Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Jaunasis ūkininkas ir stogadengys PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MARIUS KATILIŠKIS   
Jaunųjų ūkininkų rateliui priklausė Rutkaus sūnus Juzis. Jis pasirinko auginti pomidorus, pri-sidiegė iš sėklų dėžutėse daigų, išsikaulijo iš motinos geriausią rasodininko lysvę, ir kai daigai pasigavo porą sprindžių, susodino gražiai eilėmis. Griežtai prisilaikė agronomo nurodymų, prisitašė kuolelių, priraišiojo minkštų skudurų skiautėmis ir laistė kasryt ir vakare. Daigai augo iš pasiutimo, kad negalėjai atsidžiaugti žiūrėdamas.

Ankstyvą rudenį, bene rugsėjo pradžioje, nuvalius laukus, apsisėjus žiemkenčius, kol dar neprasidėjo javų kūlimo talkos, tėvas nutarė apžiūrėti stogus, kas rimtam ūkininkui privalu prieš ateinančią žiemą. Visi stogai dengti cinkuota skarda ar tai lentelėmis ir gontais, išskyrus viralinę ir vištidę kartu, senobiniu būdu drėbtą iš riebaus molio. Pailga ir gili, pavasariais lygmalai prisipildanti polaidžio vandens, užgožta verkiančių gluosnių, tuojau už laidarių žlagsojo molkastė. Senasis tikino, jog nėra patvaresnio ir geresnio stogo, kaip muštinis iš krėstinių kūlių. Šimtą metų tvertų, spaliais nupiltu čiukuru, aptrauktas žaliom samanom, jei pelės nesugrąžytų skylių lizdams. Mes neturim bėdos, kai peludė klojime mušte primušta rinktinių kūlių, bene dar nuo senelio laikų, kai visas kaimas susitaręs kildavo į Rygą parduoti.
— Ką darydavo su kūliais Rygoje?
— Va tai tau . . . Tada nebuvo visokių spyruoklių ir matracų — kūlį sugrūs į maigūną ir šast ant lovos. Ir voliokis sau kaip bajoras.

Rutkus nusprendė parsikviesti stogdengį, kurių jau nebe kažin kiek beliko. Senieji baigia išmirti, o jaunų nebeatsiranda, kai užtrūko darbai. Jeigu aptiktų senąjį Knakį, tai būtų labai gerai. Su juom bėdos neturėsi. Žmogelis savo amatą dantim pergraužęs ir sąžiningas. Jeigu ko imsis, tai ir būk be bėdos. Jo pavardė Gasiūnas, o Knakiu praminė dėl nosinės tarties ir mikčiojimo. Tik susimildamas jo nepavadink taip, kai jis pas tave dirba.

Nešasi jaunasis ūkininkas, Rutkaus sūnus Juzis, artipilnę pintinaitę iki sprogimo nusirpusių pomidorų ir užkalbina stogdengį:
— Dėde, paimtum kokį? Pats auginau, prižiūrėjau, net agronomas pagyrė. Iš karto širdis atsigautų, juk žinau ant stogo tokioj kaitroj ne kas . . .

Stogdengys tvirtai atsispyręs naginėtomis kojomis ant šienviržės karties, pritvirtintos virvėmis prie stogo čiukuro. Jis paprašo pastatyti kopėčias, kad galėtų nulipti. Ne iš didžiųjų jis, į vieną šoną pakreipęs petį ir kažin kada jau: tėje pamušta koja, ir lyg tik tam, kad eidamas galėtų po truputį raišti. Tas jam savaip ir pritiko.
— Tu man nesiūlyk to velnio išmislo. Tik per plauką plaukelį nenuvarė manęs į tabok-malį... — šneka po nosim Knakis, kimšdamas iš apdirbtos avino kūlės, užtraukiamos šniūreliu, rupiai sugraižytą taboką apsvilusion ir perpus su-gruzdėjusion pypkėn.
— Kur, kur? Į kokį tabokmalį? — sukluso Juzis.
— Nugis į tokį, kaip turmelį, kur valsčiaus kieme prie srutynės riogso.
— O, tai valsčiaus daboklė, ir ten nieko baisaus. Palaiko valandžiukę kitą, ir paleidžia. Žinia, gi savi žmonės.
— Savi tai savi, o kartais moka skaudžiau už svetimą įkąsti. Va, nugis anądien bindzinė-jam su Pailių Gusčiu, landžiojam tarp vežimų, nė ko pirkti, nė parduoti. O bobturgyje tokia plerza, išsiviepus, nelyginant Užgavėnių ličyna, visais žiobtais plyšauja. Pomidorai, pomidorai' Dvidešimt centų štuka! O už litą gausi pilna gorčių su magaryčiom! Didelę geldą, kur senovėje vaikelius prausdavo, prisikrovus su kauge. Gražiai atrodo, negali sakyti, raudonuoja iš tolo. Nesu tų fruktų valgęs — bamba panosėje Gusčius. O pats ar būsi? . . Nesu ir aš . . . Jagut žmonės perka, ypačiai žydų mergikės, tai, matyt, ir valgo. Kiaulių tik jau nešeria. Tas vėl — kad taip pamėginus . . . Nusipirk ir mėgink —jam pasakiau. Tai kad aš nė kapeikos prie dūšios, o pats. kaip žinau, prie pinigo — kušina, kaip nelabasis, Gusčius iš Pailių sodžiaus.

Kaip čia pasakius, negalėjau skųstis dėl pinigo. Pusė vasaros pas Zdanevyčią praėjo belo-pant skyles. Parinkau kuo didesnį ir padaviau Gusčiui. Tas gi nevešuoklis prakando ir, akis pastatęs stulpu, atkišo man. Atsikandau kaip reikiant, ir, kad tamsta matytum, kad pasidarys šleikštu, kaip musmirę prarijus. Spjoviau iš burnos kur papuola, o Gusčius vėl — sakyk, kad pinigus grąžintų. Atgausi tu iš žąsino avižas . . . Pra-pulkime kuo greičiau iš čia. O boba pasiutėlė
ardosi:
— Policija, policija! Razbaininkai apniko!

Policijos kaip žinota, nereikia šaukti, kai tu įsikalei į bėdą. Ji čia pat. Toks jaunas, tiesus, kaip lendrė, vaikinas prisiartino ir švypsodamas klausia, kas čia tokio nutiko. Kas gi nutiks? Nieko. Tik boba pablūdo. Suvažiavę į turgų ūkininkai, ypačiai jų moteros, žingeidžiai renka-li. Kur maišosi policija — nelauk doros.

Policininkas apžiūrėjo, pakraipė pečius. Mato, jog iškados nepadaryta. Tuos kelis fruktus pati boba galėjo iš geldos ant purvinų bobturgio akmenų nuridenti. Išsitraukęs knygelę, kažką tokio parašė ir, išplėšęs lapelį, atkišo. Užsimokėk, sako, penkinę už triukšmo kėlimą, tvarkos ardymą. Tokie jau prisakymai, tokie parėdymai. Nieko aš negaliu padaryti, tik patarti, neprasidėti — jis mirktelėjo viena akim — su tokiom. Ir kulniuok sau sveikas namo, žmogeliau.
Rutkaus Juzis prunkštė, kikeno šonus prilaikydamas.
— Ir sumokėjai penkinę?
— O ką aš kitą begalėjau? Su policija nesipirksi . . .
— Nu, man taip pamėgintų! Pomidorus su visa gelda tai raganai į prusnas sugrūsčiau! . .
— Vegi, tamstelė tai kita rokunda. Jaunas, tvirtas vyras, pagirto ir bagoto gaspadoriaus vienturtis. Tiek žemės, tokios trobos . . . Gyvuliai rinktiniai ... — atsidusęs lūkestingai nutęsė stogdengys Knakis, patraukdamas gaižų dūmą iš perpus nusvilusios pypkelės.

Minkštas pietvakarių vėjelis šiuleno medžių lapuose, atnešdamas baltų voratinklių sruogas ir jas draikiodamas ant ražienų, kur su pasitenkinimu mekendamos avys rankiojo nubirusias varpas. Dobilienoje su įniršiu maurojo veislinis jautis, ragais versdamas pagriovio velėną. Jo nušertas sprandas atmušė saulės spindulius.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai