OSKARO MILAŠIAUS LYRIKA LIETUVIŠKAI Spausdinti
Parašė JONAS GRINIUS   
.V. MILAŠIUS, Septynios vienatvės, vertė ANTANAS VAIČIULAITIS, Chicago 1979, Lietuviškos knygos klubas, 152 psl.
Per trejetą pastarųjų metų žymiojo prancūzų poeto ir didžiojo Lietuvos draugo Oskaro Vladislovo Milašiaus (1877-1939) garsas pasauly žymiai sustiprėjo. Tam pasitarnavo dvi Milašiaus sukaktys: šimtas metų nuo poeto gimimo ir keturiasdešimt metų nuo jo mirties. Paliekant nuošaly įvairius viešus Milašiaus prisiminimus ir minėjimus Prancūzijoje, čia reikia pasakyti, kad ir lietuviai jo šitomis progomis neužmiršo. Jo gimimo sukaktis buvo prisiminta okupuotoje Lietuvoje straipsniais ir jo poezijos (V. Šiugždinio) vertimais, o išeivijos lietuvių — net atskiromis knygomis. Šią gražią paslaugą Lietuvos nepriklausomybės gynėjui atliko Lietuviškos knygos klubas Chicagoje; Milašiaus gimimo šimtmečiui jis išleido Antano Vaičiulaičio verstą misteriją "Miguel Maiiarą", o 1979 metais — Milašiaus lyrikos vertimų rinktinę, kurią A. Vaičiulaitis yra pavadinęs "Septyniomis vienatvėmis" — pagal vieną stambiųjų Milašiaus poezijos rinkinių.

"Miguel Manam" buvo to paties vertėjo gal kiek patobulintas antras tos misterijos leidimas, kuris pirmą kartą buvo paskelbtas Lietuvoje 1937 m. Tuo tarpu "Septynių vie-natvių" rinkinys yra beveik nauja brangi knyga kiekvienam lietuviui, geros poezijos mėgėjui. Sakome "beveik nauja knyga", nes joje yra ir ta dvylika verstinių eilėraščių, kuriuos A. Vaičiulaitis buvo paskelbęs Lietuvoje 1931 m. "Poemų" vardu, ir dar kita tiek visai naujų vertimų, A. Vaičiulaičio gražiai atliktų lietuviškai paskesniais metais Tačiau būtų per drąsu pasakyti, kad "Septynių vienatvių" rinktinė tobulai atstovautų visai O.V. MilašžaaH lyrinei ir lyriškai metafizinei poezijai: nežinia kuriais sumetimais A. Vaičiulaitis yra visai aplenkęs du Milašiaus lyrikos rinkinius — "Po-ėme des Dėcadences" (1899 m.) ir "Les Elėments" (1911), bet daugiau dėmesio skyręs vėlesnio laiko poezijos kūriniams.

Dėl šitokio pasirinkimo būtų neteisinga ką nors prikišti A. Vaičiulaičiui, nes vertėjas turi teisę lai i r susidomėti tais kūriniais, kurie jam labiau prie širdies, arba kurie labiau charakteringi autoriui, arba kuriuos lengviausia perduoti-perkurti įve-tima kalba. Čia dviejų rinkinių praleidimai primenami tik dėl to, kad "Septynių vienatvių" knygai A. Vaičiulaitis yra davęs beveik monografijos pobūdį: greta 100 puslapių vertimų ten sutinkame plačią pratarmę su Francis de Miomandre įvadu į Milašiaus poeziją (viso 13 psl.), plačius komentarus (20 psl.) kai kuriems eilėraščiams, su Milašiaus gyvenimo svarbiausiomis datomis ir septyniomis iliustracijomis (jų keturios — poeto portretai). Šitie proziniai eiliuotų vertimų įrėminimai sudaro svarbią "Septynių vienatvių" knygos dalį, nes jie liudija, kad A. Vaičiulaitis ne tik pagrindinai pažįsta Milašiaus gyvenimą, jo kūrybą, svarbiuosius autorius, kurie apie Milašių yra rašę, bet taip pat nori, kad jo vertimų skaitytojai visa tai žinotų arba apie tai pasiskaitytų.

Tačiau, žinoma, esmine "Septynių vienatvių" dalimi pasilieka eilėraščių vertimai, atlikti kruopščiai ii su didele meile, nes versti subtilią prancūzišką poeziją į lietuvių kalbą neužtenka gerai mokėti šitas abi kalbas, kurios tokios skirtingos savo struktūromis, bet dar reikia jas abi mylėti bei intuityviškai jausti jų niuansus. A. Vaičiulaitis tai turi. Versdamas užslėptai intymią bei gilią. dažnai dviprasmę Milašiaus lyriką, jis pats tampa subtiliu poetu, kuris prancūzišką tekstą tartum priartina lietuvio jausenai. Sakysim, "Talita cumi" eilėrašty O. Milašius su meile ir širdgėla kalba apie būsimą likimą mergaitės, kurią žavi pasaulio auksiniai stabai. Norėdamas duoti jai patarimą kaip žmogus, kuris užaugo dilgėle saulės kaitroje, poetas prancūziškai taria: "Traivaille, enfant!" Tai būtų galima išversti: "dirbki, vaike", arba "darbuokis, vaike,\ Tai būtų tikslu, proziška, nes be šešėlio skaudžios užuojautos, kuria nuspalvintas visas Milašiaus eilėraštis. Todėl A. Vaičiutaitis minėtą kreipinį "travaille, enfant" išverčia: "plušėk, vaikeli", šitaip paversdamas jį tartum įspėjimu močiutės, susirūpinusios lengvai į pasaulį skrendančia dukraite. Ir dėl to vertimas poetiškai pralenkia originalą.

Arba iš to paties "Talita cumi" eilėraščio paimkime dar vieną posakį: "Et je te le dis bien, passereau de misėre, tu seras seule dans cette vie atroce". Jį būtų galima išversti lietuviškai: "Ir tau sakau, skurdusis žvirbli, būsi vieniša šiame žiauriam gyvenime". Vaičiulaitis tai perduoda jautriau ir poetiškiau: "Kalbu aš tau, skurdžių dienų žvirbluiti: būsi vieniša šioj nuožmioje gyvatoj". Tiesa, šią eilutę gal dar galima išversti ir kitaip, arba ir dėl kitų vertimo vietų galima kitaip manyti negu A. Vaičiulaitis, tačiau, tikiu, niekas neneigs, kad "Devynių vienatvių" vertimuose jis atsiskleidžia kaip žymus poetas, kuris, lyg pamiršdamas savo ankstesnius estetistinius polinkius į smulkias dailenybes, čia veržiasi į aukšto skridimo poeziją, arba į mistiškai metafizinę lyriką, charakteringą Milašiui mistikui jo antroje gyvenimo pusėje.

Jei dėl O. Milašiaus mistikos kildavo ir kils įvairių abejonių ir net neigimų, tai nieko panašaus lig šiol neteko nugirsti dėl jo lyrikos pluošto "Simfonijų", kurios tartum stovi prie jo mistikos angos. Iš tikrųjų, drauge su "Nihumim", "Simfonijos" sudaro O. Milašiaus poezijos viršūnę. Iš šio pluošto 1931 metais A. Vaičiulaitis tebuvo išvertęs tik vieną "Lapkričio simfoniją". Tuo tarpu "Septynių vienatvių" rinkiny jau yra jos visos penkios, ir, jas beskaitydamas, nežinai, kuri gražesnė, arba kuri vertėjui geriau pasisekė. Gražios jos visos, nes išverstos su ta pačia meile ir neabejotinu poetiniu talentu kaip visi kiti rinkinio eilėraščiai. Tam lietuviui, kuris nemoka prancūziškai, džiaugsmas turėtų būti lyg padidėjęs, nes iš "Septynių vienatvių" jis pažins didžiuosius Milašiaus lyrikos kūrinius ir drauge patirs, kaip vertimai yra tapę kilnia lietuviška poezija, lietuvių kultūriniu turtu.

Tik džiaugsmo pilnatvė gali šiek tiek susidrumsti tiems, kurie lengvai pajėgia skaityti prancūziškai. Jie nesunkiai pastebės, kad savo vertimuose Vaičiulaitis nesilaiko Milašiaus ritmų, kurie pradedant "Simfonijų" pluoštu, yra tokie įvairūs bei laisvi, tartum jie būtų visai neritmuoti. Bet iš tikrųjų šitaip nėra: prancūzų literatūrinė frazė visada būna ritmuota, nes suskirstyta į žodžių grupes pagal prasmę. Jeigu autorius šitokias grupes komponuoja pagal poetinių įvaizdžių logiką, frazių ritmas išryškėja, nors eilutės būna ir nevienodo ilgio ir be rimų. Lietuvių kalboje šitokie laisvi ritmai neįmanomi arba sunkiai teįmanomi dėl lietuvių kalbos kirčio nepastovumo. Kad dėl kirčio šokinėjimų lietuviška frazė netaptų chaotiška, lietuvių poetai (ir vertėjai) turi griebtis tradicinių ritmo schemų, kurios padeda organizuoti ritmiškai sakinius. A. Vaičiulaitis savo vertimuose dažniausiai pasitelkia toninės eilėdaros jambą, nes tik jambas ir anapestas geriau teprimena prancūzų frazės grupinius kirčius.

Bet ar "Septynių vienatvių" vertimuose beveik nuolat sutinkama jambo schema neprimeta verčiamiems eilėraščiams monotonijos? Dėkui Dievui, ne, nes vertėjas visur stengiasi prisiderinti prie Milašiaus prancūziškos frazės, kuri, pradedant "Simfonijomis", būna gana įvairi, išskyrus keletą vienodesnių jaunystės eilėraščių (iš "Les Sept solitudes"), kuriuose Milašius stengiasi dar prisiderinti prie tradicinės prancūzų eilėdaros.

Suprantant, kad svetimų kalbų lyriniai vertimai niekada negali būti tapatingi originalams. A. Vaičiulaičio "Septynias vienatvės" reikia laikyti dideliu poetiniu laimėjimu tiek pačiam vertėjui, tiek visai lietuvių literatūrai. Todėl visi, kurie dar pajėgia paskaityti lietuviškai, turėtų pasidžiaugti šia poezija apčiuopiamai — su knyga rankoje tylų vakarą.
Dr. Jonas Grinius