Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dešimt Dievo Įsakymų: Žmonijos nuojauta ir Apreiškimas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
Protėviai vieno Dievo — El garbintojai. Kaip matėme, A. Alt veikalas Gott der Vater pasirodė 1929 metais. Tais pačiais metais ir archeologai ėmė raustis ir kasinėti po Ras Šamra, šiaurinėje Sirijos dalyje, griuvėsius. Atrasta, kad tai būta antrojo tūkstantmečio prieš Kristų kanaaniečių uostamiesčio, vardu Ugarit. Archeologai ir dabar čia tebesirausia. Gausa kyliaraščiu rašytų molio plokštelių, rastų Ras Šamra piliakalnyje, atspindi iki šiol mums dar nepažintą antrojo tūkstantmečio kanaaniečių religiją — jos veidą ir širdį. Mozės knygų — Penkiaknygės užuominos Ras Šamra raštijos šviesoje tapo faktais. Reikia pastebėti, kad Artimųjų Rytų pažinimas vis turtėja naujais archeologijos radiniais. Vėliausi jų, su didele svarba protėvių sakmei, yra iš Ebla, arba Tell Mardikh piliakalnio Sirijoje, karališkojo archyvo.78

Hugo Gressmann ir Albrecht Alt buvo įžvalgūs protėvių religijos tyrinėtojai. Tačiau jų išvados archeologijos šviesoje pasirodė ne tik nepakankamos, bet ir netikslios. Nūdien jos — atgyvenos. Naujos pastangos suprasti Mozės knygas — Penkiaknygę archeologijos šviesoje turtingos ir vardais, ir kryptimis.79 Vienu iš įtakingiausių ir vispusiškų yra amerikietis Artimųjų Rytų žinovas Frank M. Cross.80 Tiesa, archeologinių davinių tyrimas nėra baigtas, bet verta susipažinti su jo įžvalga ir išvadomis.

Archeologiniai duomenys rodo, kad H. Gressmann klydo teigdamas, jog protėviai buvo politeistai. Šv. Raštas ir archeologija sutaria, kad protėviai garbino vieną Dievą, kurį kanaaniečių kalba vadino EI. Raštija iš Ugarit rodo, kad, nežiūrint daugeriopos religinės išraiškos, dievų pasaulyje būta vienybės. Taigi, nežiūrint skirtumų, Sirijos-Kanaano (Palestinos) pasaulėlyje buvo garbinami tie patys dievai. Svarbiausias dievas buvo virš dievų panteono. Panašiai kaip Graikijoje, kur Olimpo Zeusas valdė dievus. Kanaane (Palestinoje) dievas kūrėjas buvo virš visų dievų. Būdamas ne tik dangaus ir žemės, bet ir kitų dievų kūrėju, jis karaliavo virš dievų. Jis buvo EI, arba, lietuviškai sakant, Dievas.81

Ras Šamra piliakalnio radinių šviesoje, galima geriau suprasti dievų vardus, kuriuos užtinkame protėvių sakmėje. Pavyzdžiu paimkime El Olam, kurį protėviai garbino Beerševa oazėje. Mums įprastuose vertimuose skaitome, kaip jau matėme, "amžinasis Dievas". H. Gressmann siūlė versti "Dievas 'Amžinybė'". Ras Šamra tekstų šviesoje yra galimas ir trečias vertimas, būtent: "Dievas — tas, kuris yra amžinas". Nekalbama apie tik Beerševa oazėje pažintą ir garbintą dievą, bet apie plačiai pažintą ir įvairiose vietose garbintą kūrėją El. Viename Ras Šamra tekste skaitome: "Iš tikrųjų mūsų Kūrėjas yra amžinas, tikras, nuo amžių iki amžių jis yra tas, kuris mus sukūrė".82 Visi trys vertimai yra galimi pagal hebrajų kalbos gramatiką. Tačiau kultūrinis ir religinis kontekstas, pažintas per Ras Šamra raštiją, rodo, kad tik trečiasis tėra tikslus. Be to, aiškėja, kad "—tas, kuris yra amžinas" nėra vardas skirtingas dievui paženklinti, bet tik prievardis (titulas). Beerševa oazėje ka-naniečių dievui kūrėjui ir dievų karaliui buvo duodamas "Dievas, — tas, kuris yra amžinas" prievardis. Tuo tarpu kitur, kur tik jis buvo garbinamas, atrodo, buvo duodami kitokie prievardžiai.

Ši F. M. Cross įžvalga padeda geriau ir tiksliau suprasti ir kitus El prievardžius protėvių sakmėje. Tokiu būdu vietoje H. Gressmann išvados apie Elim — dievų garbinimo protėvių sakmėje, archeologijos padedami, atpažįstame vieno El — Dievo garbinimą. Galima daryti keletą svarbių išvadų:

1. Protėvių sakmė liudija ne daugelio dievų, bet vieno ir to paties Dievo garbinimą.
2. Protėviai susipažino su El Olam (Dievas,
— tas, kuris yra amžinas), El Eljon (Dievas, — tas, kuris yra aukščiausias), El Šadaj (Dievas,
— tas, kuris yra visagalis) garbinimu tik Kanaane (Palestinoje).
3. Protėvių Dievas irgi nebuvo be prievardžio (titulo). Pradžios knygoje skaitome: "[Jokūbas] pastatė ten altorių ir pavadino jį El [Dievo], — to, kuris yra Izraelio Dievas, vardu" (33,20). "Izraelis" yra protėvio Jokūbo vardas (žr. Pr 32,28). Panašią išvadą reikia daryti ir iš Pradžios knygos 43,6 teksto. Ir čia Dievas save Jokūbui prieš jo kelionę į Egiptą Berševoje apreiškia su "Aš esu El [Dievas], tavo tėvo Dievas".

Protėvių sakmė archeologijos šviesoje, pagal F. M. Cross, rodo, kad protėviai garbino visame Kanaane (Palestinoje) pažįstamą kūrėją — dievą El ir jį laikė Dievu, turinčiu ypatingą ryšį su jų gentimi. Apreiškimo turinyje du dalykai itin ryškūs savo svarba: 1. Liepimas keliauti į pietinį Kanaaną (Palestiną) ir 2. Pažadas duoti Žemę bei ainiją (Pr 12,1-4). Ir Mozės knygos — Penkiaknygė liudija, kad Kanaano gyventojai ne tik pažino, bet ir pripažino vieną ir tą patį Dievą. Čia iškiliu pavyzdžiu yra Melchizedekas, Salemo (Jeruzalės) karalius (Pr 14). Jo Dievas yra El El-jon, — "Dievas, — tas, kuris yra aukščiausias dangaus ir žemės valdovas" (Pr 14,20.22).

Religija: žmonijos nuovoka ir Apreiškimas
. Metas grįžti prie klausimo: ar yra tąsa tarp religijos, kurią mums aprašo Artimųjų Rytų tyrimas ir religijos, kurią aprašo protėvių sakmė Penkia-knygėje? Dabar atsakymas jau įmanomas.

Aplinka, kurioje gyveno Abraomas, buvo ka-naanietiškai politeistinė. Čia ryški dievaičių asamblėja su kūrėju dievu El priekyje. Šalia asamblėjos yra daugiau abiejų lyčių dievaičių. Labai galima, kad kanaaniečių tarpe buvo genčių, kurios garbino ir kurią nors dievybę "Tėvų dievo" vardu. Abraomo gentis kaip tik šiuo "Tėvų dievo" vardu garbino Kūrėją — El, laikydama jį ypa-patingu savo genties Dievu. Abraomo genties garbinimui būdingas intensyvus ir išskirtinis rūpestis tik vienui vieną "Tėvų dievą" tegarbinti, atsisakant nuo asamblėjos dievaičių garbinimo, kuris vyravo kanaaniečių politeizme. Čia rišlu apčiuopti tąsą tarp religijos, kuri gimė iš žmogaus slinkties Dievo linkui, ir religijos, kuri gimė iš Dievo slinkties žmogaus linkui.

Tąsa ir jos atpažinimas jokiu būdu nepaneigia apreiškimo. Protėviai išgyveno Dievą, kuris į juos kreipėsi su ateities viltimi (Pr 12,1-4). Apreiškimas — Dievo kreipimasis į protėvius su šaukimu dalyvauti ateities kūrime — yra protėvių sakmės gijos.

Šv. Rašto Dievas nėra vien Kūrėjas, kuris kreipiasi į žmogų per gamtą — kūriniją, bet ir Atpirkėjas, kuris veda savo Tautą iš Egipto į Pažado Žemę. Taigi protėviai išgyveno Dievą ne tik kaip Kūrėją, bet ir kaip Atpirkėją ateityje. Kaip tik dėl to sakmė apie protėvius — ateities pažadą jiems — ir ėjo iš lūpų į lūpas per šimtmečius, pasiekdama dalinės pilnatvės Išėjime -Sandoroje (XIII a. prieš Kristų) ir vispusišką pilnatvę Jėzuje Kristuje (mžd. 30 m. po Kristaus).83

Naujai sužėrėjusiame Dievo veide protėviai atpažino veidą ano Dievo, kurį jie jau buvo garbinę kaip kūrinijos Valdovą — "dangaus ir žemės** (Pr 1,1) Kūrėją. Bent Kanaano (Palestinos) kraite šis Dievas turėjo El vardą. Klajoklių metu. protėviams buvo savaime suprantama neaplenkti El šventovių, bet, jas užtikus, į jas užeiti ir auka El pagarbinti. Jų Dievas buvo tas pats senasis El, kuris nauju būdu kreipėsi į juos, apreikšdamas savo gerumo ir rūpesčio žmogumi paslaptį.84

2. Dešimt Įsakymų: žmogaus nuovoka ar Apreiškimas?

Šv. Raštas — Penkiaknygė aprašo iškilią sceną: Anuomet, kai buvojai Jahvės, tavo Dievo, akivaizdoje prie Horebo [Sinajaus kalno], tuomet Jahvė man paliepė: "Surink žmones! Paskelbsiu jiems savo Žodžiu> [Įsakymus], kad išmoktų manęs bijoti [pažinti ir pripažinti Dievu], kol tik gyvens žemėje. Jie išmokys to paties savo vaikus!" Tuomet jūs prisiartinote ir bu-vojote kalno pašlaitėje, — kalnas gi švitėjo ugnimi iki pačių padangių. Sutema, debesys, tamsa. Jahvė kreipėsi į jus iš ugnies, girdėjote jo žodžių skambesį, bet jo išvaizdos nematėte. Tik balsas skambėjo. Jis apreiškė jums savo sandorą, įsakydamas įgyvendinti Dešimtį Žodžių [Įsakymų]. Užrašė juos ant dviejų akmeninių plokštelių" (Įst 4,10-13).

Šis iškilus ir išdailintas pasakojimas apie Dešimties Įsakymų apreiškimą buvo suprantamas raidiškai.85 Tačiau mokslinis Mozės knygų tyrimas parodė, kad šis pasakojimas raštu yra keletu šimtmečių jaunesnis negu jame aprašomi įvykiai. Be to, pasakojimas atspindi apeiginį ir pasikartojantį Dešimties Žodžių, arba Įsakymų, šventimą.86 Gi patį apreiškimo įvykį prie Sinajaus kalno gaubia ne viena, bet keletas skraisčių. Du dalykai, deramai suprasti, turėtų padėti atsakyti mums rūpimą klausimą:

1. Ryšys tarp Dešimt Dievo Įsakymų ir Sinajaus kalno.
2. Dešimties Dievo Įsakymų apreiškimo būdas.

Ryšys tarp Dešimt Įsakymų ir Sinajaus

Daug egzegetų, katalikų ir protestantų, teigia, kad Dešimt Dievo Įsakymų buvo apreikšti Mozei ant Sinajaus kalno.87 Tačiau jie savo pažiūrą įvairiai išreiškia:

1. Sandora buvo sudaryta prie Sinajaus kalno. Dešimt Įsakymų, savo senesnėje ir mums jau neprieinamoje formoje, buvo rašytinis Sandoros dokumentas. Sunku tiksliai atpažinti pirmykščius Sandoros ir Dešimties Įsakymų bruožus.
2. Sandora buvo sudaryta. Tik neaišku, ar ji buvo sudaryta prie Sinajaus kalno. Dešimt Dievo Įsakymų yra Sandoros dokumentas raštu.
3. Neaišku, ar Sandora buvo sudaryta prie Sinajaus kalno. Aišku tik, kad Mozė buvo Dešimties Dievo Įsakymų perdavėjas.
4. Dešimties Dievo Įsakymų ryšys su Moze tarnauja priminti, kad jie kilo Mozės amžiuje.

Kiti egzegetai, katalikai ir protestantai, atsisako Dešimties Dievo Įsakymų kilmę rišti su Moze.88 Jų įsitikinimu, Sinajaus Sandora, kurios tarpininku buvo Mozė, yra istoriška. Kas kita su Dešimt Dievo Įsakymų. Jų atžvilgiu du dalykai yra problematiški: viena, jų istoriška kilmė prie Sinajaus kalno ir, antra, Mozės veidmuo mūsų skaitomo teksto istorijoje.89

Įdomu, kad poetas J. W. von Goethe (1749-1842) buvo vienas pirmųjų, kuris pastebėjo, jog Išėjimo knygoje yra du Dešimties Dievo Įsakymų variantai: Iš 20,1-17 ir Iš 34,14-26. Jis ir pirmasis ėmė klausti: "Kuris iš jų buvo ant Mozės akmeninių plokščių?" Jo galvojimu, ne Dešimt Įsakymų, kurie yra Iš 20,1-17 tekste, bet Sandoros atnaujinimo tekstas, kurį skaitome Iš 34,14-26, buvo ant Mozės plokščių. Nūdien Mozės knygų — Penkiaknygės tyrinėtojai šį tekstą vadina Apeiginiu dekalogu.90 Anot P. Aksamito, "seniausiame (mano pabraukta) dievo įsakymų variante jokių dorovės normų nėra. Visi įsakymai yra griežtai religinio - ritualinio pobūdžio. Su pačiomis pedantiškiausiomis detalėmis nustatomas žmogaus santykis su dievais". Jam svarbu įrodyti, kad "jokių antgamtinių, vieną kartą visiems laikams duotų dorovės principų nėra. Biblijos knygos", tęsia jis, "sudarė įvairių laikų ir epochų, tradicijų bei papročių rinkinius, kurie atspindėjo ne tik žydų, bet ir kaimyninių tautų kultūrą ir buitį. Senovės žydų religija niekuo nesiskyrė nuo kitų senovės tautų religijos".91 Taigi P. Aksamitas, kartu su daugeliu nūdienių egzegetų, Dešimt Dievo Įsakymų atjungia nuo apreiškimo prie Sinajaus kalno!92

Atrodo, kad iki šiol buvo aišku, jog, išėmus Dešimtį Dievo Įsakymų iš Mozės knygų — Penkiaknygės, Šv. Raštas lieka be stuburkaulio.93 Dešimties Dievo Įsakymų tekstas yra net trijose Mozės knygų vietose: Iš 20,1-17 (Jahvistinis/Elo-histinis), 34,14-26 (Jahvistinis) ir Įst 5,6-21 (Deu-teronomistinis). Pirmasis Išėjimo knygos tekstas 20.1-17) su Pakartoto Įstatymo knygos tekstu 5.6-21) yra to paties Dekalogo formos, o antrasis
Išėjimo knygos tekstas (34,14-26) skiriasi savo dėmesiu apeigų poreikiams. Kaip matėme, jis vadinamas Apeiginiu dekalogu. Ar galima atjungti Dekalogą nuo Sandoros prie Sinajaus?

Dekalogas apreiškia žydijos teisyno savitumą. Daug žmonijos teisynų yra senesni negu Dekalogas, pvz.; Lipit Ištar, Ešnunna, Hamurabio ir hititų teisynai.94 IV-X įsakymai savo esme priklauso prigimtiniam įstatymui. Jie randami ir ankstesniuose žmonijos teisynuose. Tačiau yra ir didelis skirtumas: Artimųjų Rytų teisynuose įstatymo sulaužymas laikomas nusikaltimu prieš artimą, Šv. Rašte gi — ne tik nusikaltimu prieš artimą, bet ir prieš patį Dievą. Dorovės ir etikos kilmė rišama ne su nauda žmogui ir valstybei, bet su Dievu. Dekalogas Šv. Rašte yra Šv. Rašto savitumas.95
Nūdienis Šventraščio mokslinis tyrimas atpažįsta du pagrindinius dalykus Mozės knygose — Penkiaknygėje:
1. Sandoros įvykį.
2. Platėjantį Sandoros įvykio akiratį,— ryškė-
jančią Sandoros poreikių sampratą, išreikštą per
Dievo valios nuorodą įsakymuose.

Dešimties Dievo įsakymų apreiškimo būdas

Katalikų tarpe galima atpažinti tris ryškias pažiūras Dešimties Dievo Įsakymų atžvilgiu. Jie yra:
1. Prigimties įstatymo esminis teisynas.
2. Krikščioniškosios dorovės santrauka.
3. Pagrindinis Sandoros su Dievu dokumentas. Nelengva visas šias pažiūras į viena suglausti.
Lengva trečiosios pažiūros šaknis Šventraštyje matyti; sunku su pirmom dviem, nes jos Šventraščiui atrodo lyg tolimos. Kaip suprasti jų apreiškimą? Būdami prigimties įstatymo teisynu ir krikščioniškosios dorovės santrauka, jie neturi nieko bendra su Sandora. Jeigu jie yra prigimtinės teisės dėsniai, jie jau buvo tiesiogiai įrašyti į žmogaus sąžinę. Aplamai paėmus, mums įprastos pažiūros apie Dešimt Dievo Įsakymų atrodo nesuderinamos. Padėtis pasikeičia, kai į šias pažiūras pasižiūrime mokslinio Šv. Rašto tyrimo šviesoje. Visos trys pažiūros pabrėžia savitus Dešimties Dievo Įsakymų bruožus ir turi šaknis Šv. Rašte. Jų pagalba galima net ik pasekti Dešimties Dievo Įsakymų istorinę raidą iki pat Naujojo Testamento, bet ir geriau įsiminti į pačią jų esmę. Panagrinėkime Dekalogą šių trijų pažiūrų rėmuose.

Dekalogas — Prigimties įstatymo esm
ė. Prigimtinio įstatymo sąvoka yra kebli. Pats gi prigimtinis įstatymas — privalus. Šventraštinė teologija su juo labai rimtai skaitosi. Paulius, Tautų apaštalas, rašo:

Kai jokio įstatymo [apreikštų Dešimties Įsakymų] neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie — neturintys įstatymo [apreikštų Dešimties Įsakymų] yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą . . . (Rom 2,14-15).

Kyla kebli problema. Kokiu būdu galima nustatyti, kad ši ar ana Dešimties Dievo Įsakymų dalis priklauso prigimties įstatymui, o ne Dievo apreiškimui? Krikščionybei buvo įprasta Dekalogą laikyti prigimtinės dorovės liudytoju. Ji tai darė, lygindama savus, gerai įsimintus, dorovės reikalavimus su prigimties įstatymo dorovės reikalavimais. Krikščionybė galėjo tapatinti Dekalogo turinį su prigimties įstatymo turiniu ir teigti, kad jis buvo įsakmiau pažintas per dieviškąjį apreiškimą.

Ši pažiūra turi daug kuo girtis. Tik reikia skirti pirmąjį Dekalogo įsakymą, įsakymą garbinti tik vieną Jahvę, kuris yra visiškai savitas Šv. Rašto apreiškimo istorijoje, nuo kitų devynių įsakymų. Nūdienė Šv. Rašto egzegezė patvirtina, kad Dekalogas buvo auganti Dievo valios samprata, turinti savo šaknis ankstesniame dorinės ir teisinės Izraelio patirties lobyne.96 Taigi pirmiau, negu Dievas apreiškė savo valią per Dešimt savo Įsakymų, žmogus turėjo Dievo valios nuovoką, protu apspręs damas tai, kas gera, ir tai, kas bloga. Apreiškimas žmogaus gėrio ir blogio nuovoką praturtina, — prigimties įstatymo poreikiai sužėri savita šviesa. Istoriškai imant, Dekalogas yra jungtimi tarp gėrio ir blogio nuovokos žmonijoje šalia Apreiškimo ir gėrio ir blogio sampratos, kuri sužėri per Apreiškimą.

Formų istorija (Formgeschichte) ir įsakymai
. Egzegezė, katalikiškoji ir protestantiškoji, formų istorijos metodo padedama, įstatyme atpažįsta dvi pagrindines įsakymų formas:97 atvejinę (kazuistinę) ir įsakmią (apodiktinę). Atvejinei įsakymo formai būdinga išraiška: "Kai . . . , tada . . .", o įsakmiajai: "Daryk/Nedaryk!" Dekalogas naudoja įsakmią formą.

Formų istorija rodo, kad abi įsakymų formos turėjo skirtingą Sitz im Leben (vaidmenį gyvenime). Atvejinė įstatymų forma užtinkama Mesopotamijos miestuose-valstybėse su kultūra, kuri yra pajėgi kurti valstybę. Šalia miestų-valstybių užtinkama senesnė bendruomeninė santvarka — gentis ir jos poreikiai.

Izraelio protėviai nebuvo miestų - valstybių gyventojai, bet gentinė bendruomenė. Gentinę bendruomenės santvarką liudija apeiginis gyvenimo būdas, persunktas įsakmiais poreikiais, kuriuos aptarė šeimos, arba genties, vyresnieji. Įsakmieji įstatymai buvo perduodami iš kartos į kartą. Su "Tu privalai" arba "Tu neprivalai" buvo kreipiamasi į pavienį genties narį, o ne į visą genties bendruomenę.98 Izraelitams įsigyvenus Kanaane (Palestinoje), genties ethos — elgsena ėmė rutu-liuotis dviem kryptim. Viena jų palengva vedė į kūrimą teisyno, kuris išsirito iš genties ribotumo ir tapo bendru tautos turtu. O kita gi tarnavo auklėjimui ir kūrimui išminties,99 kuri buvo įsisavinama mokykloje.

Dekalogas atspindi prigimties įstatymą
. Abraomo gentis dar neturėjo Dekalogo. Išimtimi yra pirmasis įsakymas.100 Dekalogas buvo sudarytas iš įstatymų, imtų iš genties dorinio ir teisinio lobyno. Tai liudija nevienoda įsakymo išraiškos forma. Daugumoje atvejų ji yra draudimas: "Nežudysi! Nesvetimausi! Nevogsi! Neliudysi prieš savo artimą melagingai! Negeisi savo artimo namų!" (Iš 20, 13-17). Tačiau yra ir įsakymo forma: "Gerbk savo tėvą ir savo motiną!" (Iš 20, 12). Visai skirtingai yra apipavidalintas subatos įstatymas (žr. 20,8-11).101

Kone visi pagrindiniai Dekalogo įsakymai savo forma kyla iš Artimųjų Rytų genties ethos
— elgsenos, kuri yra kur kas ankstyvesnė už Izraelio tautą. Tokiu būdu esame laikotarpyje prieš Izraeliui duotą apreiškimą. Dekalogas tikrai atspindi prigimties įstatymą.

Izraelio "istorinis" prigimties įstatymas.
Dekalogas siekia išrauti blogį iš Izraelio tautos gyvenimo. Atkreipiamas ypatingas dėmesys į nusikaltimus, kurie dėl savo blogybės žemina tautą kitų tautų akivaizdoje ir pavojun pastato pačią tautą. Dekalogas nenukrito iš dangaus, bet kilo iš reikalo aptarti "mirtinas tautos nuodėmes".

Rišlu, kad pirmieji "mirtinų tautos nuodėmių" aptarimai turėjo gilų ryšį su apeiginiais Sandoros poreikiais (žr. Iš 34,14-26). Jie būdavo pabrėžiami iškilmingame Sandoros atnaujinime. Tačiau "mirtinų tautos nuodėmių" aptarimai gimė ne apeigyno, bet teisyno poreikiuose. Dekalogas
— Izraelio prigimties įstatymas — teisynas.

Aiškėja, kodėl Mozės knygos — Penkiaknygė didžiausiu nusikaltimu laiko atkritimą nuo Jahvės, Izraelio Dievo. Dekalogo šaltinis buvo Sandora su Dievu. Jo įsakymų mokoma, Sandoros tauta darė tai, kas gera, ir vengė to, kas bloga.

Dekalogas — Krikščioniškos dorovės santrauka
. Dešimt Dievo Įsakymų yra trumpos ir įsakmios gairės elgesiui. Jau Senajame Testamente jie tarnauja vispusišku medeliu dorovės poreikiams. Tai liudija įsakymų teksto pakeitimai, padaryti dorovės poreikių la.ctoje. Pavyzdžiu paimkime paskutinį Dekalogo įsakymą (Iš 20,17; Įst 5,21). Kaip matėme, Dekalogo tekstas mus pasiekė trijuose variantuose. Du jų yra labai panašūs. Ankstesnis — Išėjimo knygoje (20,1-17), vėlesnis — Pakartoto Įstatymo knygoje (5,6-21).

Išėjimo knygos Dekaloge paskutinis įsakymas draudžia: "Negeisk savo artimo namų, netrokšk nei jo žmonos, nei jo tarno, nei jo tarnaites, nei jo jaučio, nei asilo, — nieko, kas priklauso tavo artimui" (20,17). Pirmoji įsakymo dalis yra "Negeisk savo artimo namų". Ji yra pagrindinė. Antroji dalis, prasidedanti su "Netrokšk nei jo žmonos . . .", yra įsakymo paaiškinimas.
Žodis "namai" įsakyme reiškia ne trobesį, kuriame gyvenama, bet visą artimo nuosavybę. Įsakymas paaiškina, kad ir "žmona" yra artimo nuosavybė. "Negeisk/Netrokšk" hebrajų tekste yra išreikšta vienu žodžiu lo tachmod, kuris reiškia ir "Negeisk" ir "Nesisavink". Taigi eina kalba ne apie geismą, bet ir apie veiksmą, — tikrą nusikaltimą, kuris yra draudžiamas. "Nesisavink to, kas priklauso artimui!" Vagystė jau yra draudžiama "Nevok!" įsakymu. Kodėl kartojama? Šis klausimas veda į pirmykštės "Nevok!" įsakymo prasmės išryškinimą. Juo buvo draudžiama ne vagystė bendrai, bet žmogaus pagrobimas (žr. Įst 24,7).
Iš 20,1-17 tekste atpažįstame pirmykštę įsakymų santrauką su įsakmiai išreikštomis gairėmis elgesiui:

Draudimas žudyti (artimas turi teisę į gyvybę). Draudimas svetimauti (artimas turi teisę į savo žmoną).
Draudimas žmogų pagrobti (artimas turi teisę į laisvę).
Draudimas melagingai prisiekti ir melagingai liudyti (artimas turi teisę į savo gerą vardą .
Draudimas pasisavinti svetimą nuosavybę (artimas turi teisę į savo nuosavybę).
Kaip matome, kiekvienu atveju draudžiama nusikalsti prieš artimą.
Skirtingai skamba vėlesnis to paties įsakymo tekstas Pakartoto Įstatymo knygoje (5,6-21). Čia skaitome: "Negeisk/Nesisavink [lo tachmod] savo artimo žmonos. Negeisk [lo titaveh] savo namų, nei dirvos, nei tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo . . (Įst 5,21). Tuojau pat krinta į akis įsakymo padalinimas į du įsakymus. Draudžiama geisti/savintis artimo žmoną atskiru įsakymu. Be to, žodis "namai" nebeturi "nuosavybės" prasmės, bet paženklina palei dirvą dunksantį trobesį, kuriame gyvenama. Ypatingas dėmesys "žmonai" rodo, kad šis tekstas yra iš vėlesnio laikotarpio. Tačiau dar svarbesniu dalyku yra veiksmažodžio pakeitimas. Šalia senesnio "Ne-geisk/Nesisavink" yra kitas veiksmažodis "Negeisk", kuris išreiškia ne tik vidinį geismą, bet ir duoda kryptį senesniajam veiksmažodžiui. Turime dvigubą geismo draudimą. Rišlu, kad šiame Dekalogo tekste turime naujesnę įsakymų sampratą. Jau nebepasitenkinama draudimu išorinių veiksmų, kuriais sunkiai nusikalstama visuomenei, bet atkreipiamas dėmesys į geismą — vidinę laikyseną, kuri slypi žmogaus viduje.

Kokias išvadas galima daryti? Dekalogo teksto raida nesako, kad tik su įsakymo raida izraelitai įžvelgė, jog nuodėmė gimsta žmogaus širdyje. Tai būtų nusikaltimas istorinei tiesai (žr. Pr 3). Ir pačios seniausios Dekalogo teksto raidos pakopos tai žino.

Dekalogo teksto raida sako, kad įsakymų užduotis kita. Pradžioje jie tarnavo tautos būtį grasinantiems nusikaltimams paženklinti. Ilgainiui tas pats tekstas buvo pritaikytas visiems dorovės poreikiams. Taigi Dešimt Dievo Įsakymų tarnavo kaip dorovės poreikių santrauka. Įsakymų tekstas buvo skirtas ne muziejui, bet gyvenimui.

Dekalogas — Sandoros su Dievu dokumentas. Šv. Rašte Sinajaus kalnas yra mažiau svarbus negu Sandora tarp Jahvės, Izraelio Dievo, ir Izraelio, Jahvės Tautos. Sandora, o ne Sinajaus kalnas yra dėmesio centre ir tikrasis Senojo Testamento Apreiškimas.

Izraelio Raštai, pasakodami apie Sandorą, visa, kas tik ją liečia, sieja su Sinajaus kalnu. Ir Dekalogui — Dešimčiai Dievo Įsakymų buvo duotas pagrindinis vaidmuo pasakojime apie Sinajų.

Išėjimo knygos mokslinis tyrimas rodo, kad ji nėra įvykių kronika, bet teologinis įvykių aiškinimas, — Išėjimo iš Egipto ir Sandoros teologija, arba teologinė samprata.102 Jos pagrindu yra ir nuolat pasilieka istorinis įvykis — Sandora tarp Dievo ir Izraelio. Sandoros apreiškimu remiasi visa Senojo Testamento religija.

Nūdieniai Senojo Testamento tyrinėtojai Sandoros teologiją įšaknina liturginiame Sandoros šventime. Anot Gerhard von Rad, liturginis Sandoros šventimas, metinis ar dažnesnis, buvo "iškilmingas įsipareigojimas teisumui, kurį buvo apreiškęs Jahvė".103

Dešimt Dievo Įsakymų turi savo lopšį iškilmingajame Sandoros atnaujinime. Reikėjo ne tik gimti, bet ir tapti izraelitu. Dešimt Dievo Įsakymų buvo Dievo valios metmenys. Izraelis ilgą laiką triūsė ant Dešimties Dievo Įsakymų, padarydamas juos Dievo valios apybraiža.104 Švęsdami Sandorą iškilmingu įsipareigojimu, jie priimdavo Dievo valios apybraižą.

Sunku tiksliai nustatyti, kada Dekalogas buvo įterptas į pasakojimą apie Sinajaus įvykius: Elohistas? Dar vėlesnė ranka?105 Pakartoto Įstatymo knygoje (VII a. prieš Kristų) jau yra savaime suprantama, kad Dekalogas priklauso prie Sinajaus apreiškimo.

Sandora su Dievu buvo gyvastinga tikrovė. Ji buvo išgyvenama Sandoros atnaujinimo šventės metu.106 Su priesaika buvo įsipareigojama būti ištikimais Sandorai (pvz.: Joz 24,1-28; Įst 30). Ištikimumas Sandorai, pagal Pakartoto Įstatymo teologiją, buvo kelias į palaimą, o neišti-kimumas — į prakeikimą. Sandora buvo sutartis. Sandoros atnaujinimo šventėje buvo paskelbiama, ką gero Jahvė, Izraelio Dievas, padarė savo tautai, — išvadavo iš Egipto vergijos ir atvedė į Pažado Žemę. Ir sutarties reikalavimai, kuriuos statė Jahvė savo tautai, buvo paskelbiami. Sutartys Artimuosiuose Rytuose jau ankstyvu laikotarpiu buvo sudaromos raštu. Mozės knygų — Penkiaknygės Sandoros dokumentas — Dešimties Dievo Įsakymų plokštelės atspindi šį ankstyvą paprotį.

Dekalogo ryšio su Sandora istorija
. Dešimt Dievo Įsakymų dabartinėje formoje nebuvo pirmykščiu Sandoros dokumentu.107 Jie palengva užėmė Sandoros dokumento vietą. Tai ryškėja palyginus Sandoros dokumentą, kuris turėjo lopšį Pažado Žemėje (Iš 20,1-17; Įst 5,6-21) su Sandoros dokumentu, kurį skaitome Iš 34,14-26. Pastarajame pirmauja kulto poreikiai ir potvarkiai. Izraeliui įsigyvenus Pažado Žemėje, kultiniai poreikiai ir potvarkiai nebuvo pakankami. Teisinis ir dorovinis pradas pagilino Sandoros dokumento akiratį. Iškilmingoji įsipareigojimo Jahvės teisumui apybraiža — Iš 20,1-17 ir Įst 5,6-21 — tapo Sinajaus Sandoros pagrindiniu dokumentu.

Dekalogo įžanga (Iš 20,1; Įst 5,6). Dešimt Dievo Įsakymų gavo savo įžangą Izraeliui įsigyvenus Pažado Žemėje. Įžangą skaitome ne tik Šv. Rašte, bet ir katekizme: "Aš esu Jahvė, tavo Dievas. Aš tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų". Ji buvo reikalinga iškilmingojo įsipareigojimo liturgijai. Pats Dievas save pristato. Jis yra tas, kuris kalba. Dievas, prieš statydamas savo reikalavimus Izraeliui, apsireiškė jam istorijoje, kaip Atpirkėjas iš vergijos Egipte.

Įžanga kreipiamasi ne į pavienį izraelitą, bet į visą tautą. Šis požiūris vyrauja visame Dešimties Dievo Įsakymų tekste. Kadaise gentyje prigimties įstatymu buvo kreipiamasi į pavienį, dabar, Dievo sukurtoje bendrijoje, Dešimčia Įsakymų kreipiamasi į visus. Tą liudija vėlesnis prailginimas IV įsakyme. Pirminiam įsakymui "Gerbk savo tėvą ir savo motiną" (Iš 20,12; Įst 6,16) prisegamas paskatinimas, "kad būtumei ilgaamžis žemėje, kurią Jahvė, tavo Dievas, tau duoda" (Iš 20,12; Įst 6,16). Šv. Rašto žodyne "žemė, kurią Jahvė, tavo Dievas, tau duoda" yra Kanaano kraštas, kurį Jahvė davė savo tautai. Paskatinime jaučiama užuomina, kad Izraelis nebus "ilgaamžis žemėje" — Izraeliui gresia tremtis, jeigu nebus ištikimas Sandorai su Dievu. Taigi kreipiamasi ne į pavienį izraelitą, bet į visą Izraelį.

Pirmasis Dekalogo įsakymas. "Neturėsi svetimų dievų šalia manęs" (Iš 20,3; Įst 6,7). Pirmasis įsakymas yra svarbiausias Dešimties Dievo Įsakymų tarpe, nes išreiškia patį pagrindinį ir visą apimantį Sandoros su Dievu poreikį.

"Neturėsi svetimų dievų šalia manęs" buvo pirmasis Sandoros su Dievu įsakymas Izraelio istorijoje net nepriklausomai nuo Dekalogo. Dabar jis užima garbės vietą Dekalogo pradžioje. Istorijos raidoje ši Dekalogo vieta buvo rūpestingai išdirbta ir praplėsta (Iš 20,4-6; Įst 5,8-10).

Dabartiniame Dekalogo tekste pirmasis įsakymas yra išplėstas draudimu garbinti stabus: "Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra žemai ant žemės ir kas yra vandenyse po žeme" (Iš 20,4; Įst 5,8). Draudimą garbinti stabus seka draudimas dalyvauti stabmeldžių apeigose: "Ne-silenksi jiems ir jų negarbinsi" (Iš 20,5; Įst 5,9). Draudimą seka iškilmingas paskatinimas, kuris išaugo įsipareigojimo Sandorai šventime: "Nes aš, Jahvė, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, kuris baudžia tėvų nedorybę vaikuose lig trečios ir ketvirtos kartos — tuose, kurie manęs nekenčia; kuris ištikima meile lydi lig tūkstantinės kartos — tuos, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų" (Iš 20,5b-6; Įst 9b-10).

Šventraštis nepasitenkino vien pirmojo įsakymo išplėtimu. Į pačios Sandoros šventimą buvo įjungti nauji tekstai, kurie dar labiau išvysto pirmojo įsakymo temą. Dalį jų galima rasti Pakartoto Įstatymo knygoje (1-11). Pirmojo ir pagrindinio įsakymo aiškinimas ypač ryškus Įst 4-me ir 6-me skyriuje.

Subatos įsakymas. Babilono tremtyje subatos įsakymas tapo ištikimumo Sandorai požymiu. "Atsimink, kad švęstum subatos dieną" (Iš 20,8; Įst 6,12). Šventykla buvo tik pelenai. Izraelio tauta išblaškyta Babilonijos krašte. Subatos įsakymas tapo tremtinių jungtimi su Sandora.108 Pakartoto Įstatymo knygoje subatos įsakymas įgavo pirmojo įsakymo savybes ir buvo tiesiogiai surištas su pagrindiniu Dievo atpirkimo — išvadavimo iš vergijos Egipte — veiksmu: "Laikykis subatos dienos! Švęsk ją, kaip tau Jahvė, tavo Dievas, tau įsakė. . . . Nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo jautis, nei tavo asilas, nei joks tavo gyvulys . . . Atsimink, kad buvai vergu Egipto žemėje ir Jahvė, tavo Dievas, išvedė tave iš ten galinga ranka . . . Dėl to Jahvė, tavo Dievas, įsakė tau laikytis subatos dienos" (Įst 5,12-15).

Pirmasis įsakymas ir Naujasis Testamentas. Ir Naujasis Testamentas skiria dėmesio pirmajam Sandoros - Dekalogo įsakymui. Pavyzdžiu paimkime Jėzaus pokalbį su turtinguoju jaunuoliu (Mk 10,17-22; Mt 19,16-22; Lk 18,18-23). Pokalbyje yra šviežia pirmojo įsakymo "Neturėsi svetimų dievų šalia manęs" išraiška. Visų pirma Jėzus paberia jaunuoliui Dekalogo įsakymus: "Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną" (Mk 10,19). Kurgi pirmasis įsakymas? Žinodami jo svarbą, tuojau pat jo pasigendame. Tuo tarpu Jėzaus pokalbis su jaunuoliu tęsiasi. Jaunuolis su pasididžiavimu prisipažįsta, kad jis laikėsi minėtų įsakymų nuo pat jaunystės. Jėzus pažvelgia į jį su meile. Tą patį darė Dievas su Izraeliu, prieš jį išvesdamas iš vergijos Egipte ir susikurdamas iš jo sau tautą (žr. Iš 19,3-6; Įst 7,6-10). Po to Jėzus sako turtingajam jaunuoliui: "Parduok visa, ką turi. . . Ateik ir sek paskui mane" (Mk 10,21

Pakartoto Įstatymo knyga, aiškindama pirmąjį Dekalogo įsakymą, veiksmažodžiui "sekti" duoda didelį vaidmenį. "Saugokis, kad neužmirštu] Jahvės, kuris išvedė tave iš Egipto žemės gijos namų; Jahvę, tavo Dievą, garbink, jam tarr k ir jo vardu prisiek; nesekite [neeikite pasku - sve timus dievus, dievus tautų aplink jus" (6,12 14). Šaukimą sekti [eiti paskui] ne vien tik jahvę Jėzus dabar prisitaiko sau pačiam. Tai negirdėtas ir tik pačiam Dievo Sūnui ir Mesijui galimas pirmojo įsakymo peraiškinimas.

Senajame Testamente Dešimties Įsakymų įžanga yra trumpiausia ir iškiliausia Apreiškimo paslapties išraiška: "Aš esu Jahvė, tavo Dievas. Aš tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų" (Iš 20,1; Įst 5,6). Jahvė, Izraelio Dievas, Atpirkėjas iš vergijos Egipte, šaukia į tikėjimą. Naujajame Testamente Jėzus peraiškina Dešimties Įsakymų sampratą: "Parduok visa, ką turi . . . Ateik ir sek paskui mane . . (Mk 10,21). Jėzaus pirmojo įsakymo peraiškinimas apreiškia Dievą Jėzaus asmenyje.

Nūdienis Senojo Testamento mokslinis tyrimas yra kur kas kuklesnis negu mokslinis Mozės knygų — Penkiaknygės tyrimas, kuriuo remiasi P. Aksamitas savo Šventraščio dorovėje ir dabartyje. Artimųjų Rytų archeologija, istorija ir raštija patikslino ne tik Šv. Rašto turinį, bet ir jo tyrimo metodą.

Dešimties Dievo Įsakymų istorija pasirodo buvusi kur kas sudėtingesnė, ilgesnė ir turtingesnė. Jie buvo skirti ne muziejui, bet gyvenimui, — Sandoros su Dievu dokumentas, kuris turėjo savo lopšį šventime Pažado Žemėje.

Katalikų teologijai ir katekezei buvo įprasta Dešimt Dievo Įsakymų laikyti ir prigimties teisynu, ir krikščioniškosios dorovės santrauka, ir Sandoros su Dievu dokumentu. Šie požvilgiai teologijoje ir katekezėje buvo perdėm padriki. Modernus Mozės knygų — Penkiaknygės tyrimas nė vieno jų neatmeta. Priešingai, padrikus Dešimties Dievo Įsakymų požvilgius praturtina, nes jų istorinis tyrimas parodo ne tik atskirų požvilgių raidą, bet ir jų ryšį istorijoje.
78. Žr. G. Pettinato, "The Royal Archives of Tell-Mardikh-Ebla", Biblical Archaeologist (39(1976) 44-52; A.C. Ogilvy, "Intervievv: Paolo Matthiae, Gabriella Matthiae Scandone", Biblical Archaeologist 39(1976) 90-93; Paolo Matthiae, "Ebla in the Late Early Syrian Period: The Royal Palace and the State Archives", Biblical Archaeologist 39(1976) 94-113; D. N. Friedman, op. cit., p. 143-164.
79. Pavyzdžiui, W. F. Albright, From the Stone Age to Christi-anity; J. Bright, A. History of Israel; F. M. Cross, Canaanite Myth and Hebretv Epic (Cambridge, MA: Harvard University Press, 1973).
80. "Yahweh and the God of the Patriarchs", Harvard Theological Revietv 55(1961) 225-259. F. M. Cross, op. cit. p. 1-75.
81. Žr. N. Lohfink, op. cit., p. 120.
82. Žr. N. Lohfink, Ten pat, p. 121.
83. Žr. Iš 20, 1-17; Įst 5,6-21 — judaizme; Rom 4; Gal 3 — krikščionybėje.
84. Ką galvoti apie pagonių religijas? Ar yra siūlė tarp žmogaus slinkties Dievo linkui ir Dievo slinkties žmogaus linkui pagonijos Dievo išgyvenime? Ar galima pagonis laikyti broliais ir seserimis, nors jie patys ir matytų bedugnę tarp savęs ir krikščionių? Abraomo paradigma Šv. Rašte yra labai ryški. Nors pagonių religijos ir garbina dievaičius ir dievaites, kiekvienoje jų, vienur mažiau, kitur daugiau, žmogus ieško santykio su Dievu, vienu ir tikruoju Dievu. Taigi pagonių religijos nėra vien klystkelėse, bet ir pakeliui į Dievą.
85. P. Aksamitas, op. cit., p. 7-10.
86. N. Lohfink, op. cit., p. 130.
87. Ten pat, p. 131-132.
88. Ten pat, p. 131. Be to, žr. Gerhard von Rad, op. cit., p. 187-189.
89. Ten pat. Žr. ir P. Aksamitas, op. cit., p. 17.
90. J. W. von Gothe parašė: "Zwo wichtige bisher unerhorte biblische Fragen zum erstenmal grundlich beantwortet von einem Landgeistlichen in Schvvaben" — žr. N. Lohfink, op. cit., 132. J. E. Huesmann rašo: "Although not all the scholars agree regarding a twofold division. the cultic aspect stands out clearly" knygoje Jerome Biblical Commentary on "Exodus" 3:96. Pagal H. H. Rowley, Ex 34,14-26 yra pirminis šaltinis Šv. Rašte Izraelio religijos pradžiai pažinti" — žr. The Re-Discovery of the Old Testament (Philadelphia: The Westminster Press, 1976), p. 120-121.
91. P. Aksamitas, op. cit., p. 16-18.27.
92. Žr. W. J. Harrelson "The Commandments" veikale Interpreters Dictionary of the Bible, IV, p. 572.
93. Žr. J. E. Huesman, op. cit., 4:48. Taip pat W. J. Harrelson, Ten pat, p. 572, ir E. F. Campbell, "Moses and the Foundations of Israel", Interpretation 29(1975) 141-154.
94. Žr. J. Bright, op. cit., p. 87; 78-79. J. E. Huesmann. Ten pat.
95. Be to, ir žydai, ir krikščionys tiki, kad Šv. Raštas yra Dievo įkvėpta knyga, įsiraštinęs Dievo žodis. Dešimt Dievo Įsakymų yra Dievo Žodžiai, apreikšti ir įraštinti per žmones.
96. Nūdienė teologija daro priekaištą. Juk ir prieš Apreiškimą Mozei žmonijos dorovė nebuvo vien tik prigimtinė, nes žmogus savo būtimi, gauta iš Kūrėjo rankų, pajėgė būti atviru antgamtinei (ūbernaturliches Existential pas Kari Rahner)? Butinis žmogaus pajėgumas būti atviru antgamtei dažyte nudažė visą žmonijos žinojimą ir elgesį! Priekaištas yra taiklus. Tačiau jis labiau tinka senesnei, arba tradicinei, teologijai negu nūdienei egzegezei. Nekalbama apie prigimtinę dorą, bet apie žmogaus pajėgumą pažinti doros poreikius. Pagal Šv. Raštą, žmogus iš Kūrėjo rankos yra Dievo "paveikslas ir panašumas", t. y. turi dovaną/malonę tapti/būti žmogumi.
97. N. Lohfink, op. cit., p. 132. Taip pat Albrecht Alt. Essays on the Old Testament History and Religion (Garden City, NY: Doubleday, 1967). Skyrius apie Izraelio įstatymų kilmę.
98. Žr. E. Gerstenberger, Wesen und Herkunft des 'Apodik-tischen Rechts' (Neukirchen: Neukirchner Verlag, 1965). p. 7-30.
99. Išmintis — žmogaus pastangos būti darnoje su savimi ir su aplinka. Patirtinė logika Patarlių, Jobo ir Ekleziasto knygose.
100. Žr. N. Lohfink, op. cit., p. 139.
101. Reikia skaitytis su galimumu, kad subatos dienos įsakymas pradžioje nepriklausė prie Dekalogo. Žr. N. Lohfink, Ten pat, p. 139.
102. Žr. J. E. Huesman, op. cit., 3:44.
103. G. von Rad, op. cit., p. 17-18.
104. Žr. Ten pat, p. 18. Taip pat N. Lohfink, op. cit., p. 150.
105. Žr. G. von Rad, Ten pat, p. 188-203.
106. Žr. Ten pat, p. 192-193.
107. Žr. N. Lohfink, op. cit., p. 151.
108. Žr. Ten pat, p. 154-155.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai