Tęsinys iš š. m. Aidų nr. 3
II. Moralinių teisių teorijos
Jei pasekmizmą galima laikyti gana vieninga moralinės filosofijos mokykla, tai prieš dešimt metų pradėję reikštis moralinių teisių teoretikai dar nėra išvystę kokios nors plačiai priimtos teorijos. Jie nesutaria beveik visais pagrindiniais klausimais, pavyzdžiui, kokias konkrečias moralines teises asmuo iš tikrųjų turi, kurios jų svarbesnės, kokiomis aplinkybėmis, jei iš viso, jos gali būti pažeidžiamos, koks jų galutinis pateisinimas. Jei vieni filosofai tvirtina, kad pagrindinė teisė yra teisė į laisvą veikimą, tai kiti atsako, jog visos kalbos apie teisę į laisvę yra tik nesusipratimas.25 Vieniems aišku, kad moralinės teisės pagrįstos kiekvieno asmens savitumu bei neliečiamumu, o kiti nedvejoja, kad jos atspindi visų lygią vertę. Vieniems pagrindinė moralinių teisių paskirtis yra apginti žmogaus laisvę, kitiems — jos turi apsaugoti lygybę. Vis dėlto moralinių teisių šalininkus daugiausia vienija įsitikinimas, kad pasekmizmo reikalavimas visada atsižvelgti į elgesio pasekmes per daug riboja asmens laisvę, nepakankamai įvertina jo savitumą bei jo atsakomybę už savo tiesioginius veiksmus.
Pasekmizmo visuotinio geradariškumo pareiga, nors ir nustato, kaip asmuo turi beveik visomis aplinkybėmis elgtis, tačiau jo neapsaugo nuo kitų kėslų. Be to, pasekmizmui individas neturi savitos reikšmės. Juk ne kurio nors asmens laimė svarbi, bet tik laimės kiekis pasaulyje. Žmonės lygiai traktuojami, bet tik lygiai paneigiant jų savitumą. Žmogus yra žaliava, siekiant sukurti kuo daugiau laimės. Pasak vieno įtakingo moralinių teisių teoretiko, filosofo Robert Nozicko pasekmizmas nejučiomis sutapatina bendruomenę su žmogumi. Nors visai priimtina, kad žmogus atsisakytų nūdieninių malonumų dėl didesnių malonumų ateityje, negalima žiūrėti į bendruomenę kaip į vieningą organizmą, o į žmogų kaip to organizmo ląstelę. Juk taip žvelgiant, atrodo priimtina, kad vienas asmuo būtų aukojamas kitų malonumų siekimui. Šitoks požiūris į žmogų kaip
į sudėtinę bendruomenės dalį užmiršta, kad kiekvienas asmuo yra savita būtybė, pajėgi prasmingai gyventi. Todėl moralinės teorijos, nepripažįstančios žmogaus savitumo, yra neišvengiamai klaidingos.
Moralinių teisių teorijų yra įvairių, ir jos gvildena skirtingas problemas. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio atkreipsiu tik į du klausimus: a. ar žmogus, turįs moralines teises, visada gali jomis naudotis, ir b. kaip moralinės teisės paveikia kitų žmonių likimą.
Siekdami išvengti nepriimtinų pasekmizmo išvadų, moralinių teisių teoretikai tvirtina, kad asmuo turi ir teigiamų, ir neigiamų teisių. Jo teigiamos teisės leidžia jam ką nors daryti, o neigiamos teisės uždraudžia kitiems, ką nors jam daryti. Viena rūšis moralinių teisių teorijų, kurias vadinsiu neribotomis, konstatuoja, kad jei žmogus turi teisę ką nors daryti, jam visai nereikia atsižvelgti į elgesio pasekmes. Vykdydamas teisių nurodytą ir aprobuotą elgesį, žmogus negali nusižengti dorovės taisyklėms. Ribotų teisių teorijos prileidžia, kad žmogui kartais nedera daryti tai, ką jam kuri nors moralinė teisė leidžia; bet vis dėlto teisių turėjimas griežtai riboja, kiek jis turi atsižvelgti į elgesio pasekmes.
Ir teigiamos ir neigiamos teisės logiškai implikuoja pareigas. Jei žmogus turi teisę ką nors daryti, pavyzdžiui, išreikšti savo politinius ar religinius įsitikinimus, tai kiti žmonės yra įpareigoti nekliudyti tų asmens veiksmų, kuriais jis konkretizuoja šią teisę. Žmogui turint neigiamą teisę, kad jam kas nors nebūtų daroma, kiti turi pareigą savo elgesiu šios teisės nepažeisti. Dažniausiai galima apibūdinti neigiamas teises kaip teigiamas, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, teigiamą teisę, suteikiančią individui maksimalinę veikimo laisvę ir kitų pareigą nekliudyti šios teisės įgyvendinimo, galima aptarti kaip neigiamą teisę, uždraudžiančią kitiems riboti asmens maksimalinę veikimo laisvę ir įpareigojančią kitus jos nepažeisti. Ne tiek svarbu, ar teisės neigiamai ar teigiamai apibūdinamos. Svarbu, kiek laisvės kuri nors teisė suteikia individui neatsižvelgti į elgesio pasekmes ir kiek ji įpareigoja kitus gerbti teisę turinčio asmens veikimo laisvę.
Moralinė filosofija suskirsto asmens veiksmus į tris pagrindines rūšis: morališkai priimtinus, privalomus ir uždraustinus. Pasekmizmas tiek išplečia morališkai privalomų elgesių kategoriją, kad ji beveik užgožia visas kitas kategorijas. Teisių teorijoms svarbiausią rūšį sudaro uždraustini elgesiai. Pagal moralinių teisių teorijų dėsnius, žmogus yra apskritai laisvas daryti, ką jis nori, kol jis nepažeidžia kitų teisių. Privalomi veiksmai tiesiog priklauso nuo uždraustinųjų poelgių, nes bene vienintelis privalomas elgesys yra gerbti kitų teises. Tad jei pasekmizmas beveik iki nulio susiaurina priimtinų elgesių klasę, tai moralinių teisių teorijos laiko priimtinais visus kitų žmonių teisių nepažeidžiančius poelgius.
Neribotų teisių teorijos: Robert Nozick. Bene įtakingiausią, bent daugiausia dėmesio susilaukusią neribotų teisių teoriją išvystė R. Nozickas savo veikale Anarchy, State, and Utopia. Pasak Nozicko, moralės pagrindą sudaro trys absoliučios moralinės teisės, kurias seniai paskelbė J. Locke. Tai teisės į gyvenimą, laisvę ir nuosavybę (life, liberty, and property).26 Kol jis nepažeidžia kitų asmenų panašių teisių, asmuo turi teisę nebūti kitų užpultas ar nužudytas; jo laisvė negali būti ribojama, nei jis priverstas ką nors daryti; jo teisėtai įsigyta nuosavybė negali būti iš jo atimta ar jos vartojimas kaip nors varžomas. Žmogus turi keletą antraeilių teisių, kurių pagrindinės leidžia jam apsiginti nuo visų ketinančių jo teises pažeisti, juos nubausti ir iš jų išreikalauti atlyginimą.27
Asmuo gali morališkai nusižengti tik vienu būdu, būtent, pažeisdamas kitų teises. Jei teisės nėra pažeidžiamos, tai moraliniu požiūriu visai nesvarbu, kaip individai gyvena, skurdžiai ar turtingai, nei kaip pasaulio gėrybės išdalytos. Pats didžiausias savanaudis ir kilniausias altruistas yra lygiaverčiai, bent ta prasme, kad nė vieno negalima smerkti, jei jis nepažeidžia kitų teisių. Nozicko sistemoje visai nėra jokių pareigų rūpintis kitų likimu, nes uždraustini ir privalomi poelgiai yra susieti tik su teisių pažeidimais. Valdžios ar valstybės užduotys yra panašiai apibrėžtos. Jų vieninteli teisėti uždaviniai yra apginti žmogų nuo kėsinimųsi pažeisti jo teises. Mokesčiai gali būti renkami tik šios užduoties vykdymui. Bet kokie kiti valdžios užmojai yra nepateisinami, net ir mokesčių rinkimas šelpti varginguosius ar įsteigti švietimo bei socialinės apsaugos sistemas.
Labai suglaustai aptarsime, kaip Nozickas bando pateisinti savo moralines pažiūras. Pasak jo, didžiausioji pasekmizmo silpnybė yra tai, jis nepakankamai įvertina žmogaus savitumą. Žmogus yra nepaliečiamas. Jis negali būti vartojamas įrankiu įrankiu ar paaukojamas kitų laimės siekimu, bent be jo paties leidimo. Tik asmens nepaliečiamybė laiduoja, kad žmogus gali vesti prasmingą gyvenimą. Norėdama šią neliečiamybę išsaugoti ir leisti žmogui būti traktuojamam tik žaliava žmonijos laimei, moralė turi kategoriškai uždrausti poelgius, kurie varžo žmogų prasmingai gyventi. Todėl ir turime moralines teises, kurios, mctaforiškai kalbant, nustato žmogaus laisvo veikimo sferą.28 Jos nubrėžia ribas, kurios yra šventos ir niekada negali būti pažeidžiamos ar atidėtos, net ir siekiant kilniausių tikslų.
Svarbu pabrėžti Nozicko teorijos formą. Moralė neturi kokio nors galutinio tikslo, tad Nozickas ir netvirtina, jog žmogus turi rūpintis, kad kiti turėtų priemonių, be kurių jie negali įgyvendinti savo teisių. Svarbu tik, kad būtų nepažeidžiamos tos teisės, kurias asmuo jau turi. Moralė turi pirmiausia išpažinti žmogaus ypatingumą, patvirtindama moralines teises. Jei pasekmizmui bet koks elgesys gali būti priimtin ypatingomis aplinkybėmis, tai Nozickui jokios pasekmės nepateisina teisių pažeidimų. Galima galvoti apie geresnių pasekmių sukėlimą, tik nustačius, kad tai nepažeidžia net ir vieno asmens teisių.
Pagrindinė Nozicko mintis, kad moralinės teisės apsaugoja kiekvieno asmens neliečiamybę, yra gana patraukli. Tačiau jis labai savotiškai interpretuoja šių teisių apimtį bei jų pažeidimą. Bet koks elgesys, kuriam asmuo nepritaria ir kuris pažeidžia jo teises, yra laikomas "agresija" prieš tą asmenį,29 ir tai yra tolygu su to asmens vartojimu kaip įrankiu. Moralinės teisės apsaugoja žmogaus laisvę, kuri Nozickui yra bevei vienintelė moralinė vertybė. Lygybė neranda vietos jo teorijoje. Kai Nozickas tvirtina, kad be koks nuosavybės teisės varžymas yra nepateisinamas, jis faktiškai pateisina nežabotą kapitalizmą. Pagal jo dėsnius, jei tūlas A nori pavartoti asmens B valtį išgelbėti savo skęstantį sūru ir B uždraudžia jam tai daryti, tai A negali net laikinai pavartoti valties. B iš viso blogai nepasielgia. Panašiai negalima reikalauti, kad sveikieji ir turtingieji savo mokesčiais išlaikytų ligonius ir vargšus (tai pažeistų turtingųjų nuoavybės teises), nors be valstybinės paramos šitie išmirtų. Juk nėra teisių ką nors gauti, o tik reikalavimas, kad esančios teisės būtų nepažeistos.
Nozicko teorijos trūkumai. Ką tik paminėti Nozickui priimtinų poelgių pavyzdžiai parodo, kad kažkas netvarkoj su jo teorija. Pirma, No-zickas nėra nuoseklus ta prasme, kad jo peršamos teisės iš dalies pakerta pagrindinį moralinių teisių paskirtį. Pasak Nozicko, moralinės teisės reikalingos, nes be jų žmogus negalėtų įgyvendinti pagrindinių savo gyvenimo siekių, kol kiti asmenys lieka laisvi užkirsti kelią šių teisių realizavimui. Jei kiti gali pateisinti savo "agresiją", tai prasmingas gyvenimas pasidaro neįmanomas, ir žmogus pavirsta priežastingumo santykių vergu. Tad moralinių teisių tikslas kaip tik yra apsaugoti žmogaus neliečiamybę, pabrėžti kiekvieno ypatingumą. Bet aišku, kad asmens apsaugojimas nuo kitų agresijos, net ir geriausiu atveju, yra tik būtina, bet ne pakankama prasmingo gyvenimo sąlyga. Žmogus prasmingai gyvens ne vien tik tada, kai kiti jo siekių nežlugdys, bet tada, kai jis turės konkrečias galimybes juos vykdyti. O pastaroji sąlyga bus sudaryta tik atitinkamai sutvarkius ūkinę-politinę santvarką. Tik turtuoliams gana, kad kiti netrukdytų vykdyti savo planus. Bepigu vargšams būti apsaugotiems nuo kitų agresijos, jei jie vis tiek pasmerkti skurde gyventi, jei visa jų energija suvartojama duonos įsigyti. Nozickas kažkodėl šio gerai žinomo fakto neįvertina.
Antra, negalima sutikti su Nozicko tvirtinimu, kad visi žmogaus teisių į laisvę ir nuosavybę suvaržymai yra "agresija" prieš jį. Gana aišku, kad nė dideli privalomi mokesčiai neužkerta kelio turtingiesiems prasmingai gyventi. Tie-1. kad jų veikimo laisvė bus šiek tiek suvaržyta, bet įmanoma prasmingai gyventi, ir nepatenkinus kiekvienos užgaidos. Tačiau būtų klaidinga nuvertinti nuosavybės vaidmenį žmogaus gyvenime. Net ir patys kultūringiausi siekiai, pavyzdžiui, operos lankymas, filosofijos knygų skaitymas, kelionės į užsienį pažiūrėti į meno šedevrus, kainuoja pinigų. Neturėdamas iš ko gyventi, žmogus negalėtų net ir labdarybės imti- Be to, kai kuriomis aplinkybėmis turto apsaugojimas yra svarbesnis negu apsauga nuo fizinio užpuolimo. Manau, kad neginčytina, jog vargingam žmogui kartais geriau, kad vagis jį tik apkultų negu atimtų santaupas, be kurių jis negalėtų išmaitinti savo šeimos.
Galima pritarti pagrindiniam Nozicko moralinių teisių pateisinimui, būtent, kad jos apsaugo žmogaus neliečiamybę, ir sutikti, kad teisės į gyvenimą, laisvę ir nuosavybę yra reikalingos prasmingam gyvenimui. Bet tuo pačiu galima paneigti, kad reikia jas taip pat interpretuoti, kaip Nozickas daro. Galima susiaurinti jų apimtį, apriboti tą laisvo veikimo sferą, kurią jos apsaugoja. Reikia prisiminti, kad šiame pasaulyje vieno asmens teisės į laisvę ir nuosavybę neišvengiamai riboja kitų asmenų panašias teises. Juo vieno asmens teisės platesnės, juo daugiau apribota visų kitų veikimo laisvė, nes dabar jie turi pareigą nepažeisti pirmojo teisių. Tai itin ryšku, jei atsisakome utopinių svajonių, kad technologijos pažanga kaip nors atras neišsemiamą gėrybių šaltinį. Jei fizinių gėrybių kiekis ribotas, tai kyla konfliktas tarp plačiai interpretuojamos nuosavybės teisės ir kitų galimybės prasmingai vesti savo gyvenimą. Turtingiems, gabiems ar tik laimingiems žmonėms pasinaudojus Nozicko teorijos suteiktomis teisėmis ir pasisavinus didesnę dalį pasaulio gėrybių, kitiems mažai ko belieka. Pastarųjų tikimybės pagerinti savo būklę tuo atveju lieka labai sumažintos, kaip ir jų galimybės prasmingai gyventi. Tad Nozicko teorija priveda prie paradokso: žmogaus teisė į nuosavybę yra pateisinama prasmingo gyvenimo vardan, nors jos egzistavimas kaip tik pakerta kitų galimybes naudotis panašiomis teisėmis, net ir tuo atveju, kai vienų asmenų teisių suvaržymas netrukdytų jiems prasmingai gyventi, bet suteiktų tą galimybę daugeliui kitų.
Vietoj Nozicko peršamų absoliučių, visai nevaržomų teisių į nuosavybę būtų tiksliau tvirtinti, kad nuosavybės teisė turėtų būti suprantama kaip uždraudžianti ne visus nuosavybės vartojimo suvaržymus, bet tik tuos, kurie trukdytų žmogui įgyvendinti savo minimalinį gyvenimo planą. Nuosavybė, be kurios žmogus negalėtų tų planų įvykdyti, liktų nepaliečiama, o kitų turtų vartojimą valdžia galėtų apriboti, pavyzdžiui, reikalaudama mokesčių išlaikyti švietimo, socialinės apsaugos įstaigoms ir taip toliau. Šitokia nuosavybės teisė ir panašiai formuluotos teisės į gyvenimą ir laisvę pagerbtų žmonių savitumą, apgintų juos nuo pasekmistinių pasikėsinimų juos paaukoti bendrai gerovei.
Negalėtų Nozickas priekaištauti, kad jo absoliučių teisių apkarpymas sumažins laisvę pasaulyje. Juk nors pagal šią teisių sampratą vienų veikimo laisvė būtų apribota, tai kitų veikimo laisvė būtų praplėsta. Be to, šitoks teisių apribojimas padėtų išvengti dar dviejų nepriimtinų Nozicko teorijos pasekmių. Pirma, Nozicko teorija, pabrėždama tik teisių nepažeidimą, visai yra abejinga, kaip jos paskirstytos tarp žmonių. Jam nesudaro skirtumo, ar vieni turtuose paskendę, o kiti skursta, ar visi turi maždaug panašias galimybes vykdyti savo gyvenimo planus. Tad jam teisių nepažeidimas virsta tokiu pagarbos objektu, kaip laimės kiekis pasekmistams. Pasekmistui nesvarbu, kaip malonumai išdalyti tarp žmonių, tik kad jų būtų kuo daugiau. Panašiai Nozickas yra visai abejingas, ar visi, ar tik labai maža žmonijos dalis faktiškai gali naudotis tomis teisėmis, kurios reikalingos prasmingam gyvenimui.
Antra, normaliai manoma, kad asmens gimimo aplinkybės neturi moralinės reikšmės, kad komisaro ir elgetos vaikai yra pilnateisiai moralinės karalystės piliečiai. Bet pagal Nozicko sistemą taip nėra. Kadangi galima turtus paveldėti, o jų kiekis ribotas, tai asmens gimimo aplinkybės tiesiog nulemia, kiek teisių žmogus turės. Vargingų tėvų vaiko bandymai pasidaryti savarankiškesnių dažnai bus neteisėti, kadangi esamos gėrybės jau kam nors priklauso. Tad prasmingo gyvenimo galimybės jam yra ribotos. Net ir toks kuklus gyvenimo siekis, kaip būti savarankišku ūkininku, sunkiai įgyvendinamas mažažemio valstiečio vaikams, kai ūkio nebegalima dalyti. Tad turtingųjų vaikai gimsta su platesnėmis teisėmis ir platesne laisve negu varguolio vaikai. Nozicko sistemoje (prisiminkime, kad jam beveik visi mokesčiai nepateisinami) laisvė virsta paveldėjimo dalimi. Tad jei pasekmistinėje santvarkoje asmuo yra priežastingumo santvarkos pavaldinys, tai Nozicko palaimintoje santvarkoje jo laisvės bei teisės didele dalimi priklauso nuo to, kas yra jo tėvai.
Neribotų teisių teorija: Charles Fried. Kol kas kalbėjome apie gana savotišką Nozicko teoriją. Bet neribotų moralinių teisių teorijos neapsieina be kitų sunkumų, kurių bene esminė yra ta, kad kiekviena teorija, pabrėžianti moralinių teisių šventumą ir neliečiamybę, nepajėgia išaiškinti gana svarbių moralinių nuojautų. Tai išryškinti greitosiomis pažiūrėsime į kitą neribotų teisių teoretiką, Ch. Friedą. Jo teorija lyg ir gana nuosaiki, daugiau dėmesio skiria socialiniam teisingumui ir visų gerovei, negu Nozickas. Friedas tvirtina, kad pagrindinė moralinė pareiga nėra sukurti ko daugiau laimės, bet nedaryti blogo. Pasak Friedo, asmuo, kuris daro tai, ką jo moralinės teisės jam leidžia daryti, neturi apskaičiuoti savo elgesio pasekmių. Pavyzdžiui, žmogaus norimas daryti veiksmas nėra blogas, nors turi nelaimingų pasekmių. Žmogus normaliai turi šias pasekmes apskaičiuoti, nutardamas, ką jis darys. Bet jis neturi apskaičiuoti, jei daro tai, ką jis turi teisę daryti.30 Jei aš turiu teisę ką nors vesti, tai, anot Friedo, man nereikia palyginti, ar mano ir būsimos žmonos laimė bus didesnė negu tėvų, kaimynų ar varžovų nepasitenkinimas, kad mes apsivedame. Moralinės teisės suteikia žmonėms kai kurias privilegijas, ir tad tie teresai, kuriuos teisės išreiškia, netraktuojami k kiti interesai ar kitos poelgių pasekmės. Aplai Friedas tvirtina, kad jei asmuo turi morali teisę ką nors daryti, tai šią teisę įgyvendan poelgiai yra besąlygiškai priimtini, jų negalii morališkai smerkti.
Gvildendamas vieną moralinę problemą, būtent, ar žmogus, kuris gali nuo mirties išgelbėti penkis ar vieną asmenį, neteisingai elgiasi išgelbėdamas tik vieną, Friedas pritaria tiems kurie sako, kad jis nesielgia neteisingai.31 Pagridinė neribotų moralinių teisių teorijų taisyklė uždraudžia pažeisti kitų teises. Žmogus nenusižengia moralinėms normoms, kol jis daro ta ką jo teisės leidžia jam daryti, ir tuo pači nepažeidžia kitų teisių. Tai implikuoja, kad žmogus blogai nesielgia, jei tik jis nepažeidžia kieno nors teisių.32 Grįžkime prie pavyzdžio, truputį jį išryškindami. Gydytojas turi vaistų, kuriais galėt išgelbėti penkis žmones. Tačiau jis juos duoda tik vienam ligoniui. Pasak Friedo ir kitų, tie keturi vaistų negavę žmonės negali gydytoju priekaištauti, nes jie neturėjo jokių teisių į vaistus, o gydytojas turėjo teisę pasielgti, kaip jis nori. Bet abejotina, ar taip lengva tvirtinti, kac iš tikrųjų gydytojo elgesys anapus moralinių priekaištų. Prileiskime, kad jis neturėjo ypatingų ryšiu su nė vienu ligoniu ir galėjo be jokių didesniu pastangų visiems duoti vaistų. Tuo atveju, ar negalima sakyti, kad jis blogai elgėsi, nes kitų neišgydė, nors jis nepažeidė jų teisių? Bet jei jis blogai elgėsi, tai turėjimas moralinę teisę ką nors daryti nereiškia, jog galima neatsižvelgti į platesnes pasekmes, ir kad įgyvendindamas savo teises žmogus negali blogai pasielgti. Juk galima pritarti tvirtinimui, kad blogai elgiamasi, kai kitų teisės pažeidžiamos, bet taip pat teigti, kad galima blogai elgtis, nors ir nė vieno asmens teisės nepažeidžiamos.
Lengva įsivaizduoti visą aibę panašių pavyzdžių. Grįžkime prie žmogaus su valtimi. Valtelė jam priklauso, ir jis kaip tik tuo laiku, kai kitam ji reikalinga, ketina ja žvejoti. Dar prileiskime, kad valtis yra vienintelis šio žmogaus pragyvenimo šaltinis ir jam nepagavus žuvų, jis neturės kuo pavalgydinti savo šeimą. Jis neleidžia valtį kitam panaudoti. Bet ar sakytume, kad jis blogai nedarė, nors jis nepažeidė kito teisių ir tik naudojosi savo teisėmis? Dar kitas pavyzdys. Žmogus savo testamente nurodo, kad po jo mirties jo turtas būtų sunaikintas, nors kaimynystėje žmonės gyvena skurde. Vėl sakyčiau, kad jis blogai daro savo turtą sunaikinda-
Henrikas Šalkauskas, vienas iš žymiausių dabarties lietuvių dailininkų, 1979.K.1 mirė Sydnėjuje, Australijoje. Velionis buvo gimęs 1925 m. Kaune. Dailę studijavo E eole des Arts and Metiers mokykloje Freiburge 1946 - 1949. Atvykęs Australijon 1949 m., greit iškilo, kaip pirmaeilis dailininkas, ten ypač atgaivinęs grafikos meną. Nuo 1964 m. perėjo į tapybą, originaliai pasi-reikšdamas ekspresionistinės nuotaikos įspūdingomis kompozicijomis. H. Šalkauskas dalyvavo daugelyje parodų ir gavo daug aukštų atžymėjimų. Apie jį buvo rašyta 1972 m. Aidų Nr. 3.
mas, nors pinigai yra jo, ir vargingieji į juos neturi teisių.
Nors Friedas šių pavyzdžių negvildena, kitur jis rašo, kad moraliniu požiūriu negalima panašių poelgių smerkti.33 Jo argumentas šitoks: savaime aišku, kad asmens moralinės teisės būtų pažeistos, jei jį valdžia priverstų elgtis pagal kokius nors teisingumo nuostatus. Bet ar negalėtume sakyti, klausia Friedas, kad mes turime moralinę pareigą rūpintis kitų gerove. Nors žmogus negali būti priverstas savo veiksmais prisidėti prie kitų gerovės siekimo, ar negalima jį morališkai kritikuoti, jei jis to nedaro? Friedas šį pasiūlymą atmeta, nes moralinis pasmerkin neva pakirstų moralinių teisių pagrindą. Negana kad žmogus būtų išlaisvintas nuo pasekmizmo visuotinio geradariškumo pareigos; jis taip pat turėtų būti anapus moralinės kritikos, jei norima, kad moralinių teisių suteikta laisvė liktų prasminga.
Reikia pastebėti, kad čia sumaišomi du skirtingi klausimai: a. ar turime visuotinio gerada-
A. Šalkauskas Tapyba
riškumo pareigą, b. ar turime rūpintis kitų gerove. Galima atmesti pasekmizmą, tuo pačiu neprileidžiant, kad reikia atsisakyti moralinės kritikos. Juk vienas dalykas priversti žmones aukotis kitų gerovei, o visai kitas smerkti savanaudiškumą. Jei priverstinas aukojimasis paverčia žmogų kitų įrankiu ir pažeidžia jo savitumą, tai vargu ar galima tvirtinti, kad paprasto savanaudiškumo pasmerkimas pažeidžia žmogaus orumą, kaip nors varžo jo laisvę.
Įtakingame straipsnyje, kuriame ginama teisė į abortus, filosofė Judith Jarvis Thomson iškelia šį klausimą34: jei serganti moteris kaip nors stebuklingai išgytų, žinomam filmų artistui Henry Fondą palietus jos kaktą, ar ji turi teisę, kad Fondą tai padarytų? Thomson pažymi, kad tokios teisės nėra. Nors būtų galima prašyti Fon-dos tai daryti, jam čia pat esant, būtų netikslu reikalauti, kad jis iš toli atskristų. Netikslu tvirtinti, kad moteris turi teisę, Fondai arti esant, o neturi teisės, jam toli gyvenant, nes tai reikštų, kad moralinės teisės išnyksta, kuo sunkiau jas įgyvendinti. Prileiskime, kad moteris neturi teisės. Vis dėlto Fondą bjauriai elgtųsi, jei jis atsisakytų net dešimt žingsnių paeiti ją išgydyti. Nešvankumas juo didesnis, juo lengviau jam tai padaryti.
Aplamai neribotų moralinių teisių teorijor problema yra šitokia. Elgesys laikomas priimtinu, išpildžius dvi sąlygas: (a) veikėjas daro ką jo teisės leidžia jam daryti, ir (b) jis nepažeidžia kitų teisių. Tačiau nėra jokios paskatos rūpintis kitais. Todėl šitokia teorija laiko lygiai priimtinais, turinčiais tą pačią moralinę vertę visus kitų teisių nepažeidžiančius poelgius, nesvarbu, koks jų akstinas ir kokios jų pasekmės. Neribotų teisių teorijos neturi principų, pagal kariuos būtų galima diferenciuotai vertinti didesnę dalį žmogaus poelgių. Jei pasekmizmas per daug praplečia asmens atsakomybę už kitus, tai neribotos teisių teorijos beveik ją paneigia, kuris atsargus nepažeisti kitų teisių, bet visai abejingas, negali būti smerkiamas ar kritikuojamas. Atsidaro durys fariziejams. Palyginimas su pasekmizmu gal vėl pravartus. Pasekmizmas beveik nepripažįsta priimtinų, bet neprivalomų veiksmų. Neribotų teisių teorijos per daug praplečia morališkai priimtinų poelgių klasę ir lieka bejėgės skirti savanaudžius ir altruistus, tuos, kuriems rūpi tik formaliai nenusižengti prieš kitų teises, ir tuos, kurie rūpinasi kitų gerove. Nors neribotos teisių teorijos teisingai pabrėžia, kad individo atsakomybė kitiems negali būti begalinė ir kad reikia žmogui palikti šiokią tokią veikimo laisvę, jos neranda vietos geraširdiškumo jausmams. Ir ta prasme jos nepajėgia išaiškinti mūsų gilius moralinius įsitikinimus.
Iškyla dar vienas keblumas — tvirtinimas, kad svarbiausia nedaryti ką nors blogo yra susietas su krikščioniška tradicija ir jos tikėjimu amžinybe. Jeigu krikščionis tiki, kad už nuodėmes, pavyzdžiui, melavimą, jis gali amžinai kentėti pragare, tai jam būtų neracionalu paaukoti amžiną laimę danguje, net jei meluodamas išgelbėtų žmogaus gyvybę. Juk ir išgelbėtajam gyvenimas ant žemės tik akimirka, palyginus su amžinybe. Bet sakykime, kad žmogus netiki nei į Dievą, nei į amžinybę. Melavimas tada nebūtų elgesys, kuris galėtų pražudyti jo sielą. Friedas ir kiti mato, kad pareiga nedaryti blogo, neskaitant pasekmių, pasilieka, net ir atmetus teologijos prielaidas.35 Žmogus dabar neišgelbėja savo nemirtingos sielos, bet išlaiko savo moralinį orumą. Asmens moralinis orumas yra pasaulietiškas sielos ekvivalentas.
Tačiau neaišku, ar šitoks sielos supasaulietinimas nepaveikia ir viso argumento. Juk jei meluodamas galėtum kieno nors gyvybę išgelbėti ir nerizikuotum pragaru, ar vadinamasis moralinis orumas nepavirstų tik rankų nusiplovimu, savanaudišku rūpinimusi savo moraline skaistybe? Neaišku, kad, atsisakius tikėjimo į sielos nemirtingumą, moralinio orumo išsaugojimas gali suvai dinti tokį patį vaidmenį, kaip sielos išganymas Negaliu reikalauti, kad kitas meluotų mane išgelbėti, jei tuo rizikuoja daug didesniu blogiu, būtent, amžina kančia, bet abejoju, ar būčiau patenkintas, jei kas nors man išaiškintų, kad mano gyvybė neatsveria jo moralinės skaistybės svarbos. Pastabos tikslas yra gana paprastas — priminti, kad ne taip lengva perkelti vienos teorijos dalis į kitą, nepakeičiant jų vaidmens.
Ribotų teisių teorijos: A.I. Melden. Neribotų teisių teorijos negali išaiškinti pareigos nebūti abejingiems kitų likimui. Kita rūšis moralinių teisių teorijų bando suderinti teisių suteiktą veikimo laisvę ir geradariškumą. Jos tai daro, ribo-damos aplinkybes, kuriose asmuo gali naudotis savo teisėmis. Jas vadinsime ribotų teisių teorijomis. Ypatingai yra neigiamos pasekmės ar atvejai, kada atsisakymas įgyvendinti teises, suteikiančias kitiems daug naudos (tuo pačiu nedaug pakenkiant teisių turėtojui), gali užkirsti kelią teisių vartojimui. Nepaneigdami moralinių teisių galios apsaugoti asmens veikimo laisvės, ribotų teisių šalininkai vis dėlto tvirtina, kad teisės besąlygiškai nesuteikia asmeniui veikimo laisvės.
Gana sunku nustatyti, kada morališkai nepriimtina naudotis savo teisėmis. Tad vieni filosofai pasitenkina tik šį faktą konstatuodami, o daugiau ambicingi siekia savo nuojautą giliau pagrįsti. Viena ribotų teisių rūšis bando įtvirtinti rūpinimąsi kitų likimu pačios teisės sampratoje, teigdami, kad su teisėmis surištos pareigos ne tik reikalauja nepažeisti kitų teisių, bet ir rūpintis jų gerove. Pasak šios teorijos, klaidinga manyti, kad asmens ir kitų interesai neišvengiamai susikerta, kad pagrindinis moralinių teisių tikslas išlaisvinti individą nuo nepakeliamos naštos rūpintis kitais. Tai bandymas papildyti gana šiurkštokus neribotų teisių tvirtinimus, atsižvelgiant į atsakomybę kitiems bei reikalą susiaurinti tą klasę poelgių, kurias neribotų teisių teorijos laiko morališkai lygiai priimtinomis. Tačiau paaiškės, kad šios teorijos netikėtai panašios į pa-sekmizmą ir nepajėgia suteikti žmogui tos veikimo laisvės, kurios stoka kaip tik žadino filosofus atmesti pasekmizmą.
Vieną tokią teoriją išvystė filosofas A.I. Mel-denas savo veikale Rights and Persons. Melde-nas tvirtina, kad teisės ir gėris yra susieti dviem būdais.36 Pirma, žmogaus pagrindinė moralinė teisė yra siekti savo interesų. O gėris yra kaip tik tai, kas atitinka mūsų interesus. Antra, teisė siekti savų interesų ne tik implikuoja pareigą gerbti kitų panašias teises, bet ir "sukelia pareigą pajėgiantiesiems prisijungti ypatingu įnašu, siekiant, kad nuskriaustieji pasiektų tai, kas jiems teisėtai priklauso, būtent naudotis savo teisėmis lygiai taip pat, kaip kiti daro."37
Meldeno nuomone, jei filosofai suprastų šiuos gėrio ir teisių ryšius, jie atsisakytų klaidingos pažiūros, kad teisės ir gėris neva vienas kitam prieštarauja. Galima nustatyti, ar morališkai priimtina įgyvendinti savo teises, ar reikia jas atidėti, ar kuri iš susikertančių teisių vyrauja, tik apskaičiavus, koks gėris bus pasiektas ar kokios blogybės išvengtos. Tai nereiškia, jog teisės ir pareigos galioja, tik jei jų vartojimas atneša didžiausią gėrį, nei kad teisių ir pareigų išvis nėra. Veikiau tai reiškia, kad ypatingomis aplinkybėmis teisės nėra pakankamai stiprios, kad būtų galima jomis naudotis, ir kad pareiga jas gerbti nebūtinai turi būti išpildyta.
Meldenas tvirtina, kad yra dvi teisių rūšys: ypatingos teisės, pavyzdžiui, tokios, kurias įsigyjame, ir kas nors mums padaro pažadą, ir tokios, kurios susietos su mūsų pagrindine teise siekti savo interesų.38 Ypatingos teisės priklauso nuo pagrindinės teisės, ir jų pažeidimas taip pat pažeidžia ir pagrindinę teisę. Prižadėdamas asmeniui A ką nors padaryti, kitas asmuo B pavirsta jo įgaliotiniu padaryti tai, ko pats A nepajėgia. Jei A turi teisę, kad kitas jam ką nors padarytų, tai reiškia, kad ir jis pats galėtų tai daryti, siekdamas savo interesų. Be pažado A neturi teisės laukti, kad B ką nors darytų, nes jis ją įgyja tik su pažadu. Taigi ypatingos teisės yra teisės, kad kiti vykdytų kokius nors veiksmus, kurių asmuo kitaip neturėtų teisės susilaukti, siekdamas savo interesų.
Deja, Meldenas aiškiai nenurodo, į kokius interesus reikia atsižvelgti, įgyvendinant savo pagrindinę teisę. Ar tai kurio nors vieno asmens, ar daugumos, ar visų žmonių? Gvildendamas ypatingas teises, surištas su pažadais, jis duoda suprasti, kad tik pažadėtojo ir to, kuriam pažadėta, interesai turi būti apskaičiuojami. Tačiau kitur prideda, kad pažadėtojas neturi išpildyti savo pažado, jei tai darydamas per daug pakenks kitų, nesvarbu kas jie būtų, interesams.39 Abidvi galimybės sukelia Meldenui sunkumų, ypač jei individas dar turi pareigą "prisijungti ypatingu įnašu, siekiant, kad nuskriaustieji taip pat galėtų naudotis savo pagrindinėmis teisėmis".
Štai pavyzdys. Aš pažadu parduoti savo akcijas Petrui Gobšeliui, kuris tada galės valdyti įmonę, kuri vienintelė gamina daug kam reikalingą prekę. Žinau, kad Petras jas pabrangins gobšumo sumetimais ir taip apsunkins daugelio žmonių gyvenimą. Ar turėčiau ištesėti savo pažadą? Ar turiu atsižvelgti tik į savo ir Petro interesus (jis man daug pinigo siūlo už akcijas), ar ir į kitų žmonių interesus? Jeigu atsižvelgiu tik į mūsų interesus ir akcijas parduodu, tai nukenčia interesai tų, kurie ilgainiui turės pirkti pabrangusią prekę. Bet jei visų interesai apskaičiuojami, tai negalima pažado ištesėti, nors tuo pakenkiu savo interesams ir nebesu laisvas jų siekti.
Ši problema nėra būdinga tik minėtam pavyzdžiui. Ji iškyla beveik kiekvienai ypatinga teisei. Aš pasiskolinu pinigų iš gana turtingo draugo, pažadėdamas vėliau juos atmokėti. Bei jei "ypatingo įnašo" pareiga yra rimtai traktuojama ir mus angažuojanti, tai beveik visomis aplinkybėmis aš neturėčiau skolos atmokėti, bet pinigus atiduoti kuriai nors labdarybės organizacijai, kuri juos pavartos šelpti pasaulio badaujančius ir vargšus. Juk pinigai bus vertingiau panaudoti, maitinant badaujančius, negu juos sugrąžinant draugui. Neatgavęs skolos, draugas pergyvens šiokį tokį nusivylimą, bet jo nemalonumai jokiu būdu neprilygsta tų bado kančių, kurios kasdien supa badaujančius.
Bet ne tik ypatingos teisės pralošia savo reikšmę. Meldeno pareiga rūpintis kitų teisėmis taip pat radikaliai riboja pagrindinę teisę siekti savų interesų. Aš noriu nusipirkti filosofijos knygą, kurią galėčiau išimti iš bibliotekos. Atrodytų, juk aš to negaliu daryti, jei pinigai būtų vertingiau sunaudoti, sudarant sąlygas, kad mažiau laimingieji įgytų galimybę naudotis savo teisėmis. Apskritai Meldeno teorija atsiranda šiame aklagatvyje: jei reikia atsižvelgti į visų interesus ir turime "ypatingo įnašo" pareigą, tai pagrindinė moralinė teisė beveik visada pavirsta auka tokių pasekmistinių apskaičiavimų, kurių teisių teorijos bando išvengti. Su ypatingomis teisėmis surištos pareigos irgi pralošia savo besąlygiškumą, net jei atsižvelgiame tik į tiesiogiai paveiktųjų interesus, bet neužmirštame "ypatingo įnašo". Šiame ribotų ir nelygiai išdalytų gėrybių pasaulyj6 "ypatingo įnašo" pareiga apkarpo mūsų teisę daryti, ką norime.
Nesudaro skirtumo net jei ir pabrėžiama, kad reikalaujama tik "ypatingo" įnašo, nes pasaulio vargingieji gyvena tokiame skurde ir vieno iš jų būklė palyginti taip lengvai pagerinama (bent maistas), kad tik retai savi interesai atsvertų geradariškumo pareigą. Bet koks apskaičiavimas, kuris pateisintų daugumos Vakarų pasaulio gyventojų savų interesų siekimą, turėtų kategoriškai nuvertinti geradariškumo pareigą, paversti ją tuščiažodžiavimu.
Vis dėlto ribotų teisių teorijos skiriasi nuo pasekmizmo. Pažadai ką nors kur nors surikti liktų nepaliesti. Mūsų gyvybė negalėtų būti aukojama, nei reikėtų mums badauti kitų vietoje. Jei pasaulyje būtų daugiau turto ir jis būtų gana lygiai išdalytas, ypatingo įnašo pareiga atkristų, nes mūsų įnašas būtų mažiau veiksmingas ir mažiau kam reikėtų padėti. Jei nebūtų skurdo ir engimo, tai ramiai galėčiau nusipirkti savo filosofijos knygą. Pasekmizmas net ir šiomis aplinkybėmis reikalautų visas pasekmes apskaičiuoti. Ypatingo įnašo pareiga riboja teises tik tada, kai apskaičiavus pasekmes, nauda, kurią asmuo gauna iš kurio nors elgesio, yra gerokai mažesnė negu ta, kurią laimėtų pasaulio vargingieji, jei teisių turėtojas atsisakytų savo teises įgyvendinti.
Mūsų dažnas pinigų vaidmens pabrėžimas nebuvo atsitiktinis, bet jis nereiškia kokio nors susižavėjimo tik materialinėmis gėrybėmis. Šiame pasaulyje pinigai reikalingi net ir kilniausiems siekiams. Negalima knygų nupirkti, lankyti operą ir taip toliau, už juos neužmokėjus. Jeigu tokiems siekiams pinigų nereikėtų, arba pinigų negalėtume naudoti kitus šelpti, tai atkristų ypatingo įnašo našta. Bet tokiame pasaulyje negyvename, nei gyvensime numatomoje ateityje. Socialistinės santvarkos taip pat neišvengia šių problemų. Net jei viskas būtų veltui, nes valdžia padengtų išlaidas, tai sąžiningas pilietis turėtų bandyti įtikinti valdžią, kad ji visuomenės turtų neišleistų šiems reikalams (operoms, knygoms ir panašiai), bet juos vartotų varginguosius šelpti.
Jei Meldeno teorija laimingesniems žmonėms uždeda gana didelę naštą ir, panašiai kaip pasekmizmas, riboja jų veikimo laisvę, tai vargingieji neturi šios pareigos. Jų teisės beveik tokios pačios, kurias jam suteikia Nozickas. Bet kokia nauda iš jų, jei visa žmogaus energija sunaudojama kovoje dėl duonos kąsnio?
III
Būtų galima gerokai plačiau rašyti šiais klausimais, bet pagrindinės problemos jau turbūt išryškėjusios. Pasekmistinės teorijos labai apriboja žmogaus laisvę daryti, ką jis nori, paverčia jį priežastingumo tinklo vergu, reikalauja, kad jis nuolat atsižvelgtų į kitų interesus, nors tuo pačiu neapsaugoja nuo kitų kėslų. Ribotų teisių teorijos suteikia žmogui daugiau laisvės, uždraudžia jį paaukoti kitų gerovei. Tačiau reikalaudamos, kad žmogus rūpintųsi, jog kiti turėtų panašias teises, jos užkrauna itin didelę naštą ant laimingesniųjų. Jei ypatingo įnašo pareiga rimtai traktuojama, tai žmogus turi nemažai laiko ir pinigo skirti kitų šalpai. Visa tai riboja savų interesų tenkinimą. Neribotų teisių teorijos suteikia žmogui beveik nežabotą laisvę daryti, ką jis nori, užtikrina jo neliečiamybę. Bet jos negali pripažinti jokios pareigos rūpintis kitais, jos suteikia laisvę vieniems, ją atimdamos iš kitų.
25. Pavyzdžiui, juristas filosofas Ronald Dworkin teigia, kad nėra teisės į laisvę. Anot jo, jei žmogus turi teisę į ką nors, tai valdžia negali to objekto iš jo atimti, net jei tai tarnautų bendriems interesams. Bet niekas neginčija, kad valdžia gali nustatyti, kad kai kuriose gatvėse galima važiuoti tik viena kryptimi. Yra ir daug kitų panašių atvejų, kur žmogaus laisvė varžoma. Todėl nėra jokios apibendrintos teisės j laisvę, išskyrus jei ''teisės*' sąvoka taip susilpninta, kad ji pavirsta nereikšminga. Ronald Dworkin, "We Do Not Have a Right to Liberty", in Robert L. Cunningham (ed.), Liberty and The Rule of Law (College Station and London: Texas A.M. University Press, 1978), p. 170-71.
26. Robert Nozick, Anarchy, State, and Utopia (Ne\v York: Basic Books, 1974), p. 10.
27. Ibid., p. 10-11.
28. Ibid., p. 57.
29. Ibid., p. 33-34.
30. Charles Fried, Right and Wrong (Cambridge: Harvard University Press, 1978), p. 83-84.
31. Ibid., p. 218-19.
32. Anglų kalba galima tai daug gražiau išreikšti: one does no wrong if one wrongs no one. Be to, matoma ^ ir etimologinis šios teorijos pagrindas. Darai ką nors blogo, tik jei ką nors nuskriaudi (wrong someone). Anglų kai h taip pat vartoja labai panašius žodžius išreikšti, kad žmogus teisingai elgiasi ir kad jis turi teisę taip elgtis — "do right" ir "have a right". Bet klausimas yra, ar morališkai teisingas ir neteisingas elgesys (right and wrong acnonj gali būti pilnai išaiškinamas, vartojant tik teisių ir teisių pažeidimo (rights and wrongs) sąvokas.
33. Fried, p. 172.
34. Judith Jarvis Thomson, "A Defence of Abortion Philosophy and Public Affairs 1 (1971), p. 55-60.
35. Fried, p. 70-71.
36. A.I. Melden, Rights and Persons (Berkeley and Los Angeles: University of California Press, 1977), p. 137.
37. Ibid., p. 249.
38. Ibid., p. 171.
39. Ibid., p. 143.
Korektūros klaidos. Pirmojoj straipsnio dalyje (Nr. 3) reikli atitaisyti šias klaidas:
1. p. 127, II skiltis, 18 eilutė iš apačios turi būti
dėl B pasekmių;
2. p. 130, I skiltis, 10 eilutė iš viršaus turi būti
ne kaip pasekmizmas . . .
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
