Jonas Grinius Spausdinti
Redaktoriai
JONAS GRINIUS (J. Miliušis)
(1902-1980)
Žymus lietuvių literatūros kritikas, rašytojas, dramaturgas.
J. Grinius žinomas kaip literatūros tyrinėtojas, tačiau daug rašė meno, estetikos bei meno istorijos temomis. Lietuvių katalikų mokslų akademija Romoje išleido jo tremtyje parašytas literatūros kritikos ir literatūros istorijos studijas ir straipsnius pavadinimu Veidai ir problemos lietuvių literatūroje; I – 1973; II- 1977. Abi dalys apima laikotarpį nuo K. Donelaičio iki mūsų dienų. Vėliau ta pati leidykla išleido J. Griniaus antrąjį papildytą estetikos pagrindų rinkinį Grožis ir menas, 1982 m. (I laida – 1938 m.).

Literatūros kritikas Vincas Natkevičius įvardijo jį „pirmuoju lietuvių estetikos kūrėju“, o literatūros kritikas Vladas Kulbokas taikliai atskleidė mokslininko esminius bruožus: „J. Grinius gilaus literatūrinio ir meninio bei filosofinio išsilavinimo žmogus, literatūros kritikoje reiškėsi kaip krikščionis humanistas, didžiai sielojąsis tautos likiminėmis problemomis, tautine kultūra, ypač literatūros, bet ne šovinistas, visuomet menininkas, dorovininkas, bet neišleidžiąs iš akių estetinių reikalavimų, priešingas „menas menui“ propagavimui, nuolat reikalaująs kūrybinės pažangos, gebąs pajusti ir išryškinti naujas jėgas.“

Jonas Grinius gimė 1902 metais kovo 5 d. (vasario 21 d.) Giminėnų k., Joniškio vlsč., Šiaulių apskr. Gimnaziją lankė ir sėkmingai ją 1922 m. baigė Šiauliuose. Atvykęs į Kauną, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos-Filosofijos fakultetą. Studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas bei literatūras, klausėsi filosofijos, meno istorijos paskaitų. Baigęs studijas 1926 m. Kaune ir gavęs stipendiją išvyksta į Prancūziją gilinti žinias Grenoblio ir Paryžiaus universitetuose, kur studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, estetiką bei meno istoriją. Čia jis susipažino su poetu, diplomatu Oskaru Milašiumi. Tai ir lėmė jo doktorato temą. Jis tampa pirmuoju O. Milašiaus kūrybos tyrinėtoju. 1929 m. Lietuvos universitete už disertaciją O.V. Milašius – poetas jam suteikiamas literatūros daktaro laipsnis.

1929-1940 m. VDU teologijos-filosofijos fakultete J. Grinius docento teisėmis dėstė literatūrą, estetiką bei meno istoriją. Pirmosios rusų okupacijos metu, 1940 m. buvo atleistas iš pareigų, tačiau tų pačių metų pabaigoje J. Grinius paskiriamas Kauno universiteto statybos fakulteto meno istorijos ir prancūzų kalbos vyr. dėstytoju, o po metų jam suteikiamas docento laipsnis. 1941 spalio mėn. jis buvo išrinktas VDU senato sekretoriumi ir šias pareigas ėjo ligi 1944 m. liepos mėn. Vokietmečio neramumai neaplenkė ir J. Griniaus. 1943 m. rugpjūčio 23-26 d. d. drauge su kitais senato nariais jis buvo suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą už tai, kad nesutiko pritarti nacių skelbiamam studentų mobilizacijos įstatymui.

J. Grinius buvo aktyvus visuomeninėje, kultūrinėje veikloje: gimnazijoje dalyvavo ateitininkų moksleivių, vėliau – studentų veikloje. 1923–1924 m. jis buvo Pavasario centro valdybos narys; 1929-1940 m. – Lietuvių Katalikų mokytojų sąjungos vicepirmininkas ir pirmininkas; 1929-1940 m. – Lietuvių katalikų Vyrų sąjungos centro valdybos vicepirmininkas ir pirmininkas; 1930-1949 m. – Ateitininkų federacijos tarybos narys. 1932 m. J. Grinius tapo Katalikų mokslo akademijos nariu, buvo išrinktas draugijos Katalikų universitetui remti pirmininku. Lietuvių Rašytojų Draugijos nariu tapo 1933 m. 1935 m. jis tapo Švietimo draugijos Saulės centro valdybos iždininku.

J. Grinius skaitė paskaitas, rašė straipsnius meno, literatūros, politikos temomis, kuriuos spausdino įvairiuose leidiniuose. Bendradarbiavo arba buvo redaktoriumi įvairioje Nepriklausomos Lietuvos spaudoje: 1922-1925 m. – Ateities; 1923-1924 m. – Pavasario; 1930-1940 m. – Židinio; 1936-1940 m. – XX Amžiuje; jo publikacijų pasirodė Laisvėj, Naujojoje Vaidilutėj, Logos žurnale, Athenaueme, Lietuvos Mokykloje, Meno Kūryboje.

Kaune J. Grinius susibičiuliavo su redaktoriumi J. Keliuočiu, kuris, subūręs bendraminčius ateitininkus – I. Skrupskelį, Bern. Brazdžionį, P. Karužą, G. Tulauskaitę, P. Orintaitę, A. Vaičiulaitį išleidžia almanachą Granitas. Šiame almanache buvo deklaruojamas siekis kurti modernią ir patvarią, amžinosiomis vertybėmis grįsta literatūrą. Išėjo tik vienas šio almanacho numeris, vėliau, vadovaujant redaktoriui J. Keliuočiui, tas pats kūrybos bičiulių branduolys pradėjo leisi didelio populiarumo sulaukusį kultūros žurnalą Naujoji Romuva.

Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikais J. Grinius užsirekomendavo kaip reiklus literatūros kritikas, brandus meno žinovas. Atskiromis knygomis išeina jo kūriniai: Sąžinė, 1929; O.Milašius – poetas, 1930; Visuotinė literatūra, 1932 (parengė drauge su A. Vaičiulaičiu ir J. Ambrazevičiumi; vėliau bus išleistos dar šešios šios knygos laidos); Putino lyrika, 1932; Grožis ir menas, 1938; Vilniaus meno paminklai, 1940. Almanache Varpai 1944 m. pasirodė išsamus J. Griniaus straipsnis Brazdžionio poezijos kritiški metmenys.

Besiartinanti antroji rusų okupacija nežadėjo ramaus gyvenimo. J. Grinius, kaip ir daugelis lietuvių intelektualų, 1944 m. liepos mėnesį pasitraukė į Vokietiją. Atsidūrę Vakaruose intelektualai ėmėsi švietėjiškos, kultūrinės ir literatūrinės veiklos. J. Grinius 1947 metais straipsnyje Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje nubrėžia konkrečias darbo gaires: „Išlikimas savajai tautai ištikimais reikalauja 3 dalykų: neužmiršti gimtosios tėvų kalbos, išsaugoti tautinę sąmonę ir išlaikyti lietuvišką charakterį. Antras uždavinys – praturtėti Vakarų Europos kultūra, įsisavinti jos teigiamumus ir pritaikyti visa tai lietuviškai dirvai. Čia ypač svarbus inteligentų vaidmuo.“ Šiuos savo teiginius jis pagrindžia dirbdamas lietuvybės puoselėjimo darbą: 1946-1950 m. kaip narys ir, vėliau, pirmininkas J. Grinius dalyvauja Lietuvių tremtinių komitetų veikloje. Jis rūpinasi lietuvių kalbos išsaugojimu, 1948-1950 m. m. Schawabish Gmundo lietuvių gimnazijoje dirba mokytoju bei direktoriumi. Dalyvauja VLIK‘o veikloje kaip Lietuvių Darbo federacijos atstovas ir Lietuvių federalistų sąjungos narys. Rašo ir spausdina straipsnius stovyklinėje spaudoje – Tremties mokykloje, dalyvauja Rašytojų metraštyje.

Ypatingą dėmesį jis skiria kultūros žurnalui Aidai, rašo ir jame spausdina daugelį savo straipsnių meno, literatūros, estetikos temomis. Reikšmingi jo svarstymai apie rašytojo kūrybą straipsnyje „Rašytojo laisvė ir įsipareigojimas“ (Aidai, 1948, Nr. 15).

J. Grinius įsijungė į uolių bendradarbių gretas. Tuomet, kai žurnalas Aidai pateko į keblią padėtį, J. Grinius kartu su P. Jurkumi apsiėmė jį redaguoti ir dirbo šį darbą nuo 1949 metų pradžios iki 1950 metų pradžios. Leidėju buvo Povilas Gaučys. Daugelis išeivių rašytojų, intelektualų tuomet jau keliavo į kitus pasaulio kontinentus, užsidarinėjo lietuviškos mokyklos, spaustuvės, periodiniai leidiniai.

Štai žurnale Aidai, 1949 m. Nr. 24 atspausdinta informacija, kad „vienas pirmųjų lietuvių tremtinių laikraščių Vokietijoje „Žiburiai“, kurie ypač buvo mėgiami dėl gausių iliustracijų ir dėl estetinės išvaizdos, jau nekalbant apie straipsnius, kuriuose jie gynė žmogiškus, krikščioniškus ir lietuviškus reikalus, š.m. rugsėjo 3 d. numeriu baigė savarankišką gyvenimą ir susijungė su „Aidais“. Iš „Žiburių“ „Aidai“ yra patyrę nemažai paramos, ir jei ne „Žiburiai“, tai 1947 m. „Aidai“ gal nebūtų galėję eiti. „Žiburiai‘ nuo šios dienos sujungia savo pastangas su giliai ir rūpestingai tautinės kultūros vagą varančiais „Aidais.“ Reali grėsmė užsidaryti buvo iškilusi ir Aidų žurnalui.

Redaguodamas žurnalą J. Grinius sumaniai ir aktyviai darbavosi siekdamas suburti žurnalo Aidai autorių ir bendradarbių kolektyvą: rašė ir siuntinėjo daug laiškų, ragindamas kurti ir siųsti savo darbus žurnalui; prašė straipsnių įvairiomis temomis, taip pat ir originaliosios kūrybos iš čia pat, šalia, ir tolėliau, svetur gyvenančių kolegų. Toje pačioje stovykloje esantys A. Maceina, Z. Ivinskis ir J. Grinius pateikė redaktoriui vertingos medžiagos. Penkiuose žurnalo numeriuose, išleistose Swabich Gmundo stovykloje buvo atspausdinti tokie straipsniai: L. Ivinskio „Lietuvių kultūros tarpsniai“; A. Maceinos „Didžiosios pjūtės šventė“ ir „Marijos garbinimo prasmė“; J. Brazaičio „Antras veiksmas prasidėjo“; J. Griniaus filosofiniai pamąstymai „Amžinybės perspektyva ir laiko horizontas“; S. Ylos „Mano gimtinės istorija“. M. Alseikaitė-Gimbutienė pateikė straipsnį apie „Lietuviškus lobius“. Originaliosios kūrybos atsiuntė K. Bradūnas, J. Kėkštas, J. Blekaitis, Bern. Brazdžionis, J. Mekas, A. Vaičiulaitis, A. Baronas. Buvo atspausdinta P. Jurkaus pasaka-legenda Juodvarniai, bei to paties autoriaus parašytos meno parodų apžvalgos.

J. Grinius 1947 m. Aidų žurnale atspausdino savo draminį veikalą Stella Maris, o 1949 m. kiekviename žurnale spausdino po vieną veikalą: Nr. 22 – Gulbės giesmė; Nr. 23 – Nevainikuota karalienė; Nr. 24 – Per sunkus vainikas; Nr.25 – Šešėlis; Nr.26 – pateikia Bern. Brazdžionio poezijos apžvalgą.

JAV esantys pranciškonai nusprendė 1949 metų gale perimti žurnalo Aidai parengimą ir išleidimą. Jie tikėjosi, kad žurnalas bus „dvasine jungtimi tarp visų tautinę kultūrą branginančių lietuvių“. Tėvas Justinas Vaškys OFM savo straipsnyje apie Aidų perkėlimą į JAV su pagarba kalba apie dr. J. Grinių ir P. Jurkų: „ Jiems esame dėkingi, kad ryžosi tęsti Aidų leidimą ir tuo metu, kai jau buvo prasidėjęs tremtinių emigracijos sklaidymasis. Schwab Gmundo stovykloje susispietė buvusieji Kauno universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojai: dr. J. Grinius, dr. A. Maceina, dr. Z. Ivinskis ir J. Girnius. Pavyko išlaikyti Aidus, pasiketi tokio lygio, kuris padarė juos tikru Nepriklausomybės metų Židinio įpėdinių. Išlikti šios tradicijos linijoje bus ir toliau Aidų uždavinys, kol grįžus į laisvą Tėvynę bus vėl galima įžiebti Židinį. O tuo tarpu, kol esame svečiose šalyse, toli nuo gimtosios žemės židinio, tebūnie Aidai tuo Laisvės ir Tėvynės aidu, kuris mums neleistų vienai akimirkai pamiršti, kad esame svetur, ne namie.“

J. Grinius metus laiko kruopščiai ir rūpestingai atliko redaktoriaus darbą. Buvo sunkių ir sudėtingų momentų, viename laiške, rašytame 1950.I.22 iš Schwabish Gmundo A. Vaičiulaičiui nusiskųs: „Mielas Antanai, dėkui už laišką, kuriame atspėjai, kad po „Aidų „ persikėlimo į JAV mano gyvenime pasidarė lyg tuštuma. Iš tikrųjų praėjusią vasarą ir rudenį įtempimas buvo didelis. Įvargino mane ne tiek redakcijos darbas, kiek tie ilgiausi laiškai, kuriuos kartais reikėdavo rašyti ir už įsimylėjusį ir nerūpestingą administratorių. <...> Mūsų paskutiniai Aidai išėjo tik prieš Kalėdas, nors turėjo išeiti lapkričio pabaigoj. Dėl to susitrukdymo ne tik moralinis, bet ir materialinis nuostolis, nes dalis pinigų, kuri gauta po Kalėdų, teko keisti žymiai nupigintų kursu.

J. Grinius liko gyventi Europoje – Vokietijoje. 1952-1955 m. jis dirbo Strasbure Laisvosios Europos kolegijoje lietuvių seminaro vedėju ir lietuvių studentų globėju; 1958 -1960 m. buvo Vasario 16-osios gimnazijos direktoriumi, nuo 1964 m. – tos pačios gimnazijos mokytojas. 1952 m. Vokietijoje J. Grinius tapo LB krašto tarybos nariu, 1968 m. – jos prezidiumo pirmininku. 1954-1968 m. jis yra vienas iš Lietuviškųjų studijų savaičių organizatorių ir beveik kasmet šiose Savaitėse skaito paskaitas. 1962 m. su paskaitomis J. Grinius lankėsi JAV ir Kanados didžiuosiuose lietuvių telkiniuose; dalyvavo II Kultūros kongrese Čikagoje. Savo kelionės įspūdžius aprašė ir atspausdino knygelėje Mano viešnagė Amerikoj, 1963 m.

Gyvendamas Vokietijoje rašė straipsnius, spausdinosi vokiečių, prancūzų spaudoje. Savo originalią kūrybą ir straipsnius siuntė į lietuvių spaudą – Aidų žurnalui, laikraščiams Darbininkas ir Draugas, Tėviškės Žiburiai; aktyviai dalyvavo rengiant Lietuvių Enciklopediją, leidžiamą Bostone bei bendradarbiavo L.K. Mokslų Akad. Suvažiavimų darbuose. 1964 m. Commentationes Balticae išspausdino studiją apie V. Mykolaitį-Putiną – Vincas Mykolaitis-Putinas als Dicher. Už studiją Lietuvių kryžiai ir koplytėlės 1957 m. J. Griniui buvo paskirta Aidų mokslinė premija.

1962 m. išleido istorinę dramą „Gulbės giesmę“ apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę (antra eiliuota redakcija), už kurią jam buvo paskirta tų metų LRD premija. Drama Šventojo vakaro sapnas atspausdinta 1951 m. Šv. Pranciškaus Varpelio žurnale; atskira knyga išeina Žiurkių kamera, 1954; 3 v. komedija Auksinė mergelė buvo atspausdinta Londone Šeštojoje pradalgėje, 1969; rankraštyje liko 2 v. misterija – Mergelių kalnas.

J. Grinius savo draminėje kūryboje į pirmąją vietą iškelia etikos dalykus, ieško grožio ir gėrio apraiškų, bando sujungti lietuvybę su krikščionybe. Iki gyvenimo pabaigos jis laikėsi principo, kad „literatūros uždavinys yra kelti didžiąsias gyvenimo problemas, meilę žmogui“, o kritikos tikslas – „informuoti, tobulinti visuomenės skonį, parodant kūrinio grožį ir trūkumus, originalumą ir kitų įtaką.“ J. Grinius turėjo savo gyvenimo principus ir savojo meno sampratą. V. Natkevičius teigė, kad „J. Grinius nusipelno lietuvių tautoje didžiųjų literatūros kritikų vardą“.

Jonas Grinius mirė 1980 m. lapkričio 10 d. Miunchene.