ERICH FROMM (1900 - 1980) Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS TRIMAKAS   
"Nonteistas" marksistas, psichoanalitikas, socialinis filosofas, bandęs "vykdyti Dievo valią"

Gimė 1900 m. Frankfurte, studijavo sociologiją Heidelberge, Frankfurte ir Miunchene, gavo doktoratą 1922 m. Po to gilinosi psichoanalizėje. 1933 m. persikėlė į JAV-es, tapo JAV piliečiu, skaitė paskaitas, rašė knygas, o vėliau, pakviestas į Meksiką, dėstė Meksikos valstybiniame universitete. Mirė 1980 m. pavasarį.

Dar vaikystėje, paveiktas jaunos moters savižudybės po jos tėvo mirties, giliai susidomėjo žmogaus vidumi ir todėl, radęs progą, ieškojo atsakymų Freudo psichoanalizės
studijose. Antra vertus, jaunystėje pergyvenęs pirmąjį pasaulinį karą ir sukrėstas tautų masių priešiško aklumo, absurdiško žmonių žudymo, susirūpino klausimu, kaip iš viso žmonės gali tarp savęs kariauti ir ką daryti, kad tautose suklestėtų susipratimas ir taika. Ėmęs studijuoti sociologiją, gilinosi Markso socialiniame moksle.

Vėliau, tiek Markso, tiek Freudo prielaidose radęs klaidų, siekė jas pataisyti ir tarp jų idėjų bandė sukurti sintezę — Markso socialistinio mokslo šviesoje psichoanalizę pritaikyti kultūros ir visuomen gerovei. Savo idėjinę odiseją pradžią jis aprašė knygoje "Beyond the Chains of Illusion" (Anapus iliuzijos grandinių).
Fromm visada liko kritiškas šiems laikams. Norėdamas juos iš pagrindų pakeisti, jis dėstė savo gaires tiek individualaus žmogaus, tiek visos visuomenės plotmėje.

Individo plotmėje Fromm randa šių laikų žmogų galimai tampant laisvesnį, bet, deja, nepakeliantį laisvės, nuo jos bėgantį, pasiduodant totalitarizmui, kaip, pavyzdžiui, nacizmui (žr. jo knygą "Escape fron Freedom" (Bėgimas nuo laisvės), Kitoje knygoje, "Man for Himself "(Žmogus sau), jis diskutuoja etines vertybes, kas yra žmogui gera, kaip jis gali save realizuoti. Žmogus turi remtis ne išoriniu autoritetu (tai būtų autoritatyvinė etika), bet pačiu savimi kaip žmogumi (humanistinė etika). Be to, jis turi orientuotis į savęs tobulinimą produktyvimi veikdamas, ne pasyviai pasikliauti kitais (tai būtų pasikliovimo orientacija), neišnaudoti kitų (išnaudojanti orientacija), nesiglemžti visko sau (krovimo orientacija). Individualioje plotmėje Fromm žengia dar vieną vieną žingsnį toliau, iškeldamas meilės vertę savo knygoje "The Art of Loving" (Meilės menas). Tai jo populiariausia knyga. Joje jis nurodo meilę, ypač šiais laikais, dažnai esant iškreiptą: meilė yra ne sentimentas, bet menas (panašiai, kaip gyventi yra menas), kuris turi būti kultivuojamas įžvalgomis, supratimu, tikėjimu, drąsa, susikaupimu, praktika. Meilė gali reikštis tarp visų žmonių; ne tik tarp vyro ir moters, bet ir tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų; pagaliau yra ir meilė Dievui (žr. toliau, kaip Fromm suvokia Dievą). Fromm teigia, kad galutinai "meilė yra vienintelis patenkinantis atsakymas žmogaus egzistencijos problemai".

Pagaliau Fromm negalėjo pasitenkinti teigiamu žmogaus nusistatymu. Neseniai jis išryškino žmogaus destruktyvumo-naikinimo polinkį savo veikale "The Anatomy of Human Destructivenes" (Žmogaus naikinimo polinkio anatomija). Tą galią žmoguje jis laiko ne iš gyvulių paveldėtu natūraliu instinktu, bet asmens charakterio dalimi — aistra.

Plačioje visuomenės plotmėje Fromm taip pat pirma kritikuoja dabartines sistemas: tiek Vakarų kapitalizmas, tiek sovietų komunizmas žmones padaro robotus, savaip pavergtus sistemai. Žmogus turi rinktis ne tarp kapitalizmo ir komunizmo, bet tarp robotizmo (kapitalistinio ar komunistinio) ir jo nurodomo humanistinio bendruomeninio socializmo, kurį jis išryškina savo knygoje "The Sane Society" (Protiškai sveika visuomenė). Ši knyga, kaip ir kitos jo knygos, buvo plačiai skaitoma, tačiau neteko girdėti, kad jo humanistiniai siūlymai būtų buvę kur mėginti įgyvendinti.

Fromm Dievą laiko tikinčiojo asmens idealu: "Dievas yra aukščiausios vertybės vietoje", taigi ne aukščiausia transcendentinė būtybė, bet paties žmogaus aukščiausia projekcija. Tik Fromm nepasitenkina Freudo idėja, kad Dievo sąvoka visada yra infantilinė, nesubrendusi: priklauso nuo žmogaus, ką jis projektuoja; "tikrai religingam žmogui" Dievas yra "tiesos, teisingumo ir meilės" simbolis ir todėl teigiamas. Pats Fromm save laikė ne ateistu, bet nonteistu, galinčiu su tikinčiaisiais bendrauti.

Po Vatikano II suvažiavimo Fromm palaikė artimesnius ryšius su katalikais teologais, kurie, kaip jis pastebėjo, jo idėjoms buvo palankesni negu psichologai. To įtakoje jis, paprašytas, parašė straipsnį krikščionių "Consilium" teologijos serijos knygai "New Questions on God" (Nauji klausimai apie Dievą), kur jis nurodė, kad Markso bei Freudo kritika taikė į stabus religijoje ir tuo būdu švarino religiją.

Pokalbyje su jėzuitu teologu Karl Rahner Fromm pasakė: "Aš esu ateistas marksistas, tačiau toks, kuris bando vykdyti tai, ką jūs vadintumėte Dievo valia. Kokia man galimybė būti išganytam?" Į tai Rahner atsakė: "Jums nėra jokios problemos". Tai sakydamas, jis turbūt turėjo mintyje tuos jo charakterizuojamus geravalius "anoniminius krikščionis". Socialinis psichoanalitikas, visą gyvenimą ieškojęs palankių sąlygų bei gairių asmeniui mylėti, o žmonijai taikoje vispusiškai tobulėti, tikrai tam tikra prasme bandė pildyti tai, ką vadintume Dievo valia. Kęstutis Trimakas