Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Juozas Girnius PDF Spausdinti El. paštas
Redaktoriai
      JUOZAS GIRNIUS (J.Alaušius)        (1915–1994)

        Juozas Girnius – vienas žymiausių lietuvių filosofų, kultūros ir visuomenės veikėjas. Jis įgijo filosofijos daktaro laipsnį Monrealio universitete (1951), buvo Laisvosios mokslo ir literatūros tarptautinės akademijos (1963) ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos  (1964) narys, Baltikos tyrimo instituto korespondentas (1965).

        Studijavęs pasauliniuose universitetuose, Freiburge klausęsis garsiojo egzistencialisto Martyno Heideggerio paskaitų ir po karo su juo artimai bendravęs Vokietijoje, atsidūręs Bostone – pačiame JAV akademinio gyvenimo centre, J.Girnius vis dėlto atsisakė mokslininko karjeros ir visą tolesnį savo gyvenimą paskyrė lietuvybės puoselėjimui bei tautinės savasties išsaugojimui svetimame krašte. Emigracijoje daug jėgų atidavė bendradarbiaudamas lietuviškoje spaudoje: redagavo Lietuvių enciklopediją, tapo Literatūrinių lankų redakcijos nariu. Ypatingą dėmesį skyrė kultūros žurnalui Aidai – nuo 1946 m. jame bendradarbiavo būdamas Vokietijoje, o atsidūręs Amerikoje jį redagavo nuo 1964 iki 1980 m.

         Literatūros kritikas Vladas Kulbokas apibūdino J. Girniaus veiklos pagrindinius bruožus: Grožio ir tiesos santykių nušvietimu, žemininkų kartos išryškinimu, pasipriešinimu kultūriniam nuosmukiui, tremties ir okupuotos Lietuvos literatūros įžvalga, Aidų kritikos skyriumi jis <...> atidavė žymiausią filosofų duoklę grožinei literatūrai.

        Juozas Girnius gimė 1915 m. gegužės 23 d. Sudeikiuose (Utenos r.).  Anksti pradėjo skaityti ir rašyti, buvo labai žingeidus. 1926 m. Sudeikiuose baigė pradžios mokyklą ir 1928 m. įstojo į Utenos gimnazijos penktąją klasę. Šioje gimnazijoje veikė ateitininkų draugija. Būdamas 13 metų J. Girnius susižavi ateitininkų ideologija, nulėmusia jo pasaulėžiūrą. Baigęs gimnaziją, 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Teologijos-filosofijos fakultetą. Pagrindiniu studijų dalyku pasirinko filosofiją. Uoliai lankė paskaitas ir įsitraukė į studentų visuomeninį gyvenimą. Studijuodamas dalyvavo Lietuvių darbo jaunimo sąjungos ir ateitininkų veikloje. 1935 m. organizavo ateitininkų religinį susidraugavimą, 1935–1936 m. buvo VDU studentų ateitininkų sąjungos sekretoriumi.

        J. Girnius daug laiko skyrė studijoms, turėjo aistrą skaityti. Parvykdamas atostogų į tėviškę, veždavosi glėbį knygų. Jo brolis kun. Kazimieras prisimena, kaip prie Alaušo ežero, idiliškoje gamtos ramybėje, niekieno netrukdomas, J. Girnius pasinerdavo į knygų pasaulį. VDU sėkmingai baigė 1936 m., puikiai apsigindamas diplominį darbą  Martyno Heideggerio egzistencialistinė filosofija. Gavęs stipendiją dar dvejus metus filosofijos studijas tęsė Belgijos Louvaino, Vokietijos Freiburgo bei Prancūzijos Sorbonos universitetuose. Studijos užsienyje praplėtė jo akiratį, suteikė naujų potyrių. Freiburge turėjo progos klausytis Heideggerio paskaitų.

        Sugrįžęs į Lietuvą, privalėjo atlikti karinę tarnybą (1939–1940). Jau tada pradėjo rašyti straipsnius kultūros ir literatūros žurnalui Židinys. Vėliau dirbo VDU Technikos fakultete bibliotekininku, mokytojavo Kauno aklųjų institute.

        1941–1944 m. VDU Filosofijos fakultete dėstė filosofiją, skaitė egzistencializmo kursą, psichologiją ir bendrąją mokslinio darbo metodiką. J. Girnius nebuvo tradicinis dėstytojas, jis neapsiribojo vien  universitete skaitomu kursu. Gabūs studentai pradėjo rinktis jo namuose, kur vykdavo privatus J. Girniaus seminaras. Poetas H. Nagys, buvęs uolus šio seminaro lankytojas ir dalyvis, prisimindamas tuos laikus rašė: Ten buvo kalbama įvairiais klausimais, ir apie egzistencinę filosofiją <...> M.Heideggeris, K. Jaspersas, taip pat S. Kierkegaard’as, Nietzsche. Iš tų visų pasikalbėjimų buvo tik tiek malonių prisiminimų, kad jutome visiškai naują laiko dvasią. <...> Girnius kaip dėstytojas buvo labai įdomus. Pats jo kalbėjimo stilius buvo sunkus. Kaip rašo, taip ir kalba. Sakinys gana sunkus. Sakyčiau, kad jautėsi Heideggerio įtaka pačiam filosofavimui. Girnius niekad negalėjo nuslysti paviršiumi, iš karto nerdavo gilyn. Taip formuluodavo sakinį, kad jis skroste skrostų. <...> Girniaus paskaitose nebuvo nieko paviršutiniško. Net kai jis tamsoje kalbėjo prieš vokiečių okupaciją, jis kalbėjo kaip filosofas. Buvo visa tai taip pakrauta... <...> Jis turėjo begalinę discipliną. Jei jis kalbėjo apie  filosofiją, diskutavo, tai jis visas buvo joje.  

        J. Girnius turėjo lemiamos įtakos naujos poetinės kartos formavimuisi – jis įvesdino į lietuvių intelektualų gyvenimą egzistencinę filosofiją. Jo skleidžiamas krikščioniškas egzistencializmas įtakojo studentų, būsimų rašytojų, ypač žemininkų, kartą. J. Girnius skatino savo studentus egzistenciniams būties apmąstymams, analizuodavo poezijos ir filosofijos sąveiką. Jis pabrėždavo, kad be meilės pasaulis iš tiesų yra mirties pasaulis, kuriame ir mirtis praranda savo reikšmingumą.

        Gyvendamas Lietuvoje J. Girnius pasižymėjo spaudoje pasirodančiais brandžiais straipsniais ir išbaigtomis studijomis. Jis bendradarbiavo Židinyje, dalį licenciato darbo apie Heideggerio filosofiją išspausdino žurnale Logos (1936), jo studija Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai 1939 m. buvo paskelbta LKMA Suvažiavimo darbuose, III. Svarbiausi to meto J. Girniaus estetikos ir literatūrologijos darbai: Poezija ir filosofija (1942); Rūpesčiai dėl literatūros tautiškumo (1942).

        Artėjant antrajai rusų okupacijai, 1944 J. Girnius, kaip ir daugelis kitų intelektualų, kartu su žmona Ona pasitraukė į Vakarus. 1946–1949 m. mokytojavo Nurtingeno ir Schwabisch Gmundo lietuvių gimnazijose, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1946 m. įsitraukė į žurnalo Aidai bendradarbių gretas.

        J. Girnius paskelbė straipsnių eseistikos ir literatūros klausimais: Grožis ir tiesa (Aidai, 1946, Nr. 11); Kūrybinio originalumo prasmė (Tremties metais, 1947); Lietuviškojo charakterio problema (1947) –  atspaudas iš Žiburių, išėjęs atskira knygele. Jis kvietė išsaugoti lietuviškumą tremtyje: Nepriklausomybė gali būti prarasta ir vėl atstatyta. Bet mirusios tautos jau niekas nebepažadins, ir ragino išsaugoti mumyse Lietuvos gyvybę, nes tai bendras visų mūsų uždavinys ir drauge konkretus kovos už laisvę būdas. Ypatingą vaidmenį čia jis skyrė rašytojams, menininkams: Evangeliniai žodžiai apie pašauktuosius ir išrinktuosius galioja ne tik evangeline Dievo, bet ir (gal būt, dar labiau!) literatūrine mūzos karalystės prasme. J. Girnius teigė, kad iš kūrėjo privalu  reikalauti aukšto meninio bei intelektinio lygio kūrinių ir šią mintį plėtojo tolesnėse savo studijose, parašytose jau Amerikoje.

        1949 m. pranciškonų rūpesčiu persikėlė į JAV, apsigyveno Bostone. 1951 m. už darbą La methaphysic existentielle de Karl Jaspers (K. Jasperso egzistencialistinė metafizika)  Monrealio universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Šio darbo santraukos  kaip straipsniai buvo spausdinamos Aiduose ir 1953 m. išleisti atskira knyga pavadinimu Laisvė ir būtis. Ypatingu istoriniu įvykiu išeivijoje tapo Lietuvių Enciklopedijos išleidimas Bostone, kurią J. Girnius redagavo 1953 – 1969 m.

        1961 m. jis parašo ir išleidžia studiją Tauta ir tautinė ištikimybė, skirtą tautos filosofijai ir tautinei pedagogikai išeivijoje. Reikšminga studija Istorinė krikščionių atsakomybė spausdinama LKM Akademijos Suvažiavimo darbų V tome (1964). Čia J. Girnius kritiškai įvertina krikščionių konservatyvumą.

        Kolektyviniame leidinyje Lietuviškasis liberalizmas (1959) pasirodo jo darbas Liberalizmas ir krikščionybė. Kartu su Aiduose išspausdintu straipsniu Liberalizmo klausimu (1956), J. Girnius atvėrė platesnes galimybes lietuviams katalikams atlaidžiau žvelgti į liberalizmo ir katalikybės santykius. J. Girnius taip pat parašė aktualias ir psichologiškai įžvalgias studijas: Dabarties beiliuzinė literatūra (1955); Tautinė kultūra – Tautos gyvybės pagrindas (1956), Meno tautiškumo klausimu (1973). 

        Išsami apžvalga Visumos žvilgsnis į mūsų egzodo literatūrą buvo atspausdinta knygoje Lietuvių literatūra svetur (1968). J. Girnius šioje studijoje analizavo kūrėjo galimybes atsidūrus išeivijoje. Jis rašė: gelmė yra pačiame žmoguje, ir dėl to ji yra galima visur; Nežinia, ar kada galėsime grįžti tėvynėn. Bet nėra abejonės, kad grįš tėvynėn visa, ką būsime jai sukūrę. Ir visų pirma tai galioja literatūrinei kūrybai.

 J. Girnius reikalavo iš rašytojo aukšto meninio lygio kūrinių. Kartu su kitais intelektualais jis aktyviai dalyvavo kuriant pasipriešinimo prieš kultūrinį nuosmukį manifestą.

        Lietuvos kultūriniam bei literatūriniam  gyvenimui išliekamosios istorinės vertės turi antologijai Žemė (1951) jo parašytas įvadas Žmogaus prasmės žemėje poezija. Ši studija padėjo kertinį akmenį naujosios intelektualios literatūrinės sąmonės formavimuisi. J. Girnius tapo žemininkų dvasiniu vadu. Vėliau žemininkai kartu su J. Girniumi pradės leisti aukšto intelektualinio lygio žurnalą Literatūros lankai  (1952).

        Lietuvių kultūrai itin vertingas J. Girniaus bendradarbiavimas (nuo 1946 m.), o vėliau ir žurnalo Aidai redagavimas (1964–1980). Rūpindamasis tautiniais klausimais tremtyje J. Girnius rašė ne tik filosofinius, bet ir meno, literatūros, politikos straipsnius, aktualių dienos temų apžvalgas, knygų recenzijas, juos pasirašinėdamas daugiau nei 10 slapyvardžių, dažniausiai – J. Alaušiaus. Jis žurnalo puslapiuose rašė apie lietuvių ir užsienio iškilius rašytojus, filosofus  A. Maceiną, S. Šalkauskį, J. Eretą, A. Paplauską-Ramūną, J. Keliuotį, P. Kuraitį, O. Milašių, Žaną Polį Sartrą, Giuseppę Ungarettį, Martiną Heideggerį, Herbertą Marcėse, Jacques Maritaną, K. Jaspersą ir B. Russelinį.
     
        Redaktoriaus duona buvo nelengva ir kitu požiūriu tekdavo rašyti daug laiškų ir prašyti straipsnių, taip pat atsakinėti į įvairias pastabas ir nepasitenkinimus.  J. Girnius laiške, rašytame  1968 m. balandžio 12 d.  S. Santvarui, taip apibūdina šį darbą: „ Kad redaktoriaus duona karti, žinojau ir vis labiau patiriu. Nieko neįžeidžia pagyra, bet visus įskaudina kritika. Populiariojoj spaudoj dėl to ir tenkinamasi tik reklaminiu pristatymu. Tačiau kultūros žurnalas yra įpareigotas ir kritikai pačios tiesos vardan. Iš antros pusės, kritiko žodis yra jo žodis, o ne koks nors  istorijos teismas. Tačiau pas mus dažnai nepajėgiama su šiuo reliatyvumu žvelgti į kritiką. Užuot kritiko sprendimą ramiai apsvarsčius kaip klausimus, dėl jų tik piktinamasi. Dėl to, manau, pas mus ir yra taip sunku kritikai normaliai išaugti. Arba ji per minkšta, arba ji per kieta.

        Tai ir jaučiu perėmęs „Aidus“.  Kiek galint noriu juos išlaikyti dalykiškai atvirus. Kad ir pačiame Bostone – esu dėkingas, kad rašote ir Jūs, ir A. Gustaitis, ir V. Vizgirda, nors  srovine  prasme ir „nekatalikai“. Bet negaliu „Aidų“ uždaryti nė A. Nykai – Niliūnui. Iš tikro jo žodis kietas kaip A. Jakšto ar B. Sruogos, betgi, norint ar nenorint, jis šio meto stipriausias kritikas. <...> Tačiau redaktoriaus vaidmens netapatinu su cenzoriaus vaidmeniu. Kaipgi būtų sprendžiama apie ano meto spaudą, jei A. Jakštui ar B. Sruogai koks nors redaktorius būtų kliudęs reikštis?

        Dar pirmais redaktoriavimo metais patyriau, ką reiškia redaktoriumi būti, kai teko labai kietą recenziją įdėti apie mano asmeniško bičiulio /dr. V. Vardžio/ knygą. Buvo sąžinės klausimas: vykdyti pareigą ar pabūgti jos vardan bičiulystės. Įdėjau, kaip buvo parašyta, nors rizikavau bičiulyste. Ačiū Dievui, dr. V. Vardys skyrė redaktorių ir žmogų.
<...>  Savo pareigose nesivadovauju nei simpatijoms, nei antipatijomis.“

        Kitame, rašytame 1968 m. gegužės 7 d., laiške S. Santvarui užbaigia diskusiją:
„Tenorėjau pasakyti, jog noriu būti skiriamas kaip redaktorius ir kaip pažįstamas žmogus. Negaliu kaip žmogus imtis visų redaktoriaus „kalčių“, nes jų nepakelčiau, su kiekvienu numeriu jiems beaugant. Visada liks atviras klausimas, ar nereikėjo nepraleisti, nubraukti etc. Bet niekada nesimato, kur ką jau esu nubraukęs, nepraleidęs. Galėčiau juokauti: visos „kaltės“ matomos, visi „nuopelnai“ paslėpti, bet tai visa tik popieriuj.“

        Po sunkios ligos J. Girniui teko atsisakyti įtempto redaktoriaus darbo. Jis dirbo prie  studijos Juozas Brazaitis – mokslininkas, kurios dalis buvo atspausdinta LKMA Suvažiavimo darbuose;  rankraštyje liko studija Juozas Keliuotis ir „Naujoji Romuva“.

        Literatūros kritikai viena reikšmingiausių J. Girniaus veikalų laiko knygą Žmogus be Dievo (1964). Joje filosofas analizuoja tikėjimo ir netikėjimo problemą, atskleidžia žmogaus ateisto vidinę dramą. Autorius teigia, kad žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jį neigia. Už šios knygos rankraštį J. Girniui 1957 m. paskirta  Aidų mokslinė premija.

        Nemažai laiko ir jėgų J. Girnius atidavė visuomeninei politinei veiklai. Jis buvo Lietuvių fronto bičiulių ideologas, 1959–1964 m. dirbo jo taryboje. 1955–1958 m. buvo JAV LB tarybos narys. Dalyvavo daugelyje suvažiavimų, kongresų, mokslo simpoziumų, skaitė paskaitas didžiosiose JAV ir Kanados lietuvių kolonijose.

        Ypatingai reikšminga sritis, kurioje J. Girnius irgi paliko ryškių pėdsakų, buvo jo kaip ateitininko veikla. Nuo gimnazijos laikų įstojęs į ateitininkų gretas, jis kryptingai darbavosi ir tremtyje – tapo ateitininkų ideologijos filosofu ir propaguotoju. J. Girnius  1947–1951 m. ir 1957–1963 m. buvo Ateitininkų federacijos narys. Jis ėjo Ateitininkų federacijos vado pareigas (1963-1967). 1966 m. išleistoje knygoje Idealas ir laikas  apžvelgė anuometinę ateitininkiją ir išeiviją. 1975 m. pasirodė jo išsami monografija apie Praną Dovydaitį; suredagavo Stasio Šalkauskio Rinktinių raštų 2 tomus.   

        J. Girniaus nuopelnai buvo pripažinti ir įvertinti įvairiais apdovanojimais – Ateitininkų sendraugių sąjungos S. Šalkauskio kūrybine premija (1968), Ohio LGD premija (1972), LKMA premija (1975), JAV LB Kultūros premija (1984).
 
        J. Girnius mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostone. 1995 m. liepos 1 d. jo palaikai parvežti į Lietuvą ir rado amžino poilsio vietą tėviškėje Sudeikiuose.

        Lietuvoje išleisti J.Girniaus darbai – Raštų keturtomis (1991-2002). Jis tęsė S. Šalkauskio filosofijos tradiciją, svarbiausiu apmąstymų objektu pasirinkdamas kultūrą. Tvirtino, kad dvasinė kultūra yra tikrasis vienintelis ir integruojantis tautiškumo turinys. J. Girniui rūpėjo pasaulio kultūros tautinė įvairovė. Gilinosi į nacionalinio charakterio problematiką.  Parašęs brandžius veikalus apie laisvę, tautą, krikščionybę ir ateizmą, jis formavo ir tebeformuoja lietuvių mintis bei idėjines nuostatas ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje. Anot A. Nykos-Niliūno, jam grožis pasiekiamas bei realizuojamas tik atvirumo būčiai ir egzistencinės rizikos kaina.
       


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai