Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Leonardas Andriekus PDF Spausdinti El. paštas
Redaktoriai
  Vienuolis pranciškonas, kunigas, teologijos daktaras (1945 m.) eseistas, poetas, ilgametis Aidų redaktorius, bendradarbis.

„L. Andriekus yra vėlyvas ateivis į lietuvių literatūrą <...>Kaip poetas, L. Andriekus turi retą atsinaujinimo dovaną. Su pirmu rinkiniu jis atsivėrė kaip asyžietiškos dvasios, saulėtas, o sykiu ir liūdnokas lyrikas. Asyžietiškoji melodija atnešė naują balsą lietuvių poezijai, ir galėjai spėti, kad autorius jį puoselės tolesnėse knygose. Tačiau, neilgai laukus, nuo Ambrijos kalnų jo žvilgsnis nuslinko į gimtąją žemaičių žemę“, – rašė literatūros kritikas A.Vaičiulaitis.      Neatsitiktinai poeto ilgesingos mintys nuolat skriedavo į Žemaitiją, nes čia, Barstyčiuose, (Skuodo raj.) 1914 m. liepos 15 d. gimė. Uoliai lankė Sėdos vidurinę mokyklą, Kretingos Pranciškonų gimnaziją. 1933 m. įstojo į pranciškonų ordiną. „Esu laimingas, kad regėjau senovinę Žemaitiją. Mano nuošalioje tėviškėje Barstyčiuose ir jos apylinkėse toji senovė gyva ir jaučiama. Žengdamas vargų takais, bent žinojai, kad gyveni šventoje žemėje. Nors tada ir negalėjau suprasti viso tos žemės paslaptingumo, bet aiškiai jutau, kad visa tauta yra atsivėrusi Viešpačiui“, – rašė savo knygoje „Atmink mane, Rūpintojėli“.

        Pasirinkęs vienuolišką kelią studijavo pranciškonų kunigų seminarijoje (1937-1941) Schwaze (Austrija) ir Milane (Italija). 1940 m. išsipildys jo svajonė – jis bus įšventintas kunigu. Vėliau autobiografijoje teigs: „Kunigui, ypač vienuoliui, uždedama sunki pareiga atnaujinti pasaulį, atnaujinti savo tautą. Galvoju, kiek aš prie to žygio bepajėgsiu prisidėti. Raminuosi tuo, kad mano idėjos broliai – Lietuvos pranciškonai – sėkmingai veiks, gaivindami tautą Šv. Pranciškaus serafiška meile, kurios ypač dabar jai labai reikia. Toji meilė visą gyvenimą gaivino ir mane, įkvėpdama stiprybės, atlaidumo, užuojautos ir polėkio vaduotis iš kasdienybės“.

        Vėliau L. Andriekus studijavo Šv. Antano universitete Romoje (1941-1945), gilinosi į bažnytinę teisę. Čia apgynė doktoratą, įgydamas teologijos daktaro mokslinį laipsnį. 1946 m. vadovybės buvo nusiųstas į Ameriką pagelbėti broliams pranciškonams dirbti sielovadinį pastoracinį darbą.

        Kunigo pareigos reikalavo atidos, begalinės dvasinės ramybės, aukos. L. Andriekus pasižymėjo ne tik šiomis ypatingomis savybėmis, bet ir giliu atsakomybės jausmu. Jis kruopščiai atliko visas jam patikėtas pareigas: nuo 1958 m. (su pertraukomis) buvo paskirtas Brooklyno, NY, lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresniuoju; 1964-1969 m. lietuvių pranciškonų provincijolas, Šv. Antano gimnazijos rektorius; 1973-1976 m. Kennebunkporto vienuolyno, ME, vyresnysis, 1973-1980 pranciškonų vasarvietės Kennebunkporte vedėjas.

        Atvykę į Ameriką pranciškonai stengėsi išsaugoti lietuvybę, puoselėjo lietuvišką žodį, plėtė kultūrinę veiklą. Ypatingą dėmesį skirdami lietuviško žodžio saugai 1951 metais Brukline prie vienuolyno įkūrė spaustuvę, leido laikraščius ir žurnalus. Pirmučiausia pavyko atgaivinti 1942 metais Lietuvoje leista žurnalą Šv. Pranciškaus Varpelis. Vėliau šioje spaustuvėje bus leidžiami Darbininkas, Ateitis, Karys, Į Laisvę, Tėvynės Sargas, taip pat ir  Aidai bei kiti leidiniai.

        Pasižymėdamas kruopštumu ir dvasios ramybe, Tėvas Leonardas Andriekus tiko spaudos darbui. 1950 metais jis suredaguoja pranciškonų leidžiamą lietuvių kultūros Metraštį. Autobiografijoje rašė: „Pranciškonų darbuotei sąlygos atrodė didžiai palankios ir jie smarkiai triūsė, steigdami vienuolynus, perimdami administruoti parapijas, leisdami laikraščius, rengdamiesi net įkurti lietuvių vaikams gimnaziją... Man vienintelis užsiėmimas raštu buvo religinio laikraštėlio Šv. Pranciškaus varpelis redagavimas.“ Išties iš rašto darbų jam pradžioje buvo patikėtas Šv. Pranciškaus Varpelio (1948-1952) redagavimas. Šiame leidinyje buvo atspausdinti ir jo pirmieji eilėraščiai, kuriuos kurti pradėjo dar Romoje, kaip pats sakė, „viduje jau spragsėjo kūrybinė ugnelė“.

        Tačiau prie Šv. Pranciškaus Varpelio redaktoriaus pareigų jis gauna dar vienas atsakingas pareigas. Pradėjus Amerikoje leisti Aidus (1950-1992), jis nuo pat pradžių įėjo į jo redkolegiją.  Pranciškonams perėmus iš Vokietijos žurnalo Aidai leidybą (1950),  

L. Andriekus tampa jo techniniu redaktoriumi, o vėliau ir literatūrinės dalies, ir apžvalgos skyriaus redaktoriumi. Jis taip pat rūpinosi ir metinėmis Aidų mokslo ir literatūros premijomis. Nuo 1950 metų iki 1980 metų, kai Amerikoje buvo leidžiamas žurnalas Aidai, jo vyriausiaisiais redaktoriais buvo A.Vaičiulaitis bei J. Girnius. Pastarajam sunkiai susirgus nuo 1980 m. vyriausiuoju redaktoriumi tampa L. Andriekus. Taigi nuo 1950 m. jis darbuosis Aidų labui daugiau nei 40 metų ir atliks savo pareigas nuo pirmos žurnalo išleidimo dienos iki paskutinės su ypatinga atida, rūpesčiu ir atsakingumu.

        Jis ne tik puikiai išmanė žurnalo finansinę būklę, išleidimo plonybes, bet ir buvo vienas iš žurnalo rengėjų, rašydavo daugybę laiškų ir prašydavo, kaip jis pats sakė, – „maldaudavo“ straipsnių ir jam tai puikiai sekėsi. Jis sugebėdavo iš bendradarbių, autorių išprašyti įdomios medžiagos savo žurnalui. „Dirbdamas Aidų redakcijoje, išmaldaudavau straipsnių, kuriems parašyti reikėjo metų ar net daugiau. Honorarų  mokėti nebuvo iš kur. Gauti veltui straipsnius ar grožinę kūrybą tada atrodė lyg ir natūralu, nes gyvenome rezistencine dvasia – kovojome prieš nutautėjimą ir priespaudą tėvynėje“ – rašė autobiografijoje. Tardamasis su kitais žurnalo bendradarbiais, stengdavosi atrinkti Aidams aukšto meninio lygio straipsnius. Vėliau, tapęs vyr. redaktoriumi, toliau puoselėjo žurnalo tradicijas, didesnį dėmesį skirdamas jo apžvalginei daliai. Deja, originaliosios beletristikos žurnalo puslapiuose vis mažėjo, kadangi sumažėjo ir pačių rašančiųjų eilės... Žurnalą pradėta leisti kiek padidintų lapų skaičiumi. Vėliau Aidai buvo pradėti leisti kas antrą, o dar vėliau ir kas trečią mėnesį iki 1991 metų, kuomet Aidai įsijungė į Lietuvoje leidžiamą Naująjį židinį. Šio žurnalo Garbės redaktoriumi L. Andriekus išliko iki pat mirties.

        Išties pasiaukojantis ir labdaringas darbas. Ko gero, tik šviesi Pranciškaus dvasia padėjo L. Andriekui dirbti šį nelengvą ir atsakingą darbą.

        Lietuvos archyvuose saugomi L. Andriekaus laiškai, kuriuose jis rūpinasi Aidų žurnalo aukštu meniniu lygiu, siekia jį skoningai leisti, organizuoja straipsnių gavimą. 1953 metais rašydamas laišką kunigui poetui Mykolui Vaitkui sielojasi dėl per mažo skaitytojų skaičiaus.
Iš L. Andriekaus 1953 sausio 27 d. laiško M.Vaitkui:

 „Malonus kanauninke,
Šiomis dienomis gavau Jūsų brangų laišką, o taip pat ir mąstymų vertimą.<...> Nuo mąstymų gi priklauso ir išorinė vienuolių veikla. O mes į ją taip esame pasinešę. <...>Buvau ir tebesu giliai įklimpęs „Aidų“ reikaluose. Žurnalo pašlijusi materialinė padėtis skatino smarkiai sukrusti. Dabar baigiame išsigelbėti ir „Aidų“ ateitis tapo tikresnė. Didžiausia kliūtis jų žydėjimui yra per mažas skaitytojų kiekis. Esame gundomi žurnalą populiarinti arba pritaikyti masėms. Bet su ta pagunda kovojame. Atrodo, jog  masės yra aprūpintos spauda – jos reikia inteligentijai, pažeistai Amerikos gudrybių.<...>


        Artimai bendraudamas su ilgamečiu Aidų vyr. redaktoriumi, rašytoju A.Vaičiulaičiu aptaria jo finansinę būklę, išleidimo terminus, numatytus spausdinti straipsnius.

Iš L. Andriekaus 1958 sausio 27 laiško A.Vaičiulaičiui:
Sausio numeris jau spausdinamas, vėluojame dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė yra ta – kad mes čia vis labiau smunkame. „Darbininkas“ ir spaustuvė iš savo pajamų vos gali išsilaikyti, nes visų lietuviškų leidinių yra be galo menkas tiražas ir atitinkamai menkos kainos. O paruošimas spausdinimai tiek pat ima laiko ir išlaidų, kaip ir gausiam leidiniui. Dabar darbininkų algos pakilo, mašinos reikalauja nuolatinio remonto, prisideda visokios daiktų ir žmonių apdraudos... Jie čia, imdami darbus, nebeapskaičiuoja, ar suspės padaryti. Su pašaliniais visuomet yra pasirašomi kontraktai. Užtai dažnai nukenčia savi leidiniai. <...> Vasario numeriui medžiagos davė dar Aistis ir Vygantas. Apžvalginėje dalyje susidarys Literatūros bei Knygų, Meno, Mokslo, Religijos ir Visuomenės skyriai iš tos medžiagos, kurią jau esate atsiuntę. Aš sausiui pavartojau Bernavos, popiežiaus kalbos santrauką, geofizinių metų apžvalgą ir pats parašiau visuomeniniam skyriui apie jaunimą straipsniuką, kuri peržvelgė ir patikslino Sužiedėlis. Iš knygų tik viena Grigaitytė beįtilpo. Knygų recenzijų galės būti daugiau vasario mėnesį. <....>

        Tėvas L. Andriekus buvo apdovanotas neeiliniais organizaciniais sugebėjimais, jis su ypatinga atida vertino kiekvieną bendraautorių, pasižymėjo begaliniu taktiškumu, dėmesingumu. Jis sugebėjo į žurnalą pritraukti jaunųjų kūrėjų pajėgas. Laiškuose, rašytuose dramaturgui, rašytojui K. Ostrauskui nuskamba pagarba ir dėkingumas už straipsnius ir kūrybą, kuri dar bus paruošta.

Iš L. Andriekaus 1963 m. laiško K.Ostrauskui:
 „Mielas Kostai,
Malonu, kad taip rūpestingai ruošiate straipsnį apie Maironį. „Aidai“ bus Jums didžiai dėkingi. Tą straipsnį norėtume būtinai dėti į sausio numerį. Vasaris skirtas Kultūros kongresui. Tai per daug toli nusikeltų. O Jūsų straipsnį norime įdėti ir į knygą, kuri leidžiama apie Maironį (tai bus „Aiduose“ 10 nr. paskelbta ir papildyta medžiaga). Džiaugiuos, kad jau darbą baigėte. Kad nebesugaištumėte, siųskite jį tiesiog į Brooklyną spaustuvės vedėjui. Jo vardas –Rev. F.Gedgaudas. <...>


Gerokai vėliau prašys kūrybos dalykų.
Iš L. Andriekaus 1979 m. sausio 22 d. laiško K.Ostrauskui:
Mielas Kostai,
Remdamasis senu posakiu – prašysi – mušti negausi – noriu klausti, ar neturite ką iš savo grožinės kūrybos Aidams? Labai seniai pas mus buvote. O mums reikia tokių.  Sušelpkite, jei galite, ilgiausia gyvuojantį liet. Žurnalą. Su laimingų kelių linkėjimais – Jūsų L.A.


        Tai tik kelių laiškų fragmentai, iš kurių matyti, kaip svetimoje žemėje Tėvas L.Andriekus gyveno ir „sirgo“ Aidais.
        Leisdamas žurnalą jis susipažino su daugybe meno ir kultūros žmonių, kurie ilgainiui tapo žurnalo bendraminčiais, bendradarbiais ir bendraautoriais Pats būdamas meniškos sielos ieškojo ir tokių pat artimų jam, suprantančių meną žmonių. Autobiografijoje rašė: „Netrukus (1950 m.) kai pranciškonai perėmė leisti Aidus, ta bičiulystė su kūrybiniais žmonėmis vis stiprėjo ir noras rašyti augo. Mat nuo pat pradžių tapau Aidų techniniu redaktorium. Vėliau redagavau kai kuriuos skyrius, o nuo 1980 m. pavasario iki 1992 m. pradžios buvau vyriausiu redaktorium. Per tokį ilgą laiką bendraudamas su rašytojais ir įvairių sričių menininkais, įsidrąsinau ir pradėjau leisti knygas.

        Padrąsintas didžiųjų mūsų rašytojų A.Vaičiulaičio, J. Aisčio, Bern. Brazdžionio pats kuria ir pirmuosius eilėraščius spausdina Šv. Pranciškaus Varpelyje. Įkvėpimo sėmėsi iš meno ir kultūros pasaulio. Jis ne tik lankydavo dailės parodas, klasikinės muzikos koncertus, bet ir turėdamas didžiulį organizatoriaus talentą, pats tapo literatūros vakarų, parodų bei koncertų rengėju.

        „Iš dailininkų susiformuojant poetinį Lietuvos gamtovaizdį man labai daug padėjo Adomo Galdiko lyrinė kūryba. Mat iš Lietuvos išvykau 1937 m. rudenį, dar dvasiškai neįaugęs į Lietuvos gamtą. O Galdiko paveiksluose, kuriuos jis čia kūrė iš senų piešinių bei atminties, išvydau  gimtosios žemės peizažo grožį. Tai labai daug reiškė eilėraščiams, kuriuose žymi vieta skiriama gamtai. Apie dvidešimt metų draugystė su Adomu Galdiku nuolat stebint jo kūrybos raidą teikė įkvėpimo rašyti lyriškus eilėraščius. Taip pat ir kitų dailininkų V.Vizgirdos, T.valiaus, V.K. Jonyno, P.Augiaus, V.Igno.  esu priėmęs daug estetinės pagalbos.“ – rašė autobiografijoje. Nuo 1980 m. jis yra taip pat ir A. Galdiko galerijos prie Kultūros židinio direktorius. L. Andriekus artimai bendravo su menininkais, dailininkais. Jis gaudavo dovanų paveikslus, kurie galiausiai sužadino poreikį puoselėti ir kaupti grožį – rinkti meno kūrinius. Tėvas L. Andriekus pranciškonų vienuolynuose pradėjo rinkti lietuvių dailininkų paveikslus, įvairius meno kūrinius. Jo meno kolekcija turi neįkainojamą vertę.

        Įkvėpimo ieškojo keliaudamas mintimis į savo gimtąjį kraštą. „Žemaitijos gamta – tikra poezijos šventovė, kurioje teko vargus ir džiaugsmus išgyventi jaunystėje. Kai žvelgi atgal, matai, jog viskas buvo poetiška ir šventa. Tokioje paslaptingoje tikrovėje siela palengva pradėjo atsiverti poezijai....“ – rašo rinkinyje Atmink mane, Rūpintojėli.

        L. Andriekus debiutavo 1955 metais, išleisdamas rinkinį Atviros marios (1955 m.), Skaidri religinė nuotaika dar gilesnė ir plačiau aprėpianti antrajame, LRD premija laimėjusiame rinkinyje Saulė kryžiuose (1960 m.), kuris gerokai skiriasi ne vien savo forma, bet ir tematika. Trečiasis rinkinys – Naktigonė (1963 m.), vėliau pasirodė Po Dievo antspaudais (1969 m.),  Už vasaros vartų (1976 m.), Atmink mane, Rūpintojėli, (1985 m.). Anglų k. išleisti rink. Amens in Amber (1968 m.), Eternal Dream (1980 m.). 1986 m. Ateitininkų federacija paskelbė religinės poezijos konkursą, skirtą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, kurį L. Andriekus laimėjo gaudamas premiją už eilėraščių rinkinį (rankraštyje) Balsai iš anapus. Lietuvoje 1992 metais išeina jo eilėraščių rinktinė kukliu pavadinimu Pasilikau tik dangų mėlyną. Apie šią knygą autorius prasitars – „tai mano sielos enciklopedija“.

        Kūryboje vyrauja religiniai, patriotiniai motyvai, lyriški Lietuvos peizažai. Eilėraščiams būdingas nuoširdumas, intymus ir skaidrus pasaulėvaizdis, dvasinių išgyvenimų pilnatvė, poezijoje vyrauja ramybės ir  šviesaus pranciškoniško nuolankumo pilnatvė. Aptardamas L. Andriekaus poeziją literatūros kritikas A.Vaičiulaitis rašė: „Religinę poeziją  jis suasmenino, intymų išgyvenimą perduodamas ne kaip tolimą sunkiai suvokiamą abstrakciją, bet kaip konkrečią patirtį. Andriekaus poezijoje dominuoja ir kitos temos – tautinės, gyvosios aplinkos ir gamtos motyvai, tačiau visi tai apjungiama religiniam požiūriui ir nuotaikai.

        L. Andriekaus asmenybė kaip magnetas traukė ir žavėjo žmones. Įžengęs į Lietuvių rašytojų draugijos šeimą jis išrenkamas jos pirmininku. Dešimt metų (1960-1970) vadovauja išeivijos Lietuvių rašytojų draugijai. Tai nebuvo vien tik garbės titulas, tai buvo sunkus organizacinis darbas, kurį L. Andriekus, kaip ir kitus jo daliai tekusius darbus, atliko su atida ir kruopštumu.

        „Gimiau senojoj Lietuvoj, kuri vadinosi šventoji, kryžių bei koplytstulpių pavėsyje. Šeimoje gavau krikščionišką auklėjimą, anksti įstojau į vienuolyną, buvau ir tebesu aktyvus vienuolijos narys, dalyvavau įvairiopoje pranciškonų veikloje, šešerius metus ne vadovavau visam jų kolektyvui Amerikoje – kaip provincijolas, paskui kaip vienuolynų vyresnysis. Likusį nuo pareiginio darbo laiką kaip įmanydamas taupiau rašymui, skaitymui ir kūrybiniam triūsui. O gyvenimo prasmę matau krikščioniškoje – katalikiškoje ideologijoje.“ – rašė jis savo autobiografijoje.

        Džiaugėsi komunizmo žlugimu ir Lietuvos prisikėlimu. „Laimingas jaučiuosi ir aš, regėdamas iš vergijos išsivadavusią savo laisvą tautą ir per vargus žengiančią į saulėtą ateitį. Mane ypač džiugina Lietuvos dvasininkų vadovaujantis vaidmuo dabar ir priespaudų laikais, pogrindyje atgimusių pranciškonų ir kitų vienuolių ryžtas dirbti tautos gerovei, jaunimo stojimas į seminarijas bei vienuolijas ir visų Lietuvos žmonių troškimas atgimti, veikti, aukotis, laimėti....

        L.Andriekus aplankė Lietuvą, kuriuos buvo taip ilgėtasi ir svajota. Jo dėka daug vertingų išeivių lietuvių dailininkų paveikslų sugrįžo į Lietuvą. Savo turtą - per 400 vienetų meno knygų rinkinį padovanojo Vilniaus Universitetui. L.Andriekus vadovavosi principu - „Vienuolio pranciškono idealas kaip tik ir būtų viską atiduoti kitiems, sau nepasilikti nieko.“ 

           Mirė 2003 m. gegužės 19 d. JAV. Palaidotas Niujorke, Bruklino kapinėse.

 
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai