DVI PAGRINDINĖS ŠIUOLAIKINĖS MORALINĖS TEORIJOS Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS K. GIRNIUS   
Šiuolaikinėje moralinėje filosofijoje vyrauja dvi mokyklos, pasekmizmas (consequentialism — konsekvencializmas) ir absoliutizmas. Ilgą laiką filosofai buvo įsitikinę, jog vienu ar kitu pavidalu pasekmizmas yra teisinga moralinė teorija. Net ir pastebėję vienokius ar kitokius trūkumus, jie prileido, kad tai nelietė jos pagrindinių dėsnių bei prielaidų. Filosofams liko tik išlyginti smulkmenas, mažus nedarnumus. Jų ramybę sudrumstė anglų filosofė katalikė Elizabeth Ans-combe, kategoriškai tvirtindama, kad pasekmizmas visai nepriimtinas, kad veikiau jo principų išpažinimas yra moralinės korupcijos ženklas.1 Jos ir kitų filosofų straipsniai, įvairus visuomeniniai reiškiniai, kaip Vietnamo karas, įtikino filosofus ieškoti naujų sprendimų. Jei prieš dvidešimt metų dauguma filosofų buvo linkę priimti pasekmizmą, tai dabar jo gynėjai yra mažumoje.

Absoliutistinių moralinių teorijų bendriausia savybė yra pasekmizmo prielaidų paneigimas. Plačiausiai paplitusi rūšis, kurią vėliau svarstysiu, gvildena asmens moralines teises. Absoliutizmo šaknys glūdi krikščionybėje ir Kanto moralinėse pažiūrose, tad ir Kanto moralinė filosofija vėl su nauju entuziazmu studijuojama.

Pagrindinis šių teorijų skirtumas susietas su klausimu, ar yra kokių nors savyje vertingų ar pasmerktinų poelgių, ar doroviniai teisingi elgesiai iš esmės priklauso nuo jų pasekmių.
Šių dviejų mokyklų nesutarimas nesiriboja vien tik filosofinėmis plonybėmis, bet aprėpia pagrindinius dorovės klausimus, išryškina skirtingas žmogaus lygybės sampratas, laisvės ir geradariškumo suderinimo sunkumus, žmogaus orumo ir susvetimėjimo klausimus, net ir skirtingas žmogaus vizijas.

Straipsnio tikslas kritiškas — parodyti abiejų teorijų trūkumus. Tuo pačiu siekiama atskleisti moralinės teorijos sudėtingumą, parodyti, kaip gana netikėtos ir nepriimtinos išvados plaukia, priėmus paviršutiniškai patrauklias prielaidas. Filosofinė literatūra apie pasekmizmą, jos rūšis bei ydas labai plati ir virsta vis sudėtingesnė. Pasitenkinsiu aptarti pagrindinius pasekmizmo bruožus, per daug nesigilindamas į egzotiškesnius teorinius išvedžiojimus. Bet ir nevengsiu visų problemų, norėdamas atskleisti, jog neįmanoma viską išspręsti keliais apibendrinančiais teiginiais. Pasekmizmo kritika nebus originali, ką greit pastebės filosofijoje plačiau apsiskaičiusieji.2 Vis dėlto nutarta straipsnio neužgožti išnašų srove. Originalesnė yra žmogaus teisių teorijų kritika.

I. PASEKMIZMAS
A. Pasekmizmas ir jo rūšys

Pasekmizmo aptarimas.
Pasekmizmas tvirtina, kad kiekvieno elgesio ar veiksmo moralinė vertė slypi tik jo pasekmėse, jo sukurtoje būklėje, o ne kurioje nors elgesio aptarime nurodytoje savybėje. Asmuo, norintis nustatyti, kaip jis morališkai turėtų elgtis, tik apskaičiuoja kiekvieno galimo elgesio pasekmes ir pasirenka tą, kurios pasekmės atneša daugiausia gėrio. Kitas pasekmizmo būdingas bruožas yra tas, jog pasekmistui "gėrio" ir "morališkai teisingo" (angliškai - right) elgesio sąvokos yra logiškai savarankiškos, o "teisingo" elgesio samprata yra maksimalistinė.3 Tai reiškia, jog pasekmistas tiki, kad galima be didesnių sunkumų nustatyti, kas yra gėris. O ryšys tarp gėrio ir morališkai teisingo elgesio šitoks: teisingas tas elgesys, kuris atneša didžiausią gėrio kiekį. Tad kas bebūtų gėris, morališkai teisingas elgesys jį visada daugina iki aukščiausio laipsnio. Ne-pasekmistui nėra privalu taip gėrį atriboti nuo teisingo elgesio. Jis gali manyti, kad vienais atvejais gėris nustatomas tik atsižvelgus į elgesio teisingumą, o kitais, kad teisingas elgesys net reikalauja gėrio atsisakyti.

Bandykime pavyzdžiais truputį išryškinti šiuos skirtumus. Absoliutistas, sakykime, krikščionis, tvirtina, jog nedera meluoti. Tuo jis teigia, kad jei asmuo meluoja, jis neteisingai elgiasi, nesvarbu, ar melavimo pasekmės bus teigiamos ar neigiamos. Svetimoteriavimas, vagystė, žudymas — kiti nepriimtino elgesio pavyzdžiai. Kitos krypties absoliutistas tvirtins, kad nevalia pažeisti žmogaus moralines teises. Pasekmistas nepripažįsta šitokių gana kategoriškai draudžiamų poelgių. Jam nedera meluoti tik tada, jei nemelavimas turės geresnių pasekmių negu koks nors kitas numatomas elgesys. Kitose aplinkybėse, kitame priežastingumo tinkle, melavimas gali būti ne tik neuždraustinas elgesys, bet ir privalomas.

Apsišarvavę pavyzdžiais, grįžkime prie nevisai tikslaus pasekmizmo aptarimo. Atrodytų, kad pa-sekmistai susirūpinę ypatingos būklės pasaulyje sukūrimu, o nepasekmistai — savyje vertingais elgesiais. Bet "savyje vertingo elgesio" ir "būklės sukūrimo" sampratų priešpastatymas nėra visai tikslus. Juk ir pasekmistas turi pripažinti, kad bent vienos rūšies elgesiai yra savyje vertingi, būtent tie, kurie turi geriausias pasekmes. Antra vertus, galima tvirtinti, jog ir nepasekmis-tui svarbu sukurti ypatingą būklę, pavyzdžiui, tą, kurioje žmonės nemeluoja, nevagia, gerbia kitų teises. Pasekmizmo ir absoliutizmo priešingybė tiksliau aptariama šitaip: pasekmistui elgesys yra morališkai teisingas, kadangi (ir pabrėžiu kadangi) jis turi geresnes pasekmes. Nuoseklus pasekmistas negali teigti, jog žmogus teisingai elgiasi, jei kuris nors veiksmas neturi geresnių, arba bent lygiai gerų pasekmių. Absoliutistas nepriima šios prielaidos. Pagal jo principus, žmogus gali teisingai elgtis, nors tai darydamas priveda prie blogesnės būklės.

Vėl pažvelkime į vieną pavyzdį. Absoliutistas laiko melavimą nedoru elgesiu ir tad tiki, kad pasaulis būtų geresnis, jei daugiau žmonių nemeluotų. Tačiau jis atsiranda tokiose aplinkybėse, kuriose jo nemelavimas paveikia kitus meluoti. Kitaip sakant, jo nemelavimas skatina kitų melagystę. Absoliutizmas vis tiek teigtų, kad jis negali meluoti, kad nemelavimas teisingas elgesys, nors nemeluodamas jis sukelia blogesnę padėtį. Pasekmistas negali šito priimti. Jam tik geresnę padėtį sukeliantys veiksmai gali būti teisingi.

Pravartu pabrėžti, kad gali būti ir melo nekenčiantis pasekmistas, toks, kuriam svarbiausia sukurti tokią būklę, kurioje kuo mažiau žmonių meluoja. Bet vis dėlto jo elgesys nesutaptų su melą smerkiančiu absoliutistu. Juk šitokios rūšies pasekmistas būtų pasiryžęs meluoti, jei jo melavimas paveiktų kitus nemeluoti. Absoliutistas to nepriimtų. Jis netvirtina, jog reikia taip elgtis, kad būtų kuo mažiau melo pasaulyje, bet tik, kad nedera meluoti.

Klasikinė pasekmizmo teorija — tai anglų utilitarizmas, anot kurio, morališkai teisingas elgesys yra tas, kuris suteikia daugiausia malonumo didžiausiam žmonių skaičiui.4 Šiuo atveju gėrio matas yra malonumas, nors yra ir kitų.

Reikia pripažinti šios teorijos patrauklias savybes. Pasekmizmo pagrindas yra visuotinis geradariškumas ("benevolence"), kuris ne vien tik reikalauja rūpintis kitų žmonių gerove, bet ir visus žmones lygiai traktuoti. Beveik kiekviena moralinė teorija skatina geradariškumą, klausimas tėra tas, kiek ir kaip jis suderinamas su kitomis vertybėmis. Pasekmizmas laiko geradariškumą bene vienintele dorybe. Reikalavimas visus panašioje padėtyje ir turinčius panašias savybes lygiai traktuoti — vienas iš svarbiausių formalių moralinės teorijos principų. Reikalaudamas sukurti daugiausia gėrio turinčią būklę, pasekmizmas nepripažįsta jokių skirtumų tarp žmonių. Veikėjo malonumai nesiskiria nuo kitų. Jei koks nors veiksmas man bus nemalonus, bet kitiems suteiks daugiau malonumo negu man nemalonumo, tai turiu jį vykdyti. Mano, kaip veikėjo, ypatinga padėtis neturi reikšmės.

Antra, pasekmizmas yra graži ir elegantiška teorija, žadanti išspręsti net ir kebliausius moralinius klausimus. Vietoj įvairių moralinių principų, kurie gali kartais vienas kitam prieštarauti, pasekmizmas visada nurodo vieną teisingą elgesį: tą, kuris sukurs geriausias pasekmes. Įsivaizduokime, jog kuris nors žmogus priima bent du moralinius principus, vieną, uždraudžiantį meluoti, ir kitą, skatinantį šelpti neteisėtai skriaudžiamuosius. Pas jį pasislepia nekaltas žmogus, o po kelių valandų ateina policija ir pasiteirauja, ar jis to žmogaus nematęs. Kas jam daryti, juk vieno principo vykdymas pažeidžia kitą? Pasek-mistui nėra moralinės dilemos, nes jis tik turi apskaičiuoti pasekmes, o bet kokie kiti principai negalioja. Geriausiu atveju jie yra tik sąlyginės nuorodos be savarankios galios, jie tik padeda jam pasekmes nustatyti. Net ir tai retais atvejais, kada dviejų skirtingų poelgių pasekmės vienodos, pasekmistas gali būti ramus, nes jo teorija nurodo, jog abu poelgiai teisingi. Tad pasek-mistui nėra moralinių dilemų, nes normaliai bus aišku, kad yra tik vienas teisingas elgesys. Tačiau ši paviršutiniškai patraukli savybė pasek-mizmui sukelia didelių problemų, kurias vėliau svarstysime.

Trečia, pasekmizmas gundo savo tariamu moksliškumu ir racionalumu. Ekonomikoje ir kituose visuomeniniuose moksluose racionalumas dažnai laikomas maksimalistine sąvoka, būtent — apskaičiavimu geriausio būdo pasiekti kurį nors žmogaus nubrėžtą tikslą. (Paskutiniu laiku nemažai kas nepatenkintas šiuo aptarimu, nes neva tikras racionalumas neabejingas parinktiems tikslams.5 Turėdamas vieną visus veiksmus įvertinantį matą, pasekmizmas gali tvirtinti, kad jis teoriškai jau išsprendęs visus moralinius klausimus. Gal tik reikia dar truputį palaukti, kol visuomeninių mokslų pažanga įgalins tiksliau numatyti elgesių pasekmes ir kol bus sukurtas koks nors malonumų matematinis apskaičiavimas.

Pasekmizmo rūšys:
(a) pasekmių vertinimo matai

Vieni pasekmistai tvirtina, kad visuotinis elgesių vertinimo matas turi būti malonumas, o kiti, kad tai yra laimė. Jie skiriasi, prileidus, jog nuoseklus dabartinių malonumų siekimas nelaiduoja laimės. Lengva įsivaizduoti aplinkybes, kuriose žmogus, kas kartą pasirinkęs sau (ir sakykime, visiems kitiems), maloniausią poelgį ilgainiui jaustųsi nelaimingu. Štai vienas pavyzdys. Gabus jaunuolis nutaria nelankyti universiteto, nes mokytis sunkiau negu dirbti, o dirbdamas turės pinigų mašinai, kitoms pramogoms. Po Įdek laiko jis jaučia pražiopsojęs jaunystę, dirbąs savo gabumų neatitinkantį darbą ir t.t., nors kk kartą pasirinko tuo metu daugiausia malonumo suteikiantį veiksmą. Kitaip sakant, negalima prileisti, kad žmogus bus laimingas, net jei ir visada pasirenka maloniausią elgesį, nes laimė nėra būtinai atskirų malonumų apibendrintas produktas.

Antra vertus, tas pats matas, pavyzdžiui, malonumas, gali būti skirtingai vertinamas. James Bentham teigė, kad visi malonumai lygūs, jog nėra skirtumo tarp žaidimo "pushpin" ir poezijos. O John Stuart Mill argumentavo, kad vieni malonumai, ypač intelektualiniai, vertingesni už kitus, kad geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkintu kvailiu. Šį Millio tvirtinimą galima dvejopai suprasti. Pirma, intelektualiniai malonumai yra vertingesni savyje, visai neatsižvelgiant į jų numatomą poveikį vėlyvesniems malonumams. Antra, jis gal teigė, ne kad jie yra savyje vertingesni, bet veikiau priveda prie kitų asmeniškų ar visuomeninių malonumų, kad jų ugdymas atskleidžia galimybę džiaugtis kitais kitaip nepasiekiamais malonumais. Trumpai tariant, intelektualiniai malonumai yra našesni. Žmogui, mėgstančiam tik "pushpin" ar kitus nesudėtingus žaidimus, po kiek laiko jie nusibos, o poezijos mėgėjui to neatsitiks, nes poezijos malonumai neišsemiami. Dvasiniai malonumai gali būti ir visuomeniškai našesni, nes savo gabumus išvystęs žmogus greičiau sugalvos būdų ar priemonių visos žmonijos būklei pagerinti.

Galima argumentuoti, kad pastarosios dvi interpretacijos neparodo, jog malonumai savyje skiriasi, bet tik tai, kad, apskaičiuojant pasirinkto poelgio pasekmes, reikia atsižvelgti į jų tolesnį poveikį. Malonumai yra savyje lygiai vertingi, nors jų poveikiai skiriasi. Panašiai galima paneigti anksčiau minėtą skirtumą tarp malonumų ir laimės. Pasirinkdamas parankiausius malonumus, jaunuolis neatkreipė dėmesio į jų poveikį savo būsimai būklei, klaidingai manė, kad kaskart pasirinkdamas dabartinius malonumus, jis užtikrina malonumų kupiną ateitį. Juk kartais didesni malonumai pasiekiami tik laikinų nemalonumų dėka. Bet čia jau šalutinis klausimas, kuris daug priklauso nuo "laimės" ir "malonumo" aptarimų.

Paskutiniu laiku filosofai mažai ginčijasi šiais klausimais. Vietoj malonumo ar laimės jie pasiskolina "utility" (naudingumo) sąvoką iš ekonomistų ir "game theorists". Von Neumanno ir Morgensterno dėka ši sąvoka gana griežtai apibrėžta.6 Jei žmogus, turėdamas galimybę pasirinkti tarp poelgių A, B, C, ceteris paribus nuosekliai pasirenka A, tai sakoma, jog A turi didesnį "utility". Galima "utility" apskaičiuoti, net ir atsižvelgiant į skirtingas įvairių poelgių tikimybes. Reikia pabrėžti, kad elgesys turi didesnį "utility", nes jis nuosekliai parenkamas; o ne dėl to jis parenkamas, kad turi didesnį "utility". Dabar pasekmizmas beveik visada aptariamas kaip didžiausio "utility" sekimas. Bet nenorėdamas be reikalo dauginti barbarizmų, toliau vartosiu "malonumo" sąvoką, nors ją reikia suprasti kaip "uti lity".
(b) Teigiamas ir neigiamas pasekmizmas;
"didžiausio skaičiaus" sampratos
Kitas svarbus pasekmistinių principų rūšiavimo pagrindas priklauso nuo to, ar skatinama sukelti teigiamas pasekmes, ar vengti neigiamų pasekmių. Neigiamieji principai nurodo atkreipti dėmesį tik į neigiamas elgesio pasekmes, pavyzdžiui, skausmą, nemalonumus ir t.t. Šios rūšies pasekmizmo pagrindas yra nujautimas, nesvetimas ir kitoms moralinėms teorijoms, jog svarbiau išvengti skausmo negu skatinti gerovę. Neigiamasis pasekmizmas teigia, kad jei aplamai elgesio pasekmės yra neigiamos, tai nemoralu šį elgesį vykdyti. Neigiamieji principai yra daugiau varžantys, nes jie nevisada siūlo apskaičiuoti visas, ypač teigiamas, pasekmes. Tad jei dviejų elgesių pasekmės aplamai neigiamos, nors vienas turi daugiau gerų pasekmių, jie vienodai smerktini. Pozityvūs ar teigiami principai, kaip jau minėtas anglų utilitarizmas, nesiriboja vien tik neigiamų pasekmių vengimu. Tad, anot utilitarizmo (bet ne neigiamo pasekmizmo), yra poelgių, turinčių teigiamas pasekmes, kurie vis dėlto morališkai smerktini, nes jų teigiamos pasekmės mažesnės negu kitų galimų veiksmų. Galima pridurti prie neigiamo pasekmizmo šalutinį principą, reikalaujantį atsižvelgti į visas pasekmes ir laikyti už-draustinu tik tą elgesį, kurio pasekmės blogiausios. Tad ne visi neigiamas pasekmes turintys veiksmai būtų vienodai vertinami. Bet net šitaip papildytas neigiamasis pasekmizmas nepajėgia atskirti poelgių, kurių pasekmės aplamai teigiamos.

Pasekmistiniai principai taip pat skirstomi pagal "didžiausio malonumo didžiausiam žmonių skaičiui" sampratos interpretaciją, priklausomai, ar kalbama apie absoliutų malonumų kiekį, ar žmonių malonumų vidurkį.7 Kitaip sakant, ar turime didinti iki aukščiausio laipsnio kuo didesnį absoliutų malonumo kiekį, neatsižvelgiant, kaip jis suskirstytas tarp žmonių, ar tik žmonijos malonumų vidurkį. Įsivaizduokime du pasaulius: viename gyvena milijardas žmonių, kurių malonumų vidurkis, pagal kurį nors priimtiną matą, yra 5; kitame gyvena du milijardai žmonių, kurių malonumo vidurkis yra tik 3. Pirmajame pasaulyje žmonės aplamai laimingesni, bet antrajame absoliutus malonumo kiekis vis dėlto didesnis. Kuris pasaulis geresnis, kurį turėtume bandyti įgyvendinti? Juk jei pasekmių matas yra absoliutus malonumo kiekis, tai laikytume priimtina padėtimi, kurioje žmonės darosi aplamai nelaimingesni, jei tai atsvertų padaugėjusių, nors ir mažiau laimingų, žmonių skaičiaus absoliutus malonumo kiekis. (Reikia pabrėžti, kad šis skirtumas ryškiausiai iškyla, svarstant socialinio teisingumo, ar su demografija susietus klausimus.)

Tad, pasekmistinių teorijų įvairumas gana platus. Turint tik šiuos pirminius suskirstymus, atsiranda bent keturios rūšys: absoliutus teigiamas, vidutinis teigiamas, absoliutus neigiamas, ir vidutinis neigiamas. Jų nurodymai, kaip elgtis, gali gana griežtai ir netikėtai skirtis. Pavyzdžiui, neigiamos pasekmistinės teorijos ragina sumažinti nemalonumų kiekį. Bet gal geriausias būdas tai pasiekti yra be skausmo nužudyti kuo daugiau žmonių, juk net ir patys laimingiausieji pergyvena skausmus ar nemalonumus. Jei iš viso nebūtu žmonių, tai nebūtų ir nemalonumų.8 Vienas būdas bandyti išvengti šios nepriimtinos išvados, tai įjungti į pasekmių apskaičiavimą tą baimę, kurią žmonės pergyventų supratę, jos nuoseklus neigiamo pasekmizmo vykdymas priveda prie jų išnaikinimo.

Kiti filosofai tvirtina, kad ir vidutinis teigiamas pasekmizmas taip pat turi siūlyti žmonijos išnaikinimą, savaime, be skausmo. Juk nužudžius mažiausiai laimingus, žmonijos malonumo vidurkis padidės. Tad pasekmistas turi moralinę pareigą juos naikinti. Po to ateina dabar mažiausiai laimingų eilė, kol nieko nebelieka, paskutiniam žmogui save nužudžius. Bet ši problema yra tikrai šalutinė ir daugiau jos nebenagrinė-siu.9

(c) Tiesioginis ir netiesioginis pasekmizmas

Prieš toliau svarstant pasekmizmo rūšis, pravartu stabtelėti ir prabėgomis aptarti moralinio filosofo siekius. Apskritai jis savo darbe jaučia tam tikrą įtampą, nes jis turi du, viens kitam prieštaraujančius uždavinius. Pirma, nagrinėdamas moralinių teiginių prasmę, logiką bei paskirtį, jis neišvengiamai gina dabartinius moralinius principus, net jei jo gynimas yra tik bandymas juos kuo logiškiau ir nuosekliau pristatyti. Antra vertus, jis jų kritikas, nes, jo analizei nurodžius nenuoseklumus ar prieštaravimus, ar kad konkretūs teiginiai ne sutapatinami su platesniais teoriniais pagrindais, jis turi arba pertvarkyti teorijos dalį, ar ją visai atmesti. Tad jis yra dabartinių teorijų ir gynėjas, ir kritikas. Be to, jo tyrimo duomenys yra dabartiniai ar buvę moraliniai principai, nes jam svarbu nustatyti, kaip žmogui dera elgtis šiame pasaulyje, o ne kaip turėtų elgtis kokia nors būtybė visai skirtingose aplinkybėse.10

Žinomas filosofas John Rawls pasiūlo šią įtampą išspręsti, vartojant "pergalvotos pusiausvyros" (reflective eąuilibrium) metodą.11 Susipažinęs su kurios nors moralinės teorijos principais ir pergalvojęs savo moralinius įsitikinimus, filosofas bando suformuluoti teorijos pagrindines prielaidas ir apibendrinti jos nurodymus. Tai padaręs, jis sugrįžta prie jos konkrečių nurodymų. Reikalui esant, jis juos pakeičia ar patikslina, kad jie labiau derintųsi su teoriniais pateisinimais, prielaidomis ar apibendrinimais. Vienais atvejais jis pakeis konkrečius poelgį nurodančius principus, kitais — kaip nors išlygins principų pagrindines prielaidas. Jis tai daro, kol pasiekia "pergalvotą pusiausvyrą", t.y., kol nebereikia toliau taisyti nei konkrečius principus, nei jų prielaidas, nes dabar jie vienas kitą atitinka ir išreiškia filosofo giliausius ir pergalvotus įsitikinimus.

Tad nors moralinės teorijos nesiekia tik išaiškinti moralines nuojautas, jos negali jų visai atmesti ar paneigti. Todėl ir iškyla pasekmizmui nemaža problema. Dauguma žmonių tiki, kad vieni moraliniai principai, kaip kad nedera meluoti ar nekaltuosius skriausti, kad privalu teisybę sakyti ar pažadus ištesėti, yra besąlyginiai, kad juos reikia vykdyti beveik kiekvienoje aplinkybėje. Jų nesekimas pateisinamas tik ypatingais atvejais, dažniausiai, kai neįmanoma vieno vykdyti, kito nepažeidžiant. Daugumai svetimas ir visai nepriimtinas pasekmizmo teigimas, kad privalu laužyti tokius principus kiekvienu atveju, kai, tai darydami, sukeliame geresnes pasekmes.

Bandydami išaiškinti šitą gilų principus gerbiantį žmonių nusistatymą ir su juo derinti savo teorinius nurodymus, vieni pasekmistai siūlo pasekmių apskaičiavimą taikyti ne kiekvienam atskiram poelgiui, bet platesnei poelgių klasei. Tad jie priešpastato tiesioginiam pasekmizmui vadinamąjį netiesioginį pasekmizmą. Tiesioginis pasekmizmas teigia, kad turime kiekvieną elgesį vertinti pagal jo tiesiogines pasekmes. Ne:-nis pasekmizmas tvirtina, kad yra kai kurių poelgių, pvz., pareiga nemeluoti, ištesėti :: ir t.t., kuriuos turime įgyvendinti, nežiūrėdami į jų individualias pasekmes. Tačiau ne todėl, kad šitokie poelgiai savyje vertingi, bet todėl, kad patirtis yra mums parodžiusi, jog tai dalydami ilgainiui pasieksime geriausių pasekmių. Tad nors netiesioginiai pasekmistai laiko melą uždraudžiantį principą beveik visada galiojančiu, ir teigia, kad žmogus neturi jo pažeisti, vis dėlto principą galutinai pateisina pasekmių, nors ir netiesioginių, apskaičiavimas. Kitaip sakant, pasekmių apskaičiavimas nustato, kokius principus visuomenė turėtų priimti; bet juos priėmus, asmuo pralošia savo teisę nuspręsti, kada juos galima pažeisti, siekiant dar geresnių pasekmių. Netiesioginio pasekmizmo rūšys yra įvairios. Pvz., gana įprasta rūšis tvirtina, jog elgesys yra morališkai teisingas, "tik ir tik jei" (if and only if), jis atitinka kurią nors taisyklę, kurios bendras vykdymas atneša geriausias pasekmes.

Tačiau labai abejotina, ar tiesioginis ir netiesioginis pasekmizmas iš tiesų skiriasi, ir ar būtų racionalu pasekmistui priimti netiesioginį variantą. Tai išryškinti padės du pavyzdžiai, vienas gana egzotiškas, antras visai nūdieniškas. Prileiskime, kad yra taisyklė, uždraudžianti meluoti, nes nemelavimas apskritai priveda prie geriausių pasekmių. Nuskęsta laivas, kurio du keleiviai, vienas turtuolis, antras pasekmistas, išsigelbėja, nuplaukdami į žmonių neapgyvendintą salą. Prieš mirtį turtuolis išprašo pasekmistą prižadėti: jei pasisektų sugrįžti į civilizaciją, pakeisti jo testamentą, taip kad turtas atitektų ne labdarybės įstaigai, bet šunų kapinėms. Pasekmistas pažada, bet pažado nevykdo, teisindamasis, jog labdarybės įstaiga pinigus vertingiau sunaudos. Padėtis šitokia: jei taisyklės ar principai nelaikomi šventais (ir visi pasekmistai tai daro), tai pasekmistas turi būti pasiryžęs juos pakeisti arba padaryti sudėtingesniais, kad jie taikliau atspindėtų ypatingas sąlygas bei aplinkybes. Tad, taisyklė T. kad reikia pažadus ištesėti, pavirsta taisykle TA, ištesėk pažadus, išskyrus šiose aplinkybėse. Bet kadangi kiekvieną kartą reikia patikslinti taisykles, jei jų vykdymas turės neigiamas pasekme-, tai patikslinta taisyklė nurodys kaip tik tą elgesį, kurį vykdytume, jeigu tiesiog apskaičiuotume pasekmes. Vadinas, tos pačios aplinkybės, kuriose tiesioginis pasekmistas siūlytų nesilaikyti galiojančių taisyklių (net jei jos pagrįstos netiesioginių pasekmių apskaičiavimu), yra kaip tik tos, kuriose netiesioginis pasekmistas pakeistų taisyk
les, kad jos atspindėtų ypatingas aplinkybes. Tad abi pasekmizmo rūšys yra "extensionally equi-valent"; tai yra, nors jos skirtingai aptaria, ką daryti, jos kiekvienu atveju nurodo taip pat elgtis. Ir kadangi gyvenimas sudėtingas ir niekas nepajėgia įsivaizduoti ir taisyklėse aptarti visas skirtingas ir dažnai kintančias aplinkybes, tiesioginis pasekmistas gali argumentuoti, kad reikia kiekvieną elgesį vertinti tik pagal jo tiesiogines pasekmes.

Kai kurie gal norės priekaištauti, jog patikslintos taisyklės negalime laikyti moraline, nes neva ji įteisina išimtį, o moraliniai principai kaip tik jokių išimčių nepripažįsta, reikalauja visus lygiai traktuoti. Bet šis priekaištas yra gana įprasto nesusipratimo pavyzdys, būtent — bendrų ir visuotinių principų neatskyrimo. Visuotiniai (universalūs) principai turi būti taikomi visiems esantiems toje pačioje padėtyje, neatsižvelgiant, kaip sudėtingai ši padėtis aptariama. Bendri principai yra tie, kurių nurodymai yra apibūdinti apibendrintomis sąvokomis ir be ypatingų apribojimų. Bendrų principų pavyzdžiais gali būti "nevok, nemeluok". Jų priešingybė yra sudėtingesni ar specifiniai (o ne visuotiniai) principai, kaip "nevok, išskyrus jei tavo vaikai išalkę ir pats sąžiningas bandai, bet negali surasti darbo". Ir bendri, ir specifiniai principai gali būti visuotiniai, jei visi turi vykdyti principų aptariamą elgesį atitinkamomis sąlygomis. Tad taisyklė TA — "ištesėk pažadus, išskyrus, jei žinai, kad jų vykdymas turi neigiamas pasekmes", yra visuotinis principas, jei jis visiems galioja. Principas gali būti visuotinis, nors jis aptaria gan specifiškas aplinkybes, ir tad retai bus progos jį pritaikyti.

Dabar pažvelkime į kitą, labai kasdienišką pavyzdį. Sakykime, kad yra taisyklė, uždraudžianti žmonėms vaikščioti per veją, nes tai darydami išmindžios žolę, o gražiai žydinti veja suteikia žmonėms malonumo. Taip pat prileiskime, kad dauguma piliečių gerbia taisyklę. Tiesioginis pasekmistas vėl galėtų pateisinti taisyklės laužymą, nors ir pripažindamas, kad taisyklė aplamai atneša gerų pasekmių. Jis šitaip argumentuos: kadangi dauguma gerbia taisyklę, žolė liks neištrypta, nesvarbu, ką aš darysiu. O kadangi pereidamas per veją, sutaupau laiko, tai būtų neracionalu to nedaryti. Ši padėtis ypatinga, nes joje galioja vadinamosios "maksimalizuojančios sąlygos" (maximizing conditions), kurių tikslas padidinti iki aukščiausio laipsnio aplamai gerą padėtį. Žolė nebus ištrypta, jei tik ribotas žmonių, skaičius per ją vaikštinės, ir žinant, kad dauguma laikosi taisyklės, žmogus gali ją pažeisti, jei tai atneš geresnių pasekmių. Norėdami pasmerkti šitokį neva savanaudišką taisyklių laužymą ir derinti pasekmizmo išvadas su plačiai pasklidusiais moraliniais įsitikinimais, kai kurie pasekmistai tvirtina, jog reikia pažiūrėti, kaip vieno elgesys paveiks kitus. Kas gi bus, jei visi tai darys? Pasak juos, norint apskaičiuoti pasekmes, reikia neužmiršti elgesio tolesnį poveikį, ir jei visi darys, kaip tiesioginis pasekmistas daro, žolė bus sumindžiota.

Bet ir šis argumentas pagrįstas nesusipratimu. Jei žmogus A vaikštinėja per veją tokiose aplinkybėse, kad žolei nepakenkiama, tai visi, kurie tą patį daro, teisingai elgiasi. Bet jei visi pradėtų vaikštinėti per veją, ar net jei A elgesys kaip tik juos paveiktų tai daryti, tai padėtis jau nebėra ta pati, kurioje A teisėtai vaikštinėjo. Juk yra vienas pagrindinis skirtumas: ką A darė, nebuvo žalinga, o kai visi vaikštinėja, elgesys yra kenksmingas.12 Padėtis nebėra ta pati, ir tiesioginis pasekmistas gali tvirtinti, kad nors naujose aplinkybėse jam nedera tai daryti, ką anksčiau darė, bet kad ankstyvesnis elgesys buvo morališkai teisingas.

Vartojant "game theory" terminologiją, reik elgesio pasekmes, ypač jo poveike kitiems, apskaičiuoti ne kaip "zero-sum" (visko ar nieko), bet "mixed strategy" pavyzdžiu, anot kurio, žmoga elgesys priklauso nuo to, ką kiti jau yra padarę ar darys.

Taigi, netiesioginis pasekmistas atsiranda keblioje padėtyje. Jei nenori būti apkaltinamas neracionalumu, jis turi savo taisyklę, uždraudžiančia vaikštinėti per veją, pakeisti kita, kuri tai draudžia, išskyrus, kada vaikštinėjimas nėra žalingas . Tuo atveju netiesioginis pasekmizmas nesiskiria nuo tiesioginio. Antra vertus, sutapatindamas savo teoriją su tiesioginiu pasekmizm-jis vėl nebegali išaiškinti žmonių moralinių Įsitikinimų, nei su jais suderinti savo teoriją.

B. Pasekmizmo kritika

Pasekmizmo trūkumai:
(a) laisvės apribojimas ir susvetimėjimas


Nepaisant kokios bebūtų pasekmizmo teigiamos savybės, visa teorija iš esmės nėra morališkai priimtina. Arba priimtina tik tiems, kurie pasiryžę atsisakyti savo veikimo laisvės, laikyti giliausius gyvenimo siekius šalutinės vertės objektais. Be to, abejotina, ar iš viso pasekmizinis nuoseklus. Kitaip sakant, neaišku, ar geriausios pasekmės — didžiausio žmonių skaičiaus didžiausia laimė — bus pasiektos, jei žmonės vykdys pasekmistinių teorijų nurodytus poelgius.

Reikalaudamas, kad žmogus visada siektų geriausių pasekmių, pasekmizmas pripažįsta jam tik vieną moralinę pareigą. Kitos moralinės teorijos pripažįsta įvairias pareigas, ir jau matėme, kad jos gali būti nesutapatinamos. Bet pasekmizmo vienintelė pareiga yra labai savotiška, nes ji daugiau r:\arzo žmogaus laisvę negu daugybė kitų pareigų. Jei asmuo visada siekia geriausių pasekmių, jis yra laisvas pasirinkti tarp galimų veiksmų, tik jei jų pasekmės vienodos. Faktiškai pasekmis-mi beveik nėra morališkai priimtinų ir tuo pačiu neprivalomų poelgių. Antra vertus, kadangi visi turi tą pačią pareigą ir joks elgesys nėra savyje p a smerktinas, žmogui nelieka jokios poelgių klases, kuri būtų apsaugota nuo kitų kišimosi. Kitaip sakant, žmogus negali būti tikras, kad kiti pagerbs jo laisvę kaip nors elgtis, nes atitinkamomis sąlygomis kiti gali turėti net pareigą jį \isaip panaudoti, net ir nužudyti, jei tai atneš geriausias pasekmes. Tad pasekmizmas nurodo, kaip žmogus beveik visada turi elgtis, bet nelaiduoja, jog kitiems bus kategoriškai uždrausta ką nors jam daryti.

Normaliai galvojame, jog nubrėžtose ribose žmogus turi teisę daryti, ką nori, ypač jei kitų tiesiog nenuskriaudžia, ir kad kiti žmonės turi pareigą gerbti tuos norus. Bet pasekmistas to nepripažįsta, nes kiekvienas privalomas ar uždraus-tinas elgesys priklauso nuo jo pasekmių. Prie ko pasekmizmas priveda, išryškinsime keliais pavyzdžiais. Viename Amerikos pietų mieste vyksta apvogimų, išprievartavimų ir nužudymų banga. Įnirtę baltieji miesto piliečiai, įsitikinę, jog tai juodųjų darbas, pasiryžta patys reikalus sutvarkyti, žyiuoja į juodųjų kvartalus, ieškodami aukų. Miesto policijos viršininkas yra pasekmistas. Jis žino, kad minia nužudys bent kelis juodus, o tie atsilygindami tą patį padarys. Policininkas taip pat žino, kad paskelbus, jog žmogžudys jau yra pagautas, minia išsiskirstys. Todėl apskaičiavęs pames, kad vieno gyvybė neatsveria kelių, jis :ma vieną nekaltą žmogų ir atiduoda miniai. Panašiai kaip Pontijus Pilotas. Nekaltas žmogus tuojau nužudomas, bet policininkas išpildė savo moralinę pareigą.

Štai mažiau dramatiškas pavyzdys. Gana vargingas žmogus, ilgai taupęs pinigus, nuperka sūnui dviratį. Jo pasekmistas kaimynas žino, kad dviratis suteiktų daugiau malonumo kuriam kitam berniukui. Nakties metu jis dviratį pavagia ir kitam atiduoda. Pasekmizmas tvirtintų, kad policininkas ir kaimynas ne vien tik teisingai elgėsi, bet ir kad jie būtų neišpildę savo moralines pareigos, kitaip elgdamiesi. Prileidome, jog tik jie buvo pasekmistai, bet padėtis būtų net mažiau įtikinanti, jei ir jų aukos būtų buvę pasekmistai. Tada policininkas tik išaiškintų nekaltajam, koks yra pasekmių tinklas, ir pastarasis linksmai eitų myriop.

Kodėl pasekmizmas priveda prie tokių nepriimtinų išvadų? Atsakymas glūdi kaip tik tose neva patraukliose pasekmizmo savybėse, būtent, apibendrintame geradariškume, kuris reikalauja visų malonumus ir nemalonumus lygiai traktuoti, ir morališkai teisingų poelgių vertinime pagal vieną matą. Apibendrintas geradariškurnas, reikalaujantis taip sutvarkyti pasaulį, kad jis atsirastų geriausias pasekmes turinčioje būklėje, implikuoja apibendrintą atsakomybės sampratą, pagal kurią visi priežastingumo santykiai yra morališkai neutralūs. Atlikdamas savo vienintelę pareigą, pasekmistas turi vienodai traktuoti visą priežastingumo tinklą, neatsižvelgdamas, kaip atskiri tinklo elementai suregzti, kaip jie atsirado. Jis nepripažįsta jokio skirtumo, ar individas savo veiksmais atsirado kokioje nors padėtyje, ar pagrindiniai padėties bruožai yra kitų žmonių poelgių išdava. Jis yra lygiai atsakingas dėl savo veikimo ir neveikimo pasekmių, nes ir neveikimas yra viena veikimo rūšis. Įvertinant kiekvieną galimą poelgį pagal tą patį matą, pasekmistui vienintelė svarbi poelgio savybė yra kokios pasekmes seka. jei jis tą poelgį pasirenka, ir kokios pasekmės seka, jei jis jo nevykdo. Visos kitos elgesio savybės yra šalutinės ir nereikšmingos. Tad jeigu žmogus žino, kad jei padarys X, seks pasekmės A; o jei nedarys X, seks pasekmės B; o kadangi B pasekmės yra blogesnės negu A, tai jis yra atsakingas dėl A pasekmių, jei jis laisvą valia atsisako vykdyti X.13

Reikia pabrėžti, jog šios atsakomybės sampratos nepripažįsta daug moralinių teorijų, ypač tos, kurios laiko, jog vieni elgesiai yra savyje vertingi ar smerktini, ir kad žmogus daugiau atsakingas už savo tiesioginį elgesį, o ne dėl to, kas įvyksta kitų žmonių poelgių dėka. Grįžkime prie ankstyvesnio pavyzdžio, būtent to žmogaus, kurio nemelavimas paskatins kitus meluoti. Sakykime, jog vienas žmogus pastebi, kad grupė miesto darbininkų sėdi ir alų geria, užuot rinkę šiukšles. Atėjęs jų viršininkas pasiteirauja, ar jie dirbo. Žmogus teisybę pasako, nors žino, kad viršininkui apkaltinus darbininkus melavimu, jie visi meluos, norėdami išvengti bausmės. Daug teorijų teigtų, kad žmogus nėra atsakingas dėl kitų melavimo ir kad nustatant jo atsakomybę dėl įvairių pasekmių būtina atsižvelgti, ar pasekmės priklauso nuo to, ką jis pats daro, ar jos įvyksta dėl kitų žmonių tolesnių poelgių. Kitaip sakant, jos teigia, jog skirtumas tarp to, ką mes patys darome, ir kas įvyksta, turi gilią moralinę reikšmę.

Priėmus pasekmizmą, žmogus atsiranda pasaulyje, kurio priežastingumo santvarka diktuoja jo veiksmus. Būdamas vienoj ar kitoj padėty, žmogus priverstas daryti tai, kas esančioje santvarkoje sukurs geriausias pasekmes, nesvarbu, ar jis, ar kiti privedė prie dabartinės būklės. Dviem pavyzdžiais bandysime parodyti šios prielaidos ne-priimtinumą, kaip ji faktiškai pateisina žmonių susvetimėjimą.

Pirmasis pavyzdys iš John Fowles knygos Magus". Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai įsako Graikijos kaimo burmistrui sunaikinti tris partizanus: ne nušauti,
bet buožėmis užmušti. Jei jis įsakymo nevykdys, tai patys vokiečiai nužudys dar dvidešimt įkaitų. Antras pavyzdys: vienas jaunas lietuvis, prijaučiantis Lietuvos pogrindžio siekiams ir giliai užsiangažavęs nieko bendro neturėti su okupantu, yra pakviestas tarnauti saugume iššifruoti pogrindžio leidinių redaktorius. Jis žino, kad, jam atsisakius šios vietos, pareigas užims kitas pilietis, kuris su tikru atsidėjimu ir entuziazmu įsijungs į šį darbą. Ar jis turėtų įstoti į saugumą? Pagal pasekmizmą atsakymas visai neabejotinas. Burmistras turi išskersti partizanus, nes dvidešimt žmonių gyvybė svarbesnė už trijų. Lietuvis turi tarnauti saugumui, nes kitaip ateis tas kitas, kuris padarys daug žalos.

Svarbu pabrėžti, jog pasekmistui burmistro ir lietuvio jaunuolio pareiga yra aiški ir neproblematiška. Juk visada reikia vykdyti į geriausias pasekmes vedantį poelgį. Tačiau vis dėlto nujaučiame, jog reikalai sudėtingesni, jog kaip nors reikėtų atsižvelgti į faktą, kad jie turi daryti tai, kas jiems asmeniškai šlykštu, ir kad ši pareiga iškyla tik dėl kitų žmonių poelgių.

Pasekmistas gali bandyti šį reikalavimą truputį sušvelninti, tvirtindamas, jog dar nesame apskaičiavę visų pasekmių, būtent, kaip tas priverstinas elgesys juos psichologiškai paveiks. Tad pasekmistas gali pabrėžti, jog jie bus dvasiškai sukrėsti, pergyvens gilius neramumus, sąžinės graužimą. Tačiau šis argumentas nėra veiksmingas. Pirma, sąžinės graužimai neatsveria nužudytų kaimiečių gyvybių, ir labai abejotina, kad atsvertų suimtų pogrindininkų laisvės netekimą. Antra, ir daug svarbiau, jei burmistras ir jaunuolis iš tikrųjų yra pasekmistai ir tiki, jog teisingai elgiasi, tai jie nejaustų ką nors blogo padarę, bet didžiuotųsi, jog atliko savo moralinę pareigą. Kitaip sakant, jie neturėtų nusikaltimo jaus mų; o jei turėtų, tai jie būtų neracionalūs.

Tiesa, kai kurie pasekmistai vis dėlto siūlytų juos įjungti į pasekmių apskaičiavimą, nes pasekmizmas aplamai didžiuojasi, kad jis lygiai vertina visus reiškinius, net ir neracionaliausius Bet ir čia padėtis nelabai aiški. Jei pasekm:; tas nutaręs visus jausmus lygiai traktuoti, tai jis kartais priverstas skatinti jo manymu klaidingus nusistatymus, kurie kaip tik prieštarauja geresniu pasekmių pasiekimui. Įsivaizduokime, kad didelis nacių skaičius nekenčia čigonų. Nacių yra laba: daug, jų neapykanta didelė, o čigonų mažai. Jei pasekmistas neracionalią nacių neapykantą įjungia į apskaičiavimą, tai jis ne vien pateisina čigonu skriaudimą, bet, tai darydamas, dar ir sustiprina šiuos neapykantos jausmus.

Antra galimybe — tai atsižvelgti tik į tuos jausmus, kuriuos pasekmistai laiko racionaliai! Bet tuo atveju nei lietuvis, nei burmistras negali atsižvelgti į bet kokius sąžinės graužim O tai reikštų, kad jie priversti savo gilius moralinius jausmus atmesti, laikyti visai antraeili. O juk tai klasikinis susvetimėjimo pavyzdys.

Be to, iškyla klausimas, ar yra kokių nors ribų žmogaus beveik begalinei pareigai sukurti pasaulį su geriausiomis pasekmėmis. Kaip galime šitokią atsakomybę sutapatinti su laisve gyventi, kaip mes norime, siekti tų tikslų, kurie yia mums artimi ir brangūs? Tik sekli psichologija konstatuoja, kad mes tiesiogiai siekiame džiau,: mo ar malonumo. Normaliomis aplinkybėmis individas angažuojasi kokiam nors gyvenimo būdui Jis sukuria šeimą, pasirenka profesiją, priima visokeriopus įsipareigojimus. Jis džiaugsmo neieško, iš dalies dėl to, kad džiaugsmas ne toks dalykas, kuris tiesiog siekiamas, ar kuris, tiesiog siekiant, atrandamas. Atvirkščiai, žmogus tu n konkrečius siekius, kurių vykdymas nebūtinai atneš laimę, bet jų neišpildymas daugiausia garantuoja, kad jis bus nelaimingas. Toliau, žmogus yra bent iš dalies tai, ko jis siekia, kaip jis | save žvelgia. Šitokie siekiai jam nėra šalutiniai norai, kaip užgaida rytmetį valgyti kiaušinienę, bet tai, kas jam brangiausia, ir be kurių jis nebūtų tas pats žmogus. Tad yra absurdas reikalauti, kad mes būtume pasiryžę atmesti net ir šiuos mus giliai angažuojančius siekius tik todėl, kad kokio nors kito žmogaus elgesys, ypač nuožmaus asmens, taip apsprendžia priežastingumo santykius, jog mūsų siekiai nesutampa su geriausiomis pasekmėmis. Ir negalime traktuoti šitokius siekius kaip kokius lengvai pakeičiamus ar laikinus geismus, nes žmogus dažnai taip save sutapatina su jais, kad jie ir sudaro jo gyvenimo tikslą. Priverstas jų atsisakyti, žmogus nuo savęs susvetimėja, atmesdamas visa tai, kas jam brangu. Tad pasekmizmas reikalauja tokios žmogaus vizijos, kurioje asmuo yra pasiryžęs linksmai atsisakyti savo asmenybės ir įsijungti į visuotinio priežastingumo santvarką, kurioje jo giliausi įsitikinimai gali būti paaukojami. Žmogus nebėra laisvas individas, bet supanašėja į paprastą robotą, kuris, atsiradęs kurioj nors padėtyje, turi automatiškai reaguoti. Kitaip sakant, robotas, kurio programą kiti nustato.

(b) Ar pasekmizmas sau prieštarauja?

Labai atkaklus pasekmistas gali nenusileisti ir toliau tvirtinti, jog jo teorija teisinga. Visi pateikti pavyzdžiai, jo nuomone, neįrodo pasekmizmo nepriimtinumo. Veikiau jie liudija pasek-misto didžiadvasiškumą, jo ryžtą šiame netobulame pasaulyje daryti sunkius sprendimus, siekiant sukurti sau geresnį pasaulį, net jei tai reikalautų atsisakyti jam asmeniškai brangių įsitikinimų. Juk niekas netvirtina, kad lengva morališkai teisingai elgtis, kartais reikia ir aukotis. O jei žmogus nepasiryžęs atsisakyti kurių nors asmeniškų siekių, žinodamas, kad to reikalauja geriausių pasekmių laukimas, tai jis savanaudis, o kalbų apie susvetimėjimą tikslas yra tik bandymas pasiteisinti.

Manau, kad toks argumentas nepagrįstas dėl visų anksčiau minėtų priežasčių. Bet pasekmiz-mui atsiranda dar kitas didelis keblumas, kurį jau netiesiog palietėme, svarstydami laimės ir malonumų santykį. Kas laiduoja, jog geriausias būdas pasiekti pasekmizmo aukščiausią tikslą, būtent pasaulį, kuriame didžiausias žmonių skaičius daugiausia patenkintas, yra vykdyti pasekmizmo nurodytus principus? Juk gali būti, kad ilgainiui pasekmizmo taisyklės sutrukdo pasiekti galutinį tikslą.

Nejučiomis ir patys pasekmistai yra lyg ir pripažinę šią galimybę. Rašydamas apie priekaištą pasekmizmui, būtent, kad tikras pasekmistas niekada negali ilsėtis, bet kiekvieną gyvenimo sekundę turi paskirti geresnių pasekmių siekimui, vienas įsitikinęs pasekmistas tvirtina, kad pasekmistui neuždrausta ilsėtis.14 Juk ir pasekmistui gera kartais pailsėti kelias dienas, nes pailsėjęs, nepavargęs žmogus vėliau galės daugiau gėrio sukurti. Prileiskime, kad tai gali būti, tačiau įsigilinkime į šio tvirtinimo logiką. Jinai šitokia: pasekmizmo tikslas yra sukurti geriausias pasekmes; bet kartais įprastų pasekmizmo taisyklių dabartinis vykdymas gali apsunkinti tikslo pasiekimą; todėl kartais nereikia vykdyti įprastų pasekmizmo nurodymų, bet juos pažeisti, norint pasiekti galutinį tikslą.
Šitokiu argumentu įsitikinęs pasekmistas " bando paneigti vieną jo teorijai taikomą kritika. Tačiau, jį išplėtus ir šiek tiek pakeitus, galima tvirtinti, kad pasekmizmas apskritai gal nenuoseklus, sau prieštarauja.15 Pasekmizmas pakerta tą tikslą, kuris jį galutinai pateisina. Bendras argumentas šitoks:

(1) Pasekmizmo tikslas yra sukurti geriausias pasekmes.
(2) Bet jei visi vykdytų pasekmizmo nurodymus, geriausios pasekmės nebūtų sukuriamos.
Todėl (3) pasekmizmas yra nepriimtina teorija, nes jos nuorodų vykdymas užkerta kelią tikslo pasiekimui.

Pirmiausia pažvelkime į argumentą, kad pa-sekmistų visuomenėje negalėtų įsitvirtinti tokie neabejotinai visuomenei naudingi papročiai ar taisyklės, kaip, pavyzdžiui, tiesos sakymas ar pažadų tesėjimas.16 Įsivaizduokime visuomenę, kurios visi nariai yra racionalūs pasekmistai, kurie žino, kad ir visi kiti yra racionalūs pasekmistai, ir kad nėra jokių kitų besąlyginių moralinių principų. Sakykime, kad visuomenės narys A pasako kitam asmeniui B, jog X yra Y. B žino, kad A sakys teisybę, tik jei A tiki, kad teisybės sakymas turi geriausias pasekmes. A žino, jog B žino, kad A sakys teisybę tik tose aplinkybėse. Bet kodėl turėtų A teisybę sakyti? Nepasekmistinėje visuomenėje žmogus prileidžia, kad kiti normaliai sako teisybę ir atitinkamai derina savo elgesį. Jei kitas žmogus meluoja, tai kitų apskaičiavimai ar viltis suklaidinami, jie jaučiasi apgauti ir t.t. Visa tai turi neigiamų pasekmių. Bet pasekmistų visuomenėje taip nebūtų. B žino, jog A sakys teisybę, tik jei A bus įsitikinęs, kad B prileidžia, jog A teisybę sakys. (Bet B neturi pagrindo tikėti, kad A sakys teisybę, nes pasekmistų visuomenėje melavimas nėra savyje smerktinas, ir kiti nariai nemano, jog žmonės savaime teisybę sako ir tad atitinkamai nederina savo tolesnių elgesių — čia vienas svarbus skirtumas tarp mūsų ir įsivaizduotos pasekmistų visuomenės.) Bet A taip pat žino, jog B neturi jokio pagrindo manyti, kad A sakys teisybę, oes A teisybės sakymas priklauso nuo B prielaidos, kad A turi gerų motyvų sakyti teisybę. Bet jų nėra. Kitaip sakant, atsiranda užburtas ratas. B manys, kad A teisybę sako, tik jei B tiki, kad
A turi gerą pagrindą manyti, kad B tikės, ką A sako. Bet B neturi pagrindo tai tikėti, todėl A gali lygiai sakyti teisybę ar neteisybę.

Galima taip pat įrodyti, kad panaši padėtis atsiranda, net jei pasekmistas gyvena nepasekmis-tinėje visuomenėje. Tad pasekmizmas užkerta kelią naudingoms visuomeninėms taisyklėms ir nesukuria geriausių pasekmių. Reikia pridurti, jog ne visi filosofai sutinka su šitokia argumento išvada, o tvirtina, jog jis tik įrodo, kad ne pasekmistas meluos, bet kad iš pradžių jis bus lygiai abejingas tiesai ir melui.17 Tačiau pastebėjęs, kad teisybės sakymo taisyklė turi naudingų pasekmių visai visuomenei, jis ir kiti pasekmistai tai įjungs į savo apskaičiavimus ir neleis užburtam ratui išsivystyti; dabar A turi šalutinę priežastį sakyti teisybę, o tai žinodamas B tikės, kad A teisybę sakys; kas savo ruožtu padidins priežastis A teisybę sakyti. Kaip gi bebūtų, šis įdomus argumentas parodo, jog nėra savaime aišku, kad pasekmizmas automatiškai priveda prie geriausių pasekmių.

Reikia dabar atkreipti dėmesį į dar vieną skirtumą, būtent tarp taisyklių ar poelgių vykdymo pasekmių (conformance utility) ir jų priėmimo pasekmių (acceptance utility).18 Prisiminkime anksčiau minėtą netiesioginio pasekmizmo aptarimą: elgesys yra morališkai teisingas, tik ir jei tik jis atitinka kurią nors taisyklę, kurios bendras vykdymas atneša geriausias pasekmes. Tačiau galima pasekmes apskaičiuoti ir pagal šį principą: elgesys yra morališkai teisingas, tik ir jei tik jis atitinka kurią nors taisyklę, kurios bendras priėmimas atneša geriausias pasekmes. Toji taisyklė gali būti ir paprastas tiesioginis pasekmizmas). Kuo šie aptarimai skiriasi? Taisyklės ar principo priėmimo pasekmės nėra išsemtos tų poelgių, kurie atitinka taisyklės nurodymus. Taisyklės priėmimas yra sudėtingas reikalas, atsispindi įvairiuose veiksmuose. Jei visuomenė priima kurią nors taisyklę, tai jos nariai bando elgtis pagal jos nurodymus, nors jiems nevisada pasiseka tai padaryti, moko ją savo vaikams, derina savo elgesį su kitais, prileisdami, kad ir jie taisyklės laikosi, ir t.t. Tad galima sakyti, kad taisyklės priėmimo pasekmes sudaro ir (a) taisyklės vykdymo pasekmės, ir (b) visos kitos su bendru taisyklės priėmimu susietos pasekmės.

Aplamai taisyklių priėmimo ir vykdymo pasekmės nėra vienodos, nepaisant, koks bebūtų taisyklių turinys. Be to, skirtingų taisyklių priėmimo pasekmės dar skiriasi, priklauso iš dalies, kaip ir kokiose aplinkybėse visuomenė jas priima, pvz., noriai ar iš baimės. Sakykime, kad moralinės teorijos (t.y. jos taisyklių) priėmime pasekmės siekia aukščiausią laipsnį, jei ir tik jei jokia kita teorija, kuri galėtų būti toje visuomenėje priimta, neturi tų pačių ar teigiamesnių priėmimo pasekmių.

Šis skirtumas gana reikšmingas, nes jis rodo, kad pasekmizmo galutinis tikslas nebūtinai reikalauja vykdyti pasekmizmo nurodymus. Juk kokia nors kita moralinė teorija, net ir absoliutizmas, gal turi aukščiausias priėmimo pasekmes. Tada tas, kuris siekia sukurti geriausią būklę pasaulyje, turės bandyti įgyvendinti šią nepasek-mistinę teoriją. Ir jeigu visi ankstyvesnieji tvirtinimai apie žmogaus susvetimėjimą ir jo pavirtimą priežastingumo tinklo auka yra teisingi, ir žmonės tuo labai nepatenkinti, tai patys pasekmistai gal siūlys atmesti pasekmizmą.

Dabartinė visuomenė nėra pasekmistinė. Tad prileiskime tris galimybes: (a) kad egzistuojančios moralinės teorijos turi aukščiausias priėmimo pasekmes, o ne pasekmizmas; (b) pasekmizmas turi aukščiausias priėmimo pasekmes, o ne dabartinės teorijos; ir (c) nei egzistuojančios teorijos, nei pasekmizmas neturi aukščiausių priėmimo pasekmių.19 Jei (a) teisingai aptaria padėtį, tai pasekmistas turi atsisakyti pasekmizmo, nors retais atvejais gali elgtis pagal jo nurodymus. Jei
(b) teisingai nurodo padėtį, tai pasekmistas turi bandyti pasekmizmą įgyvendinti. Tačiau prisimenant, kad daugumai jo įsitikinimai svetimi ir įtartinai ir piktai priims jo poelgio pasiteisinimus (pvz., kad jis melavo, nes tai turėjo geresnes pasekmes), pasekmistas galės vykdyti pasekmizmo nurodymus tik tada, kai tai darydamas jis nesukels didesnį nemalonumų kiekį. Jei aplinkybės
(c) galioja, tai pasekmistas, atsižvelgdamas į pasekmes, bandys įgyvendinti tą teoriją, kurios priėmimo pasekmės aukščiausios. Užbaigsime gana kategoriškai: gali būti, kad siekiant įgyvendinti pasekmizmo tikslą ir tai daryti mūsų visuomenėje, pasekmistas niekada neturės sekti pasekmizmo nurodymus.

Marksizmas-leninizmas — nevykęs pasekmizmas

Vienintelė valdžiai priimtina moralinė teorija Lietuvoje yra marksizmas-leninizmas.20 Marksizmas-leninizmas yra pasekmistinė teorija, tačiau jis taip suformuluotas, jog jam iškyla ne vien visoms pasekmistinėms teorijoms bendros problemos, bet ir dar daug kitų. Be to, jis netun ir teigiamų pasekmizmo bruožų. Pravartu pabrėžti, jog ši teorija, neskaitant jos šalininkų dažnai cituojamų Markso raštų ištraukų, mažai ką bendro turi su Markso dorovinėmis pažiūromis. Tad ir mano kritiškos pastabos nebūtinai galioja pačiam Marksui.

Marksizmas-leninizmas yra pasekmistinė teorija, kaip parodo ši ištrauka iš vadovėlio "Etika"21:
Kiekvieno visuomenės nario elgesys vertinamas pagal komunistinės dorovės principus bei normas, kurie atspindi socialistinės visuomenės siekius. Pagrindinis siekis — sukurti komunizmą — yra kartu ir komunistinės dorovės kriterijus. Komunistinės dorovės požiūriu, doru laikomas tas individo elgesys, jo veikla, kurie padeda įgyvendinti komunizmą.

Tad morališkai teisingas elgesys yra tas, kuris padeda sukurti komunizmą. Čia jau atsiranda rimti sunkumai, nes reikia nustatyti, kas yra tas "komunizmas", kurį reikia sukurti. Vakaruose paplitusios pasekmizmo teorijos siūlo palyginti nesudėtingą, iš dalies empiriškai apskaičiuojamą ir logiškai griežtai apibrėžtą pasekmių vertinimo matą, būtent "utility". Bet "komunizmo statybos" sąvoka yra dviprasmiška. Vienu atžvilgiu — ir čia lyg daugiau seka Markso mintis — komunizmas yra neva toji visuomenė, kurioje "laisvas visų vystymasis padeda kiekvienam laisvai vystytis".22 Antra vertus, nurodoma vykdyti kompartijos nurodymus.

Reikia tuojau pastebėti, kad komunizmo aptarimas kaip tos visuomenės, kurioje visi laisvai išsivystys, yra tik vienos miglotos sąvokos pakeitimas kita lygiai neaiškia sąvoka. Kitur duodama suprasti, kad kaip nors komunistinėje visuomenėje bus pilnai įgyvendinta laisvė, lygybė, brolybė ir teisingumas.23 Bet yra aišku, kad šie idealai gana dažnai susikerta. Lygybė ir teisingumas dažnai reikalauja riboti kitų laisvę; brolybė dažnai klesti, tik susiaurinus kitų laisvę skirtingai elgtis, o visų lygus traktavimas nėra visada teisingas. Tad įsakmiau neaptarus, kaip šie idealai bus suderinami, kuriose aplinkybėse kuris iš jų bus skatinamas, pasiūlymas kurti komunizmą yra tolygus skatinimui kurti "geresnį gyvenimą". Turbūt niekas neprieštaraus šiai banalybei, bet ir niekas negali tikėti, kad ji žmogui nurodo, kaip reikia konkrečioje aplinkybėje elgtis.

Kita galimybė yra ta, kad morališkai teisingas yra tas elgesys, kuris sutampa su kompartijos nurodymais. Įsitikinę komunistai gal ir tiki, kad, vykdydami partijos valią, jie kurie tokią visuomenę, kurioje visos dorybės pilnai ir be prieštaravimų klestės. Blaiviau pažiūrėjus į partijos praeitį, gana greitai ištirpsta ši iliuzija.

Kaip bebūtų, marksizmo-leninizmo siūlomas poelgių vertinimo matas neturi jokių teigiamų savybių. Jis nesuteikia konkretaus pasekmių apskaičiavimo mato, o perša visą eilę dažnai vienas kitam prieštaraujančių nurodymų. Tad jis negali didžiuotis, kad jis neva radęs būdą išspręsti moralinius klausimus, kad net pateikia pusiau empirišką poelgių vertinimo matą kaip "utility". Gražių šūkių netrūksta, bet jie nenurodo, ką reikia daryti.

Mūsų pagrindiniai priekaištai pasekmizmui aplamai buvo šitie: (a) jis neapsaugoja asmens nuo kitų išnaudojimo, nes viskas leistina, jei tai atneš geresnes pasekmes; (b) reikalaudamas iš žmogaus laikyti savo siekius antraeilės reikšmės reiškiniais, pasekmizmas paneigia žmogaus orumą, įteisina susvetimėjimą; ir (c) nėra jokių garantijų, kad pasekmizmo principų vykdymas neužkirs kelio galutinio pasekmizmo tikslo įgyvendinimui.

Paliksiu patiems skaitytojams spręsti, kaip pirmoji kritika galioja marksizmui-leninizmui. Tačiau pravartu stabtelėti prie antrosios, nes Lietuvos filosofai vis kartoja, jog komunistinėje visuomenėje nėra susvetimėjimo, ir jie nuolat šneka apie komunisto orumą. Reikia prisiminti, jog Marksui susvetimėjimas buvo plati sąvoka, aprėpianti keturias susvetimėjimo rūšis. Žmogus gali susve-timėti nuo savo darbo vaisių, nuo paties darbo proceso, nuo savo žmogiškos esmės, nuo kitų žmonių. Šios sąvokos šerdis yra mintis, kad kas nors, kur kadaise buvo žmogaus dalis, pavirsta svetimu objektu, kuris dabar lyg turi savarankišką egzistenciją ir dabar jam reiškia grėsmę. Tad net jei jo komunisto darbo vaisiai jam priklausytų (faktiškai jie priklauso valdžiai), žmogui vis dėlto grėstų susvetimėjimas, priėmus marksizmo-leninizmo principus. Jis savo gilius siekius turėtų laikyti sąlyginėmis vertybėmis. Tad priežastingumo tinklas pavirstų svetima jėga, kuriai jis turi nusilenkti, kurios nurodymus turi vykdyti. Štai pavyzdys. Jaunas komunistas nepriklausomos Lietuvos metais nori baigti universitetą, bet partijos viršininkai tvirtina, jog to jis negali daryti, nes šiuo atveju mokslo siekimas nesuderinamas su kompartijos drausme, o drausmės laikymas reikalingas komunizmo įgyvendinimui. Šis pavyzdys nėra iš galvos ištrauktas. Savo atsiminimuose partijos šulas Motiejus Šumauskas po beveik keturiasdešimt metų koneveikia istoriką Juozą Jurginį, kam pastarasis įteikė malonės prašymą valdžiai, norėdamas baigti studijas.24

Šiuo atveju Jurginis neklausė partijos direktyvų. Bet žinant jo tolesnę gyvenimo eigą, ar nereikia sakyti, kad, vykdydamas įsakymą, jis būtų buvęs priverstas atsisakyti to, kas jam buvo labai brangu? Ir kaip galima šnekėti apie žmožmogaus orumą, jei jis smerkiamas, nes aklai nevykdė kito nurodymų?

Savaime aišku, kad Šumauskas tiki, jog partijos drausmės laikymasis buvo būtina sąlyga komunizmo įkūrimui. Ir turbūt argumentuotų, jog drausmė iširtų, jei visi partiečiai būtų reikalavę teisės tą patį daryti, ką Jurginis darė. Pirma, prisiminkime jau minėtą skirtumą tarp visuotinių ir bendrų moralinių taisyklių, ir kad leidimas Jurginiui ypatingose sąlygose įteikti malonės prašymą visai nereiškia, kad kitiems reikėtų suteikti panašų leidimą. Juk padėtis turbūt tikrai nebūtų ta pati. Antra, pasekmių apskaičiavimas turi būti realistiškas. Tad, norint pasmerkti Jurginį, reikia įrodyti, kad jo ir kitų poelgiai panašioje padėtyje buvo kenksmingi. Bet komunistų įsitvirtinimas Lietuvoje nebuvo susietas su partijos drausme — jis buvo tiesioginė Lietuvos okupacijos išdava.

Panaši padėtis dabar galioja. Jei komunizmo įgyvendinimas suprantamas kaip sukūrimas tobulesnės santvarkos, tai labai abejotina, jog kompartijos nurodymų vykdymas prie jos prives. O jei komunizmo "statyba" suprantama tik kaip partijos įsakymų vykdymas, tai žmogus pralošia visą savo orumą, turi vergiškai paklusti Kremliaus išminčiams. Bet tada nebegalima kalbėti apie žmogaus išsivystymą kaip vieną iš naujos visuomenės svarbesnių bruožų: būtina išsivystymo sąlyga yra žmogaus moralinė autonomija, jo teisė nepaklusti svetimų nurodymams, jei jis nėra jų teisingumu įsitikinęs. Bet Šumauskui ir pana-Siems partiečiams ta teisė kaip tik uždraustina.
(Bus daugiau)



1. G.E.M. Anscombe, "Modern Morai Philosophy", Phi-losophy 33 (1958), pp. 1-19.
i Aiškindamas pasekmizmo rūšis ir tiesioginio bei netiesioginio pasekmizmo tapatybę daugiausia naudojau David Lyons, Forms and Limits of Utilitarianism (Oxford: Oxford University Press, 1965). Pasekmizmo trūkumus, ypač nelauktas apibendrinto geradariškumo implikacijas, geriausiai nurodo Bernard VVilliams savo straipsnyje "A Critiąue of Utilitarian-jo ir JJ.C. Smart knygoje Utilitarianism: For and Against (Cambridge: Cambridge University Press, 1973).
3. John Rawls, A Theory o f Justice, (Cambridge: Harvard University Press, 1971), p. 25.
4. Svarbiausi klasikinio utilitarizmo veikalai yra Jeremy Bentham, Fragment on Government and Introduction to the Principles of Morais and Legislation; John Stuart Mill, Utilitarianism ir On Liberty; Henry Sidgwick, Methods of Ethics.
5 Įdomių straipsnių šia tema yra surinkta S.I. Benn ir G.E. Mortimore suredaguotoje knygoje Rationality and the Sočiai Sciences (London: Routledge and Kegan Paul, 1976).
6. Pagrindinės "utility'' teorijos prielaidos yra išaiškinti
R. Duncan Luce ir Hovvard Raiffa, Gamės and Decisions
(New York: Wiley and Co., 1957), pp. 12-33.
7. John Rawls, pp. 161-175.
8. R.N. Smart, "Negative utilitarianism", Mind 67 (1958),
pp. 542-543.
9. Šią galimybę iškėlė Richard Henson, "Utilitarianism
and the wrongness of killing", Philosophical Revieio 80 (1971), pp. 320-327. Jo apskaičiavimo pagrindus sukritikuoja Michael Neumann, "Killing and Ave rage Utility", Analysis 40 (1980), pp. 35-36.
10. Kantas tvirtino, jog tikrosios moralinės taisyklės galioja visoms racionalioms būtybėms.
11. John Rawls, pp. 48-53.
12. Pirmasis iškėlęs "maksimalizuojančių sąlygų", taip pat ir "minimalizuojančių sąlygų" svarbą buvo David Lyons, pp. 128-133. Be to, lig šiol vengiau ir toliau vengsiu plačiau svarstyti du itin svarbius moralinės filosofijos klausimus: kaip aptarti kurį nors veiksmą bei jo pasekmes; kaip nustatyti poelgių tapatybę. Juk kiekvieną elgesį galima įvairiai aptarti pagal tai, ar atsižvelgiame tik į žmogaus fizinius judesius, ar į jo tikslus, ar į dalį jo pasekmių. Sakykime, jog žmogus nakties metu uždega degtuką, o tai pastebėjęs vagis pasislepia. Ar jis tik uždegė degtuką, ar kartu įspėjo vagį pasislėpti? Ar tai buvo tik vienas veiksmas, ar du?
Lyons argumentuoja, jog pasekmistas, norėdamas nustatyti, ar kokie nors du poelgiai yra tie patys, turi "tą patį poelgį" aptarti, atsižvelgdamas į visas elgesio priežastingumą paveikiančias savybes, jos "causal properties", kurios vienaip ar kitaip atneša teigiamas ar neigiamas pasekmes. Tad šiuo atveju, ar vaikščiojimas per veją sumindžioja žolę yra esminis poelgio bruožas. Lyons, pp. 52-61.
13. VVilliams, p. 108.
14. JJ.C. Smart, p. 55.
15. Tai įrodyti bando D.H. Hodgson, Consequences of Utilitarianism (Oxford: Oxford University Press, 1967).
16. Hodgson, pp. 38-51.
17. Peter Singer, "Is act-utilitarianism self-defeating?". Philosophical Revieio 81 (1972), pp. 94-104.
18. Lyons, p. 152. Šį skirtumą gražiai panaudoja Alan Donagan The Theory of Morality (Chicago: University of Chicago Press, 1977), pp. 195-199.
19. Donagan, pp. 198-199.
20. Šiek tiek nuodugniau nagrinėjau dabartinės Lietuvos moralinę filosofiją straipsnyje, "Morai Philosophy in Contemporary Lithuania", Lituanus 24 (1978), pp. 13-29.
21. Etika (Vilnius: Mintis, 1974), p. 48. Šis darbas buvo premijuotas; antrą kartą išleistas 1979 m., iš esmės išvalant visas nuorodas į Vakarų filosofiją.
22. Etika, p. 72.
23. Etika, p. 56.
24. Motiejus Šumauskas, Kovų verpetuose (Vilnius: Vaga. 1973), pp. 408-412. Šiuose atsiminimuose Šumauskas didžiuojasi, jog jis nutraukė ryšius su savo broliu Antanu, kai tasai pasitraukė iš partijos, neklausė jo nurodymų. Žr. pp 447-454. Tačiau Šumauskas nutyli, kaip pažymi pogrindžic Aušrelėje išspausdintas straipsnis "Kas nužudė keturis komunarus?", kad brolis buvo 1940 metais suimtas ir po ilgų kankinimų nužudytas.