POLITIKA 1979 METAIS Spausdinti
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
I
Kai kurie politiniai komentatoriai ryšium su I-ojo pasaulinio karo pradžios (1914.VIII.4) 65 metų sukaktimi yra nukreipę dėmesį į tariamą dviejų generacijų istorinį ritmą. (Generacija — subrendusio žmogaus gyvenimo darbingieji metai, paprastai tarpas tarp 30 ir 65 amžiaus metų). Esą pastarųjų šimtmečių politinėje istorijoje justi tam tikras dviejų generacijų ritmas. D. Britanijos kolonijų šiaurinėje Amerikoje revoliucija, JAV nepriklausomybės išsikovojimas ir demokratinės santvarkos sukūrimas buvę degtuku Prancūzijos revoliuciniam parakui (1789). Paskutinė to revoliucinio sprogimo detonacija buvusi 1848 vasario revoliucija. Taigi Prancūzijos Didžiosios revoliucijos tarpsnis trukęs dvi generacijas.

Po 1848 prasidėjęs "belle ėpoąue" tarpsnis. Pastovumo ir gyvenimo sąlygų gerėjimo tarpsnis, kuris trukęs iki 1914, taigi vėl dvi generacijas. I-asis pasaulinis karas (1914) pradėjęs naują tarpsnį. Jis ne tik sunaikinęs tarptautinių jėgų pusiausvyrą, kuri lėmusi tarptautinės padėties patvarumą, ne tik susilpninęs tarptautinę raidą lė-musį Europos vaidmenį ir pakirtęs Europos imperinį viešpatavimą Afrikoje ir žymioje Azijos dalyje, bet taip pat privedęs prie kai kurių reikšmingų valstybinių institucijų sunaikinimo pačioje Europoje ir liberaliniam kapitalizmui antipodinių režimų — bolševizmo, fašizmo, nacionalsocializ-mo — susidarymo, tuo užminuodamas pačius tarpvalstybinio susiklausymo pagrindus ir nutiesdamas kelius į II-ąjį pasaulinį karą ir jo padarinius.

Tačiau, žengdamas į XX amžiaus devintąjį dešimtmetį, atseit, vėl dviem generacijom nuo I-ojo pasaulinio karo pradžios praėjus, pasaulis įeinąs į naujo istorijos tarpsnio angą. Šiame XX-ojo ir XXI-ojo amžiaus sąvartos tarpsnyje tarptautinę padėtį ir tarpvalstybinius santykius daugiausia lemsiąs ūkinės gerovės bei žmogaus teisių užtikrinimo laipsnis, ne režimų antagonizmas ir ne kurios nors valstybės ar jų grupės karinis pranašumas. Žinoma, šitokią tarpvalstybinių santykių raidą spėjantieji sykiu prileidžia, kad toje raidoje Vakarų demokratinio pasaulio pirmumas būsiąs neabejotinas.

Nors istorija nėra lygiomis riekėmis suraikytas duonos kepalas celofano krepšyje ir toks suprastintas istorijos ritmavimas vargu ar patikimas, vis dėlto įdomu, ar ir kaip 1979 tarptautinės padėties raida rikiavosi į tą tariamą dviejų generacijų istorinį ritmą.

II
Jau praeitame šimtmetyje didysis JAV demokratijos gerbėjas, Prancūzijos diplomatas ir valstybininkas Alexis de Tocąueville yra pastebėjęs, kad demokratinis režimas stinga kai kurių reikšmingų savybių valstybės užsienio politikai sėkmingai vykdyti. Maža to, demokratiniam režimui būdingos savybės esančios kaip tiktai labai nepalankios valstybės užsienio politikai sėkmingai vykdyti. Lyg ir papildydamas Tocąueville tvirtinimus, JAV šių laikų užsienio politikos buv. ilgametis komentatorius, daugelio politinių knygų autorius W. Lippmann taip pat pripažįsta, kad ignorantiška JAV viešoji opinija kartais užkaria JAV užsienio politikos vykdytojam "a compulsion to make mistakes". Todėl populiari mintis, kad JAV užsienio politikai sėkmingai vairuoti tegali toks prezidentas, kuris sugeba ją įpiršti JAV viešajai opinijai, kaip kad sugebėjo prezidentas Trumanas, arba toks prezidentas, kurio užsienio politika yra neapskaičiuojama ("unpredictable"), kokia buvo prezidento Nixono.

Prezidento Carterio užsienio politika neturi nei Trumano, nei Nixono savybių. Dėl Nixono-Kissingerio vienašališkos "Realpolitikos" iš JAV užsienio politikos kasdieninės apyvartos buvo iškritęs moralinis principas ir susidariusi tam tikra moralinė tuštuma. Tokia padėtis nesiderino nei su JAV užsienio politikos tradicija, nei su JAV visuomenės nuotaikomis. Prezidentas Carte-ris mojosi tą Nixono politikos moralinę tuštumą užpildyti suabsoliutintų žmogaus teisių turiniu. ("Our commitment to human rights must be absolute"). Tačiau netruko išryškėti, kad JAV užsienio politikoje ir suabsoliutintų žmogaus teisių principas, susikryžiavęs su JAV saugumo interesais, vis tiek turi pirmumą užleisti JAV saugumo interesams. Dėl to ir suabsoliutintų žmogaus teisių principo praktinis taikymas turėjo neišvengiamai sureliatyvėti. Vienoks tam principui taikyti mastas praktiškai įmanomas Čilės, Filipinų, Pietų Afrikos ar Salvadoro atvejais, kitoks Kinijos, Sovietų Sąjungos ir Indijos atvejai!

Suprantama, kad suabsoliutintų žmogaus teisių principo sureliatyvėjęs praktinis taikymas JAV užsienio politikoje padarė plyšį tarp prezidento Carterio žadėto žmogaus teisėms vaidmens JAV užsienio politikoje ir to pažado praktiško tesėjimo. Dar daugiau, tai pažeidė ir prezidento Carterio užsienio politikos vientisumą ir prarasdino jos patrauklumą bei patikimumą. Bet prezidento Carterio užsienio politikos nenuoseklumas, atseit, nesugebėjimas derinti priešingumų, būdingas ne tik žmogaus teisių principo atžvilgiu, bet ir kitų JAV užsienio politikos klausimų atžvilgiu: arabų — Izraelio santykių atžvilgiu, Irano revoliucijos atžvilgiu, sovietų karinių dalinių Kuboje atžvilgiu ir kt. Todėl ir 1979 JAV užsienio politika yra sulaukusi daug aštrių priekaištų dėl savo nenuoseklumų ("inconsistencies"), dėl stokos aiškios strategijos, dėl nesuderintų krypčių ir blaškymosi.

Esą prezidento Carterio užsienio politika 1979 metų tarptautines problemas ir krizes pasitiko, apsiginklavusi 1775 metų politine ideologija ir 1965 metų kariniu inventoriumi. Prezidento Carterio užsienio politika stinganti aiškaus nusistatymo JAV draugingų autoritarinių vyriausybių atžvilgiu. Esą jau prezidentas John Quincy Adams yra įspėjęs JAV politikus, kad, nors JAV nuoširdžiai linki laisvės visoms tautoms, JAV užsienio politikai neturi rūpėti kitų valstybių vidaus tvarka. (Atrodo, kad šitokia prezidento John Quincy Adams pažiūra bus buvusi labai tvirtai įsišaknijusi JAV užsienio politikos principuose, nes dar ir prezidentas F.D. Rooseveltas dėl nacių genocidinės politikos žydų atžvilgiu buvo labai santūrus intervenuoti).

Po II-ojo pasaulinio karo Jungtinių Tautų charta, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų priimtos žmogaus teisių konvencijos, Europos žmogaus teisių sutartys ir Helsinkio susitarimai tam tikrą kompetenciją žmogaus teisių klausimais suteikė ir tarptautinėms institucijoms. Palyginti su buvusia kiekvienos valstybės neribota kompetencija savo piliečių atžvilgiu padaryta didelė pažanga. Jai betgi dar toli iki to, kad atitinkamos tarptautinės institucijos ir jų na-riai-valstybės būtų įpareigoti rūpintis žmogaus teisių padėtimi atskirose valstybėse ir prireikus imtis tinkamų priemonių.

JAV dėl reagavimo į žmogaus teisių padėtį kitose valstybėse yra susidariusios dvi skirtingos pažiūros. Pagal vieną jų, paprastai žymimą liberalų iškaba, pasaulis esąs nuolatinės, pačios gamtos apspręstos, pažangos eigoje. Kiekviena autoritarinio režimo krizė esanti pažangos reiškinys ir gali baigtis žmogaus teisių ir demokratijos didesniu ar mažesniu laimėjimu. Todėl ir JAV draugingų autoritarinių režimų kiekviena krizė yra remtina, net jeigu jos galutinis rezultatas ir būtų JAV nedraugingos vyriausybės susidarymas.

Pagal šiai priešingą pažiūrą, paprastai žymimą konservatorių etikete, žmogaus teisių garantijos ir demokratinio režimo patvarumas privalo tam tikro tautos politinio bei kultūrinio subrendimo. Ne tik mažas revoliucininkų branduolys, bet ir plačiosios masės turinčios demokratinės santvarkos norėti; turinčios turėti sąmoningo ryžto bei sugebėjimo demokratinei santvarkai išlaikyti, o prireikus ir ginti; turinčios sąmoningai jausti tam tikrą valstybinę atsakomybę, tam tikras valstybines pareigas ir jas vykdyti. JAV negalinčios pasidaryti demokratijos akušere, kuri bet kuriam kraštui talkintų pagimdyti demokratinę santvarką. Be ko kita, patyrimas liudija, kad tradiciniai autokratiniai režimai, nors ir praktikuoją ar tik toleruoją politinę prievartą, ūkinius nepriteklius ir socialinės padėties piktnaudžiavimus, vis dėlto galį vystytis demokratijos kryptimi. Tuo tarpu revoliuciniai totalitariniai režimai esą savo politinę prievartą ir savo ūkinę bei socialinę sistemą dogmatizuoją be jokios perspektyvos demokratinei alternatyvai.

1979 JAV vyriausybės politika tuo atžvilgiu balansavo kažkur apie tų dviejų pažiūrų vidurį ir praktiškai nė katrai jų nepatiko. Vieni priekaištavo vyriausybės politikai praradimą JAV draugingų režimų Irane ir Nikaraguvoj, antri priekaištavo tų autokratinių režimų neapdairų palaikymą. Ar JAV interesų atžvilgiu prezidento Carterio politika, leidusi opozicijai nuversti JAV draugingus autokratinius režimus Irane ir Nikaraguvoj, bus buvus teisinga, 1979 aiškumo dar nebuvo.

Faktiškai JAV santykiai su Nikaraguva per praėjusius 70 metų buvo vienašališki ir satelitiški. Prieš tokią JAV įtaką Nikaraguvoj opozicijos nestigo. Ji ypačiai atkakliai reiškėsi 1920-1930, vadovaujant gen. Augusto Ceasar Sandino. Bet tada opozicija pralaimėjo ir Sandino krito JAV palaikomo prezidento Somozos auka. Somoza pradėjo Nikaraguvoj savo šeimos "dinastiją". Bet jo sūnaus prezidento Anastasio Somozos režimo kovoj su gen. Sandino vardo opozicija prezidento Carterio vyriausybė veiksmingai neparėmė ir 1979 liepos mėn. autokratinis Somozos režimas krito. Nors 1979 dar nebuvo aiškumo, kaip Nikaraguvos naujojo režimo politika vystysis JAV atžvilgiu, bet jau nėra abejonės, kad JAV — Nikaraguvos vienašališkų santykių tarpsnis pasibaigė.

Nors JAV interesų atžvilgiu Irano draugingumas turi labai didelės politinės ir strateginės reikšmės, vis tiek JAV veiksmingai neparėmė šacho draugingo autokratinio režimo prieš susi-bloškusias konglomeratinės opozicijos revoliucines jėgas, kurios 1979 pradžioj privertė šachą kapituliuoti ir palikti Iraną. Naujojo Irano režimo atitinkamas politines nuotaikas JAV atžvilgiu parodė, be kita ko, ir 1979 pabaigoj (lapkričio 4) užpuolimas JAV ambasados Teherane ir keliasdešimt jos tarnautojų bei JAV piliečių įkalinimas įkaitais, kol šachas bus išduotas.

JAV užsieninės politikos reikšmingiausiu 1979 metų įvykiu tenka laikyti JAV — Sovietų Sąjungos strateginių branduolinių ginklų apribojimo susitarimą (SALT II), kurį prezidentas Car-teris ir jo sovietinis atitikmuo, aukščiausio sovieto prezidiumo pirmininkas, Brežnevas 1979.VI.18 iškilmingai pasirašė Vienoje. Ši sutartis yra JAV su Sovietų Sąjunga 1972 pasirašytos sutarties (SALT I) papildomasis tęsinys ir sykiu pagrindas šalių tolimesnėms deryboms dėl branduolinio ginklavimosi apribojimo (SALT III).

Vis tiek kas bebūtų buvęs JAV prezidentu po L.B. Johnsono, dėl tuo metu amerikiečiuose vyravusių, nesėkmingos intervencijos Vietname poveikio sujauktų, defetistiškai pacifistinių nuotaikų, nebūtų išvengęs radikalaus JAV užsienio politikos posūkio. Tuometinių JAV vidaus nuotaikų diktuojamas, prezidentas Nixonas ligtolinę konfrontacijos ir geležinės uždangos, vadinamą vertikalinę politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu radikaliai pasuko dėtente kryptimi, vadinama horizontaline kryptimi. JAV — Sovietų Sąjungos pasitarimai bei susitarimai dėl branduolinio strateginio ginklavimosi apribojimo ar nebus pats svarbiausias dėtente politikos ligšiolinis vaisius.

1972 sutartis (SALT I) įgalino JAV atstatyti pusiausvyrą tarp kai kurių JAV ir Sovietų Sąjungos branduolinio strateginio apsiginklavimo pozicijų, kuriose Sovietų Sąjunga jau buvo pasiekusi grėsmingą pranašumą, žinoma, už tam tikras JAV nuolaidas Sovietų Sąjungai kai kuriose kitose strateginio apsiginklavimo pozicijose.

Nors 1972 prezidentas Nixonas buvo susitaręs su Brežnevu, kad nei JAV, nei Sovietų Sąjunga nedarys pastangų vienašališkiems savo pirmumams laimėti antrosios šalies sąskaita ("would renounce efforts to obtain unilateral advantage at the expense of the other"), tas susitarimas faktiškai nesaistė Sovietų Sąjungos imperinio veržlumo atkakliai plėsti ir stiprinti savo įtaką Afrikoje, Azijoje ir Arimuosiuose Rytuose JAV sąskaita. Dėl to pati dėtente politika netruko prarasti savo reciprocitetinį pagrindą ir tapti tik vienos krypties judėjimu. Šitokiame JAV — Sovietų Sąjungos santykių raidos kontekste ilgai trukusių derybų dėl SALT II sutarties rezultatas — dviprasmiškas kompromisas. Sutarties tvirtinimas JAV senate ir viešojoj opinijoj susilaukė stiprios opozicijos. O 1979 paskutinių dienų Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną ir prezidentą Carterį įtikino, kad tikslinga sutarties tvirtinimo klausimą atidėti neribotam laikui. Tad reikšmingiausias 1979 JAV užsienio politikos įvykis negalima laikyti JAV laimėjimu.

Ir kitas JAV užsienio politikos svarbus klausimas — Camp David susitarimų vykdymas Izraelio okupuotose Gazos ir istorinės Samarijos srityse — 1979 pažangos nepadarė. Dėl to gal pirmą kartą JAV viešojoj opinijoj pasigirdo ne ii kokių antisemitinių sluoksnių, bet iš demokratų partijos užsienio politikos ekspertų, kaip kad prezidento Kennedy buv. valstybės sekretoriaus pavaduotojas, prezidento Johnsono ambasadorius Jungtinėse Tautose, G. Bali, ("Foreign Affairs" Vol. 58, Nr. 2), balsai, kad kongresas per greit nusilenkia JAV žydų spaudimui, kad JAV interesai nevisada sutampa su Izraelio interesais, kad JAV negali daryti išimties Palestinos arabam, jiem nepripažindamos apsisprendimo teisės, kurią pripažįsta kitoms tautoms, kad dabartinės Izraelio vyriausybės politika yra pavojinga pačiam Izraeliui.

Ir pačių JAV ir Europos politiniai komentatoriai pripažįsta, kad 1979 JAV užsienio politikos paveikumą silpnino ir blokavo prarastas JAV pirmavimas karinio pajėgumo lenktynėse su Sovietų Sąjunga ir JAV pasyvumas tokio radikalaus karinių jėgų balanso pasikeitimo akivaizdoje ("rarely in history has a nation so pas-sively accepted such a radical change in the military balance"; taip pat JAV ūkinė priklausomybė nuo užsieninių veiksnių; dolerio nuolatinis smukimas; be to, kongreso nevisada apdairus kišimasis ir trukdymas, juoba, kai pačiam kongresui stinga susiklausymo.

III
Europa 1979 padarė reikšmingą žingsnį į priekį vieningumo kryptimi. Nors tas žingsnis formaliai priklauso ūkio sričiai ir padarytas Europos Ūkio Bendruomenės rėmuose, bet faktiškai jo poveikis bus neišvengiamas ir Europos politiniam vieningumui.

Didžiųjų europiečių — K. Adenauerio. G Bonnet, R. Schumano — pradėtas Europos ūkio konsolidavimas, Belgijai, Italijai, Liuksemburgui, Olandijai, Prancūzijai ir V. Vokietijai 1951.IV.18 sudarius Europos Anglies ir Plieno Bendruomenę, kuri 1957.111.25 Romos sutartimi buvo praplėsta jau į Europos Ūkio Bendruomenę. į karią prieš keletą metų įstojo taip pat Airija, Britamja ir Danija, — pasirodė ne tik gyvastingas, ne tik labai naudingas Europos ūkiui, bet taip pat ir Europos politiniam vieningumui paveikus veiksnys. Beje, šiuo metu prašosi priimamos į Europos Ūkio Bendruomenę Graikija, Ispanija ir Portugalija.

Didžiausias Europos vieningumo stabdys yra Prancūzija. Gen. de Gaulle buvo priešingas Europos integracijai ir kuo galėdamas integraciją kliudė. Nors dabartinis Prancūzijos prezidentas, Giscard d'Estaing, pats yra proeuropinio nusiteikimo, bet jo vyriausybės koalicinis partneris "Rassemblement pour la Republiąue" tebesilaiko gen. de Gaulle priešeuropinės linijos.

Britanija 1951 iš viso nesutiko dėtis su Europos Anglies ir Plieno Bendruomenės pradininkais. O vėliau net bandė aplink save sutelkti Europos Ūkio Bendruomenei konkurencinį bloką. Tik kai tas blokas pasirodė nepajėgus konkuruoti su Europos Ūkio Bendruomene, Britanija, 1972 atėjo į Europos Ūkio Bendruomenę, kartu atsives dama ir Airiją su Danija. Būdinga, kad daugiau proeuropiniai yra Britanijos konservatoriai, negu darbiečiai.

Šitokiomis aplinkybėmis 1979 įvykę Europos Ūkio Bendruomenės parlamento visuotiniai rinkimai Europos vieningumo kelyje yra tikrai didelis laimėjimas. Rinkimuose dalyvavo 110 mil. europiečių, t.y. 61% visų turėjusių balso teisę. Viso išrinkta 410 atstovų: po 81 atstovą rinko Britanija, Italija, Prancūzija ir V. Vokietija; 25 — Olandija, 24 — Belgija, 16 — Danija, 15 — Airija ir 6 — Liuksemburgas. Daugiausia atstovų parlamente turi socialdemokratai — 112, krikščionys demokratai — 99, konservatoriai — 63, liberalai — 47, komunistai — 44, "tautininkai" — 21, nepartiniai — 24. Nepartiniams parlamentas nenorėjo pripažinti frakcijos teisių, kurios siejasi ir su kai kurių frakcijos išlaidų atlyginimu iš parlamento sąmatos. Tik nepartiniams pavartojus anglosaksinį parlamentinį "filibusterį", frakcijos teisės buvo laimėtos.

Savo darbo pradžioje parlamentas užsirekomendavo kaip vieninga europinė institucija, o ne kaip Europos Ūkio Bendruomenės narių-valstybių interesams atstovaujančių delegacijų sambūris. Svarstydamas Europos Ūkio Bendruomenės biudžetą, parlamentas savo kompetencijos ribose taip pat parodė savo sprendimų europinį mastą. Politiniai komentatoriai vieningai sutaria, kad tai yra naujas europinės minties telkinys ("new concentration of European minds"). Tik kai kurie Europos politiniai stebėtojai susirūpinę, kad naujagimis parlamentas neimtų lakstyti prieš pradėdamas vaikščioti.

Europos vieningumas labiausiai rūpi V. Vokietijai. Nors Vokietija Vakarų fronte prieš Sovietų Sąjungos agresiją užima priešakines pozicijas ir nors ūkio atžvilgiu yra pirmaujanti, jai ne tik nevalia pačiai gamintis branduolinių ginklų, bet ir jais disponuoti. Tai vis hitlerinės praeities vaisiai. Į britų "The Economist" bendradarbio klausimą, kada pagaliau baigsis hitlerinės praeities sąlygojamas Vokietijos santūrumas tarptautinėje politikoje, kancleris Schmidtas atsakė, kad jis iš viso tokiu baigimusi nėra tikras. Pasak jo, juo didesnis kad ir reliatyvus Vokietijos pasisekimas, juo ilgiau truks Auschwitzo atsiminimas. Vadinas, Vokietijai betarpiškai savo svoriu veikti tarptautinę raidą reikštų gaivinti ir pratęsti hitlerinės praeities atsiminimus. Kad tos nelemtos praeities atsiminimų nekeltų, tarptautinę raidą Vokietija tegali veikti kaip dalininkė vieningos Europos vardu. Savo ruožtu, nusivylimas Europos vieningumo eigos lėtumu ar iš viso jo perspektyva kai kuriuos Vokietijos politikus yra pastūmėjęs ieškoti alternatyvos, kuria galėtų būti ir Vokietijos — Sovietų Sąjungos glaudesni santykiai. Tuo tarpu šitokios pažiūros Vokietijos užsienio politikai regimo poveikio neturi. Bet tai nereiškia, kad ir ateityje neturės. Faktiškai ir šio meto Vokietijos — Sovietų Sąjungos santykius patys vokiečiai aptaria kaip išskirtinę dėtente rūšį ("special kind of dėtente").

Vokiečių viešoji opinija aiškiai už oportunis-tinę užsienio politiką ir prieš vadinamą moralinę politiką. Esą ir Dulles, ir prezidento Carterio moralinė politika faktiškai pasaulio nesudori-nanti, o tevedanti jį į aklagatvius ir konfliktus. Ir kancleris Schmidtas pripažįsta, kad Vokietijai bet kuri Rytų — Vakarų santykiuose įtampa būtų neparanki, kad šaltojo karo Vokietija nenori, nes jai iš to nebūtų jokios naudos.

Šiaurinės Airijos partizanų kovas dėl šios srities susijungimo su Airijos respublika pereitais metais ypač išgarsino Britanijos II-ojo pasaulinio karo didvyrio ir karalienės giminaičio lordo Mountbatteno susprogdinimas (rugp. 27). Britanijos naujoji konservatorių vyriausybė ėmėsi iniciatyvos tarpusavy brolžudiškai kovojančius protestantus ir katalikus susodinti prie bendro stalo abejiem priimtinai praktiškai išeičiai iš užsitęsusio partizaninio karo rasti. Rezultatai aiškės 1980.

Turkijos — Graikijos tarpusavio santykius įtempusi ir NATO uždavinių vykdymą trukdanti Kipro


JAV LB Krašto valdyba. Iš k. I-oje eilėje — Violeta Abariūtė, Ingrida Bublienė, Vytautas Kutkus — naujasis LB Krašto valdybos pirmininkas, Algimantas Gečys, Aušra Zerr-Mačiulaitytė, Jonas Kavaliūnas, II-oje eilėje — Feliksas Andriūnas, Aleksandras Radžius, dr. Antanas Butkus, Bronius Juodelis, Algis Rugienius, Albertas Misiūnas, Alfonsas Velavičius, Robertas Selenis, Karolis Balys, Jonas Urbonas. Trūksta Irenos Vainorienės. Nuotr. J. Urbono

žaizda pernai kažkaip sušašėjo. Bet ar po tuo šašu tikrai vyksta žaizdos gijimas — nebuvo aišku.

Dėmesio vertas Europos politinės minties posūkis į dešinę. Tatai akivaizdu ne tik Britanijos ir Portugalijos parlamentinių rinkimų rezultatuose, ne tik Italijos kompartijos svorio parlamente žymiame sumažėjime, bet ir pačių Europos intelektualų aplinkoje. Toks Jean Lacouture, daugelio veikalų autorius, kairiųjų žurnalistikos dekanas, savo metu stipriai dilginęs ir JAV nuotaikas prieš dalyvavimą Vietnamo kare, 1979 išėjusioje knygoje griežtai atsiriboja nuo savo praeities, prisipažindamas, kas savąja praeities veikla yra padėjęs sukurti "vieną iš labiausiai despotiškų režimų", ir perspėdamas, kad tokių pažiūrų intelektualai, kokias kad jis buvo turėjęs, yra ne kas kita, "kaip tarpininkai ir perteikėjai melo ir kriminalinės propagandos", kaip "lengvatikiai pamokslautojai laisvės vardu už tironiją".

IV
Savo padariniais tarptautinei raidai bene bus reikšmingiausias 1979 įvykis — Sovietų Sąjungos invazija (1979.XII.27) į Afganistaną. Jau carinei Rusijai knietėjo įsitvirtinti Afganistane. Bet tas carų intencijas anuomet tramdė Britanija, išsaugodama Afganistano buferinį vaidmenį tarp Rusijos ir Britanijai priklausiusios Indijos. Po II-ojo pasaulinio karo padėtis pasikeitė. Britanija pasitraukė, o JAV neparodė reikiamos iniciatyvos užimti Britanijos paliktas pozicijas. Susidariusia padėtimi apsukriai pasinaudojo Sovietų Sąjunga, kad ūkinės paramos ir specialistų dingstimi infiltruotų Afganistaną. Prasidėjo KGB globojamas sąmokslas Afganistanui įtraukti į Sovietų Sąjungos išimtinės įtakos sferą. 1973 nuverstas karalius Mohammad Šah. Bet ir karalių pakeitęs prezidentas Mohammad Daoud pasirodė nelinkęs atsisakyti Afganistano nepriklausomybės ir tapti klusniu Maskvos satelitu. KGB pasirūpino, kad jį pakeistų tikrai prosovietinis. 1978.IV.27 perversmas pavyko. Prezidentu tapo prosovietinis Tara-kis. Tuoj Afganistane atsirado daugiau sovietini: "specialistų". Tačiau KGB netruko pastebėti Ta-rakio prosovietiniame režime priešsovietinių reiškinių, ir priešsovietinės nuotaikos centro, besitelkiančio aplink premjerą Hafisullah Aminą. Jis turėjo būti likviduotas. Bet KGB atentatai prieš Aminą ne tik nepasisekdavo, bet paskutinis 1978 IX. 14) išėjo visai "counterproductive".

Prezidentas Tarakis, grįždamas iš Neįsirikiavusiųjų valstybių konferencijos Havanoje, buvo stabtelėjęs Maskvoje. Ta proga, atrodo, buvo gavęs atitinkamas instrukcijas Aminui likviduoti. Grįžt s į Kabulą, Tarakis po poros dienų pakvietė Aminą prezidentūrom Aminas dėl atsargumo susisiekęs su sovietų ambasadorium Puzanovu, kuris Aminą užtikrinęs, kad jo vizitas prezidentui Ta-rakiui esąs visiškai saugus. Vis dėlto įtarus Aminas, vykdamas į prezidentūrą, pasiėmęs ir kelis gerai ginkluotus palydovus. Vos Aminui įžengus pro prezidentūros duris, prasidėjęs šaudymas. Kai jis galutinai tik kitą dieną pasibaigęs, pati prezidentūra jau buvo Amino valioje.

Prezidentu tapęs Hafizullah Aminas ne tik pradėjo Tarakio prosovietinių šalininkų valymą, bet ir Maskvą paprašė, kad atsiimtų iš Kabulo savo ambasadorių Puzanovą. Tai buvo va banane žaidimas. Kabulo apylinkėse buvo įsitaisiusios stiprios (tarp 8,000-20,000) sovietų karinės įgulos ir sovietų instruktoriai Afganistano armijoje. Faktiškai paties Afganistano oro pajėgos buvo visiškoje sovietų kontrolėje. Spalio 14 kai kurie Afganistano kariniai daliniai jau buvo ėmę maištauti. Užsienio spaudos korespondentai Kabule jau lapkričio pradžioj aliarmavo, kad Sovietų Sąjunga tik tinkamos progos laukianti Aminui nuversti. Tad gruodžio 27 sovietų invazija į Afganistaną nebuvo netikėta. Ar galima buvo Sovietų Sąjungos neišprovokuotą agresiją sutramdyti? Neatrodo. Po to, kai JAV dėl Vietnamo ir "YVatergate" neteko galvos, kai susitaikė su Sovietų Sąjungos intervencijomis Angoloje, Etiopijoje, Jemene, kai JAV viešoji opinija yra nuteikta, kad ne JAV interesas būti "pasaulio policininku" ir kai Sovietų Sąjunga net savo kariniu pajėgumu pasivijo, o kai kuriomis ginklų rūšimis net pralenkė JAV, — taigi po to neatrodo, kad Sovietų Sąjunga jaustųsi turinti rimtai skaitytis su JAV reakcijomis ir dėl sovietų invazijos Afganistane. Londono "The Economist" ir teigia, kad sovietų divizijas ir sovietinį Kvis-lingą į Afganistaną pakvietė ne kas kitas, o JAV prezidentas, JAV kongresas ir JAV viešoji opinija. Esąs paradoksinis faktas, kad šalis, disponuojanti pasaulyje geriausiai apginkluotomis karinėmis jėgomis, yra tapusi tokia bejėgė tarptautinių įvykių atžvilgiu. Kremlius, be abejojimo, iš anksto apskaičiavo invazijos riziką bei eventualius nuostolius ir priėjo išvadą, kad galutinis invazijos balansas bus sovietų naudai. Pasaulis, ypač JAV, patriukšmaus ir nusiramins. Tai laikinis sovietams nepatogumas. Tokius nepatogumus sovietų laimėtos Afganistane strateginės pozicijos labai toli prašoka. Vakarams dabar belieka guostis, kad gal Afganistanas taps sovietiniu "Vietnamu". Bet jei Sovietų Sąjungai pavyks įsitvirtinti Afganistane, bus didelis sovietų laimėjimas ir dar didesnis Vakarų pralaimėjimas. Sovietų rankose Afganistanas stipriai veiks Sovietų Sąjungos — JAV jėgų balansą ir JAV saugumo sistemą Azijoje, pirmiausia Artimuosiuose Rytuose. Kokią reikšmę sovietai skiria Afganistanui, galima suprasti iš to, kad invazija į Afganistaną persvėrė Sovietų Sąjungos laimėtus pirmumus SALT II sutartyje, kurios įsigaliojimas po Afganistano invazijos pasidarė daugiau negu abejotinas.

Draugystės ir bendradarbiavimo sutartimi Sovietų Sąjunga savo pozicijas sutvirtino ir Pietų Jemene, kuris stebėtoju įjungtas į sovietinį ūkio bloką ("Comecon"), o į sovietų karinį bloką (Varšuvos santarvę) — "garbės nariu". Sovietams labai rūpi Adeno uostas ir Bab-el-Mandebo sąsiauris. Pietų Jemene sovietams talkina Kubos ir Rytų Vokietijos "specialistai".
Britų karališkojo laivyno kolegijos ekspertai, taip pat JAV sovietinio ginklavimosi stebėtojai apie sovietų karinį pajėgumą 1979 yra susidarę šitokį vaizdą: ir savo kiekybe, ir savo kokybe Sovietų Sąjungos karinis pajėgumas yra didžiulis ("formidable"). Turi daug transporto priemonių, įskaitant ir transporto lėktuvus. Per praėjusius 20 metų sovietai daugiausia dėmesio skyrė laivynui. Per praėjusius 10 metų Sovietų Sąjunga tolimojo veikimo raketomis veik pralenkė JAV, o konvenciniais ginklais pralenkė NATO. Karininko profesija darosi paveldima. Stojant į karo mokyklą, pirmenybė karininkų vaikams. Jei seniau buvo 75 galimybės prieš 25, kad Sovietų Sąjunga karo nepradės, tai 1979 jau tebuvo 25 tokios galimybės prieš 75. Istorija nežino tokio atsitikimo, kad, pasiekusi visų svarbiųjų ginklų rūšių pranašumą, kuri valstybė nebūtų siekusi to karinio pranašumo panaudoti savo užsienio politikos naudai. Europoje sovietai pirmieji gali pavartoti branduolinius taktinius ginklus. Afrikoje gali padėtį lemti sovietų branduolinis skėtis. Bet sovietų karinis pajėgumas ne be silpnų vietų. Pirmoji jo silpnybė — pats sovietinis karys. Patekęs į padėtį, kurioje be kieno komandos pats savo iniciatyva skubiai turi spręsti ir veikti, sovietinis karys dažnai pasimeta. Savarankiškas sprendimas ir veikimas jam neįprastas. Jis žino, kad kiekvienas asmens savarankiškumas sovietinėje sistemoje yra įtartinas ir pavojingas. Antroji sovietų karinio pajėgumo silpnybė — sovietinio ūkio chroniškos negalės.

V
Azijos rytuose 1979 jokių įspūdingų tarptautinių įvykių nebuvo. Bet Japonija įsitikino, kad JAV — Sovietų Sąjungos jėgų balansas Pacifiko vandenyne greitai keičiasi Sovietų Sąjungos naudai, kad pax Americana epocha yra pasibaigusi ir KAD Japonija turi prisiimti naujos padėties diktuojamus uždavinius. Japonijos ginklavimosi planų kdymą ypač paskatino sovietų karinių jėgų stiprinimas Kurilų salose, Japonijos pašonėje. Vien 1980 Japonija pasiryžusi pasistatyti 10 karinių laivų, ir didelį kiekį tankų, priešlėktuvinių pabūklų bei kitų karinių priemonių įsigyti iš JAV. Be to, šalia savo karinių jėgų stiprinimo Japonija rūpes-
- ingai plėtė savo politinį bei ūkinį bendradarbia-tmą su Kinija, taip pat su pietryčių Azijos bloku:
Filipinais, Indonezija, Malajais, Singapūru, Tailandu ir ieškojo glaudesnių ryšių su Pietų Korėja.

Kinijos 1978 gigantiškieji ūkiniai planai 1979 buvo priartinti prie tikrovės. O Kinijos palyginti lengvą tarptautinį svorį liudijo ir padėties raida Afganistane, ir Kambodijoje ir įvykiai Afrikoje. Kinijos bandymas (11.17) pademonstruoti savo karinį pajėgumą prieš Vietnamą ir savo drąsumą prieš Sovietų Sąjungą išėjo nelabai įspūdingas. Realaus galvojimo dabartiniai Kinijos vairuotojai suprato, kad Kinija iki didžiosios galybės masto lar kai ko stinga. Tam stigliui juo veikiau įveikti Kinija 1979 pasirašė prekybos sutartį su JAV; premjeras Hua lankėsi Britanijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir V. Vokietijoje, o vicepremjeras Xiaoping
— Jungtinėse Valstybėse. Ir Kinija, ir Sovietų Sąjunga, pasirodė, taip pat turinčios bendrą interesą: verčiau prie bendro derybų stalo viena antrai diplomatinius dūmus į akis pūsti, nekaip savo ginčus perleisti generolam, kad tie savomis priemonėmis spręstų. Veikiausiai ir 1979 Kinijos — Sovietų Sąjungos pasitarimai nebus vaisingi, kaip kad ir buvusieji prieš tai, nors pažanga padaryta ta prasme, kad yra išjungtas ideologinis ginčo objektas, ir ginčai liečia tik valstybinius interesus, kurių sprendimui įmanomi racionalūs kompromisai. Būdinga, Kinijos Liaudies Respublikos 30-jų metinių proga Kremlius atsiuntė Kinijai labai šiltą sveikinimą (X.l), o premjeras Hua savo šventinėj kalboj neįprastai ir reikšmingai neužsiminė apie hegemonizmą.

Atrodo, kad ir Taivane vyksta tam tikras persiorientavimas. Lig šiol Taivano parlamentas yra tas pats 1949 Kinijos parlamentas, kuris tebetęsia savo kadenciją. Jo sudėtis tiek tepakitusi, kiek atstovų mirtis yra pasiėmusi. (Mūsų Vlikui pamoka, ką reiškia ir kaip palaikytinas institucijos tęstinumas). Bet toks senukų parlamentas praktiškai yra visai neveiksmingas ir vis garsėja balsai už Taivano parlamento rinkimus, nors tokie rinkimai nutrauktų parlamentinį tęstinumą. Pafif taivaniečių asmeniniai ryšiai su Kinija 1979 smarkiai išplito. Šioj plotmėj abipusis artėjimas labai akivaizdus.

Vietnamui ir jo Kvislingams galutinai įsitvirtinti okupuotoj Kambodijoj 1979 nesisekė. Tarptautinį dėmesį ir rūpestį labiausiai atkreipė sukrečiantis masių badas ir politinių pabėgėlių problemos.

VI
Iranas iki 1925 buvo žinomas Persijos vardu. O Persijos istorija siekia apie 700 metų prieš Kristų. Amžių tėkmėje Persija pergyveno ir imperinio klestėjimo, ir nepriklausomybės nuosmukio laikus. Tuo savo nepriklausomybės nuosmukiu Persija yra patekusi ir į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo istoriją. O buvo taip.

1917 griuvus caro režimui, Rusijos pavergtos tautos subruzdo reikalauti sau laisvės. Petrapilyje (dabartiniame Leningrade) susirinkęs Rusijos lietuvių seimas betgi negalėjo vieningai sutarti, ar Lietuvai reikalauti nepriklausomybės ir visiško atsiskyrimo nuo Rusijos, ar pasilikti po vienu suverenumo stogu su naująja demokratine Rusija. Seime argumentuodamas už pasilikimą vienybėje su demokratine Rusija ir prieš nepriklausomybės reikalavimą, įžymus kairiųjų veikėjas, vėliau Lietuvos Laikinosios vyriausybės teisingumo ministras, universiteto profesorius ir teisių fakulteto dekanas Petras Leonas, be ko kita, seimui aiškino, kad Lietuvai geriau būti priklausomai, kaip Australija (nuo Britanijos), kurios svetimi batai nemindžioja, negu būti nepriklausomai, kaip Persija, kurią svetimi batai mindžioja. Tas epizodas buvo įspūdingai pavaizduotas dail. A. Varno šaržuose "Ant politikos laktų".

Nuo 1925 Persija pakeitė savo valdovų dinastiją ir pasivadino Iranu. Tarpukarės metais Iranas buvo atgavęs visišką nepriklausomybę ir pasukęs reformų keliu. Tačiau II-ojo pasaulinio karo metu, Britanija, susitarusi su Sovietų Sąjunga, neva Irano naftos šaltiniams nuo galimos Vokietijos invazijos apsaugoti, 1941 Iraną okupavo. Teherane įsitaisė rusai. Tada į Teheraną ir Stalinas nebijojo atvykti konferencijos su prezidentu Rooseveltu ir premjeru Churchilliu (1943 XI.28 - XII. 1). Būdinga, tos konferencijos metu prezidentas Rooseveltas buvo apgyvendintas tuose pačiuose kaip ir Stalinas Sovietų Sąjungos ambasados rūmuose.

Tuoj po II-ojo pasaulinio karo Iranas, tik JAV padedamas, išvengė Sovietų Sąjungos kėslų atplėšti Azerbaidžano sritį ir visą Iraną susatelitinti.

Jeigu tikras nacionalistas yra tas, kas ne tik tautos gerovei dirba, bet ir teisingai numato jos priešus, tai šachas buvo tikras nacionalistas. Jis teisingai laikė Sovietų Sąjungą, ne JAV, Irano priešu, ir drauge su Pakistanu ir Turkija sudarė saugumo lanką prieš sovietų kėslus į Vidurinių Rytų naftą. Tad šacho Iranas vaidino labai reikšmingą vaidmenį JAV saugumui Artimųjų Rytų strateginiame ruože. Kai 1971 Britanija pasitraukė iš Persų įlankos strateginės erdvės, atsiradusią tuštumą užpildė šacho Iranas. Todėl šacho kritimas (1.16) yra didelis nuostolis ne tik JAV, bet ir tarptautinei raidai.

Šacho režimą nuvertė ne Irano masių skurdas. Daugelyje kraštų skurdo yra kur kas daugiau, nekaip Irane. Ir ne šacho režimo autokratiškumas. Autokratinių režimų ir šiais laikais nestokoja, ir daug kietesnių, nekaip Irano šacho. Šacho režimą sunaikinti interesą turėjo trys veiksniai: Palestinos laisvintojai (PLO), kadangi šacho Iranas buvo proizraeliškas; Sovietų Sąjunga, kadangi šacho Iranas buvo proamerikinis; Irano islamo dvasininkai, kadangi šacho Iranas nusavino dalį jų turtų, tuo nuskriaus damas jų materialinę padėtį, ir nepaisė kai kurių atgyvenusių islamo priesakų bei tradicijų, tuo silpnindamas jų visuomeninę reikšmę bei įtaką. Šacho režimo kritimas — didelis ajatolų, palestiniečių ir Sovietų Sąjungos laimėjimas. Šacho režimo nuvertimo uždavinį neabejotinai lengvino išplitusi korupcija, per staigus krašto modernizavimas, stoka pačiam šachui charizmos, o jo režimui — demagogijos ir beatodairiškumo. Būtų Rėza Pahlevi vietoj buvęs koks C astro, apie kokį aj atolą Cho-meinį nė lapė šiandien nelotų.

1979 pradžioj po šacho kapituliacijos Europos politiniai stebėtojai spėjo, kad Irano revoliucija gali baigtis arba savonorolišku ajatolų režimu,
Carba ajatolų ir kariuomenės sutartiniu režimu, arba "mekeno" režimu ir palaipsniu prosovietinių radikalų įsigalėjimu. 1979 revoliucijos procesas nesibaigė ir naujasis režimas ne nusistovėjo. Bet tokie naujojo režimo potvarkiai, kaip draudimas darbdaviams atleisti iš darbo darbininkus; mažaalgiams algos 100% pakėlimas; įvedimas bedarbiams pašalpų; butų nuomos sumažinimas; žadėjimas nemokamos medicinos; politinių pabėgėlių nuosavybės konfiskavimas; bankų, draudimo įstaigų, stambiųjų ir vidutinių įmonių nacionalizavimas primena mūsų pačių patyrimą sovietų okupuotos Lietuvos vadinamos "liaudies vyriausybės" laikais. Ogi tas atkaklus kerštingas šacho galvos siekimas taip pat kažkaip susišaukia su Lenino susidorojimu su caro šeima. Būdingos ir tos išimtinės antiamerikoniškos nuotaikos, tarsi Irano tykotų ne Sovietų Sąjunga, o JAV. Sunku tikėti, kad tai eitų iš dievoto ajatolos religinio uolumo, ar patriotinio rūpestingumo, ar iš Irano interesų blaivaus supratimo.

Turint galvoj, kad Iranas yra daugiatautis — iš 36 mil. gyventojų persai tesudaro apie pusę (18 mil.), azerbaidžaniečių yra apie 10 mil. (jų religinis ir tautinis vadovas ajatola Šariat Madari); kurdų, arabų, baludžių, turkmėnų mažumos sudaro apie 8 mil. — revoliucijos aplinkoj susidarė palankios sąlygos iredentizmo, autonomizmo, separatizmo nuotaikoms, juoba, kai yra kas iš šalies suinteresuotas Irano revoliucines konvulsijas gilinti. Tik ateitis parodys Irano revoliucijos padarinių poveikio tarptautinei raidai visą reikšmę, visas implikacijas. Vienas dalykas jau dabar aiškus — Artimųjų Rytų erdvėje Vakarai yra netekę labai svarbių pozicijų. 1978, kai Camp David buvo sutarti Egipto — Izraelio taikos deryboms rėmai, entuziazmo pagautam prezidento Carterio saugumo patarėjui Z. Brzezinskiui išsprūdo: "Bye, bye, PLO!" 1979, kai Izraelio pasiuntinybės rūmuose Teherane įsitaisė PLO atstovybė, Brze-zinskio retoriką PLO sluoksniai parafrazavo į: Bye, bye, United States interests in the Middle East". Tegu tai tik retorika, bet Irano, Afganistano įvykių kontekste ji daug ką pasako.

Arabų — Izraelio byloje 1979 buvo palyginti gausu įvykių. Vieni jų sutvirtino Izraelio pozicijas ir nepriklausomybę, kiti — palestiniečių viltis, abeji palikdami mažiau galimybių racionaliems kompromisams.

Egiptas neatsilaikė pagundai atgauti 1967 Izraelio okupuotas Sinajaus žemes, ir, nepaisydamas arabų boikoto grėsmės, kovo 24 Washingtone pasirašė su Izraeliu separatinės taikos sutartį. Tai didelis smūgis arabų pasaulio solidarumui ir juo didesnis Izraelio laimėjimas. Izraelis ne tik neutralizavo galingiausią savo nepriklausomybės priešą, bet ir išvengė bet kurio aiškaus užsiangažavimo palestiniečių atžvilgiu. Izraelio įsipareigojimai Gazos ruožo ir Vakarinio kranto autonomijos klausimu yra tik bendrybiniai, abstraktūs ir dviprasmiški. Egipto pastangos, kurias taip pat palaiko ir JAV, tuos Izraelio įsipareigojimus palestiniečių atžvilgiu konkretizuoti palestiniečiam priimtinesne prasme 1979 nesulaukė I lankumo.

Iš antros pusės, palestiniečių vilt stiprino ne tik Chomeini revoliucija Irane, bet ir Turkijos diplomatinis gestas, pripažįstant palestiniečių atstovybę Turkijoje, ir socialistų internacionalo vadovybės (Austrijos kanclerio ; ir buv. Vokietijos kanclerio Brandto) konferencija Vienoje su PLO atstovais, pagaliau, ir JAV ambasadoriaus Jungtinėse Tautose Young ir prezidento Carterio saugumo reikalams patarėjo Brze-zinkskio kontaktai su PLO žmonėmis, ir įžymių demokratų partijos užsienio politikos ekspertų viešas pasisakymas už palestiniečių laisvo apsisprendimo teisę.

Todėl nenuostabu, kad sovietų invazija į Afganistaną Izraelį ne mažiau sukrėtė, kaip Arabijos pusiasalio ar Persų įlankos karalystes ir respublikas. Gal net daugiau. Kai kuriuose Izraelio sluoksniuose justi tiesiog paniškas netikrumas dėl Izraelio ateities. Kad šiokiomis tarptautinės raidos aplinkybėmis Izraelio vyriausybė rizikuotų silpninti Izraelio strategines pozicijas palestiniečių savivaldos sąskaita, to turbūt nė optimistiškasis Egipto prezidentas Sadatas 1980 nesitiki.

Afrikos žemyne 1979 tarptautinio masto persilaužimai įvyko Rodezijoje ir Pietų Afrikoje.

Britų naujosios konservatorių vyriausybės iniciatyva Londone įvyko Rodezijos-Zimbabvės baltųjų ir juodųjų koalicijos konferencija su juodųjų partizaninių grupių atstovais. Apdairiai vadovaujama Britanijos užsienio reikalų ministro, konferencija sutarė paliaubas, visuotinius rinkimus ir Britanijos komisarinę administraciją pereinamajam laikotarpiui. Tai trapus sutarimas, kurio likimas daugiausia pareis nuo Rodezijos kaimynų laikysenos savo globotų Rodezijos partizaninių organizacijų atžvilgiu. Taip pat klausimas, kiek Rodezijoje, jai tapus nepriklausoma Zimbabve, bus patvari Londono konferencijoje sumontuota demokratinė santvarka su žmogaus teisių garantijomis, nepriklausomu teismu, "ombudsmanais ir kitais demokratinės santvarkos atributais. Ligšiolinė Afrikos naujakurių valstybių patirtis tuo atžvilgiu optimizmui rimto pagrindo neteikia.

Pietų Afrikoje 1979 prasidėjo atlydys apar-teido politikoje. Sportas jau integruotas, taip pat darbininkų valgyklos įmonėse. Pirmuosius apar-teido ledus pralaužus, integracija gali plėstis ir į kitas gyvenimo sritis.

1979 krito trys Afrikos tironiški diktatoriai: balandžio mėn. Ugandos Aminas, rugpiūčio mėn.
— Ekvatorinės Afrikos Nguema, rugsėjo mėn.
— Centrinės Afrikos Bokassa. O Ghanoj birželio mėn. leitenantai nuvertė korupcingų generolų vyriausybę ir sudarydino civilių vyriausybę.
Etiopijos karas su Eritrėjos partizanais dėl Eritrėjos nepriklausomybės ir 1979 nesibaigė. Nesibaigė ir vadinamų Polisario partizanų kovos su Maroku dėl Vakarų Saharos nepriklausomybės.

Sudėję krūvon pernykščius tarptautinės raidos faktus, matome, kad 1979 tarptautinė padėtis buvo labai drumsta ir kad 1980 žada ne tarptautinį pastovumą, bet komplikacijas ir konfrontacijas. Turbūt ne be pagrindo kai kurie politiniai komentatoriai šio meto tarptautinį klimatą gretina su tuo, koks kad yra buvęs prieš I-ąjį ir prieš II-ąjį pasaulinį karą. Bet tai simptomai visai skirtingos krypties, priešingos dviejų generacijų istoriniam ritmui. (Beje, 1980 anglų kalboj, tiesa, pradeda "the eighties,\ Tokia anglų kalbos logika. Bet kalbos logika nevisada sutampa su matematine logika. O matematinė logika ir laikrodis rodo, kad 1980 ne pradeda, o baigia XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, ir su 1981 prasidės XX amžiaus devintasis dešimtmetis. Tad ir galutinės išvados dėl dviejų generacijų istorinio ritmo aiškės tik 1980 tarptautinės raidos perspektyvoje, kuri gali būti ir skirtinga nuo 1979 perspektyvos).

VII
Mūsų išeivijos šio meto uždaviniai okupuotai Lietuvai yra dvejopi: tarpvalstybinėse bei valstybinėse institucijose ir tarptautinėje opinijoje išlaikyti gyvą Lietuvos valstybingumą, kad pasauliss žinotų Lietuvą esant Sovietų Sąjungos okupuotą, mūsų tautos suvereninių teisių vykdymą sovietų užgrobtą, bet mūsų tautos pastangas suverenumui atstatyti nepalūžusias; antra, informuojant tarpvalstybines bei valstybines institucijas ir tarptautinę opiniją apie Lietuvos okupanto genocidinius, antihumaniškus ir pagrindines žmogaus teises pažeidžiančius kėslus bei veiksmus, šauktis jų intervencijos, tuo prilaikant okupanto beatodairiškumą ir moraliai stiprinant pavergtos tautos atsparą. Kaip tad sekėsi mūsų išeivijai šiuos savo uždavinius okupuotai Lietuvai vykdyti 1979?

Pats reikšmingasis mūsų išeivijos pereitų metų įnašas okupuotai Lietuvai natūraliai turėtų būti Amerikos lietuvių IX-asis kongresas. Amerikos Lietuvių tarybos 1943 pradėti organizuoti Amerikos Lietuvių kongresai — pirmasis, įvykęs 1943. IX.2-3 Pittsburghe, turėjo tikslą išjudinti pačius Amerikos lietuvius savo ar savo tėvų gimtajam kraštui iš sovietinės okupacijos gelbėti, savo dosnia auka Lietuvos vadavimo darbus paremti, o savo gausiu dalyvavimu atkreipti ir JAV valdžios dėmesį Lietuvai. Turbūt tikslai tebebuvo tie patys ir 1979.X. 13-14 Clevelandė įvykusio Amerikos Lietuvių kongreso. Jo šūkis buvo: Lietuvis nepavargs kovoje už Lietuvos laisvę! Faktiškai betgi pats kongresas atrodė lyg būtų tokio pavargimo paveiktas. Tik 174 atstovai, įskaitant ir 45 pačios Amerikos Lietuvių tarybos ir jos valdybos narius, ir tik 30 svečių. "Draugo" bendradarbis, susumuodamas kongreso rezultatus, rado, kad jis "savo apimtimi, dalyvių skaičiumi, paskaitomis, pranešimais bei pobūviais nesiskyrė nuo Cleve-lande ar kitur daromų paskirų organizacijų suvažiavimų, konferencijų ar kongresų . . . Kongresas nerado atgarsio ir amerikiečių spaudoje, radijo ar televizijoje. Tai buvo mūsų, lietuvių, ypač vyresniosios kartos tarpusavio pabendravimas". Žodžiu, nuostolis Lietuvos vadavimo darbų 1979 balanse. Ar galėjome jo išvengti? Taip. Juk pati tokių kongresų idėja yra gera. Bet jos vykdymas turi atitikti pasikeitusią Amerikos lietuvių organizacinę sąrangą. Patinka mums, ar nepatinka, bet jau kuris laikas ta sąranga yra pluralis-tinė, ne vientisa, kaip kad yra buvusi prieš sudarymą JAV LB organizacijos ir prieš Vliko atsikraustymą į JAV. Lietuvos vadavimui lėšas telkia Alta, JAV LB ir Tautos Fondas (Vlikui). Patys Amerikos lietuviai vieni daugiau proalti-niai, kiti — probendruomeniniai, dar kiti — pro-vlikiniai. Vieningai visų Amerikos lietuvių demonstracijai, tikram Amerikos lietuvių kongresui šiais laikais yra būtina Altos, LB ir Vliko santalka, jų visų vieningas sutarimas. Ir pats kongreso stilius turėtų būti kitoks. Be apyskaitų ir paskaitų, be sveikinimų ir atsveikinimų. Jis tik turėtų reprezentuoti visų Amerikos lietuvių vieningą nusistatymą ir demonstruoti pritarimą tam, kas to vertas, ir protestą tam, kas protesto vertas. Kanados baltiečių pavyzdžiu kongresas turėtų suorganizuoti atitinkamą priėmimą ir pagerbimą JAV senatoriam bei kongresmanam, administracijos pareigūnam ir diplomatam, o pabaltiečių žygio už žmogaus teisės 1977 pavyzdžiu, spaudos, radijo ir televizijos dėmesį patraukiančiu būdu, pareikšti Amerikos lietuvių protestą Lietuvos okupantui. Suprantama, tokiam kongresui vieta tik Washingtone, D.C.

Faktiškai Lietuvos vadavimo konkrečių darbų 1979 balanse stambiausioji pozicija neabejotinai priklauso JAV LB. Ir Vliko seimo prelegentai yra pripažinę, kad Madrido konferencijai Lietuvą liečianti medžiaga esanti jau sukaupta JAV LB leidiniuose. Jau aštunti metai JAV LB anglų kalba išleidžia metraštį "Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania". Be to, 1979 JAV LB lėšomis atiduota spaustuvei dr. B. Kazio "La Lithuanie a la recherche de la Liberte", prancūziškai kalbančiam pasauliui apie Lietuvą informuoti, ir dr. T. Remeikio "Dissent in Lithuania" — angliškai kalbančiam pasauliui informuoti apie šių dienų mūsų tautos rezistenciją sovietiniam okupantui. Vasario 16-osios ir Birželio įvykių minėjimo organizatoriam padėti LB informacijų tarnyba paruošė anglų kalba amerikiečių radijui programas, medžiagą amerikiečių spaudai ir laiškų pavyzdžius senatoriam bei kong-resmanam. Okupanto įkalintų kovotojų dėl žmogaus teisių gelbėjimui LB iniciatyva sudaryta "Koalicija išlaisvinti Petkų ir Gajauską", įtraukiant įtakingus amerikiečius, palaikyti ryšiai su Amerikos Raudonuoju kryžium, Tarptautine Žmogaus teisių lyga, Amerikos Žydų komitetu, Ukrainiečių centriniu komitetu politiniam kaliniam gelbėti, JAV katalikų centrais. Įvairiais okupuotą Lietuvą liečiančiais reikalais LB atstovai lankėsi Valstybės departamente ir kituose departamentuose. Ypatingo dėmesio vertos LB pastangos JAV kongrese, kad jis kasmet JAV biudžete skirtų 250,000.00 Lietuvos atstovybei ir konsulatam JAV išlaikyti. Lig šiol JAV biudžete tolygios pozicijos turbūt niekada dar nėra buvę. Bet dėl Afganistano staiga užlūžus JAV — Sovietų Sąjungos santykiam, plius rinkiminių metų nuotaikas pačiame kongrese, tos beprecedentinės LB pastangos Lietuvos atstovybės išlaikymui gali būti vaisingos. Tai būtų net didesnis Lietuvos reikalui laimėjimas, nekaip kad savo metu buvo Altos, sudarant Kersteno komitetą. Šios LB pastangos vertos visų Amerikos lietuvių, ne tik probendruomeninių, paramos.

JAV LB įnašą Lietuvos vadavimo 1979 veiklos balanse tam tikra prasme papildo Pasaulio Lietuvių jaunimo IV kongresas, nes Pasaulio Lietuvių jaunimo sąjunga yra glaudžiai susijusi su LB. Pasaulio Lietuvių jaunimo IV kongresas, vykęs liepos 11-29 Europoje, sutelkė 109 jaunimo atstovus (7 iš Australijos, 20 iš Europos, 22 iš P. Amerikos ir 60 iš Š. Amerikos) ir per 300 kitų dalyvių. Savo studijų programoje jaunimo politinio sąmoningumo temai kongresas skyrė dvi paskaitas, simpoziumą ir devynis darbo būrelius tokiomis temomis, kaip ateities Lietuva, okupuota Lietuva, politiniai veiksniai, žmogaus ir tautos teisės ir t.t. O kongreso nutarimais išeivijos jaunimas įsipareigojo "patys savo jėgomis paveikti pasaulio viešąją nuomonę" prieš Lietuvos okupantą; paragino Pasaulio Lietuvių jaunimo sąjungos valdybą ir paskirų kraštų sąjungas atkreipti dėmesį į jaunimo politinio sąmoningumo ugdymą"; pripažino remtinus visus išeivijos veiksnius, "kurie rūpinasi Lietuvos laisvinimo byla", Vienas iš kongreso pirmininkų (P. Kisielius. jr.)
 baigiamajame žodyje, susumuodamas kongreso rezultatus, konstatavo:

— Išeivijos lietuviškas jaunimas turi neginčijamą potencialią jėgą . . . Atėjo metas mums šiuos potencialus paversti veikla už mūsų tautos išlikimą ir laisvę.

Tas nereiškia, kad po PLJ IV-ojo kongreso mūsų išeivijos jaunimas staiga ir masiškai ateis į Altos, LB ar Vliko darbus. Tas terodo, kad mūsų išeivijos jaunimas nėra nuo Lietuvos reikalų atitrūkęs. O kokiu pavidalu ir kokiomis priemonėmis savo tautinius uždavinius okupuotai Lietuvai jis praktiškai vykdys — tai jau kitas klausimas.

Psichologai, studijuodami diktatorių būdo bruožus ir veiklos stilių, yra pastebėję visiem jiem bendras savybes: apsigimimą su išimtinio išmintingumo fikcija; su kompleksu, kad tik jų nuomonė teisinga, o kitokia klaidinga; su spontaniška nepakanta bet kurios opozicijos; ir su alergiška aversija humorui. Psichologai pripažįsta, kad tokie žmonės gali turėti kai kurių gabumų ir savo individualinės veiklos srityje gali būti labai sėkmingi. Tačiau visuomeninėje veikloje ir apskritai kolektyvinėje veikloje, juoba tokioje veikloje, kurioje kryžiuojasi skirtingos nuomonės ir nusistatymų įvairybė, tokių savybių žmonės paprastai sudaro daug bėdos. Ir tikras vargas tai organizacijai, kurios priešakyje stos šiokio tipo vadovas.

Čia šis dalykas prisimenamas todėl, kad 1979 ir išeivijoje ir okupuotoje Lietuvoje esame susidūrę su apraiškomis, kurios kaip tik būdingos anų savybių žmonėm.

Išeivijoje tos, tarkime, ekstremizmo savybės įsimetė į Vliką. Vliko valdybos trejų metų kadencijai pasibaigus, dėl naujos Vliko valdybos sudėties Vliko sluoksniuose visada atsirasdavo tam tikra įtampa tarp Vliko susidariusios daugumos ir mažumos. Tai natūrali demokratinio proceso išdava. Bet 1979 naujai kadencijai Vliko valdybą sudarant, ta įtampa įgavo tokį ekstremistinį pavidalą, sprogdinusį pačių Vliko narių-organizacijų vidinį susiklausymą, kad savaime kėlė klausimą, kokios užkulisinės jėgos tokia Vliko reikalų padėtimi yra suinteresuotos? Blogiausia, kad ta ekstremizmo liga Vliko aplinkoje ne gyja, o, atrodo,

LAIMIS LOČERIS

progresuoja. Kuo kitu galima paaiškinti paskutinio Vliko seimo (1979.XII.8-9, Baltimorėje) daugumos pasipriešinimą siūlymui, kad seimas paremtų minėtą kongresmano Dougherty sumanymą (H.R. 5407), pradedant 1981 Lietuvos atstovybei Wash-ingtone ir Lietuvos konsulatams Jungtinėse valstybėse išlaikyti skirti po 250,000.00 dol. kasmet. Niekas iš anksto nežino ir negali pasakyti, praeis ar nepraeis tas sumanymas. Bet kiekvienam lietuviui aišku, kad jo priėmimas Lietuvai būtų didžiai naudingas, todėl vertas visų lietuvių paramos, kad ir tuo atveju, jei jis nepraeitų, mes ramia sąžine galėtume prisipažinti: padarėme, ką galėjome. O kaip su tais seimo vlikininkais, kurie atsisakė padaryti Lietuvai tai, ką galėjo ir ko reikėjo?

Dr. K. Bobelio pirmininkaujama naujoji Vliko valdyba yra sutelkusi mūsų išeivijos visuomeniniame ir politiniame gyvenime pasireiškusių bendradarbių septynetuką. Tik Vliko valdybos pareigose niekas iš jų dar nebuvo buvęs, atseit, visi naujokai. Be to, išsibarstę per kelias valstijas (Florida, New Jersey, Pennsylvania, Washington, D.C). Naujas veidelis ir reikalų vedėjo poste. Todėl gal būtų neatsargu Vliko naująją valdybą vertinti, nesuteikus jai, taip sakant, bandomojo laiko "susitupėti". Reikšmingas Vliko naujosios valdybos įnašas Lietuvos vadavimo 1979 veiklos balanse yra jos rūpestis, kad JAV kongresas priimtų rezoliuciją, skatinančią JAV vyriausybę būsimoje Helsinkio galutinio akto signatarų konferencijoje Madride (konferencijos tikslas apžvelgti ir įvertinti Helsinkio galutinio akto vykdymą) iškelti Helsinkio akto principinių gairių deklaracijos VIII-ojo straipsnio pritaikymą okupuotai Lietuvai. Tas VIII str. nustato, kad "Visos tautos visada turi teisę pilnoje laisvėje bet kada ir kaip jos nori nuspręsti savo vidaus ir užsieninį politinį status".

Krašto rezistencijos reiškimasis 1979 buvo įspūdingas. Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis ir Stalino-Hitlerio sąmokslo 40 metų sukaktis buvo sumaningai išnaudotos. Ypatingai aktyvus buvo Lietuvos Tikinčiųjų teisėm ginti komitetas. Tačiau ekstremizmo bacilos pasiekia ir krašto rezistencijos aplinką. Antai, okupuotos Lietuvos disidentų susitikime su Reuterio, France Press ir Los Angeles Times korespondentais (1979.11. 7) į vieno tų korespondentų pasiteiravimą, kokią įtaką Lietuvos disidentų kovai turi religija, buvę paaiškinta, kad religija okupuotoje Lietuvoje tėra "stabilizuojantis veiksnys", kad vaidinanti tik pajūrio uolos vaidmenį ir jog "absurdiškas tvirtinimas, kad tikėjimas savaime išsaugo ir lietuviškumą". Maža to. Tie laisvojo pasaulio spaudos bendradarbiai buvę įtikinėjami, kad lietuvių migraciniai sluoksniai . . . dėl siauro partiškumo iškraipo Lietuvos padėtį ir patį mūsų tautos judėjimą".

Be abejonės, tai buvo lietuvio patrioto pasiimąs, bet faktiškai tokis, tarsi būtų paskolintas iš sovietinės propagandos vadovėlio, kad sprogdintų tautos rezistencinį solidarumą ir suniekintų laisvųjų lietuvių informacijos svetimiems patikimumą.

Teisybė, kad pati krikščionių religija nėra tautinė, kokia yra žydų religija. Krikščionybė yra ne tautos, o žmonijos religija. Tačiau ir krikščionybės praktikavimas tam tikromis aplinkybėmis yra neatsiejamas nuo tautybės. Kai carinis ar sovietinis Lietuvos okupantas rusinimo tikslais kė-:.asi į religijos praktikavimą, religinė rezistencija tampa ir tautiniu veiksniu. Kai dr. J. Šliūpas rūpinosi Amerikos lietuvių religine praktika, jo rūpesčio akstinas buvo tautinis, ne religinis, jis matė, kad mūsų išeivijos religinė praktika irnkų parapijose lietuvius lenkina, o lietuvių parapija to tikrai nedarys, vadinas, savaime saugos lietuviškumą. Neigti aplinkybių apspręstą ryšį tarp religinės ir tautinės rezistencijos okupuotoje Lietuvoje yra didelis tautinis nesusipratimas. Juo didesnis dėl to, kad religinė rezistencija pagrįstai gali tikėtis, religinio solidarumo diktuojamo, kitų kraštų tikinčiųjų palankaus dėmesio. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos vaidmuo to aiškus pavyzdys. Nuvertinti religinės rezistencijos tautinį vaidmenį šiandien okupuotoje Lietuvoje gali tik labai subjektyvios orientacijos žmonės.

Lygiai nesuprantamas Vilniaus disidento ekstremizmas skųstis Britanijos, Prancūzijos, Amerikos spaudos atstovam, kad mūsų išeivijos sluoksniai partiniais sumetimais "iškraipo Lietuvos padėti ir patį mūsų tautos judėjimą". Galima suprasti, kad jiem ten nelengva susidaryti mūsų išeivijos reiškimosi tikrą paveikslą. Bet negalima neapgailėti grubaus neapdairumo svetimųjų akyse diskredituoti išeivijos informacijas apie okupuota Lietuvą. Galima suprasti jų priekaištus išeivijos veiksniam dėl stokos ryšių su atitinkamais sluoksniais okupuotoje Lietuvoje, nors tokie ryšiai taip pat su spaudos atstovais nesvarstytini. Bet negalima neapgailėti stokos atsakomybės savo ar kieno subjektyvų įspūdį, faktiškai netgi neati-::nkantį tikrovės, perteikti laisvojo pasaulio spaudos atstovų dėmesiui, kompromituojant išeivijos tos srities pastangas.

Ačiū Dievuliui, čia suminėtos ekstremizmo apraiškos krašto rezistencijos aplinkoje gal bus tik išimtinis reiškinys. Apskritai krašto rezistencija yra vieninga. Ir tai yra jos stiprybė ir sėkmė.

Laimis Ločeris prie savo dekoratyvinės sienos (medis "Neringos viešbutyje 1974 m. Dailininkas yra gimęs 1929 m. Biržuose. Dailę studijavo Vilniaus Dailės Institute.

--------
Kultūrinio gyvenimo 1979 metų apžvalga liko neparašyta, redaktorių dr. Juozą Girnių gruodžio 31 d. pietų metu ištikus aštriam širdies smūgiui. Jeigu jo sveikata leis, tą apžvalgą parengs antrajam numeriui.