Religijos padėtis Sovietų Sąjungoje Spausdinti
Parašė J.Draugelis   
Pastaruoju metu yra Vakaruose nemažai disidentų iš Sovietų Sąjungos. Vieni yra pabėgę, kiti ištremti. Jie daug ką papasakoja, kaip Sov. Sąjungoje pažeidžiamos žmogaus teisės, kaip mindžiojamos elementariausios laisvės, kaip varžoma ir slopinama bet kokia kūrybos laisvė, kokia yra sovietinės sistemos socialinė ir ekonominė būklė. Tačiau apie religinę padėtį jie mažai ką žino. Vieni jų atvirai pasisako esą ateistinio nusistatymo marksistai, kiti, nors grįžę į tikėjimą, religiniu gyvenimu mažai domėjęsi ir pan. Iš tokių, kurie yra įsitikinę, kad sovietinę sistemą gali nugalėti tik religinis Rusijos atgimimas, grįžimas prie senų ortodoksų Bažnyčios tradicijų ir spiritualizmo, yra bene vienas Solženicynas. Kiti Sovietų Sąjungos režimo pasikeitimą įsivaizduoja kitaip. Tad klausimas: kokia yra šiandien religijos padėtis Sov. Sąjungoje, ir ar yra ten koks nors religinis atbudimas? Čia kalbėsime tik apie Rusijos ortodoksų Bažnyčią, kuriai priklauso didžiuma tikinčiųjų rusų.

Religinį atbudimą Sov. Sąjungoje galima geriau suprasti tik pažinus tas sąlygas, kuriose šiandien gyvena Bažnyčia. Šiandien religijos naikinimo politika nėra tokia žiauri, kokia buvo Lenino ir Stalino laikais. Tačiau ji, tam tikru požiūriu, yra dramatiškesnė. Atrodo, kad viskas yra tvarkoje, ramu, o tikrovėje Bažnyčia dusinama "iš vidaus". Ji yra priversta rinktis tarp tikėjimo ir oportunizmo. Griežtas persekiojimas taikomas sektantams dėl jų tikėjimo ir dėl jų priešinimosi "velnio valdžiai": dėl atsisakymo tarnauti kariuomenėje, nes sektantai (baptistai, pen-tekostalai) priešingi bet kokiam smurtui, negali imti ginklo į rankas, dėl nelankymo mokyklų, kur brukamas ateizmas, nelankymo kinų, neskaitymo spaudos, nes visa tai priklauso "velnio karalystei".

Kunigai tyli
Bažnyčios pavergimas valstybei yra vykdomas per Religinių reikalų tarybą (RRT) ir per jos Įgaliotinius visose sovietinėse respublikose. Oficialiai RRT turi saugoti, kad Bažnyčios nuo valstybės atskyrimas būtų pilnai vykdomas, kad Bažnyčia nesikištų į valstybės reikalus. Bet tikrumoje RRT yra pasigrobusi visą valdžią Bažnyčioje. Kai įvyksta koks nusižengimas, RRT turi teisę panaudoti administracines priemones, bausti ku nigus ir tikinčiuosius už Bažnyčios ir valstybė! atskyrimo pažeidimą. Tikrovėje dažnai atsitinka kad vyskupas ar kunigas yra teisiamas RRT z liotinio, nuo kurio priklauso visas Bažnyčios z; venimas. Pvz., vyskupas negali šventinti jokie kunigo, negavęs leidimo iš RRT įgaliotinio. Vyskupų prašymai bet kokiais bažnytiniais reikalais yra atmetami. O jei kartais gaunamas leidimas, pvz., remontuoti bažnyčios pastatą, tai tik per kyšius, kuriuos mielai ima RRT įgaliotinis ar vietos kompartijos tam reikalui skirtas atstovas. Kai kuriose vyskupijose, pvz., Archangelske, galima įšventinti kunigą tik gerokai "patepus" vietos RRT įgaliotinį. Taip plinta simonija (dvasinių dalykų pirkimas ir pardavimas), o paskui antireliginėje propagandoje už tai kaltinama Bažnyčia. Ji turi tylėti ir taip negali gintis nuo neteisingų apkaltinimų.

Kitas būdas smaugti Bažnyčią — ribojimas išsilavinimo ir teologinio kunigų paruošimo bei kandidatų į seminarijas priėmimo. Visoje Sov. Sąjungoje dvasiškiams ruošti yra tik trys seminarijos: Maskvoje, Leningrade ir Odesoje. Ten įšventintų kunigų skaičius negali nė 10 procentų patenkinti kunigų trūkumo parapijose. Iš 7000 Sov. Sąjungoje veikiančių ortodoksų bažnyčių didesnė jų dalis neturi pastovaus kunigo, ir daugelis yra aptarnaujamos keliaujančių kunigų, kurie iš vieno miesto į kitą vyksta aptarnauti be kunigų likusių bendruomenių. Yra vietų, kur toks keliaujantis kunigas aptarnauja toli nuo viena kitos esančias 6-7 parapijas. Aišku, kad tai nėra pastovi pastoracija, todėl mažai veiksminga.

Kunigų pastoracinė veikla — tai apeigos ir sakramentų teikimas. Nėra jokios evangelizacijos, jokios katechizacijos. Menki pamokslai bažnyčioje pamaldų metu, tai labai miglotas Evangelijos aiškinimas, kad nekristų į akis tiems, kurie kontroliuoja pamokslus. Kiekvienas kunigas bijosi, kad jis nepatiks vietos kulto tvarkytojui iš partijos ir neteks leidimo eiti kunigo pareigas. Tokiu atveju jam būtų viskas baigta. Nemaža yra tokių kunigų, kurie pamaldų metu pamoksle praneša skelbimus, pamaldų tvarką, paragina tikinčiuosius aukoti bažnyčios pataisymui, o apie Evangeliją — nė žodžio. Reikia atsiminti, kad ortodoksų kunigai daugiausiai vedę, turi šeimas, tad gyvena nuolatinėje baimėje, kad, netekus vietos, netektų badauti visai šeimai. Bet gali būti perkelti į tolimas, mažas, neturtingas parapijas. Kai tik kunigas parodo savo ganytojišką uolumą, savo mokėjimą prieiti prie žmonių, jis tuoj mėtomas iš vietos į vietą, vis toliau nuo centrų, nuo miestų. Pavyzdys gali būti kun. Dudko. Jis iš karto dirbo vienoje Maskvos parapijoje. Pasižymėjo savo pamokslais, kuriuos lankė daugybė žmonių, atvykusių net iš tolimų vietų. Iš karto įvykusioje susisiekimo nelaimėje buvo sužalotas (sulaužytos kojos), paskui perkeltas toli už Maskvos į mažą parapiją, o kai ir ten nekeitė savo uolumo, buvo vyskupo suspenduotas. Taip buvo anksčiau su dviem kunigais — Jaku-ninu ir Ešlinu. Juodu, išdrįsę protestuoti prieš ortodoksų Bažnyčios persekiojimą, Maskvos patriarcho buvo suspenduoti.

Uolesniesiems, savo pašaukimui ištikimiems kunigams irgi nelengva kalbėti viešai, mokyti žmones. Net ir Evangeliją aiškinant, galima nusikalsti valdžiai, nes tai bus "provokacija", nesilaikymas religinės propagandos draudimo. Krašte, kur geriausia yra nieko neveikti ir tylėti, jau vien pats kalbėjimas yra įtartinas dalykas.

Paprastai net ir sąžiningi kunigai turi "prisitaikyti". Sov. Sąjungoje yra apie 7000 parapijų, kurių vadovai kunigai badauja. Laimingesni yra tie, kurie patenka į žemės ūkio zonas. Jiems žmonės aukoja ūkio produktų (miltų, pieno, bulvių), ir tokie gali sau ramiai gyventi. O to siekia ir valdžia: nekrutėti, nekalbėti, neieškoti atsivertimų, žodžiu, "ramiai gyventi". Tokiose aplinkybėse daugelis kunigų studijuoja, skaito knygas, o kiti tampa specialistais prie kortų stalelio ir prie degtinės butelio. Tikrai geras kunigas, RRT įgaliotinio yra pašalinamas iš savo vietos, o Bažnyčios hierarchijai belieka tokį žygį tik patvirtinti. Pašalintas kunigas negauna kitos parapijos, neranda darbo. Po trijų "nedarbo" mėnesių jis tampa "parazitu" ir pagal įstatymus už "parazitavimą" baudžiamas kalėjimu.

Uolesniuosius kunigus sužlugdyti yra dar viena priemonė: nuolatinis kilnojimas iš vietos į vietą, dažniausiai kas 6-7 mėnesiai, vis į tolimesnes ir neturtingesnes parapijas, kur kunigui gresia badas. Toks kunigas ir jo šeima susiduria su labai rimta problema. Dažnai kunigas, nuolat perkeldinėjamas, negali pasiimti su savim drauge ir šeimos: ji lieka kartais už tūkstančio kilometrų senoje vietoje. Dažnai žmonos, nepa-kęsdamos tokios būklės, paprašo divorso.

Prie režimo prisitaikiusieji vyskupai
Vyskupų Sov. Sąjungoje pakanka, visos vyskupijos turi savo ganytojus. Šiuo metu Maskvos patriarcho žinioje ir valdžioje yra 11 metropolitų, 37 arkivyskupai ir 30 vyskupų. Jie yra ne tik Sov. Sąjungoje, bet ir užsienyje. Maskvos patriarcho jurisdikcijai priklauso ortodoksų vyskupai Rytų Vokietijoje, Argentinoje, Belgijoje, Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Kanadoje ir Jungt. Amerikos Valstybėse, Suomijoje. Kiekviena Sov. Sąjungos respublika turi savo atskirą metropolitą ar arkivyskupą. Bendrai Sov. Sąjungos ortodoksų hierarchija gyvena savo uždaru gyvenimu, nes negali atsidėti savo tarnybai. Vyskupas gyvena nuo žmonių atsiskyręs. Jam negalima vizituoti parapijų. Jei kur pakviečiamas į didesnę šventę, atvyksta automobiliu, pasėdi bažnyčioje garbingoje vietoje, dalyvauja pietuose ir išvyksta. Apie pastoracines problemas jis nekalba, nes tai būtų jau "politika". Vyskupas gauna 1000 rublių mėnesinės algos, laisvas nuo mokesčių. Metropolitai gauna pasakiškas algas. Jie dažnai turi ir šalutines pareigas, kaip "Ortodoksų Bažnyčios atstovas užsieniui" ir pan. Žinoma, yra metropolitų ir vyskupų, kurie mato, kokia padėtis, dėl to kenčia, veda asketišką gyvenimą, bet yra bejėgiai ką nors padaryti Bažnyčios naudai. Bet bendrai Sov. Sąjungoje ortodoksų Bažnyčios hierarchija yra susikompromitavusi, pasidariusi komunistinės valdžios tarnaite ir įrankiu spausti ir naikinti Bažnyčią, o kai jau kas tiek yra palenktas, kad išauga kupra, tokį jau sunku atitiesti.

Būtų tačiau neteisinga labai smerkti ortodoksų Bažnyčios vyskupus. Jie yra rezultatas Stalino politikos, kuri sunaikino visą ortodoksų hierarchiją, nesutikusią Bažnyčios pavesti režimui. Vietoje sunaikintų vyskupų buvo parinkti klusnesni, ir pagaliau prieita prie to, kad kunigais šventinami tik valdžios parinkti, jai klusnūs asmenys. O iš tokių kunigų parenkami ir vyskupai. Šiandien, kai Sov. Sąjungoje šventinamas kunigas ar konsekruojamas vyskupas, yra aišku, kad jis yra valdžiai klusnus ir priimtinas. Iš tokios bendros taisyklės nėra išimčių.

Ateistinės mokyklos
Kita ortodoksų Bažnyčios nelaimė yra ateistinė mokykla. Uolesnieji tikintieji piktinasi, kas darosi tokiose mokyklose, kur skleidžiamas valstybinis melas, kur vedama antireliginė propaganda, kur visi mokslai nuspalvinti ateizmu, kur

skelbiamas vien religijos niekinimas ir šmeižimas.

Ateistinis mokymas privalomas jau nuo vaikų darželių, paskui privalomas mokyklose, iki universiteto. Iš jo reikia išlaikyti egzaminus, pereinant iš klasės į klasę. Bet yra pastebėta, kad aukštesnėse vidurinėse mokyklose ateistinė doktrina nepadaro jaunimui didelės įtakos. Paprastai ateizmo mokytojais tampa tie, kurie netinka kitoms mokslo šakoms. Jie nera stiprūs ateizmo ideologijos propagandistai, atlieka savo pamokas be entuziazmo, o tas ne taip jau smarkiai paveikia ir mokinius.

Tačiau labai stipri įtaka yra mažesniems vaikams, kurie aklai pasitiki mokytojais. Iki 12-13 metų jie jau moka pajuokti religiją, išmoksta visas pasakas, kurias girdi ateizmo pamokose, skundžia savo draugus, kurie yra iš tikinčiųjų šeimų ir kurie gavę šiokį tokį religinį auklėjimą namie. ("Tas sekmadieniais eina į bažnyčią . . . Tas nešioja ant kaklo kryželį . . . Tas, mačiau, žegnojasi . . ."). Aukštesnėse mokyklose jaunuolis jau darosi kritiškesnis. Jis pamato, kokia yra toji visuomenė, kurioje jis gyvena, pradeda jam kilti klausimai, į kuriuos ateistinė mokykla neturi ir neranda atsakymo. Kartais ateizmo mokykla, ateizmo propaganda, ta nuolatinė kova su Dievo idėja jaunuoliui sukelia, kad ir netiesiogiai, Dievo problemą.

Reikia pastebėti, kad ateistinė literatūra, ateizmo pamokų vadovėliai, kaip lygiai oficialus ateizmo propagandos žurnalas "Nauka i religija" yra labai žemo lygio, nors pastaruoju metu ieškoma aukštesnio išsilavinimo rašytojų (jiems gerai apmokama), kad nors atnaujintų tą pasenusį kovos prieš Dievą ginklą. "Nauka i religija" tikrai yra banalus, nuobodus su tuo nuolatiniu bandymu "moksliškais" argumentais įrodyti, kad Dievo nesą. Pastebėta, kad Sov. Sąjungoje šį žurnalą skaito daugiausia tikintieji, nes jie čia randa daug žinių ir faktų iš Bažnyčios gyvenimo Sov. Sąjungoje ne tam, kad juos pasmerktų, bet kad žinotų kas dedasi kitur. Šiaip tokių informacijų kitur nerasi.

Į antireliginę propagandą įkinkyta viskas: mokyklos, mokytojai, rašytojai, spauda, filmai, knygos. Žodžiu, sudaryta tokia atmosfera, kad rodos, jog religijos, išvysčius tokią propagandą per 60 su viršum metų, turėtų nelikti nė kvapo. O tačiau, pačių komunistų apskaičiavimu, Sov. Sąjungoje ortodoksų Bažnyčiai priklauso dar apie 50 milijonų gyventojų, neskaitant kitų religinių bendruomenių. Kad visas tas antireliginis aparatas, tos milžiniškos išlaidos jam palaikyti nedavė lauktų vaisių, matyti iš nuolatinio raginimo stiprinti ateistinę propagandą, kovoti su religiniais prietarais, iš to nuolatinio ateistinių propagandistų mokymo, kaip tą propagandą vesti, kokius metodus panaudoti.

"Pravda" 1979.111.31 paskelbė ilgą ir kietą straipsnį, parašytą dviejų marksizmo filosofijos docentų. Jame dėstoma, kad yra būtina "sustiprinti ir patobulinti masių ateistinį auklėjimą", kad "'mokslinio ateizmo propaganda turi apimti ne tik tikinčiuosius, kurių yra mažuma, bet ir visus visuomenės sluoksnius bei grupes". O drauge reiškiamas susirūpinimas dėl kai kurių jaunuolių susigyvenimo su religinėmis apeigomis, santuoka bažnyčioje, vaikų krikštijimu. Straipsnyje aiškiai kyšo valdžios susirūpinimas, kaip užtvenkti religinės praktikos reiškinius, kurie vis labiau plinta ypač jaunuolių tarpe. Sovietų Sąjungos kompartijos organas konkrečiai kaltina dalį jaunimo, kad "jis flirtuoja su religija ir seka tam tikrą madą: kryželiai, ikonos ir kiti religiniai atributai". Laikraštis kaltina artistus, kino ir teatro darbuotojus, kad ir jų veikaluose "flirtuojama su Dievu".

1979 m. "Pravdoje" Maskvos ir Leningrado universitetų filosofijos fakultetų ateizmo profesoriai Kuročkinas ir Timofejevas rašo: "Negalima žmonėms įsakyti, kad jie galvotų moksliškai. Visos pastangos priversti tikinčiuosius, kad jie atsisakytų tikėjimo, yra nevykusios ir kenksmingos. (...) Ateistinė propaganda nėra tikrai paveiki. Šis tas pasiekta, tačiau kelia susirūpinimą nuolat augantis daugelio jaunųjų palinkimas naudotis krikštu, sutvirtinimu ir religinėmis vedybomis". Taigi tokie balsai 1979 metais, po 60 su viršum metų pastangų išrauti Dievą iš žmonių protų ir širdžių.

Kam tenka tikinčiųjų aukos
Grįžkime dar prie Religinių reikalų tarybos. Nuo jos priklauso visas ortodoksų Bažnyčios gyvenimas. RRT turi savo įgaliotinius kiekvienoje respublikoje. Nuo jų priklauso religijos reikalų tvarkytojai kiekviename mieste ir rajone. O nuo šių priklauso parapijų tarybos, kurias sudaro 20 narių, parinktų ne parapiečių, bet vietinės administracijos. Parapinės tarybos turi sekti ir kontroliuoti kunigą, o nusižengusį religinių kultų įstatymams pranešti saugumui. Jei, pvz., kunigas moko tikybos mažamečius vaikus, tarybos pareiga pranešti, kam reikia. Visa parapijos ekonomija priklauso parapinei tarybai, kurios pirmininkas nėra kunigas, bet Storasta. Parapinė taryba valdo tikinčiųjų sudėtas aukas ir sprendžia visus parapijos reikalus. Surinktų pinigų negalima panaudoti, pvz., pastatyti susirinkimų salei, spausdinimui religinių knygų, maldingoms kelionėms, nes visa tai yra uždrausta "religinė propaganda". Taip vienu ar kitu būdu žmonių sudėti pinigai tenka valdžiai.

Kunigas negali kištis į parapijos reikalus, net ir kulto klausimais. Jis turi paklusti parapinei tarybai ir jos Storastai. Kunigas negauna jokios algos ir turi pragyventi iš tikinčiųjų aukų. Bet ir tas aukas surenka ne pats kunigas, o parapinė taryba. Mėnesio gale parapinė taryba suskaičiuoja, kiek aukų gauta mėnesio laikotarpyje. Iš karto iš aukų sumos dalis atskaitoma "Centriniam kulto komitetui", kuris moka stambias algas vyskupams. Kas lieka, skiriama kunigo iš-laikymui. Kiek gaus kunigas, priklauso nuo parapijos turtingumo, bet ne daugiau kaip 100 rublių. Iš gautosios, sumos 25 nuošimčius kunigas sumoka asmeninių mokesčių (pajamų mokestis). Jam lieka ne daugiau kaip 75-50 rublių mėnesiui. Iš tokios sumos pragyventi negalima. Todėl kunigai rūpinasi turėti mažą daržą, karvę, kiaulę, porą vištų, kad galėtų gintis nuo bado.

Pagal įstatymus tikinčiųjų aukos mokesčiais neapdedamos, bet faktiškai parapija turi mokėti aukštus mokesčius už žemę, ant kurios stovi bažnyčios pastatas, už patį bažnyčios pastatą, be to, už šildymą, šviesą ir kita. Visam tam kartais tenka sumokėti 80 proc. visų pajamų. Kas lieka, skiriama kunigui ir smulkiems bažnyčios reikalams.

Kitas būdas pasisavinti tikinčiųjų aukas — duoklė "Sovietiniam taikos fondui". Tai yra valstybinė mašina išspausti iš tikinčiųjų ir Bažnyčios pinigams, kuriuos paskui tvarko valdžia. Tuo būdu surenkama keliolika milijonų rublių, apgau-nant tikinčiuosius, sakant, kad tai pinigai taikai palaikyti, o tuo tarpu tie pinigai skiriami finansuoti sukilimams, revoliucijai, ypač Amerikoje ir Afrikoje. Iš to Sovietinės taikos fondo ypač pasinaudoja Etiopija, kur "palaikyti taiką" reiškia sunaikinti laisvės siekiančius eritrėjiečius ir so-malus.

Tokiais būdais valstybė silpnina Bažnyčią ekonomiškai. Už surinktus iš tikinčiųjų pinigus veik neįmanoma remontuoti bažnyčių. Jei bažnyčiai būtinas remontas, valdžia uždaro bažnyčią, pažadėdama ją remontuoti. Bet to remonto nedaro, bažnyčia lieka uždaryta, tikintieji nuo jos atpratinami, priverčiami ieškoti religinių patarnavimų kitose bažnyčiose. O to valdžiai ir reikia. Yra Sov. Sąjungoje miestų su daugiau kaip 100,000 gyventojų, kur nėra nė vienos bažnyčios. Tokių miestų gyventojai turi ieškoti veikiančios bažnyčios už šimtų kilometrų. Miestuose, kur yra daugiau kaip milijonas gyventojų, yra vos viena bažnyčia. Maskvoje, kur 1917 m. buvo apie du milijonai gyventojų, jie turėjo 657 bažnyčias. Dabar, kai Maskvoje yra 7 milijonai gyventojų, bažnyčių liko tik 26.

Kas lankosi Sov. Sąjungoje, viso to, kas čia dėstyta, nemato. Ortodoksų Bažnyčios hierarchai, kai atvyksta užsienio delegacijos, surengia bet kurioje Maskvos bažnyčioje, bet daugiausia Za-gorske, kur gyvena patriarchas, labai iškilmingas pamaldas parodyti užsieniečiams, kad Sov. Sąjungoje religinis gyvenimas vyksta normaliai, netgi su tam tikra prabanga. Tačiau, kas gyvena Sov. Sąjungoje ir išgyvena sovietinę santvarką, gali drąsiai sakyti, kad ortodoksų Bažnyčia tikrai yra Tylos Bažnyčia.

Prie tos tylos prisideda ir daugelis dvasiškių. Yra tokių, kuriuos valdžia ypatingai "globoja". Jie laisvi nuo mokesčių, turi įvairių privilegijų, gali įsigyti automobilį, vasarnamį. Tokie, kai susitinka su užsieniečiais, neranda žodžių, kaip girti valdžios palankumą religijai, aiškindami, kad valdžia ne tik religijos nepersekioja, bet visokiais būdais jai padeda.

Kompromisų ir melo atmosfera
Ortodoksų Bažnyčia vis labiau pajungiama režimui, kuris ją panaudoja savo tikslams. O kaip su ekumenizmu? Neseniai Maskvoje buvo sušaukta "Taikos konferencija", kurioje dalyvavo apie 150 įvairių krikščionių Bažnyčių atstovų iš viso pasaulio. Konferencijoje daug kalbėta apie smurtą ir priespaudą, pasmerkti diktatoriniai režimai, kapitalizmas, bet nebuvo nė žodžio apie priespaudą, kuri yra Sov. Sąjungoje ir jos satelituose.

Kai ortodoksų vyskupai ir kunigai vyksta į ekumeninius suvažiavimus į užsienį, jie turi uždavinį varyti komunistinio režimo propagandą. Už ekumeninio fasado sovietų vadai ieško simpa-tikų ir nori paskleisti vaizdą, kad Sov. Sąjungoje religinis gyvenimas tvarkoje. Daugelis ortodoksų Bažnyčios atstovų, pasiųstų į užsienį, yra sovietinės valdžios emisarai tikslu klaidingai informuoti apie religijos padėtį Sov. Sąjungoje. Jie, atvykę į užsienį, tvirtina, kad Sov. Sąjungoje nėra jokio religijos persekiojimo, kad religinis gyvenimas vyksta normaliai ir pan. Jei jie iš baimės patylėtų, būtų suprantama, bet kada kalbėdami aiškiai meluoja, reikia suabejoti, ar jie dar turi bent kiek tikėjimo. Lygiai propagandinius tikslus turi specialūs teologijos kursai, kartais vadinami akademija, kad parodytų užsieniui, kaip rūpestingai ruošiami ir parenkami būsimieji Bažnyčios hierarchai. O tuo tarpu tos "akademijos" yra ne kas kita, kaip specialus paruošimas tų, kurie paskui siunčiami su visokiais uždaviniais į užsienį.

Šių dienų valdžios taktika — nedaryti kankinių, bet leisti, kad Bažnyčia merdėtų ir mirtų pamažu, atimant jai bet kokius gyvybės syvus. Pati didžiausia ir svarbiausia ortodoksų Bažnyčios problema yra ne tiek antireliginė propaganda, ne tiek ateizmo brukimas mokyklose, kiek negalėjimas tikėjimo pareikšti, jo mokyti žodžiais ir gyvenimu. Kas dar ieško gyvenimo prasmės, tie neranda, kas juos apšviestų, kas parodytų, kaip reikia gyventi pagal tikėjimo dėsnius. Sovietų Sąjungos krikščionys turi pasitenkinti tuo, ką leidžia valdžia, o drauge simuliuoti, meluoti, apsimesdami, kad vykdo valdžios valią. Kai reikia pakrikštyti kūdikį, veža jį toli nuo gyvenamosios vietos. Pakrikštytų vaikų neregistruoja, kad niekas to nesužinotų. Jei reikia tuoktis bažnyčioje, taip pat vyksta labai toli, kur jų niekas nepažįsta, susituokia slaptai, o grįžę vaidina netikinčius. Jei nori susitikti kunigą religiniais reikalais, tai daro slapta. Jei turi religinio turinio knygą, ją slepia ir neskolina net artimiesiem, bijodami, kad nebūtų išduoti. Tikintieji dažnai nepasitiki savo kunigu ir artimais šeimos nariais, nes valdžia turi savo seklių ir informatorių visur.

Tokioje dusinančioje atmosferoje belieka viena išeitis: prisitaikyti, meluoti, laikytis ramiai, o savo religiją suredukuoti iki asmeniško pamaldumo. Arba pradėti gyventi pagal tikėjimą visai rimtai. Bet tada jau, net nenorint, galima pasidaryti tikėjimo kankiniu.

Net ir tos religinės bendruomenės, kurios yra valdžios pripažintos ir registruotos, kaip baptistai, pentekostalai, yra nuolat persekiojamos. Jos plinta gana smarkiai, nes joms nereikia dvasiškių, maldos namų. Susirenka būriais pasimelsti bet kur: vasarą miške, žiemą kurio nors bendruomenės nario bute. Daugiausia nukenčia tokių bendruomenių jaunimas, kai ateina laikas stoti į kariuomenę, o jie, pagal savo religiją, atsisako karinės tarnybos. Baptistai yra bene geriausiai organizuoti veikti slaptai. Prieš kiek laiko Estijoje, Narvos mieste, buvo surasta slapta spaustuvė, kuri buvo išspausdinusi daugybę Evangelijų, paskleistų Sov. Sąjungoje.

Dar vienas keistas religinio pobūdžio reiškinys yra vadinamieji "blaženyj" (palaimintieji). Tai labai sena Rusijos tradicija. Tie "blaženyj" kitados keliaudavo iš kaimo į kaimą, melsdamiesi, giedodami, aiškindami Evangeliją. Žmonės juos mielai priimdavo, jų pamokymų klausydavo. Tai buvo piligrimai evangelizatoriai, žmonių gerbiami, nes jie "gyveno pagal Evangeliją", pagal Kristaus pamokymą: "Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo" (Lk. 10,4). Rusijoje jų buvo daug, ir tai buvo charakteringas ortodoksų Bažnyčios bruožas, panašus į pranciškoniškąjį idealą.

Bet ir po 60 metų religijos persekiojimo Sov. Sąjungoje tie "blaženyj" neišnyko. Jie paslaptingai atsiranda nežinia iš kur, nežinoma, kas juos paruošė misijai, kas pamokė tikėjimo tiesų. Faktas, kad tiek miestuose, tiek kaimuose jie nuolat pasirodo ir valdžiai sudaro daug rūpesčio. Jie jaučiasi laisvi, su niekuo nesurišti, nėra paprasti elgetautojai, bet svarbiausia jie kalba apie Dievą ir Jėzų Kristų su autoritetu ir įsitikinimu. Jie yra gaudomi, kaltinami parazitizmu, bet dažniausiai apšaukiami psichiniais ligoniais ir uždaromi į kalėjimus ar pamišėlių namus. Kartais tokie "blaženyj" imasi ir propagandos raštu. Kartą toks, vardu Volodia, išsispausdino lapelių su tokiais žodžiais: "Atsiverskite ir tikėkite į Jėzų Kristų" ir ėmė juos dalinti gatvėje praeiviams. Policija, kuri turi visur akis ir ausis, po keliolikos minučių Volodią suėmė ir uždarė psichiatrinėje ligoninėje. Jis dingo be žinios.

Kai iškeliama byla už religinę veiklą, ji turi kitą etiketę: "už antisovietinę veiklą". Šiandien religijos išpažinėjai ne tiek uždaromi kalėjimuose (kur jie ir toliau lieka tikėjimo apaštalais), kiek pamišėlių ligoninėse, nes čia, jei nepakeičia savo nuomonės ir nusistatymo, yra "gydomi" kartais 6-7 metus, kol sunaikinama jų asmenybė. Dėl to valdžia lieka nekalta. Pamišėlio nebuvo galima pagydyti . . .

Kur Rusijos išsigelbėjimas?
Viena yra aišku, kad šalia ir nepriklausomai nuo ortodoksų Bažnyčios veiklos pastaruoju metu pastebimas Rusijoje religinis atbudimas, kuris darosi vis stipresnis. Jis valdžiai kelia daug rūpesčio. Stipriausieji tikintieji ateina kaip tik iš ateistinės aplinkos, kurioje jaunuoliai buvo auklėjami nuo mažens, iš ateistų šeimų, kuriose apie Dievą nebuvo kalbos. Tai yra reiškinys, kurį galima pavadinti stebuklu, nes negalima išaiškinti žmogišku būdu. Iš kur atsiranda susidomėjimas religija, ieškojimas Dievo ir antgamtinių dalykų? Kaip išaiškinti faktą, kada daugelis jaunuolių rizikuoja kalėjimu dėl to, kad skaito religinio turinio knygas, dalyvauja slaptose grupėse, kur nagrinėjami tikėjimo klausimai?

Šiandien Sov. Sąjungos jaunimas labai neramus. Idealų tuštuma tiesiog baisi. Nusivylimas kai sugriuvo politiniai mitai (socializmas, komunizmas, leninizmas, marksizmas, pasaulio revoliucija) yra gilus. Juk tais mitais norėta pakeisti Dievą.

Bendras šiandieninės Rusijos vaizdas, kuris turi gilios įtakos jaunimui, yra toks: visi yra nepatenkinti ir nusivylę, nes sovietinė sistema nefunkcionuoja, jokie pažadai neišsipildė. Krautuvės tuščios, prie jų ilgos eilės, kad nusipirktu būtiniausių kasdienos reikmenų. Dažnai trūksta mėsos, duonos, pieno, nėra popieriaus net perkamoms prekėms suvynioti. Eiti apsipirkti yra visuomet sunkus nuotykis. Kitados Chruščiovas buvo pažadėjęs, kad 1980 m. Sovietų Sąjunga ne tik pasivys Ameriką, bet dar ir pralenks

A.Stasiulevičius Verbų pardavėja

Ir štai 1979 m. Sov. Sąjunga ne tik nepralenkė Amerikos, bet toli nuo jos liko atsilikusi. Jei sovietinis pilietis pamatytų savo krašto krautuvėse tai, kas yra Vakarų valstybėse, jis turbūt iš džiaugsmo sukvailiotų. Sov. Sąjungoje iki šiol po visų "socializmo laimėjimų,, negalima gauti nusipirkti tai, kas yra būtiniausia pragyvenimui. Iš to kyla nuolatinis nepasitenkinimas.

Yra ir kitas nepasitenkinimo šaltinis — Sov. Sąjungoje nepaisoma žmogaus teisių; visi yra partijos ir tų, kurie stovi viršūnėje, vergai. Žmogus nori gyventi laisvėje, nori laisvai mąstyti, turėti savo nuomonę, laisvai diskutuoti aktualiais klausimais, kovoti už savo idėjas ir įsitikinimus, o čia pasmaugta žodžio, spaudos, draugijų laisvė. Nėra laisvės išvykti į užsienį, keltis iš vietos į vietą pačioje Rusijoje, nėra laisvės pasirinkti knygas, klausyti užsienio radijo, nėra religinės, prekybos, privačios iniciatyvos laisvės. Rusijos piliečiai gyvena vergijoje, yra tironiškos sistemos kaliniai.

Net ir Vakaruose yra tikinčių "socializmo laimėjimais, Sakoma, Sov. Sąjungoje mokslas prieinamas visiems, gydymas nemokamas visiems, pristeigta daug bibliotekų, sporto ir pramogų įrengimų. Propaganda visa tai išpučia ir pateikia
Vakarams apgauti. Jeigu jau išskirsime sporto aikštes, skirtas ypač mokiniams, visa kita yra tik propaganda. Tiesa, yra daug bibliotekų, išleidžiama daugybė knygų ir laikraščių, gal daugiau negu kituose kraštuose, bet tos bibliotekos niekam nereikalingos, jose esančių knygų ir laikraščių žmonės neima ir neskaito, nes jose dominuoja tik Markso, Lenino ir kitų socializmo tūzų raštai. O knygų, kurių norėtų skaitytojai, ten nėra.

Kai idealai sugriūva
Ekonominėje srityje Sov. Sąjungoje yra tikras chaosas, ku*į visi žino ir pastebi. Ypač maisto produktų prekyboje. Kadangi jų nuolat trūksta, išauga juodoji rinka, arba prekėmis "pasikeitimas", žudąs valstybinę ekonomiją ir sukuriąs slaptą, kuri visur funkcionuoja. Paimkime pavyzdį. Popieriaus fabriko darbininkų pietums turi būti ant stalo du kartus savaitėje mėsa. Bet mėsos negalima gauti. Tada fabriko vedėjas pasiūlo ten, kur pardavinėjama mėsa, tam tikrą kiekį popieriaus. Gauna mėsos, o popierius už mėsą pardavinėjamas aukšta kaina, nes jo niekur pirkti neįmanoma. Tokie mainai vyksta tarp įmonių, kur gaminami konkretūs dalykai. Ir taip miltai mainomi į automobilių dalis, cukrus į ūkio mašinas, ir t.t. Pakrikimas vyksta ir kolchozuose. Ten korupcija yra veiklos sistema. Kolchozų vadovai falsifikuoja produkcijos duomenis, duoda premijas darbininkams ne už darbo našumą, bet pagal draugiškumą, pardavinėja brangesnius produktus juodojoje rinkoje arba maino į kitus, kurių negalima gauti rinkoje. Visuose kraštuose, visokiose sistemose yra korupcijos, bet Sov. Sąjungoje apie ją negalima kalbėti. Meluoti, viskam užmerkti akis yra kasdieninis reiškinys. Pvz., niekas nežino, koks yra nuošimtis alkoholikų, nors girtų, ypač kada gaunama alga, yra pilni patvoriai. Jaunamečių; vagystės, apiplėšimai bankų ir kooperatyvų, nužudymas policininkų slepiama nuo viešumos. Niekas nekalba apie jaunamečių nusikaltimus, niekas nedaro statistikų. O Sov. Sąjungoje yra labai daug jaunuolių nusikaltėlių, bet apie juos kalbėti yra pavojinga, nes tai būtų jau antisovietinė propaganda.

Visi tokie dalykai sunaikino bet kokį gyvenimo idealą. Mokykla ir bendruomenė (spauda, kinas, radijas, paskaitos) nepadeda jaunuoliams pažinti tikrųjų idealų. Pasitenkinama jiems kalbėti ir kalti apie revoliuciją, socializmą, komunizmo statybą, kuo niekas netiki. Viešajame gyvenime visi turi rodytis tikį į socializmą (mokytojas mokykloje, žurnalistas spaudoje, įmonės vadovas darbininkų akyse, darbininkas, kai kalba su nepažįstamais). Tačiau privačiame gyvenime ši maskė nukrinta, ir tada niekas nekalba apie revoliuciją, socializmą, Marksą ir Leniną. Tai yra didžioji Rusijos tragedija; kada nėra idealų, vilties, lieka tuštuma, klaidingas kelias, nes kitokio nėra.

Slaptos grupės, ieškančios Dievo
Tokioje visuomenėje, kurią aukščiau nupiešėme, vis dėlto atsiranda jaunuolių, kurie, išėję iš mokyklos ar šeimos aplinkos, ima ieškoti idealo, gyvenimo prasmės. Pagrindinis klausimas: kam gyventi, koks tikslas.

Sprendimas gali būti dvejopas. Arba nepaisyti nieko ir pasiduoti suirusio gyvenimo srovei. Daugelis ima girtauti, ieško sekso ir pinigo, kiti rūpinasi karjera (tai daugiausia "galingųjų" vaikai, gyvena tik momento malonumais, vengia visko, kur reikia aukos, negalvodami apie nieką, nesidomėdami nei politika, nei socialinėmis ar religinėmis problemomis. Arba kategorija — jaunuoliai, kurie domisi arba politika, arba religija. Kas metasi į politiką, padaugina eiles disidentų, bandančių ieškoti sovietinėje sistemoje demokratijos. Jų padėtis labai sunki, nes niekas jiems nepadeda: nei profesoriai, nei spauda, nei bet koks organizuotas sąjūdis. Jie vieni sau ieško, susitinka su vienminčiais, diskutuoja, šį tą daro pajudinti sukalkėjusiai politikai, visuomet su rizika patekti į pamišėlių ligoninę. Jų idėjos labai miglotos: nuo fašizmo iki anarchijos, nuo monarchijos iki Vakarų demokratijos.

Kita dalis jaunuolių palinksta į religijos ieškojimus. Jie taip pat eina skirtingais keliais. Vieni domisi krikščionybe, kiti budizmu, teosofija, magija, spiritizmu ir pan. Viena, kas juos jungia, tai ieškojimas vertybių už medžiaginio, sugadinto gyvenimo. Taip pat ir šiame polinkyje trūksta jaunimui vadų. Susidaro spontaniškos grupės be specifinių uždavinių, pasikliaudamos tik žymiųjų mintytojų raštais ir asmeniška intuicija. Vienose grupėse diskutuojami filosofiniai klausimai. Slaptai gaunama iš Rytų Vokietijos protestantų teologų ir filosofų raštų. Kai filosofinės diskusijos prie nieko konkretesnio nepriveda, tada pereinama prie religijos. Iškyla tokie klausimai: Ar yra Dievas? Kas yra Dievas? Kas yra žmogus? Ką žmogui sako Jėzus Kristus?

Jaunųjų ieškotojų grupėse neliečiama politika, nekritikuojamas sovietinis režimas. Valdžia žino tokias grupes, jas draudžia, tačiau nepersekioja, nes laiko, kad jos nepavojingos, ypač dar ir dėl to, kad jos smerkia bet kokį smurtą. Iš tokių ieškojimų ir diskusijų prieinama prie svarbiausio klausimo: kaip atnaujinti visuomenę, kaip pakeisti žmonių sąmones. Įsitikinama, kad tai galima tik religijos pagalba. Reikia atstatyti rusų tautos moralę, nes tik taip bus galima sukurti ką nors naujo, vertingo. Daug tokioms grupėms padeda skaitymas, nagrinėjimas rusų rašytojų veikalų: Dostojevskio, Berdiajevo, Solovjovo ir kitų. Visa tai daugelį veda į tikėjimą, kuris bręsta kontakte su kitais, jau toliau pažengusiais, kurie padeda draugams žengti pirmuosius žingsnius. Laimingos tos grupės, kurios randa jauną kunigą, padedantį, patariantį, išaiškinantį daug klausimų. Tokios grupės yra panašios į pirmųjų krikščionių broliškas agapes, kur jaučiamasi vienminčių, brolių tarpe. Grupėse yra 20, 30 ar net 50 asmenų. Kadangi reikia slapstytis, privačiuose butuose susirinkti didesniam būriui ir pavojinga, ir maža vietos, todėl grupių nariai pasidalina, pritraukia naujų narių, ir taip Dievo ieškotojų skaičius auga. Pamažu grupių nariai pasidaro panašūs į pirmųjų amžių kate-chumenus. Kada jau grupės narys jaučiasi pribrendęs, prašosi apkrikštijamas. Kartais grupė-susirinkimas būna ne vieno, o daugelio krikštynos. Pakrikštytieji sudaro jau tikrą krikščionių bendruomenę. Jos nariai bendrai meldžiasi, užsiima labdarybe, padėdami labiausiai vargstantiems, praktikoje vykdo Evangelijos patarimus. Tokioje bendruomenėje daug dėmesio kreipiama į pasauliškių apaštalavimą, į misijų problemą, į ekumenizmą. Daugumas grupių narių yra ortodoksai, bet yra jų tarpe ir katalikų, evangelikų, baptistų. Tai didelis žingsnis pirmyn ekumenizmo kryptimi, nes seniau ortodoksai su panieka žiūrėdavo į kitas konfesijas.

Žinantieji tvirtina, kad tokių Dievo ieškotojų grupių yra jau visoje Sovietų Sąjungoje. Jos daugėja, auga, ir per jas ateina religinis atbudimas. Jauni ir suaugusieji renkasi į slaptus susirinkimus bendrai melstis ir diskutuoti religines problemas. Ypač jaunieji, išauklėti nuo pat mažens ateizme, dabar eina į veikiančias bažnyčias, dalyvauja pamaldose, priima sakramentus, ypač Eucharistiją. Yra specialios grupės, kurios studijuoja Šv. Raštą, kitos ieško būdų, kaip krikščioniškąjį gyvenimą vykdyti praktikoje. Grupių nariai gyvena kaip broliai, organizuoja rinkliavas padėti bendruomenės vargšams, ypač šeimoms, kurių maitintojas galva yra kalėjime dėl tikėjimo. Lanko ligonius, žodžiu, ieško būdų kaip vykdyti krikščionišką ir brolišką gyvenimą. Jie bando sekti pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Dėl to Naujojo Testamento Apaštalų Darbų knyga yra labiausiai paieškoma, studijuojama, išmokstama net atmintinai.

Jaunųjų krikščionių nuopelnas — slaptoji spauda samizdat, platinanti slaptai religinio turinio knygas. Tai yra griežtai uždrausta. Kas pagaunamas rašąs, kopijuojąs ar platinąs tokią spaudą, patenka už grotų. Nepaisant to, gamyba ir prekyba draudžiamų knygų yra labai plati. Yra krikščionių, net atskirų grupių, kurių uždavinys atmušti rašomąja mašinėle religinius tekstus, juos padauginti ir paleisti iš rankų į rankas.

Neužmirškime to, kad visas šis religinis sąjūdis iškilo iš ateistinės aplinkos ir atmosferos. Kas pažadino šiuos žmones ieškoti kelio į Dievą, o jį suradus vesti juo ir kitus? Dievo dvasia, kuri dvelkia, kur nori ir kaip nori. Kitaip šis fenomenas neišaiškinamas.

Tačiau kelias yra ilgas
Patys rusai krikščionys deda daug vilčių į tokį naują sąjūdį, kuriame ypač dalyvauja jaunimas. Tai esančios "mielės, kurios įraugina visą tešlą". Religinis atgimimas yra vienintelis kelias į naują Sov. Sąjungos visuomenę. Tačiau tas religinis atsinaujinimas turi būti autentiškas, pasižymįs gyvenimo šventumu, malda,kančiomis, dalyvaujant Kristaus Kryžiaus aukoje. Pradžia yra, bet kas toliau? Optimistai sako, kad tai yra nuostabus heroizmas, bendras artėjimas į Dievo tautą. Pesimistai tvirtina, kad viena kregždė dar neatneša pavasario: slaptos grupės, kad ir uotią krikščionių, dar toli nuo visos rusų tautos masės, kuri yra apatiška, susitaikiusi su esama padėtimi, neturinti jokių aukštesnių polėkių. Kaip iš tiesų yra?

Solženicynas, kalbėdamas Harvardo universitete, apkaltino Vakarus materializmu, kuris yia panašus į socialistinį materializmą. Jis tvirtino, kad rusų tauta kančios metais yra apsivaliusi, yra gimęs naujo tipo, daugiau dvasinis žmogus. Bet atrodo, kad Solženicynas pavertė realybe tik tai, ko dar nėra, o tik gali būti. Tiesa, kaip sako Solženicynas, vyksta Rusijoje dvasinis atgimimas, tačiau jis dar nėra visuotinis. Jeigu visoje Sov. Sąjungoje kartą įvyktų "black-out", kaip buvo kartą New Yorke, tai būtų dar blogiau, negu tada atsitiko, kai nutrūko šviesa ir elektros energija. Žmonės vogtų, plėšikautų, žudy-tųsi ir neliktų akmens ant akmens. Ruso sąmonė yra per daug sužalota, užmigdyta. Nepakanka tam tikrų religinio atgimimo ženklų, kad jis pakeistų per daugelį metų žmonių sukietintas širdis.

Tremtinys Zinovjevas, kuris dėsto matematiką ir filosofiją Bavarijoje, Munchene, autorius knygos "Bedugnės viršūnė", tvirtina, kad marksizmas ir komunizmas dvasiškai sunaikino rusų tautą, atėmęs jai tas gilias rusų sielos savybes, kaip gerumas, svetingumas, kilnumas. Dėl to šiandien turime rusų tautą sugyvulintą ir nužmogintą. Net ir koncentracijos stovyklos bei kalėjimai, jei neturima tikėjimo, sunaikina žmogų.
Dėl to reikia neturėti per daug vilčių, kad rusų tauta greitai grįš prie Dievo, prie religijos. Nors šiandien jaunuoliai ima nešioti ant kaklo kryželius (tai yra ruso ortodokso ženklas), tačiau tikėjimas turi reikštis ne išoriniais ženklais, o tik gyvenimu. Negana nekęsti komunizmo, norint būti geru krikščioniu. Yra Sov. Sąjungoje krikščionių, kurie pergyvenę lagerius ir psichiatrines ligonines, iš ten išėję neturi drąsos rodytis viešai. Jie gyvena užsidarę savyje, o samizdato spaudoje pasirašinėja slapyvardžiais.

Sov. Sąjungoje tiek dėl baimės, tiek dėl atbukimo pamažu melas pasidaro visuotiniu reiškiniu. Solženicynas yra rusams pasakęs: "Jei norime ką nors padaryti tautos atgimimui, pirmiausia įsipareigokime daugiau nemeluoti. Nė vienas neturi sąmoningai pažeisti tiesos". Jei šio paraginimo būtų paklausyta, jau būtų daug padaryta rusų tautos atgimimui. Tačiau melas ir veidmainystė dar yra rusų visuomenėje per daug įsigalėję.

Kokia yra viltis Rusijos išsigelbėjimui? Tiktai krikščioniškas tikėjimas, kuris ima dygti žemėje, kur 60 metų buvo sėjami komunizmo nuodai. Tačiau kelias dar yra ilgas. Reikalinga pagalba viso pasaulio krikščionių ne tik malda, solidarumu, bet ir konkretesniais žygiais. Rusijos Bažnyčiai ir rusams krikščionims reikia Šventojo Rašto, viešosios opinijos intervencijos, kad būtų galima priversti sovietinę valdžią duoti daugiau religinės laisvės. Rusų tauta yra per daug paskendusi, ir tik Dievas gali ją išgelbėti. Bet Dievas veikia per geros valios žmones, kurių pagalba ypač reikalinga dabar, kada ima rodytis religinio atgimimo daigai.