Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAILININKAS ADOLFAS VALEŠKA Gyvenimas, kūryba, idėjos PDF Spausdinti El. paštas
Dail. Adolfui Valeškai šiemet suėjo 75 m. amžiaus. Toks jubiliejinis įvykis siūlo progą bent suglaustai pažvelgti į šio žymaus mūsų menininko gyvenimą, kūrybą bei organizacinį triūsą ir išgirsti jo paties žodį aktualiais šių dienų lietuvių dailės klausimais.

Adolfas Valeška gimė 1905 m. kovo 15 d. Kybartuose. Prieš pasukdamas į meną, 1920 m. gavo komercijos mokyklos diplomą Voroneže. Dailę studijavo Meno mokykloje Kaune, kurią baigęs 1928 m., įsijungė į lietuvių dailininkų veiklą, kaip kūrėjas, dėstytojas ir organizatorius.

Pradžioje Valeškos dailės darbai buvo artimi impresionizmui. Kiek vėliau juose pastebimos ekspresionizmo nuotaikos. Jis piešė peizažus, natiurmortus ir portretus, pasižymėdamas spalvingumu, elegantiškais potepiais ir lyriškomis nuotaikomis.

Tapyba — tai tik dalis Valeškos meninių užmojų. Jau nuo 1928 m. jis labai gyvai reiškėsi ir bažnytinio dekoratyvinio meno lauke, pasiekdamas aukšto pripažinimo: 1935 m. Tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Paryžiuje jam buvo suteiktas garbės diplomas už freską; taip pat 1937 m. buvo pagerbtas medaliu už Lietuvos paviljono įrengimą Berlyne ir 1937 — diplomu už Lietuvos paviljoną Tarptautinėje spaudos parodoje Vatikane.

Emigravęs į JAV, A. Valeška grįžo į savo pamėgtą dekoratyvinio meno pasaulį. 1951 m. Chi-cagoje įsteigė šios krypties studiją ir joje labai daug sukūrė vitražų, freskų, keramikinės ornamentikos ir t.t. Ypač įspūdingi jo skaldyto stiklo vitražai tiek kompozicija, tiek spalviniu žėrėjimu. Stiklo gabalai šviesoje atrodo kaip brangakmeniai. Šioje meno srityje jis nevengia nė abstrakčių formų. Už dekoratyvinę kūrybą iš amerikiečių yra susilaukęs vertingų atžymėjimų. Nors susitelkęs į dekoratyvinį meną, dailininkas puoselėja ir tapybą, kurią, ypač per paskutinį dešimtmetį, atnaujino įdomiais tematiniais ir forminiais užmojais.

Dail A. Valeška pasižymėjo ir kaip dėstytojas bei organizatorius. 1942 - 44 jis profesoriavo Vilniaus meno akademijoje, 1946 - 48 Ecole des Artset Metiers Freiburge vadovavo tapybos skyriui. Tarp jo gausių organizacinių darbų labiausiai paminėtini šie: 1934 - 40 A. Valeška Bažnytinio meno muziejaus organizatorius bei direktorius Kaune ir Vilniuje; 1939 - 44 Vilniaus dailės muziejaus organizatorius bei direktorius. Be to, jis vienas iš Nepriklausomųjų dailininkų draugijos steigėjų ir 1933 m. jos pirmininkas. Valeška suformulavo ir tos draugijos veiklos programą. Taip pat jis ir Lietuvių dailės instituto vienas iš organizatorių ir daugelį metų pirmininkas.

A Valeškos meninės veiklos vaizdas nebūtų pilnas, jei nutylėtume jo triūsą, dalyvaujant parodose ir bendradarbiaujant spaudoje. Gyvendamas Lietuvoje bei tremtyje, jis buvo beveik visų lietuvių dailės parodų dalyvis tėvynėje ir svetur. Iš-statydamas savo darbus, patraukė meno sluoksnių dėmesį, ir jo paveikslai buvo priimti į Lietuvos. Pabaltijo valstybių ir kitų šalių muziejus. Meno klausimais mėgo pasisakyti nepriklausomos Lietuvos spaudoje, ypač Naujojoje Romuvoje. Emigracijoje taip pat girdimas jo balsas, ypač Drauge.

A. Valeška, nors sulaukęs garbingo jubiliejinio amžiaus, tebėra kūrybingas ir veiklus. Jis tebevadovauja savo dekoratyvinio meno studijai, priimdamas ir įvykdydamas užsakymus bažnyčioms ir kitiems pastatams. Meno klausimais jis tebekalba simpoziumuose ir atidarant dailės parodas.

Kaip iš biografijos matome, Valeška niekada nebuvo abejingas mūsų dailės problemoms. Jo visas gyvenimas sukasi tos veiklos bei patyrimų verpetuose. Beje, dailininkų kūrybinės problemos nėra ir negali būti išsprendžiamos, juo labiau lietuvių dailininkų tarpe. Ryšium su tautos likimu, mūsų menininkų gyvenimas lieka komplikuotas, kupinas vargų ir rūpesčių.

Redakcija kreipėsi į dail. A. Valeška su keletu aktualių klausimų, liečiančių kūrybą ir išsilaikymą. Čia pateikiame A. Valeškos atsakymus.

Su kokiomis problemomis susiduria dailininkas Lietuvoje ir išeivijoje?
Dailininko kūryba yra paremta jo paties atsakomybe. Specialių sąlygų jis neturi. Daugeliu atvejų jis dirba tik sau. Ir visuomenė ne visada pajėgi vertinti kūrėją ir jo kūrybą. Vertelgos ir mėgėjiškumas dominuoja. Visuomenė yr klaidinama. Lietuvoje kūryba turi du veidus: vieną, patenkinantį oficialius poreikius, kitą — išreiškiantį meną. Dalis dailininkų ten labai iškilo formos požiūriu, nors ir ne visur užtinkame originalumą. Lietuvoje dailininkai yra toje pačioje plotmėje, kaip ir vakariečiai.

Koks yra lietuvių dailės charakteris bei pobūdis?
Lietuvoje tautinis jausmas yra toks didelis, kad jų tautinis charakteris daug aukštesnis už nepriklausomybės laikotarpio senosios kartos dailininkų, išskiriant M. K. Čiurlionį ir Praną Domšaitį. Domšaitis pirmasis, dar caro laikais, studijavo liaudies meną Žemaitijoje. Kaip ekspresionistas, jis įsisavino lietuvių liaudies meno charakterį. Lietuvis, gyvendamas tarp slavų ir germanų, liko mistikas pagonybės ir krikščionybės laikotarpyje, tuo tarpu slavai ir germanai buvo romantikai. Čia vėl susiduriama su Čiurlioniu ir Domšaičiu. Antra vertus, religinis jausmas mūsuose išplaukia iš tautinio paveldėjimo ir tradicijų. Dumšaičio darbuose tematika ir kompozicinė struktūra yra pagrįstos mūsų liaudies menu ir įeina į šių laikų ekspresionistinę kryptį. Grafiko Arūno Tarabildos "Šeima" yra "Šventoji šeima". Dabar Lietuvoje statomuose stogastulpiuose atsispindi tautinių jausmų pobūdis. Tai charakteringa tiktai Lietuvai.

Jūs kalbėjote apie tautiškumo atspalvius Lietuvos dailininkų kūryboje. Kokios perspektyvos išlaikyti tautinę tapatybę išeivių dailininkų kūryboje?
Nors ir svetimoje aplinkoje, mūsų prigimtis diktuoja likti tuo, kuo mes esame, nežiūrint, kokia būtų forma. Reikia pastebėti, kad ir jaunesnėje kartoje užtinkame mūsų tautai charakteringų bruožų. Betgi paskutiniu laiku prasidėjo stagnacija — prieauglis labai mažėja. Iš tikrųjų mes patys nikiai nežinome, ką turime Vakaruose. Istorija pasakys, koks buvo mūsų meno lygis.

Ką Jūs galvojate dėl ryšių palaikymo tarp Lietuvos ir išeivijos dailininkų?
Lietuvos dailei pažinti būtų ne tik malonu, bet ir naudinga turėti jos dailininkų parodas Amerikoje. Manau, kad čia būtų galima surasti tinkamų patalpų tai kūrybai parodyti. Reikalas sukt-: apie eksponatų gavimą. Reikia laiko ir sąh Nedaug kas nuo mūsų priklauso. Mes sekame dailės gyvenimą Lietuvoje. Tuo mes gyvename jų menu kartu su jais. Lietuvoje dailė, nežiūrint tautinių atspalvių, vystosi toje pačioje skalėje, kaip ir Vakaruose. Mes kasame tunelius po vandenynu iš abiejų pusių. Kada nors jie susijungs.

Kokios yra perspektyvos įeiti lietuvių dailininkams į amerikiečių dailės gyvenimą pavieniui ar kolektyviai, rengiant reprezentacines parodas amerikiečių visuomenei?
Turime nemaža pavyzdžių, kai lietuvių dailininkų kūryba nėra svetima kitataučių meno sluoksniams. Kiekvienu atveju reikia išryškinti tų menininkų tapatybę — kam jie priklauso. Ilgą laiką daug kas nežinojo, kad Picasso yra ispanas. Jis priklausė Paryžiaus dailės mokyklai, kuri absorbav daugelį kitataučių emigrantų. Tai prancūzų meno politika. Kai keliamas klausimas dėl Čiurlionio universalumo, reikia žinoti, kad Vakarai yra konstruktyvaus galvojimo. Čiurlionis Vakaruose mažai žinomas, nes praeityje jis nebuvo demonstruojamas. Menas dabar pasidarė šakotas. Į jį galima įsprausti ir Čiurlionį. Čiurlionis žiūri per "stratosferą". Dabar ji mums jau žinoma. Čiurlionis pirmas "nuskrido į mėnulį". Kolektyvinei reprezentacijai reikalingas dailės kūrinių rinkinys, kurio pradžią turėtų sudaryti tokio dailininko, kaip Prano Domšaičio, visas palikimas. Jis yra ryškiausias ekspresionistas mūsų dailėje, lyginant su bet kurios kartos mūsų dailininkais. Būtina sudaryt tybių atranką. Tam reikalingas planą-. • daro daug žalos. Dėl P. Puzino palikimo tąsosi kelios organizacijos. Skubus reikalas susirūpinti mirusių dailininkų kūryba, kad ji nebūtą išblaškyta. Čia prisimena ir labai vertine kos dail. Dobužinskio kūriniai.

Kokia yra dailininko ir megėjo definicija?
Mūsų visuomenėje, jei paveikslas atitinka kieno nors skonį, tai autorius jau yra meninkas, neatsižvelgiant į darbo kokybę
,Kada lankiausi Paryžiuje, ten knibždėjo 30 tūkstančių dailininkų. Iš tikrųjų buvo tik tūkstantis. Prancūziją reprezentuoja atranka. Kai Lietuvoje buvo rengiama prancūzų dailės paroda, atvežta tik 20 dailininkų. Kodėl 20? "Tai baisiai daug", — atsakė į klausimą eksponatus atlydėjęs palydovai Klausimas išsisprendžia, kai daroma ir žinovų atranka, kurie nusprendžia, kas ir kam gali atstovauti. Tautos menui gi gali atstovauti tik profesionalas kūrėjas, puoselėjąs individualų meną. Paryžiuje mėgėjai vadinami "sekmadienio dailininkais". Jų skaičius didelis, bet jie lieka savo vietoje. Tokį reiškinį reikia laikyti teigiamu, nes tai parodo tautos įgimtą meninį polinkį. Juk ne visi turi sąlygas profesiškai pasiruošti ir atsiduoti tik meno sričiai.

Kokios šiuo metu būtų mūsų menui organizuoti ir ugdyti perspektyvos?
Tų perspektyvų būtų keliolika, bet šiuo metu konkrečiai atėjo pagalba iš Lietuvių Fondo. Ryšium su Domšaičio kūrinių įsigijimu planuojama organizuoti reprezentacinę dailės kūrinių kolekciją. Deja, ta idėja yra gimusi prieš 30 metų, bet neturėjusi sėkmės konkrečiai realizuotis. Lietuvių Fondas į tą reikalą pažiūrėjo atsakingai ir konkrečiai.

Aukšto meninio lygio dailininkas Domšaitis mūsų meną galės reprezentuoti tarptautiniuose sluoksniuose. Taip pat ir mūsų meno istorijoje jis yra vienintelis, kuris gali reikšmingai reprezentuoti ekspresionistinį laikotarpį. Dabar Lietuvių Fonde sudaryta menui puoselėti komisija intensyviai svarsto galimybes išplėsti bei konkretizuoti idėją, organizuojant mūsų dailininkų kūrinių reprezentacinę kolekciją.

Kaip Lietuvių Fondo meno komisija konkrečiai galvoja tą kolekciją suformuoti?
Komisija turi įvairių pasiūlymų ir idėjų, bet tuo tarpu pagrindinis klausimas yra lėšos. Lietuvių Fondui netrūksta ir kitokių uždavinių, kur taip pat reikalingos lėšos. Tuo tarpu specifiniam meno uždaviniui įvykdyti mes tikimės, kad padės mūsų visuomenė, šiam tikslui aukodama per Lietuvių Fondą. Jeigu dabar turėtume pakankamai lėšų, per trumpą laiką galėtume Vakaruose suorganizuoti lietuvių dailininkų kūrinių muziejų. Tokia reprezentacinė meno kolekcija nebūtų kokia archyvinė kolekcija, bet gyva kilnojama dailės paroda. Ji būtų rodoma ne tik čia, Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Tik mes, gyvendami laisvėje, tegalime atlikti šią misiją.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai