ŠVELNUS UŽSISPYRĖLIS ĮKAITUSIOJE APLINKOJE Spausdinti
Parašė Vytautas Dyvas   
JUOZAS KRALIKAUSKAS: Įkaitę Vilniaus akmenys. Premijuotas romanas. Lietuviškos knygos klubo leidinys. 1979, 186 psl. Gaunamas lietuviškos knygos klube, 4545 W. 63rd. St, Chicago, 111. 60629. Kaina 5 dol.

Paskaita skaitytojams
Juozas Kralikauskas (JK) moka pasiekti šimtmečių užslėptą praeitį, kilstelėti ją iš gilumos, nužerti nuosėdas ir buvusius laikus suprantamai parodyti šiandieninėms akims. Visuose JK romanuose senovė tiek priartėja, jog, nuo knygos žvilgsnį pakreipus, rodosi, galima ją už lango stovinčią matyti. Išryškėja gamta, žmonių gyvenimas, papročiai, apdaras, visuomeninė santvarka. Gal tik vyriausieji veikėjai kai kam užkliūva su klaustukais. Jie yra kietai užsikirte, — ir, aišku, ne šitai stebina. (Minkštadvasių garsas istorijoje neaidi.) Juos perprasti trukdo antra būdo savybė: kasdienos poelgiuose, kalboje, paprastesniuose svarstymuose jie yra švelnūs, kaip gerai iškedenta vilna, beveik mergautiškai moteriški. Ir šitai vyksta šalia jų užsispyrimo.

Štai kokiu maloniu stiliumi JK kalba "Įkaitusiuose Vilniaus akmenyse" (ĮVA): "Pernai nebėgo baras galan valako, nepasbėgėjo bareliai galan lauko, rugeliai nepalūžoję, dir-siuoti, nebrandus. Tik užderėjo riešutėliai žaliose giriose, tai skynė braukė pernai rudenėlį ne tik vaikeliai, bet ir diedeliai. Riešutavo, rykavo, net lazdynai skambėjo . . (Psl. 25.) "Ėjo ir ėjo. O bitės, gyliai, musės, vapsvos tik vis gizzz-gizzz-gizzzų . . Bizzz-bzan-bizzz! . . Zirr-zaar-zirrr! . . Bizzz-zizz-gizzz! . . O taip ir visokios mintys zujo aplink galvą, it bitės, gyliai, musės . . ." (Psl. 50.)

Štai kokioje aplinkoje vystosi knygoje aprašyti įvykiai: "O didis ponas daro, ką nori, net turi savo privatinę kariuomenę. Išdrįsai kiek nukrypti nuo jo valios, tuoj gali susilaukti bėdos. Tave suims, lups, primuštą ir surakintą rūsin įmes. Pavieto valdovas — tai didikas. Gerai, jeigu įsigalėjus tik viena šeima. Bet jeigu ima varžytis dėl įtakos dvi ar trys? Tai nors tu susinerk rankas už galvos — sumaištis, netvarka, dvi ar trys šalininkų partijos. Šūkauja, rėkauja, koliojasi, grasina, net kardų griebiasi." (Psl. 27). "Bajorai užpuola bajorus, nužudo, padega, primuša, apiplėšia, kankina savo dvarų kalėjimuose." (Psl. 40.^ "Klebonas buvo aprėpęs dviejų parapijų žemes, ir gyveno ne Senosiose Vosyliškėse, o antrojoje beneficijoje — Astrynoje. Šičion retai ir tepasirodydavo: Astrynoje sau medžiojo su bajorais, rūpinosi savo palivarkais, karčema ir bravoru. Senosiose Vosyliškėse medinę šv. Petro ir Povilo bažnytėlę ir špitolę prižiūrėjo samdomas kamendorius kunigas Dominykas Yla, gyvendamas iš molio krėstoje klebonijoje.' (Psl. 29-30).

Romano turinį galima atpasakoti šiaip.
Vyriausias veikėjas, Jonas Jaknavičius (JJ), gimė bado ir maro siautuly (1589). Sulaukęs devyniolikos metų, jau buvo likęs vienas. Tėvas, bajorėlis ir kalvinistas, garbę su kalaviju vertinęs daugiau už ūkį ir šeimą, mirė nuo žaizdų, gautų su bajoryste ir kalvinizmu surištame maište prieš karalių, Žygimantą III Vazą. Motiną, katalikę, sunaikino džiova. Rytų Lietuvą badui ir marui varginant, tėvai buvo palaidoje šešis vaikus, už JJ vyresnius.

Kunigaikštis Jonušas Radvila, Radvilos Perkūno sūnus, reikalavo, kad JJ mestų katalikybę ir jungtų-si prie kalvinistų. Motinos įdiegtam tikėjimui ištikimas jaunuolis matė — priešinimasis Radvilai gyvenimą pavers tikru pragaru. Nerasdamas kitos išeities, slapta pabėgo pas jauniausią motinos brolį, Vilniaus jėzuitą, Konstantiną Sirvydą.

Kelionė pėsčiomis jam atskleidė tuometinį valstiečių gyvenimą. Plėšikavimai, didikų sauvaliavimas, vargas. Vilniuje, kur varžėsi religinės sektos, taip pat buvo neramu. JJ, įstojęs jėzuitų naujokynan ir su dėde Sirvydu bendraudamas, ne vieną šių neramumų patyrė.

Pagaliau Vilnių ištiko 1610.VII.1 gaisras. Degė namai, smilko požemiai. Dėdė jėzuitas nelaimę pernešė vienuolyno rūsy, su Postile pasislėpęs. Ten, pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai mąstydamas, apsisprendė parašyti Punktus Sakymų.

Lietuviškos knygos klubas su dienraščiu Draugu, kurio globoje ir šilumoje jau daugel metų gyvuoja ši leidykla, lietuvių literatūrai (ne vien tik išeivijos) yra svarbi paspirtis. Tarp brandžių vaisių įsiterpė ĮVA, 1978 Draugo premijuotas romanas. Nelauktų ar nervus dirginančių nuotykių gausa romane nestebina. Tačiau šis neskubios intrigos pasakojimas, logiškas ir gyvenimiškas, gerokai praplečia skaitytojo intelektualinį akiratį.

Maišačių laikai
Knygoje liečiamas laikotarpis Lietuvai buvo labai skaudus. Po tvarkingo Stepono Batoro valdymo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostus apglėbė fanatikas, garbėtroška, silpnas ir neišmintingas švedas, Žygimantas III Vaza (1588). Per jį prasidėjo tikybiniai ginčai, augo netvarka ir didikų sauvaliavimas. Dėl Sofijos Olelkaitės vos nesusikovė Katkevičių ir Radvilų kariuomenės. 1606 prieš karalių kilo maištas. Pats Vaza, trokšdamas Švedijos ir Maskvos karūnų, įsivėlė į ilgus karus su šiais kraštais. Katkevičiui vadovaujant, laimėtas ne vienas svarbus mūšis (pvz., 1604 ties Saspiliu, kur žuvo 9,000 švedų), bet tuščias iždas nepajėgė mokėti kareiviams atlyginimų, ir jie, palikę stovyklas, bastėsi po kraštą plėšikaudami.

Bet didikai švietėsi užsienyje ir sostinėje (1579 įsteigtas Vilniaus universitetas iš buvusios akademijos), statėsi rūmus ir puošė juos. Vilniaus prekybininkai su verslininkais taip pat neskurdo.

Šie daviniai, vadovėliškai perduoti, atminty ilgai nesilaiko. Grožinė literatūra juos giliau įspaudžia, todėl tekalba JK.
,Štai koks buvo neturtingo parapijos vikaro gyvenimas: "Atsistojo ir palinkęs, vyžotas nušlepsėjo prie spintelės. Išėmė rudą mažą ąsotėlį ir dvi rago taureles, pastatė ant skobnio." (Psl. 33.) O plikbajoriai savo ištekliais mažai lenkė baudžiauninkus: "Prieš iškeliaudamas, atidavė vikarui Dominykui Ylai indus, skrynią, tėvo kailinius, ir sodybą valdyti, įleisti jon ką nors apsigyventi, iki kada grįš atsiimti ar parduoti. . . . Kaimynėms moterims atidavė mamos audinių, jos grybinę pintinę, komodą ir šį bei tą iš apyvokos daiktų, užprašydamas gražiai prižiūrėti Justinos Jaknavičienės kapą." (Psl. 35-36.) Šalia valstiečių savo žinioje didikai turėję eilę "specialistų", net geležį liejančių: "Smil-gys, pasirodo, esąs rūdininkas: kasa rūdą ir iš jos gamina geležį. Iš pelkių rūdos, raistų rūdynų. Rūdą džiovina, smulkiai sutrupina ir lydo krosnelėse, kurios iš akmenų ir plūkto molio. Krosnelėn deda paeiliui anglių ir rūdos. Užkūrę pučia dumplėmis, ir teka pro angą geležis, jau iš tikro geležis, bet dar jos taip nevadina: sako — tai kritė. Apie pusė rūdos tenka kritei, o visa kita nueina niekais: į gargažą bei šlaką . . ." (Psl. 40.)

Apsisprendęs nupiešti paveikslą be tuščių spragų, JK retkarčiais (tik retkarčiais) literatūrinių priemonių atsisako ir pasineria žurnalistikon. Laikraštinės kalbos pavyzdžiu gali būti 49 ĮVA puslapis. Tačiau gamtai autorius meilės niekada negaili: "Oi, čiulbėjo ulbėjo aukštajame šilelyje tai argi ne strazdelis! Nejau ir jam skaudėjo širdelę? Ir tu, varne, kur skrendi, juodsparni, viršum kalnelių, smėlėtų laukelių? Ar tu žinai, kaip man graudu iš tėviškės išeinant . . ." (Psl. 37.) "O-o, šitoji daugybė gyvijos aplinkui! Vieni — iš sėklų išdygę, antri — iš kiaušinių išsiritę, treti — vandenyje iš ikrų, ketvirti — iš įsčių gimę . . . Visa pušyno paežerė skambėjo nuo paukščių, buvo jų tas laikas. Jie turėjo suspėti viską išgiedoti savo ežerėliui, savo veidrodėliui." (Psl. 54.)

ĮVA skaitytojai pamatys ir tuolaikinį galiūną, Jonušą Radvilą, mušeiką, girtuoklį, mergišių, negailestingą ir žiaurų liaudies eng^ išvaizda stumia šalin: "Kaip ir kokia agurko nosis, apuoko akys, šeriniai ūsai, storasprandis tvirtai :r. atrodo, smarkus. Tačiau nenutukes, kaip dažnas didelis ponas.

Čia Radvilos, kalvinisto, vaizdą per duoda JJ, tikybinių ginčų paliestas katalikas. Tačiau reikia prisiminti, kad aprašomas susitikimas vyko apie 1608, o tada Jonušas jau buvo vadovavęs visoje Lietuvoje ir Lenkijoje kilusiam maištui prieš Vazą Su J. Radvila 1607 pats karalius derėjosi, tad būtų galima manyti, kad kunigaikštis atrodė iškilmingiau, kaip jį daugelyje vietų piešia JJ, ir su kiekvienu devyniolikmečiu jaunuoliu pakely ar prie smuklės sąskaitų nesuvedinėjo.

JK, ypač aprašydamas gaisrą, JJ lūpomis daug papasakoja apie tuolaikinį Vilnių: "Netoli Trakų vartų ugnis sėmė tėvų pranciškonų vienuolyną ir Šv. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią, kurią vilniečiai vadina Dievo Motina . . . Dega jau Trakų gatvė, ir Neries, ir puošnūs pirklių namai Vokiečių gatvėje . . ugnyje Šv. Dvasios bažnyčia ir Domininkonų vienuolynas! .. . Dega jau Totorių gatvė ir kailių apdirbimo įmonės. Jau ugnis supa Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyną, unitų kunigų seminariją, Švč. Trejybės bažnyčią, didžiausią Vilniuje prieglaudą, pirtį ir vaško dirbinių įmonę .. . Pleška vyskupo ir kapitulos rūmai. Dega puošni šv. Barboros bažnyčia, Žygimanto Augusto kūrinys mylimosios Barboros Radvilaitės atminimui." (Parinkta iš psl. 156-161.)

Iš tikrųjų buvo kam degti, o Vilniaus aplinka ir miestas, remiantis istorija, buvę išskirtinai gražūs. Jais žavėjęsi karaliai ir karalienės, tada jau stovėjo 23 bažnyčios, bokštais skaidydamos padangę. O kur Katkevičių, Radvilų, Sapiegų, kitų didikų rūmai su jų iškilmingumu? Kur garsių prekybininkų mūrinės buveinės? JK čia gražiai skaitytojui pasitarnauja.

Ryškesni bruožai
Jau buvo užsiminta, kad romano veiksmas yra lėtas. JJ kelionė į Vilnių apima ketvirtadali knygos, jos metu, sekdami JJ mintis ir stebėdami porą sutiktų žmonių, daug sužinome apie krašto gyvenimą ir vyravusią tvarką. Įdomu. Tačiau įtampa nekyla, skaitymą yra lengva nutraukti kiekvienu laiku, ir gal vien nuotykis totoriaus smuklėje truputį pavažinėja nervais. JJ gyvenimas Vilniuje, kur įsijungia ir Konstantinas Sirvydas (KS), taip pat nerodo, kurioje pusėje reikėtų žvalgytis romano atomazgos. Mokymasis, doras gyvenimas, jaunuolio brendimas lipa iš dienų į dienas, kurias padrums-čia tik pora veiksmo nepastumian-čių muštynių. Net puikiai aprašytas Vilniaus gaisras, kurio metu daug iškenčia sostinės gyventojai ir subręsta knygos pabaiga, romano struktūroje nėra lemiantis, bet atsitiktinis įvykis.

Reikia priminti, kad vyriausio ĮVA veikėjo klausimas pabaigoje susidrumsčia. Du trečdalius puslapių dominuoja JJ. Vėliau jis blanksta, tolėją, o gale septyniolikai puslapių visai išnyksta, savo vietą užleidęs KS. Antrojo apsisprendimas, kuriame JJ visai nedalyvauja, užbaigia knygą.
Yra įprasta, kad romanų pabaigas lemia vyriausi jų asmenys, arba pabaigos apsprendžia vyriausių veikėjų likimus. JK šioje knygoje pasielgė skirtingai. Tai gal ĮVA vadinkime literatūrine-istorine apybraiža studija, ar gerai nusisekusiu pasakojimu? Kai JJ ir KS pradeda kalbėti apie žymiausias 17-ojo šimtmečio asmenybes Lietuvoje, dėdė seserėnui dėsto įvykius ir žmones nei plačiau, nei gyviau, kaip randame vadovėliuose, tik pridėdamas epitetus, — tas buvęs piktas, anas — su kuprele, trečiasis — šykštus. Ši vieta jau ne romanas, bet istorijos katekizmas su klausimais ir atsakymais.

Skaitytojo dėmesį atkreipia teigiamų tipų kalbėjimo ir mąstymo būdas. Nepaprastas švelnumas, žodžių mažybiškumas, beveik nusivertini-mas. Retkarčiais išsiveržia pyktis, atsiranda kietų išsireiškimų (JJ ir KS nuomonės apie J. Radvilą, barniai muštynių metu Vilniuje), tačiau pagrindinis įspūdis įtaigoja, kad to meto dori lietuviai, valstiečiai, išsilavinę ir turtingiausieji, ne tik dainose suktą čigoną vadino čigonėliu, piktą tijūną — tijūnėliu, bet jų dauguma net nepalankioje aplinkoje vien šiltus, smulkutėlius žodelius žarstė. Štai Jonušo Radvilos žmonos, žymios didikės, pasakojimas: ". . . Sluc-ke turėjau katinėlį Tigrelį. Miegodavo gale mano kojų. Neturėjau nieko brangesnio, kaip Tigrelis laba-niukas. Man už auksą ir šilką gražesnis buvo Tigrelis žebraburnėlis. ...

Aš pati nuprausiau negyvą Tigrelį. Labaniuko žaizdas nuploviau šiltu vandenėliu ir savo ašarom. Perlaužtą nugarkauliuką, perkrimstą ar įsikandus kratytą. Suvyniojau savo draugelį šilko skarelėn, o tai ir kojeles ir uodegėlę . . ." (Psl. 156-147.)
Gal taip šnekėjo išimtinai gilios dvasios žmonės, gal jie, lyg šventi vienuoliai, su atgailaujančiais maldininkais susidūrę, nuo maloniavimo nepavargdavo. JJ labai jautriai priėmė gamtą, KS buvo kuklus, Radvilienė (Olelkaitė) jautėsi nuskriausta, tad jų pokalbiai galėjo arfomis skambėti, mintys upeliais čiurlenti. Autorius išimtis pristato išimtimis, ir nesikaltinkime, kad nutolome nuo tų laikų stiliaus bei nelaikykime jo plačiai naudotu. Yra ano meto rašytų dokumentų. Net Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorijoje (Lietuvos mylėtojų draugija, Chicago, 1956) užtinkame cituotų pareiškimų, ir aukštų pareigūnų žodžiai nesiskiria nuo minčių dėstymo būdo, kurį naudoja šiandienos Veikėjai'. Tiesa, senų raštų vertimai stilių kiek aptrina, bet šis nusidėvėjimas vis tiek leidžia suvokti, kad perdėtas konfitūriškumas nebuvo visuotinai įsivyravęs: "Visa, ką dėl svarbių priežasčių turėjau iki šiol slėpti, šiandien jums atskleidžiu. Kunigaikštytė Barbora Radvilaitė, Trakų vaiva-dienė, yra mano žmona, krikščionių apeigomis ir giminių sutikimu man duota." (Žygimantas Augustas kalba Ponų tarybai, Sruogienės LI, psl. 401.) "Jo Karališkoji Didenybė stovėjo lauke iš dešinės, prie kelio, nuo kurio buvo patiestas iki pat jo kojų juodas, Lijono gelumbės takas. Prie jo sustojo karalienės karieta. Čia karalienė išlipo ir ėjo link karaliaus, o karalius jos link. Maždaug to tako vidury juodu pasisveikino. Karaliaus vardu ją gan maloniai pasveikino pakancleris (Lenkijos) . . . Atvykę į Radomą visi Lietuvos ponai ir atjoję su karaliumi lenkai nušoko nuo žirgų ir nuėjo tiesiai prie stalų." (Mikalojaus Radvilos laiškas motinai, Sruogienės LI, psl. 402.) Taigi nei viešame pareiškime, nei privačiame laiške tarp šeimos narių perdėjimų neužtinkame.

Jaknavičius, Sirvydas ir Mažvydas
Pagrindinis ĮVA veikėjas intrigos požiūriu yra suskaldytas. J J, jau pirmam puslapy atsiradęs, beveik vienas nubrenda antron knygos pusėn. Bet kai KS pradeda istorijos paskaitą, mokydamas seserėną, jaunuolio JJ vieta siaurėja. Pasakojimo pabaigą, kuriai visas autoriaus darbas skirtas, užmezga vienas KS. Atrodo, kad čia turime du atskirus gabalus. Vienas, JJ užvaldytas, sustoja ties Vilniaus gaisru. Antrasis, kuriame vyrauja KS, Vilniaus gaisru prasideda. Autoriui abu vienumon sujungus, tąsos prasme yra lygiai svarbūs JJ ir KS. Jie lygiagrečiai neina, vienas kito nepapildo, tik KS pakeičia J J. Šis rikiavimas nesiriša su veiksmu, pabaigai nereikalingas nei JJ, nei jo buvę išgyvenimai. Sprendimą dėl Punktų Skaitymų lemia jėzuito KS asmenybė ir aplinka, kurią ne seserėnas sudarė, ne seserėnas pakeitė. ĮVA, gera knyga, nėra romanas, ir nereikėjo jos taip žymėti, — vertė nuo vardo nepriklauso. Aptariant darbą, JJ ir KS kartais reikia išskirti, kartais jungti vienan asmenin, porą laikant vyriausiu veikėju, nes abu gabalai turi vieną vardą.

Stilius, žodynas, net forma laikytini kiekvieno rašytojo brangintinomis žymėmis. Jas JK yra pelnytai įsigijęs. Kitaip yra su turiniu ir charakteriais. Iš jų reikalaujama įvairumo. JK savo kelias paskutines knygas, kurių centruose yra skirtingi žmonės, sudėstė vienoduose rėmuose. Lyginimui teks grįžti prie 'Martyno Mažvydo Vilniuje', to paties autoriaus romano, pasirodžiusio 1976. Martynas Mažvydas (MM), atkaklus protestantizmo platintojas, didžiai nemėgo Katalikų Bažnyčios, joje viskas jam atrodė blogai. Dėl religinių įsitikinimų buvo įkalintas Vilniaus pilies bokšte, o išlaisvintas pabėgo Prūsijon. JJ yra užsispyręs katalikas, kalvinistuose matąs piktas jėgas. Jo ištikimybė tikėjimui atneša skriaudą, — turi palikti tėviškę ir nešdintis Vilniun. MM garbino Kulvietį, J J — Sirvydą. MM buvo persekiojamas Čartoriskio, JJ — Radvilos. Abu persekiotojai, pikti, nedori, pasileidę, turėjo apgailėtinai bjaurias išvaizdas. MM apsisprendė maldos knygas lietuviškai rašyti kalėjime. KS tą patį sprendimą padarė požemy, ten gaisro įvarytas. Visi trys jauni žmonės, JJ, KS ir MM, kalba ir galvoja sentimentaliai, tačiau religiniams priešams piktų žodžių randa pakankamai. MM buvo klasikinių kalbų kolegijos mokytojas, KS — akademijos profesorius. Knygoje apie MM Zavišaitė-Sluškienė kentėjo skriaudas, ĮVA Olelkaitė-Radvi-lienė nešė panašų likimą. Tik JJ yra savarankesnis ir stipresnis už MM, kuris visada ieškojo didikų globos. J J yra gerai nuaugęs, pasi-muša, pats tvarkosi, o MM buvęs silpnas, ištižęs, zirzlys. Ir Lietuvių Enciklopedija (IX t., psl. 257) nurodo, kad Jonas Jaknavičius buvęs tvirtas, pasiekęs ilgoką amžių ir maro metu, jau senyvas, drąsiai aptarnavęs sergančius.

JK susirado sunkią paskirtį ir jai įvykdyti pašventė didoką savo amžiaus dalį. Keli jo darbai kalba Lietuvos praeities širdimi, kartais išdidžia, kartais sunegalavusia. ĮVA
atskleidžia dviejų mūsų rašto pirmūnų vaizdą, kuris mumyse yra blankus. O Jaknavičiaus 'Lietuviškai-lenkiškos evangelijos' buvo naudojamos net XX a. pradžioje. (Lietuvių literatūros istorija, Pr. Naujokaičio, I t., psl. 57). Pagal Naujokaitį, naujų evangelijų laidų taisyta kalba buvusi blogesnė už originalią.

JK, ruošdamasis uždaviniui ir studijuodamas istoriją, prasikirto langą, leidžiantį pro šimtmečius matyti. Bet šis langas kažkodėl gilumą suniveliuoja vienon plokštėn. Pro ją žvelgiant, žmonės supanašėja, lyg į stiklo prispaustus veidus žiūrėtum, įvykiai išretėja. Tiesa, MM ir JJ su KS tautinės kultūros atgimime yra beveik vienodose pozicijose. Juos supę laikai (vos šešiasdešimt kelerių metų skirtumas) taip pat buvo panašūs. Tačiau kiekvieno asmens artimoji aplinka, kasdienos įvykiai, būdo įdubimai ir iškilimai, net vienodose sąlygose ir tą pačią valandą, turi savas žymes. Smulkmenos skiria žmogų nuo žmogaus, jį teisina ir smerkia. JK lango plokštė smulkmenas uždengia.

ĮVA yra geras, lietuviams brangus literatūrinis darbas, gražaus stiliaus, taisyklingos kalbos, išleistas be rašybos ir skyrybos klaidų (neskaitant netyčiomis įstrigusių poros kablelių), tačiau neryškus romano savybėmis.
Vytautas Dyvas