PRAVERTOS DURYS Į ŠV. RAŠTO LOBYNĄ Spausdinti
Parašė Valdemaras Cukuras   
Kiekviena nauja knyga mūsuose įtinkama lyg brangus svečias. O tokių svečių lietuvių skaitančioji visuomenė dabar vis rečiau besulaukia. Dailiosios literatūros baruose, tiesa, kasmet mūsų rašytojai, poetai padovanoja po kelis gerus veikalus. Tačiau mokslinės literatūros, filosofuos veikalų tenka gana ilgai laukti. Didžiausia tuštuma betgi yra pastebima teologijos bei skriptūristinių veikalų srityje. Tad su dideliu džiaugsmu buvo pasitiktas kun. Antano Rubšio įvadas į Naująjį Testamentą, kurį jis pavadino Raktu į Naująjį Testamentą. Pirmasis tomas, pasirodęs 1978 m. gale, jau susilaukė gana plataus susidomėjimo ir buvo trumpai aptartas mūsų periodikoje. 1979 m. gale pagaliau skaitytojus pasiekė ir antrasis šio veikalo tomas, atbaigiąs autoriaus didįjį užmojį, kurį paskatino jo kurso draugai kunigai, švęsdami sidabrinį kunigystės jubiliejų 1974 metais. Atliktas tikrai didelis darbas. Antanas Rubšys (tikrai) yra kvalifikuotas šitokio uždavinio imtis. Jis turbūt yra pats aktyviausias ir labiausiai patyręs iš tų pustuzinio lietuvių, kurie po antrojo pasaulinio karo studijavo Šv. Raštą garsiajame Bibliniame Institute Romoje. Baigęs šias studijas, jis ir toliau plėtė savo žinias, pakartotinai lankėsi Palestinoje ir kitose Artimųjų Rytų šalyse. Bene didžiausia paskata jam vis giliau ir plačiau nertis į skriptūristines studijas buvo ir tebėra jo darbas aukštojoje mokykloje — Manhattan College, kurioje jis jau keliolika metų dėsto Šv. Raštą ir su juo surištas religines problemas.

Savo veikalą austi autorius nutarė išeidamas iš ekleziologinio taško — būtent, jau pirmojo tomo įvade pabrėždamas, kad r a k t o į įkvėptąjį Dievo žodį Šv. Rašte teks ieškoti besivystančioje, augančioje krikščionių bendruomenėje — Bažnyčioje (autorius vartoja žodį "Bendrija"). Vadinasi, Šv. Rašto heuristinės šaknys ir visa įkvėptojo Dievo žodžio hermeneutika glūdi šioje istorijai palenktoje ir besivystančioje tikinčiųjų bendrijoje. Šitaip supratęs savo uždavinį, autorius duoda pirmajam tomui antraeilę antraštę: Bendrija — sąjūdis, o antrąjį tomą pavadina Bendrija — organizacija.

Tie, kurie jau turėjo progos susipažinti su pirmuoju tomu, galėjo įsitikinti autoriaus plačia erudicija, sugebėjimu panaudoti naujausią literatūrą ir laisvu orientavimusi visoje šioje gausioje medžiagoje, į kurią liejasi ir istorija, ir paleontologija, archeologija, ir mitologija, ir įvairiakalbė Artimųjų Rytų kultūrų literatūra. Pirmieji penki šio tomo skyriai, kurie sudaro pusę visos knygos, yra skirti aprašymui to kultūrinio-religinio-istorinio fono, kuriame autorius ryžtasi atskleisti Naujojo Testamento knygų kilmę, turinį bei paskirtį. Skaitytojams, kuriems anksčiau nebuvo tekę išsamiau susipažinti su Šv. Rašto problemomis ir šaltiniais, ši pirmojo tomo dalis galėjo suteikti daug naujos informacijos, paaiškinti visą eilę terminų ir sumaniai supažindinti su tuo kontekstu, kuriame, lyg gyvas daigas pamažu formavosi Naujojo Testamento knygų kanonas. Morkaus evangelija, dabar daugumos pripažinta pačia seniausia, arčiausiai esanti prie istorinio Kristaus, autoriam imama kaip pagrindas aptarti gimstančiai ir besivystančiai pirminei tikinčiųjų bendruomenei — bažnyčiai kaip sąjūdžiui. Po to eina Pauliaus asmens ir jo apaštalinės veiklos trumpas aprašymas, atremtas į devynis šio tautų apaštalo laiškus, turint tikslą nurodyti į dinaminį sąjūdį, kuris iš kuklios tikinčiųjų Kristaus sekėjų grupės, lyg įaudrinta banga, perėjo per Palestinos ribas ir tapo visuotiniu. Tiems, kurie perskaitė šį pirmąjį tomą ir klausė, o kaipgi su Mato, Luko ir Jono evangelijomis, ar jose jau nieko nebelikę iš to pirminio sąjūdžio, autorius ryžosi atsakyti antruoju savo veikalo tomu: Bendrija — organizacija.

Ištikimai laikydamasis savo darbo pradžioje pasirinktojo istorinio-kritinio metodo, mūsų autorius antrojo tomo prakalboje paaiškina: "Vėlesnieji Naujojo Testamento raštai . . . atspindi susirūpinimą ir pastangas suprasti Dievo užmojį ir veiklą priešiškoje aplinkoje . . . Antroji R a k t o dalis, Bendrija-Organizacija, bando nagrinėti šio laikotarpio istorijos. N.T. raštijos ir galvojimo tikėjime apie Dievą užmojį ir veiklą Jėzuje Kristuje sampyną" (9 p.). Pradeda nuo tautų apaštalo Pauliaus, kaip visos šios dinamikos pagrindinio judintojo ir nešėjo, trumpai užsimena apie kitų apaštalų likimą, bet, svarbiausia, jam rūpi tuojau kreipti skaitytojo akis į pirminės krikščionių bendrijos metamorfozę iš sąjūdžio į struktūrinę organizaciją.

Kaip autorius šį savo užmojį išvysto? Pažvelgę į antrojo tomo turinį, matome, kad pirmieji keturi poskyriai — Bendrija išeina į pasaulį, Bendrija organizuojasi, Bendrijos hierarchinė santvarka ir Bendrija kovos lauke — trumpai, bet gana taikliai nušviečia bažnyčios (šiam recenzentui "bendrijos" pakaitalas kol kas dar nėra įtikinantis* socialinės santvarkos genezę konkrečioje istorinėje aplinkoje, ypač stipriai iškeliant Jeruzalės apsupimo ir sugriovimo įvykį, kaip vieną iš pagrindinių veiksnių tolimesnei evoliucijai. Gnostikų grėsmė ir įvairūs pavojai, iš vidaus ir išorės iš visų pusių atakuoją dar gležnutį ortodoksini branduolį, autoriaus gana gyvai ir įtikinamai šiuose skyriuose nušviesta. Šitam tikslui jis pasinaudoja visų pirma laišku efeziečiams, gi aprašydamas hierarchinės santvarkos kilmę, jis atsiremia į abu laiškus Timotiejui ir laišką Titui. Palyginti labai trumpas skyrelis, kur kalbama apie bažnyčią-bendriją kovos lauke, veik išimtinai sudarytas iš trijų Jono laiškų komentarų. Sekančiame skyrelyje, pavadintame Bendrijos malda ir dora, autorius, panaudodamas pirmąjį Petro laišką ir Jokūbo laišką, duoda jau gerokai susiorganizavusios krikščionių bendruomenės moralinės tvarkos pradus. O pristatydamas laišką žydams, nupiešia liturginio gyvenimo metmenis. Šitaip, galima sakyti, schematiškai pavaizdavęs ir iš minėtų laiškų parinktomis ištraukomis sustiprinęs Bažnyčios, jau kaip organizuoto vieneto, vaizdą, nuo šeštojo skyriaus pradeda giliau ir plačiau atskleisti bręstančios ir idėjinės kovos lauke nepaliaujamai augančios pirminės Bažnyčios santvarką bei dvasią. Čia jis vėl grįžta prie evangelijų. Mato evangelijos egzegezė jam patarnauja (skaitytojams) pristatyti Bažnyčią kaip "Tikrąją Dievo Tautą", josios savimonę Senojo Testamento pažadų šviesoje ir josios eschatologinę misiją pasaulyje. Sekančiame skyriuje analizuodamas Jono evangeliją, mūsų autorius ryžtasi atskleisti vertikaliąją besiformuojančios krikščionių bendruomenės dimensiją — josios dvasinį pasaulį. Šis skyrius pavadintas Naujuoju Gyvenimu. Čia skaitytojas ras daug naujausios medžiagos Jono evangelijai suprasti ir, be abejo, bus priverstas giliau susimąstyti ypač prie tų vietų, kurios yra daugel kartų girdėtos ryšium su mąstymu apie Eucharistiją ir Paskutiniąją Vakarienę. Autorius čia, daugiau negu kituose skyriuose, eina į teologinę sritį ir mus imponuoja sugebėjimu viską apjungti dieviškosios meilės aprašymu. Pats įdomiausias ir gal geriausiai autoriui pavykęs skyrius yra šios knygos devintasis. Čia mūsų autorius pagaliau prieina prie Luko raštų — Evangelijos ir Apaštalų Darbų. Šioj vietoj labai vykusiai ir vaizdžiai aprašytas Bažnyčios gyvenimas istorinėje perspektyvoje. Skyrius pavadintas "Bendrija pasaulinėje istorijoje: Luko raštai,\ Šį skyrių skaityti yra skaitytojui tikra atvanga po gana sunkaus ir lėto slinkimo pro prieš tai ėjusius gana ilgus painius sakinius. Šiame skyriuje mintis vystoma logiškai, sakiniai plaukia lengva slinktimi. Viskas vien tik tiksliai bei taikliai išaiškinama, gerai nušviečiamos pagrindinės sąvokos, pavyzdžiui, krikščioniškoji istorijos samprata, bet dar daugiau — Luko raštai pristatomi tokioje simpatiškoje šviesoje, kad tiesiog malonu pakar-* totinai prie šios dalies grįžti ir ją perskaityti. Čia mes rasime gerai iškeltas būdingiausias Luko raštų savybes: užuojautą artimiesiems, jo įsijautimą į kančios tragiką, tarpusavio meilės krikščionių tarpe iškėlimą, pabrėžiant, kad tai esančios tos būdingosios žymės, pristatančios jaunutę pirminę krikščionių bendriją žavingą bei patrauklią ją supančio pasaulio akyse, atidarančią įsikūnijusios amžinosios Tiesos skelbėjams kelią į pagoniškąjį pasaulį.
Antrojo tomo paskutiniame, dešimtame skyriuje A. Rubšys suglaustai aprašo ir paaiškina pranašišką ir eschatologinį Kristaus Bažnyčios charakterį. Apokalipsė, arba Apreiškimo Jonui knyga, mūsų autoriui yra tuo šaltiniu, kuriame nušvinta gražiausioje šviesoje tasai nuostabusis charakteris. Autorius nesileidžia į Apreiškimo knygos kilmės, tiesioginės paskirties sklaidą, atsimindamas, kad šitai gali jį įklampinti į visą eilę sunkiai išsprendžiamų problemų. Jis pasirenka paprastesnį, trumpos egzegezės kelią. Šito, aišku, ir pakanka, atsimenant, kad jo Raktas pirmoje eilėje yra skiriamas platesnei skaitytojų šeimai, ne teologams ar skrip-tūristams, turint tikslą jiems patarnauti įvadu į Šv. Rašto skaitymą — pagarbiai ir tikėjimu alsuojančia siela. Šio dešimtojo skyriaus pabaigoje autorius cituoja dvi perikopas, kalbančias apie ateities viziją, kurioje
Bažnyčia iškyla naujoje, mistiškoje šviesoje, visa žmonijos istorija įprasminama.

Užverčiame paskutinį šio tomo puslapį ir žvelgiame atgal į visą Antano Rubšio mums pateiktą rūpestingo darbo vaisių. Tai didelės apimties — 818 puslapių — dvitomis veikalas. Imponuoja gausi panaudota literatūra, naujausių prie Negyvosios jūros ir Egipte atkastų radinių panaudojimas, vertingos paties autoriaus labai gerai padarytos fotografijos, pabertos atitinkamose abiejų tomų vietose, nejučiomis patraukiančios skaitytojo dėmesį. Autoriui būdingas yra didelis entuziazmas ir nuoširdus noras įtikinti, užvesti, kaip jis sako, "pokalbį" su savo skaitytojais, dalintis su jais savo žiniomis, kviesti imti į rankas Šv. Raštą, ypač Naujojo Testamento knygas, nes "visas Bendrijos mokymas, kaip ir pats tikėjimas, yra Šventraščio gaivinamas ir vedamas" (žr. pirmojo tomo prakalbą, 10 p.). Turint šitą asmeninio entuziazmo ir tikėjimo žėrėjimą prieš akis, galėsime suprasti, kodėl Antanas Rubšys naudoja tiek daug ir įvairių palyginimų, emocinių išsireiškimų, gausybę rečiau kasdieninėje kalboje vartojamų, nors "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" randamų, žodžių, kurie gal ne visiems skaitytojams sakys tai, ko autorius norėjo. Čia mes rasime per abu tomus nuolat kartojamą "tikėjimo kraitį", "istorija — Dievo staklės", "rišlus", "tiesų ryšulys", autorius daug kur "alsuote alsuoja", "žėrėte žėri", ir t.t. Jau nekalbant apie jo visišką pasitikėjimą "Bendrijos" pakaitalu vietoj bažnyčios, dėl kurio dar nėra galutinai pasisakę mūsų kalbininkai ir dėl kurio įsipilietinimo tautoje dar yra abejonių, mūsų autorius ištisai per abu tomus vartoja "prašnekinti". Atrodo, kad jis šitam veiksmažodžiui suteikia žymia: daugiau galios, negu normaliai kasdienoje šiai sąvokai žmonių skiriama. Pati Dievo žodžio ir dieviškosios veiklos žmonijoje bei istorijoje biblinė ir teologinė sąvoka yra nepalyginamai galingesnė už tą, kuri plaukia iš normaliai suprasto "pokalbio ar prašnekinimo". Reikia manyti, kad autorius bandė rasti atitikmenį anglų-saksų ar vokiečių kalboje dabar skriptūristų bei teologų vartojamiems išsireiškimams: anrufen, to address ir kitiems. Akivaizdus pavyzdys randamas II tomo 36 p., kur autorius vartoja žodį "įšakninti" (angliškai "rooted in"). Bet visa šitai yra kalbinės problemos, paliktinos spręsti kompetetingiems.

Šiam recenzentui daugiau rūpėjo pasidalinti su skaitytojais tais įspūdžiais ir klausimais, kurie kilo žvelgiant į Raktą — Įvadą į Naujojo Testamento knygas iš susidomėjusio ir teigiamai nusiteikusio skaitytojo taško. Kaip jau minėta, autoriaus intencija buvo pateikti lietuviams vadovą į įkvėptąjį Dievo žodį, padėti geriau susiorientuoti geriausioje dabar turimoje biblinėje literatūroje, tuo skatinant kiekvieną asmeniškai semtis iš šio lobyno savo dvasiai maisto, visa šitai paremiant citata iŠ Vatikano II dogminės konstitucijos Dieviškasis Apreiškimas. Kaip jis šitai atliks, kokio metodo laikysis? Atsakymą jis duoda pačiame pirmame pirmosios dalies skyriuje, pabrėždamas, kad visos eilės su Naujuoju Testamentu surištų klausimų sprendimui vadovausis dabar gana populiariais vadinamaisiais f o r m ų i s t o r i j o s (Formgeschichte) ir t i k ė j i m o k r a i č i o istorijos (Tra-ditionsgeschichte) metodais. Mūsų autorius, matyti, neišvengė šitokio metodo pavergiančios įtakos ir visą savo veikalo pavidalą audė anų metodų "staklėse". Šitai gali mums paaiškinti eilę klaustukų, kurie skaitytojui kyla verčiant šio stambaus dvitomio lapus. Nors jis pirmojo tomo pirmojo skyriaus pačioje pradžioje aiškiai pasako, kad "tikintiesiems ši knyga buvo ir yra Dievo įkvėpti ir norminiai raštai. Todėl ypatinga Knyga!" (15 p.), o antrojo tomo autoriaus pratarmėje ir vėl tai pakartoja: "pirmieji Naujojo Testamento raštai atspindi jaunutės krikščionijos nuostabą ir entuziazmą. Dievas žmogų myli! Joks persekiojimas . . . ir jokios kliūtys . . . neužgožia šios nuostabos ir entuziazmo" (9 p.), — šitie tikrai nuoširdūs autoriaus įsitikinimai kažkaip dingsta, nutolsta gausiai dokumentuotame literatūrinės-istorinės ir formų kritikos potvynyje. Šituo keliu einant, jam, tiesa, pavyksta labai vykusiai ir įdomiai aprašyti tą gana sudėtingą fo ną, kuriame gimė krikščionybė, ii tuos pirmuosius įžanginio tomo skyrius lengva ir įdomu skaityti. Tačiau, kai prieina prie atskirų knygų, jų atsiradimo istorijos, autentiškumo bei autoriaus klausimų, skaitytojas pastebės vientisumo stoką, jį nustebins visa eilė tvirtinimų, kurių autorius, pasitikėdamas minėtų metodų pasiektomis išvadomis, nematė reikalo paremti ir paaiškinti. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių gal bus jo šv. Pauliaus laiškų traktavimas, ypač jo nedviprasmiškas pasisakymas laiško efeziečiams reikalu. Ne tik šioje antrojo tomo vietoje, bet ir kitose, kur kalbama apie N. Testamento knygų autorius, jų paskirtį bei turinį, nesulaikomai peršasi klausimas: nejaugi taip mes ir nieko nežinome apie tikruosius autorius? Kur-mums tenka ieškoti tiesos kriterijaus: ar iš tikro kritinė formų istorijos analizė įstengs atsakyti į visą eilę klausimų? Autorius, gerai susipažinęs su minėtuoju metodu ir gerai apvaldęs medžiagą, retkarčiais pereina į grynai literatūrinę bei psichologinę N.T. raštų sklaidą ir, kaip jis vaizdžiai prabyla, "nardo po šv. Pauliaus laiškus". Šitoks žaismingumas yra gana įdomus ir patraukia dėmesį, bet, deja, po kurio laiko gresia išaugti į tamsoką debesį, pridengiantį pagrindinę šio Rakto paskirtį. Norėtume šia proga iškelti, mūsų manymu, geriausiai pavykusius skyrius, kuriuose autorius daug taupiau vartoja žodį ir trumpesniais, logiškai išplaukiančiais sakiniais įveda skaitytoją į patį gyvybinį pristatomos N.T. knygos centrą. Tokie įdomūs, sklandžiai sukomponuoti skyriai yra Morkaus evangelijos pristatymas pirmajame tome ir Luko raštų — Evangelijos ir Apaštalų darbų interpretacija. Prie šių skyrių yra miela pakartotinai grįžti. Drįstame spėlioti, kodėl šitaip mūsų autorius savo veikalą audė. Daugelį metų dėstydamas anglų-saksų tradicijų bei nuotaikų pažymėtoje aukštojoje mokykloje, jis greičiausiai bus nejučiomis pasisavinęs daugumoje Amerikos universitetų naudojamą hermeneutiką, kurios išorinė žymė — švelnus skepticizmas, reliatyvizmas ir gera dozė liberalizmo. Žinoma, čia minima charakteristika jna ne asmens, bet bendros atmosferas, kurios tirštu m o laipsnis labai frairnoja. Hermeneutika yra ypatingas tiesos ieškojimo, josios atskleidimo ir interpretavimo mokslas. Ją gilflnanr palyginti su aukštai iškilusiu bokštu, kuriame langai atsidaro į Įvairias puses. Vadinasi, į tikrovę žvelgjti galima iš įvairių taškų ir dėl to kilusi interpretacija skirsis nuo kitos, sukurtos žiūrint pro kitą langą ir kita kryptimi.

Iš čia išvada, kad, tiesos ieškant ir renkantis atitinkamą metodą, būtinas tam tikras kriterijus, kuriuo remiantis toks pasirinkimas daromas. Tikinčiam tokiu kriterijum yra Bažnyčia, josios mokymas, subrendęs gyvojo Dievo dvasios sąveikoje. Autoriaus pasirinktasis formos istorijos ir kritiškasis metodas yra vienas iš galimų, šiuo metu labai populiarus ypač protestantų kilmės skripturistų tarpe, bet anaiptol ne vienintelis, tik vienas iš kelių "langų" žvelgti į Šv. Rašto knygų kilmės, tu bei formų problematiką. Skaitant kai kuriuos kritiškus atsiliepimus periodinėje spaudoje ryšium su mūsų autoriaus pirmojo tomo pasirodymo, susidarė įspūdis, kad kai kas norėtų Antanui Rubšiui prikabinti liberalinio teologo etiketę. Bet šitai daryti yra neteisinga ir rodytų tiktai kritikų nepakankamą susipažinimą su Raktu ir iškreipimą tikrųjų autoriaus intencijų. Kaip jau minėta, autorius pakartotinai abiejų tomų įžanginiame žodyje pabrėžia centrinę rolę kūrybinei Dievo malonės iniciatyvai, nors ir ne visai vykusiu žodžiu "prašnekinti" išreiškiančiai amžinos Meilės dinamiką. Mums tik atrodo, kad autoriui galėjo pakenkti jo pasirinktasis "pokalbinis" dėstymo būdas. Galima spėti, kad gyva kalba perduoti, ir tie jo gana ilgi ir ne per sklandžiausi sakiniai, gerokai pasunkiną antrojo tomo pirmosios dalies skaitymą, auditorijoje susirinkusiuose klausytojuose rastų gyvą atgarsį.

Pažiūrėję į sakinių struktūrą ir sekdami minties slinktį, nuolat šen ir ten, tarsi žvaigždute, paženklintą retu, neįprastu žodžiu ar palyginimu, nejučiomis pagalvojame, kad mūsų autorius kalba jaunų, įdėrniai
jo mintį sekančių klausytojų šeimai, tik laukiančiai progos kelti ranką ir klausti paaiškinimo (būdinga universiteto klasių nuotaika!). Tačiau parašyta knyga jau visai kitokia realybė. Ją žymi ne pokalbis, bet labai ryškus vienos krypties kelias, kurį skaitytojas tik savo jėgomis privalo išaiškinti. Turint šitai prieš akis, bus mums daug lengviau suprasti, kodėl kai kurie skyriai, kažkaip staiga nelauktai užbaigiami, pilnai jų neužsklendus (I, p. 171). Labai dažnos digresijos, ypač toje dalyje, kur kalbama apie Mato evangeliją, kažkodėl dar vadinamą "doros vadovėliu". Toks posakis, kaip, pvz., "būti namie", yra grynas anglicizmas "to be at home"; jis visai suprantamas gyvame pokalbyje, bet skaitant visai kitaip nuaidi. Santūrumas ir rūpes-tingesnis visos eilės žodžių bei posakių pasvėrimas būtinas. Tokių sakinių, kaip "tiesa apie Kristų prieinama istorine atmintimi" (II, 293 p.), "prašnekina Bendrija, kuri stengiasi įsiminti į savo būtį istorijoje" (II, 237), ir visos eilės panašių išvengimas neleistų autoriaus apkaltinti "užmiršimu" tikrosios N.T. įkvėptųjų knygų paskirties ir genezės.

Dar norime pastebėti, kad paskutinysis viso šio veikalo skyrius, kuriame paaiškinta Jono Apreiškimo knygos struktūra ir nurodyta į kai kurias šio komplikuoto Šv. Rašto kūrinio teologines tezes, baigiamas būdinga literatūriniams kūriniams analizuoti forma — dramatine citata, nusakančia amžių pabaigą, išganymo istorijos atbaigimą. Ir vėl vaidenasi įprastas aukštosios mokyklos dėstytojo mostas, kuriuo neretai semestro gale dramatiškai užbaigiamas kursas: viskas grakštų, vaizdinga, žavinga, viskas provokuoja, mūsų autorius sakytų "prašnekina", tiesos ieškančio žmogaus vaizduotę.

Taip ir norėjosi laukti, kad, grįžęs prie savo įvade paskelbtos pagrindinės intencijos, autorius būtų dar pridėjęs vieną, kad ir trumpesnį, skyrelį, kuriame skaitytojui būtų buvę pateikta susumuojanti išvada, aiškiai pasakanti, kad jo paruoštasis Raktas, padėjęs susiorientuoti mįslingose visuotinės istorijos ir išganymo istorijos sankryžose, paaiškinęs Naujojo Testamento knygų kilmę bei turinį, čia dar nesustoja, bet veda toliau. Jo paskirtis taikyti į pačią Šv. Rašto širdį, jo dieviškąjį pradą ir antgamtinį turinį. Galėjo su tuo pačiu nuoširdumu ir entuziastišku polėkiu skaitytojui nurodyti į tą neišsemiamą turtą, kuris krikščioniją gaivino nuo pat jos lopšio, saugojo jos gležnutį gyvybės daigą nuo eilės grėsmių iš vidaus ir iš oro, davė tikintiesiems drąsos išsilaikyti ištikimais Kristui ir nebijoti net mirties. Nurodydamas, kad šitoji pati Dievo Dvasia yra lygiai tokia pat veikli ir veiksminga dabar, augant mistiniam Kristaus kūnui, Dvasia, kuri pažadino ir maitino didžiuosius krikščionijos dvasios genijus ir šventuosius Rytų ir Vakarų pasaulyje, autorius būtų labai iškalbingai viską sujungęs ir patvirtinęs veikalo pradžioje trumpai iškeltas intencijas, kurių įgyvendinimo jis šiame veikale ir siekė.

Šios kelios pastabos anaiptol nesumažina Antano Rubšio veikalo vertės. Džiaugsmas, kurį patyrė šis Rakto skaitytojas jungiasi su tikrai bičiulišku noru autoriui padėkoti už jo atliktą didelį patarnavimą lietuviams Šv. Rašto srityje. Mes visi gerai suprantame tuos sunkumus, kurie atsistoja kelyje kiekvienam iš mūsų, gyvenančiam atitrūkus nuo tautos kamieno, nuolat supamam svetimos kalbos skambesio ir išraiškos būdo. Autorius sąmoningai bandė įtraukti visą eilę rečiau vartojamų žodžių bei įvaizdžių, turėdamas tikslą kiek galima geriau savo veikalą paruošti, padaryti jį patraukliu plačioms skaitytojų masėms. Jeigu kada nors ateityje, pailsėjęs po šito gerokai jį išsėmusio darbo, autorius sumanytų grįžti prie šios knygos ir norėtų išleisti jos naują, pataisytą laidą, siūlytume pasvarstyti, ar neverta būtų visą medžiagą gerokai suglausti, griežčiau suplanuoti, kad dar ryškiau iškiltų logiškoji minties sąranga, apkarpyti pasikartojančius sakinius ir sumažinti emocinių žodžių gausą, trumpai paaiškinti priežastis, paskatinusias pasikliauti formos ir tradicijų metodo vaisiais, kontroversines teorijas pristatyti atsargiu santūrumu — visą šitaip persijotą ir išlygintą medžiagą išleisti viename tome, kišeninio formato. Šitokia knyga būtų labai brangi dovana, tarsi lietuviškasis vade mecum, kurį nuolat galėtų laikyti šalia Šv. Rašto ir reikale lengvai pasinaudoti, lyg vadovu, įvairiems bibliniams klausimams iškilus. Šituo savo stambiuoju veikalu Antanas Rubšys parodė turįs davinių ateityje tapti lietuviškuoju William Barclay, kurio labai patraukliai parašytieji, mažomis knygelėmis išleistieji komentarai nuostabiai gražiai atlieka tą uždavinį angliškai kalbančiųjų pasaulyje, kurio siekė ir mūsų autorius, kreipdamasis į skaitytojus savo Rakto pratarmėje: "būti ir moksliškai atsakomin-gu, ir lengvai skaitomu" (I, 10 p.). Lauksime tad iš mūsų iškiliojo skriptūristo panašių knygų serijos — dovanos, kurios taip laukia lietuviškai skaitančioji visuomenė. Tuo tarpu štai turime pirmąjį Raktą, iš kurio į mus kreipiasi draugiškas balsas, panašus į prieš 430 metų nuaidėjusį Martyno Mažvydo kvietimą: "... imkit mane ir skaitykit".
Valdemaras Cukuras