Erdmano "Savižudys" — svarbus Jurašo posūkis Spausdinti
Parašė A. L.   
Kai sausio 18 Trinity Sąuare repe rtuariniam teatre pakilo uždanga virš Nikalojaus Erdmano "Savižudžio" premjeros, nedaug kas tikėjosi, kad šis spektaklis susilauks tokio atgarsio. Nei autorius, nei režisierius Jonas Jurašas nebuvo žinomi. Veikalo tema ir aplinka amerikietiškai publikai atrodė labai egzotiškos. Bet vasario 17 nusileidus paskutiniajai uždangai, apie "Savižudį" ir jo režisierių jau kalbėjo visos Amerikos teatriniai sluoksniai ir spauda.

"Pati svarbiausioji Amerikos premjera", rašo Los Angeles Times (vasario 17) kritikas Dan Sullivan, "Jono Jurašo pastatymas išreiškia visą pjesės juoką ir ašaras". Jam pritaria Boston Globė kritikas Kevin Kelly: "Teatrinė gairė galbūt svarbiausias šio sezono pastatymas — čia, ten ... ar bet kur kitur. Jis pagerbia Trinity trupę, Sacharovą, teatrą ir mus visus". Žurnalo East Sidel \Vest Side kritiko S am Coale žodžiais, "iš 'sovietinės tikrovės* išgelbėtas Jurašas surežisavo šią dinamišką pasakėčią akinančiu, bet drauge ir precizišku stiliumi". Iš daugybės panašių komplimentų spektakliui išsiskiria naujojo Harvardo universiteto teatro direktoriaus ir įtakingo teatrologo Robert Brunstein tvirtinimas, kad "lietuvis režisierius jonas Jurašas, patsai sovietinės represijos auka, surežisavo veiksmą, kaip Mejerholdas, statydamas Gogo-:į" (The New Republic, kovo 8).

Rhode Island valstijos sostinėje Providence veikiančiam Trinity
Sąuare teatrui Jurašo spektaklis buvo kūrybinė aukštuma.
Ši režisieriaus Adrian Hall'o prieš šešiolika metų įkurta ir iki 85 aktorių išaugusi trupė jau buvo susidariusi gerą reputaciją ir, anot nevvyorkiškio kritiko Clive Barnes, "gali drąsiai vadintis viena iš geriausių ir drąsiausių mūsų šalyje". Tačiau niekad anksčiau Trinity vardas taip plačiai nenuskambėjo, kaip su Jurašo pastatymu. Pats Adrian Hali labai entuziastiškai atsiliepė apie lietuvio režisieriaus atsiekimą ir pabrėžė, kad jo režisūra "artima neramiai, ieškančiai ir kūrybingai Trinity dvasiai".

Ypatingo dėmesio susilaukė ir pats dramos veikalas, kurį Jurašas jau seniai svajojo pastatyti. Erdmanas debiutavo Maskvoje 1925-ais metais su savo pirmąja pjese, "Mandatas", kurią pastatė vėliau Sibire numarintas režisierius Vsevolodas Mejerholdas. Antrąjį savo veikalą, "Savižudį", jis ruošė scenai lemtingoje eroje tarp 1928 ir 1932 metų — NE P palaidojus, Trockį ištrėmus, Stalinui besitvirtinant valdžioje ir priverstinei kolektyvizacija siaubiant Sovietų Sąjungą. Teatro menininkai "Savižudį" sutiko entuziastiškai: Stanislavskio Maskvos Dailės Teatras jį įtraukė į savo repertuarą, o Mejerholdas pradėjo jį repetuoti. Visus tuos planus nutraukė "didžiausio dramos kritiko" žodis — Stalinas laišku pamokė Stanislavskį, kad "Savižudys", tai "tuščias ir net žalingas" vaidinimas. Cenzūros įstaiga uždraudė Mejerholdui išvesti "Savižudį" į sceną. (Po 39 metų Stalino įpėdiniai po generalinės repeticijos, panašiai uždraus jaunam lietuvių režisieriui Jonui Jurašui įkūnyti scenoje "Makbetą").

Režisieriai nusilenkė Stalino valiai; pats Erdmanas buvo trejiems metams ištremtas į Sibirą. Sugrįžęs, jis iki pat mirties (1970 m.) nieko originalaus nebeparašė, pragyvendamas iš filmų scenarijų ir klasikų prozos dramatizavimų. Greičiausiai jis nebenorėjo rizikuoti nauju areštu, kaip meninis savižudys. uždusino savo kūrybinį genijų, kad ištausotų savo sveikatą ir gyvybę. Erdmano pavardė dingo iš literatūrinių enciklopedijų ir informacinių leidinių, nors jo dramos ir toliau gyveno savilaidoje. Po Stalino mirties, Erdmaną vėl pradėjo minėti oficialioji spauda, buvo pastatytas jo 'Mandatas", tačiau "Savižudys" taip ir liko uždraustas — Stalino įsakymas tebegalioja.

Užsienis Erdmaną atrado 1970 m., kai Šveicarijos ir V. Vokietijos teatruose pasirodė jo "Mandatas" n buvo išleistos jo dramos vokiečių kalba. Praėjusią vasarą "Savižudį" Londone įvedė į sceną garsioji Royal Shakespeare Co. trupė. Anglų spauda sutartinai pasveikino šią premjerą, kaip nepaprastą teatrinį įvykį. Jurašo spektaklis Providence mieste buvo pirmasis profesionalus "Savižudžio" pastatymas Amerikoje.

"Savižudžio" intriga sukasi apie eilinį Sovietų Rusijos pilietį NEPo eroje, Semioną Podsekalnikovą, nebesugebantį suvesti galų su galais. Jis jaučiasi pažemintas, kai jį, bedarbį, išlaiko žmona su uošve, ir svajoja, užsidirbęs pakankamai pinigu, patogiai gyventi ir vėl tapti tikrą šeimos galva. Planams beirstant, jis įsigyja revolverį ir pradeda planuoti savižudybę. Šis žingsnis jį paverčia vietine garsenybe. Kaip pas Gogolio revizorių, į jo duris ima belstis visa virtinė lankytojų, norinčių išnaudoti jo savižudybę tikslams. Vienas reikalauja, kad jis nusišautų protesto ženklan prieš "inteligentijos skriaudimą"; grafomanas ragina jį pasiaukoti "meno labui"; "fatališka dama" meldžia, kad jis nusižudytų dėl jos, "romantizmui atgaivinti"; mėsininkas (vardu Pugačiovas!) nori panaudoti jo savižudybę mėsos paskirstymo reformai ir t.t. Jie suruošia Podsekalnikovui banketą, kuriam įpusėjus, herojus turės nusišauti. Buvęs beveidis bedarbis, mėgaujasi "herojaus" ir "kankinio" aureole, pajunta nepaprastą galybę. Jis net paskambina Kremliui, norėdamas pasikalbėti kaip "kolosas su kolosu" ir pareiškia, kad jis skaitė Marksą ir nemėgsta jo. Tačiau per Podsekalnikovo laidotuves paaiškėja, kad nusišauti jis neišdrįso. Į savo nusivylusių gerbėjų veidus jis išrėkia savo geismą gyventi. Jis kreipiasi ir į Kremliaus valdovus: "Neatimkit iš mūsų paskutiniosios gyvenimo būtinybės. Leiskit mums bent prašnibždėti, kad gyvent sunku. Duokit mums laisvę nors pamurmėt. Tas jums nepakenks. Jūs per daug užsiėmę valstybės statyba. Jūs mūsų neišgirsit". Uždangai besiruošiant leistis, paaiškėja, kad jo paveiktas, nusižudė tikras rašytojas, palikęs raštelį: "Podsekalnikovas teisus. Kam ilgiau begyvent

Komedija, farsas, bufonada, groteskas, politinė satyra, egzistencinė drama. Erdmano pjesei buvo prisegtos visos šios etiketės, ir kiekviena jų iš dalies tinka. Žvelgiant iš klasikinių taisyklių taško, tai formų mišrainė, bet Erdmanas priklauso rusiškojo ir europinio modernizmo bangai. Kaip ir jo bendraminčiai, jis tikėjo, kad tradicinės priemonės nebepajėgia išreikšti naujosios tikrovės ir kad meno kūrinys turi aprėpti prieštaraujančias formas.

Rašydamas apie "Savižudį", Mejerholdas pabrėžė jo "situacijos farsiškumą ir klasišką klounadą, kuri meldžiasi įkūnijama scenoje". Jis įjungė Erdmaną į svarbiąją rusų draminės satyros tradiciją, prasidėjusią ii po Gogolio apsiausto". Be Gogolio atgarsių, "Savižudyje" gausu ii Šekspyro užuominų. Londono Royal Shakespeare Co. režisierius pavadino šią pjesą farsišku "Hamletu", keli anglų recenzentai kalbėjo apie farsiškai vaidinamą "Būti ar nebūti". "Kažkas Danijoje pūva", išsitaria vienas "Savižudžio" veikėjų, ir kaip "Hamlete" mes žinome, kad Danija — tai pasaulis. Erdmano pjesė daugiau negu farsas NEPo "guignolis" ar groteskiškų atgyvenų paradas. Pozityviems tarybiniams herojams", kurių pasigedo oficialioji kritika, nėra vietos tamsioje Erdmano vizijoje, priartinančioje jo dramą prie vadinamo "Absurdo" teatro.

Savižudys" ypač giminingas Rytų Europos "absurdinio teatro" šakai kuri, Lenkijoje ir Rusijoje pasirodė anksčiau už vakarietiškąją. Lenkų kritikas Jan Kott rašė, kad vakarų "absurdistai" savo pjesėse kuria fantastinį pasaulį, kuriame absurdiškumas suprantamas metafizine prasme; Rytų Europos absurdinė drama gi yra realistinė . . . Erdmano pjesės atmosfera šiandien gaubia čekų uždraustąsias pjeses, kuriose tautos ir individo egzistencija gvildenama komedijos rėmuose.

"Savižudžio" vyriausias veikėjas Posekalnikovas nei "mažas", nei "didelis", tik labai vidutinis žmogus, kurio pirmieji žodžiai ribojasi dešros įsigeidimu. Aplinka ir aplinkybės išspiria jį į metafizinę erdvę. Pakeliui jis įgauna ir nebylių filmų herojų, ir Busterio Keatono, ir Charlie Chaplino bruožų, su kuriais Erdmanas greičiausiai buvo susipažinęs. Podsekalnikovas iškyla virš jį supančių vieno matavimo ir vienintelio impulso stumiamų figūrų ir tampa universaliu žmogumi.
Lietuvis režisierius, kuris nenorėjo būti nutildytas, kaip Erdmanas, suteikė kūną ir balsą jo pjesei Naujosios Anglijos mieste.
A. L.