'estilo nacional'. Tas 'estilo nacional' tęsiasi per visą Lotynų Ameriką, kaip mūsų buvo 'gubos' arba 'kryželiai'. Bet aš toliau tebesilaikysiu savo argumentų, kad tautinį stilių sudaro ne tam tikri daiktai, o išreiškimo būdas: kaip spalvomis — taip ir linijomis, bei techniškasis. Jonas Rimša pasisavino mums svetimą 'braižą'. Visais čia suminėtais elementais jis mums visai nebepriklauso
(ta prasme). Ar jis kada priklausė?" Tą patį priekaištą, kurį K. Žoromskis kėlė J. Rimšai, galima būtų pakartoti pačiam laiško autoriui. Tur būt, dėl to ir V. Kazakevičius po K. Žoromskio laiško citatos pastebėjo: "Aišku, jog Jono Rimšos dailė, atskleidžianti gilią jo meilę žmogui, gamtai, grožiui, menui, negali būti vadinama kosmopolitine, kokia yra dažno pokarinio JAV lietuvių dailininko abstrakti kūryba, visai atitrūkusi ne tik nuo gimtosios žemės, bet ir nuo bendrų humaniškųjų meno uždavinių . . (Literatūra ir Menas, 1975. IV.5).

Toliau keletas mano pastabų apie dail. Jono Rimšos kūrybą.
Dailininko Rimšos kūryboje vyrauja trys pagrindiniai teminiai objektai: portretai, figūrinės kompozicijos ir peizažai.

Portretas tai dieviškasis atspindys žmoguje, todėl į tą kūrybą mes privalome žiūrėti kaip į sakralinį meną. Jonas Rimša labai vertino portretą. Daug portretų jis paliko Pietų Amerikoje. Dažnai jis tapė portretus, negalėdamas rinktis objekto, tik iš reikalo, dėl duonos kąsnio. Menas neleidžia menininkui meluoti ir pataikauti užsakovams. Dėl nepalankių socialinių ir ekonominių motyvų kartais gali pasitaikyti ir neišbaigtų darbų. Antra vertus, portretus galima vertinti ne tik iš techniškosios ir tapybinės pusės, bet būtinai reikia stengtis suprasti juose išreikštus psichologinius ir socialinius momentus. O tam suprasti nė meno akademijos nepadės, jei žmogus nebus kitam žmogui žmogus. J. Rimša, daug patyręs vargo ir tiek parodęs artimui meilės, savo portretų kūryboje neapvylė nei užsakovo, nei žiūrovo. Pradžioje savo dailininko karjeros J. Rimša daugiau laikėsi klasikinio akademinio stiliaus ir manieros, bet vėliau jo portretai įgavo savitą "rimšišką" charakterį, stilių ir techniką. Pirmuoju pavyzdžiu galėtų būti jo sesers Halinos Rimšaitės — Pranc-kūnienės portretas, antruoju — Donos Carmen portretas (Peru, 1954).

Figūrinės kompozicijos Jono Rimšos kūryboje sudaro jo tapybos originalumo ir brandumo branduolį. Čia atsispindi ir aplinka, ir kūrybos laisvė. Tematika įvairi. Daugiausia Rimša pasirenka vietos krašto aplinką, gyventojų papročius ir tautos istoriją. Šią kūrybos sritį dail. J. Rimša apvainikavo Bolivijoj. Pavyzdžiui, La Paz savivaldybė užsakė lietuviui dail. Jonui Rimšai istorinį paveikslą "La Paz įkūrimas", ir dabar šis kūrinys kabo rotušės iškilmių salėje virš miesto burmistro kėdės su metrika: "J. Rimša, 1948.X.20".

Peizažai, natiurmortai ir aktai (moteriškos lyties) buvo ir yra populiariausia bepradedančių dailininkų tematika. Vieni jų laikosi arčiau tikrovės, kiti taiko savo kūriniams originalų braižą, kad tuo galėtų pabėgti nuo fotografijos ir kritikos. Jono Rimšos peizažai tai Pietų Amerikos gamta, turtinga vešlios augmenijos, egzotikos ir žalios spalvos gamtos. Vietos gyventojai džiunglėmis nesidomi, nes tai yra sunkiai pereinami tropikų krūmokšniai, raistynai ir miškai. Tik Vakarų pasaulio nuotykių ieškotojai, suvilioti romantikų rašytojų, ištisais amžiais jaudino menininkus ir gamtininkus pamatyti džiunglių tikrovę. Ne gamtinėse kliūtyse rado dail. J. Rimša sunkumų siekti savo tikslų, bet žalios spalvos filtravime. Šioje srityje kruopščiai dirbdamas, dail. Jonas Rimša pasiekė tai, kas jį išskyrė iš mėgėjų ir įrikiavo į pirmaeilius Pietų Amerikos peizažistus. Jo gyvybiniuose peizažuose dažnai matome įpintas į bendrą kompoziciją vietos moterų grakščias pusiau stilizuotas figūras. Ir visa tai jo kūrybą dar daugiau sudvasina ir padaro ją romantišką ir patrauklią.

Jonas Rimša daug dirbo, kol pasiekė savo tikslą tapti aukštos kvalifikacijos tapytoju. Jo darbų stilius lengvas, neperkrautas, spalvų plokštumomis originaliai "rimšiškas", tikslios konstrukcijos. Dirbtinių scenarijų ir teatrališkumo jo paveiksluose nėra. Jo kūryba yra paprasta, aiški, reali.
Iki kūrybos pusiaukelio Rimša savo peizažuose ir figūrinėse kompozicijose formų išskyrimo pasiekdavo spalvų kontrastais, o vėliau jo stilius evoliucionavo: paveikslo piešinys — figūrų kontūrai apibrėžiama vis ryškiau tamsiu rėžiu. Toji technika palengvino tapytojui tropikinės gamtos žaliojo raizgyno apvaldymą drobėje, išryškino kompozicijos organiškumą (suprastino figūrų išskyrimą iš aplinkos) ir pabrėžė "rimšiškumo" originalumą. Iš pirmo žvilgsnio toks stilius gali atrodyti kiek dekoratyviškas. Žinant dekoratyvisko meno esmę, tokia pirmoji žiūrovo kritiko pagava yra iliuzinė ir klaidinga.

Nagrinėjant Rimšos teptuko potėpius, galima pastebėti, kad dailininkas, lyg orkestro dirigentas, spalvas paverčia harmonizuota veikalo visuma. Tai prigimties talentas, kuris pas Rimšą jau reiškėsi nuo jaunystės laikų. Prieš išvykdamas į Pietų Ameriką, Rimša buvo suorganizavęs Kaune styginį jaunuolių orkestrą.
Gyvendamas Pietų Amerikoje, dail. Jonas Rimša iškėlė savo darbuose amžiais pavergtų indėnų dvasios taurumą, papročius ir jų vietą žmonijos istorijoje, save laikydamas lietuviu ir visada sielodamasis grįžti į laisvą nepriklausomą Lietuvą ir joj dirbti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai