BAŽNYČIA LENKIJOJE Spausdinti
Parašė Juozas Vaišnora   
Krokuvos kardinolas Karolis Vojtyla — popiežius Jonas Paulius II pasirašo savo pirmųjų enciklikų "Redemptor hominis" (Žmogaus Atpirkėjas.
Enciklikos pagrindinės mintys yra šios: žmogaus kaip Dievo kūrinio ir Kristaus malonių dalyvio kilnumas; Bažnyčios uždavinys tarnauti žmonijai; žmogaus vergystė ne tik marksistinėje, bet ir kapitalistinėje sistemoje, kai jis paverčiamas produkcijos įrankiu, pasmerkimas totali-tarinių valstybių, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų, kurios kankinimais bei dvasiniu teroru atima piliečiui laisvę; Bažnyčios valdyme iškeliamas bendruomeninis elementas; žmogaus kilnumo pagrindas — jos jungtis su Kristumi — Dievu.
Enciklikos originalas rašytas lenkų kalba. Joje yra 18,000 žodžių. Einama aiškiai ir realistiškai prie pasaulio ir religijos problemų.



Pasakojama, kad kardinolas Wojtvla. išrinktas popiežium, ne iš karto pareiškė sutikimą: norėjo apsigalvotii. To priežastis, kaip vėliau pats papasakojo, buvo rūpestis Lenkijos Bažnyčia — kaip jo išrinkimas atsilieps į Bažnyčios ir valstybės santykius Lenkijoje. Kad tie santykiai nėra normalūs, parodė kad ir tokie maži faktai. Lenkijos komunistinė valdžia atsiuntė pasveikinimą naujaam popiežiui tik praėjus 24 valandoms po jo išrinkimo. Sveikinimo telegramoje, kurią kai kas pavadino provokatoriška", pasakyta "Išrinktas i popiežiaus sostą lenkų tautos sūnus, kuris, bendradarbiaudamas su visais piliečiais (kaip tikimasi), prisidės prie socialistinės tėvynės didybės ir gerovės statybos".

Pats popiežius tokio keisto pasveikinimo nekomentavo, bet arkivysk. Cisarolli, šiaip labai diskretus ir atsargus žodžiuose, pasakė: "Kaip galima sakyti, kad popiežius prisidės prie savo socialistinės tėvynės statybos!"

Atsakymą Varšuvos valdžiai netiesiogiai davė kard. Wyszynskis: kitą dieną jis pakvietė popiežių Joną Paulių II atvykti į Lenkiją — į šv. Stanislovo, Krokuvos vyskupo 900 metų mirties sukaktį. Popiežius Jonas Paulius II ne kartą viešai pasakė norįs tose iškilmėse dalyvauti. Bet, žinoma, galutinis sprendimas — leisti jam vykti į Krokuvą — priklausys nuo Maskvos. Juk buvusio Krokuvos arkivyskupo atvykimas į Lenkiją bus visai Lenkijai didelio religinio entuziazmo proga; tai Maskvai nepatinka. Pakvietimas padarytas iš anksto. Varšuvos valdžia turi dar kelis mėnesius laiko pagalvoti, o gal ir rasti per tą laiką kokį nors "modus vivendi" su Lenkijos episkopatu. (Popiežius jau gavo valdžios leidimą svečiuotis Lenkijoje birželio pradžioje - Red.)

Atrodo, kad lenko popiežiaus faktas Varšuvos komunistinei valdžiai sudaro nepatogumo. Kai jis buvo tik Krokuvos arkivyskupas, vengė aiškaus susikirtimo su valdžia. Dabar popiežius Romoje yra laisvesnis ir Lenkijos Bažnyčios reikalais pasisakyti mažiau varžysis. Kai popiežius pasiuntė ganytojišką laišką Krokuvos arkivyskupijos katalikams, valdžia neleido jo pilnai išspausdinti: kai kurias vietas išcenzūravo. Krokuvos katalikų laikraštis Tygod-nik Povvszechny atsisakė spausdinti išcenzūruotą laišką. Jis ištisai buvo paskaitytas tik Krokuvos arkivyskupijos bažnyčiose. Taigi to "lenkų tautos sūnaus popiežiaus soste" ganytojiškas žodis savo tautiečiams yra cenzūruojamas, kai kurie jo pasakymai valdžiai nepatinka. Ar tai nėra ženklas, kad ir vizitas gali nepatikti? Juk atvykusiam žodžio neatimsi, ir jis gali pasakyti tai, ko anksčiau nepasakė. Kalbančiam burnos neužkimši.

Taigi naujojo popiežiaus susirūpinimas nėra be pagrindo. Iš tikrųjų santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės jau 30 metų yra nenormalūs; būta dalinio susitaikymo, tai vėl frontalinio susidūrimo, aštrios polemikos. Tie santykiai kartais labai susikomplikuodavo, o jei neprieita prie drastiškos kovos, tai tik dėl to, kad Varšuvos valdžia bijojo, kad toji kova nevirstų tarptautine problema, o liktų tik krašto ribose.

Bažnyčios ir valstybės santykiuose kova prasidėjo 1949 kovo mėn., kada valdžia Lenkijos vyskupams pranešė susekusi, jog dvasilkija bendradarbiaujanti su "priešvalstybinėmis grupėmis". Vyskupams buvo prikišama, kad jie nesipriešina Vatikano "antilenkiškai pozicijai"-Kai 1949 liepos mėn. S. OfBcium pasmerkė komunizmą. Varšuva atsakė rugpjūčio 5 dienos dekretu "apie sąžinės ir kulto laisvę", kuriuo buvo suvaržyta Bažnyčios laisvė. Ketvirtasis to dekreto skvrius neva numatė bausmę iki penkerių metų kalėjimo tiems, kurie darys skirtumą tarp piliečių dėl jų dalyvavimo apeigose, pamaldose arba dėl jų politinių, socialinių įsitikinimų. Bet tai buvo tik ant popieriaus.

Lenkijos primas kard. Augustas Hlond mirė 1948 spalio mėn. Jo įpėdiniu tuojau tapo arkivyskupas Steponas Wyszinskis. Laikui slenkant, Bažnyčios puolimai intensyvė-jo. 1950 m. pradžioje valdžia apkaltino katalikų labdaros organizaciją Caritas, kuri buvo išvysčiusi savo labdaros darbą naudodamasi amerikiečių lenkų finansine parama. Valdžia Caritas paėmė į savo kontrolę ir perorganizavo naujais pagrindais. Taip Lenkijos Bažnyčia neteko socialinės veiklos priemonių ir sąlyčio su visais gyventojų sluoksniais. Chelmno vyskupas Kazimieras Kovvalski buvo įmestas į kalėjimą ir 6 savaites buvo laikomas izoliacijos kameroje. Kai iš kalėjimo išėjo, buvo taip fiziškai ir psichiškai išsemtas, kad reikėjo atsigulti į ligoninę.

1950 kovo mėn. visa Bažnyčios nuosavybė buvo nacionalizuota, "kad būtų panaikinti paskutiniai feodalinių privilegijų likučiai ir būtų pasirūpinta dvasiškijos materialiniais reikalais". Wyszynskis, norėdamas gelbėti, kas dar galima, nusprendė derėtis su valdžia. 1950 balandžio mėn. buvo pasirašytas susitarimas tarp episkopato ir valdžios. Vyskupai pasižadėjo raginti katalikus padidinti pastangas krašto atstatymui ir priešintis antilenkiškų revanšistų — vokiečių kunigų — siekimams, o be to, nesipriešinti kaimuose steigiamiems kooperatyvams (kolchozams). Iš savo pusės valdžia garantavo religijos mokymą mokyklose, pasižadėjo traktuoti katalikų spaudą lygiai su kitais leidiniais, pripažinti juridinį statusą karo, kalėjimų ir ligoninių kapelionams, o be to, garantuoti vienuolijoms veikimo laisvę.

Tačiau, nepaisant tokio susitarimo, kova prieš Bažnyčią ėjo ir toliau. Tų pat metų rugsėjo mėn. Lenkijos vyskupai pasiuntė valdžiai protestą, kuriame rašoma: "Lenkijos katalikų Bažnyčios istorijoje pastaraisiais penkeriais metais įvyko iki tol nežinotų neteisybių . . . Draudimas katalikiškoms organizacijoms veikti, apribojimas spaudos ir religinių leidinių laisvės, valdiška cenzūra ir kiti varžymai privedė prie to, kad tokie leidiniai beveik negali išeiti. Apribojimas laisvės religinio kulto viešumoje . . . Sulikvįdavimas labdaros organizacijos Caritas, nusavinimas visų bažnytinių turtų, spaudos kova prieš episkopatą ir Vatikaną . . . antireliginė propaganda spaudoje, mokyme ir šimtuose kitų būdų, apribojimas sąžinės laisvės organizacijų nariams, partijoms ir darbininkų sąjūdžiams, antireliginė propaganda mokyklose, vaikų ir jaunimo vasaros stovyklose, panaudojimas viso administracinio aparato, teismų, saugumo organų, mokesčių sistemos darant spaudimą į piliečių, kunigų ir vyskupų sąžines".

Pagal susitarimą su episkopatu, valdžia 1951 m. pavasarį leido Wyszinskiui nuvykti į Romą. Anksčiau porą kartų tokio leidimo nedavė. Wyszynskis Romoje išbuvo porą savaičių ir du kartus buvo priimtas pop. Pijaus XII ilgose audiencijose. Varšuvos valdžia laukė, kad VVyszynskis iš Šv. Sosto gaus pripažinimą Lenkijos vakarinių sienų, į kurias buvo įjungtos vokiškos žemės. Tačiau atrodo, kad to klausimo VVyszynskis Romoje nekėlė. Kai jis grįžo į Lenkiją, valdžios buvo kaltinamas, kad savo "misijos nėra atlikęs" ir gina tiktai Vatikano politiką.

Po trumpo ramesnio periodo, kuris sutapo su rinkimais ir naujos konstitucijos paskelbimu, 1952 m. prasidėjo nauja antireliginė kova. Valdžia uždraudė eiti savo pareigas Katowice vyskupui Stan. Adamskiui ir dviem jo pagalbininkam vyskupam — H. Bednorz ir Jul. Bieniek. Keletas Krokuvos arkivyskupijos kunigų buvo areštuoti, apkaltinus juos esant Vatikano ir Jungt. Amerikos Valstybių šnipais. Teismas du suimtuosius kunigus nuteisė mirties bausme, vieną kalėjimu iki gyvos galvos, o kitus kalėjimu nuo 10 iki 15 metų.

Kai 1953.1.12 pop. Pijus XII pakėlė Wyszynskį kardinolu, valdžia reagavo puldama jį, kad jis tarnaująs "Amerikos imperializmo interesams". Tų pat metų vasario 9 išleistas dekretas, reikalaująs, kad visi dvasiškiai prisiektų ištikimybę valstybei. Atsakomybėn patraukti Kiel-cų vysk. Česl. Kaczmarek, trys kunigai ir viena vienuolė, kaltinant juos šnipinėjimu Vatikano ir Jungt. Amerikos valstybių naudai. Vysk. Kaczmarek gavo 12 metų kalėjimo, o kiti — 5-12 metų. 1953.IX.28 valdžia nusprendė "suspenduoti" kard. Wyszynskį, uždrausdama jam "atlikti bažnytines funkcijas, kokias iki tol buvo ėjęs". To dar nepakako: kard Wyszynskis buvo internuotas viename vienuolyne (Stoczek, Varmijos vyskupijoje).

Tuo tarpu valdžia sukūrė "katalikų progresistų" sąjūdį, pavadintą Pax vardu. Šio sąjūdžio priešakyje buvo pastatytas Boleslovas Piasecki, kurio praeitis labai įdomi. Jis buvo vadas provokiškos fašistinės Falangos organizacijos, pasižymėjusios vokiečių okupacijos metais savo antisemitizmu. Sovietai, okupavę Lenkiją. 1944 m. Piaseckį suėmė ir nuteisė mirties bausme. Bet jis, kaip rašo anglų istorikas Hiscocks, "įtikino savo nubaudėjus, kad gyvas jis bus jiems naudingesnis, negu miręs". Komunistinės valdžios remiamas. Piasecki sukūrė milžinišką privačią prekybos įmonę, kurios turtą sudarė fabrikai, stambūs ūkiai ir spaustuvės, iki šiol leidžiančios daugybę režimui nepavojingų knygų ir laikraščių.

Prasidėjo vienas iš tamsiausių ir sunkiausių periodų Lenkijos Bažnyčios gyvenime. Reikėjo laukti 1956 VI.28, kada Poznanės "Stalino" fabriko darbininkai sustreikavo ir pareikalavo tuojau paleisti kard Wy-szynskį. Bet tik atėjęs į valdžią Gomulka (1956.X.29) išdrįso pranešti, kad kard. VVyszynskis vėl eina Lenkijos primo pareigas, kad stalinizmo metu kalinami vyskupai ir kunigai yra paleisti. Kard. VVyszynskis 1956.XI.1 paskelbė lauktą atsišaukimą į tautą, ragindamas tikinčiuosius žiūrėti į ateitį su pasitikėjimu, netiesiogiai paduodamas ranką Gomulkos valdžiai, iškilusiai po stalinizmo sugriuvimo, kuri pažadėjo gyventojams naują — tautinį kelią į komunizmą.

1956.XII.7 pasiektas naujas susitarimas tarp episkopato ir Gomulkos valdžios. Gomulkai reikėjo gauti tautos pritarimą savo naujajai valdymo linijai, o toks pritarimas buvo galimas tik su Bažnyčios pagalba. Kard. VVyszynskis, iš patyrimo žinodamas, koks komunistinės valdžios siekimas Bažnyčios ir religijos atžvilgiu, išvengimui dar didesnio blogio, ėjo į derybas ir šį kartą gavo iš valdžios leidimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų, tačiau su sąlyga — jei to norės vaikų tėvai ir tikėjimo pamokos bus po normalių pamokų mokyklose.

Tuo pat laiku atgavo piliečių teises ir katalikai intelektualai, kurie stalinizmo laikais visaip buvo persekiojami. Savaitraštis Tygodnik Powszechny jau patekęs į Pax rankas, vėl grįžo į vyskupų žinią. Jis pirrnajame numeryje, išėjusiame 1956 m. Kalėdoms, vedamajame straipsnyje, parašytame kun. Wojtylo draugo Jacek Wozniakowski, pasakė: "Dažnai klausiama, koks yra mūsų nusistatymas socializmo atžvilgio. Trumpai į tokį klausimą galima atsakyti taip: kol socializmas buvo lygus stalinizmui, mums nebuvo vietos Lenkijos visuomenėje. Bet kada socializmas įgauna humanitarinį veįdą, atsisako smurto, teroro, melagystės ir kada Lenkijoje ima reikštis naujas socialinis ir tautinis kelias. kuriame nebus vieni kitų išnaudojimo, tada mes norime dalyvauti tokioje socialinėje santvarkoje ir dėtis prie tokio tipo socializmo įgyvendinimo".

Kitais metais, nors įtampa sumažėjo, bet valdžia nevykdė susitarime duotų pažadų. Kai 1964 m. Wojtyla buvo paskirtas Krokuvos arkivyskupu, tais pat metais religinių reikalų direktorius pulk. Stanislavv Morawski slaptai paskelbė, kokia bus komunistų partijos programa katalikų Bažnyčios atžvilgiu: "Subtiliu būdu išnaudoti visus vidaus nesutarimus, kad būtų galima susilpninti Bažnyčią ir pagraužti jos vieningumą. Kadangi parapijos yra religinio gyvenimo centrai, tai į jas nukreipti valstybės dėmesį ir sekti jų politinę veiklą. Visam tam reikia slaptų bendradarbių, kurie sunkintų įvykdyti vyskupų duotas direktyvas ir parapijinį personalą palenktų valstybės autoritetui, drauge ieškant ir sekant parapijų aktyvistus ir jų veiklos metodus. Kad slaptieji valdžios informatoriai sėkmingiau atliktų savo uždavinį, jie turi įsijungti į parapijų aktyvą ir raštu pranešinėti dvasiškijos ir parapijų veikėjų nuotaikas, kuriomis remiantis būtų galima sistemingai įvertinti dvasiškijos veiklą įvairiose aplinkose".

 Kai 1966 m. Lenkijoje buvo švenčiamas katalikiškosios Lenkijos tūkstantmetis, Lenkijos ir Vokietijos episkopatas pasikeitė laiškais, siekiant šių dviejų tautų susitaikymo. Varžuvos valdžia tuojau apkaltino Lenkijos vyskupus, kad jie susidraugavo su "rudmarškiniais žudikais, siautusiais Lenkijoje karo ir okupacijos metais".

 Kai 1966.IV. 17 buvo pradėtos 1000 metų katalikybės Lenkijoje iškilmės, pats Gomulka įsikišo asmeniškai neleisti į tas iškilmes atvykti pop. Pauliui VI. Buvo paaiškinta: "Neleidimas popiežiui atvykti į Lenkiją yra reakcija prieš plačią politinę kampaniją, kurią veda dalis Lenkijos vyskupų prieš valstybės interesus".

Visa tai nesukliudė Šv. Sostui tęsti savo "Ostpolitik" — sutvarkyti padėtį tų vyskupijų, kurios, karui pasibaigus, buvo įjungtos į Lenkijos teritoriją. Tas sutvarkymas (paskyrimas vyskupų ordinarų ir vyskupijų įjungimas į Lenkijos bažnytines provincijas) jau buvo neišvengiamas ir religiniu požiūriu, kai tose srityse, išvijus vokiečius, buvo apgyvendinti lenkai katalikai. Sutvarkymas, kurio politiniais sumetimais laukė ir Varšuvos valdžia.

1971 sausio mėnesio kruvina revoliucija Dancige ir kituose Baltijos pajūrio miestuose nuvertė Gomul-kos valdžią, ir komunistų partijos viršūnėje atsistojo Edvvard Gierek. Ta proga pasirodė Lenkijos vyskupų ganytojiškas laiškas, kuriame sakoma: "Lenkijoje šios teisės turi būti garantuojamos visiems, jei norima, kad liaudis galėtų gyventi ramiai ir laisvai: sąžinės laisvė, religinio gyvenimo laisvė, paremta normaliais santykiais tarp Bažnyčios ir valstybės; laisvė tautai naudotis krikščioniškąja kultūra; socialinis teisingumas turi leisti pasinaudoti tautos teisingais reikalavimais; laisvė reikšti savo nuomonę ir teisingą informaciją; laisvė šeimoms susikurti tinkamą egzistenciją".

Atrodė, kad, esant naujai Giereko valdžiai, pagerės santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės. 1967.1.6 kard. VVyszynskis Šv. Jono katedroje pasakytame pamoksle pagyrė valdžios pastangas pakelti atlyginimą darbininkams ir pašalpą vargingiesiems. "Mes visi, kalbėjo kardinolas, su palengvėjimu sutikome žinią, kad valdžia išleido šios rūšies dekretus po skaudžių ir tragiškų įvykių pajūryje. Tikimės, kad tai yra pradžia ir kad, kai tik ekonominės sąlygos leis, bus atsižvelgta ir į šeimų reikalus".

Kitais metais, nors Bažnyčios padėtis Lenkijoje nepalengvėjo, bent atslūgo iki tol buvusi įtampa. Nuolatiniai važinėjimai į Lenkiją Vatikano pareigūnų arkivysk. Casarolli ir arkivysk. Poggi (vad. keliaujančiu Šv. Sosto ambasadorium) prisidėjo prie įtampos atslūgimo. 1973.XI.12 pop. Paulius VI priėmė audiencijoje Lenkijos užsienio reikalų mi-nisterį Stefan Olszovvskį. Atrodė, kad jau yra išvakarės užmezgimo diplomatinių santykių tarp Šv. Sosto ir Varšuvos vyriausybės. Tie santykiai nutrūko tuojau po karo, kai Vatikanas palaikė santykius su Londono lenkų egzilinės vyriausybės atstovu. Galutiniam santykių sutvarkymui buvo reikalingas tik Lenkijos episkopato pritarimas.

Kardinolas VVyszynskis, pilnai palaikomas visų Lenkijos vyskupų, laikėsi dėsnio, kad Šv. Sosto ir Varšuvos vyriausybės susitarimo būtina sąlyga yra: valdžia pirmiau, negu susitars su Vatikanu, turi išspręsti visus ginčijamus klausimus su Lenkijos episkopatu. Suprantama tad kodėl, nepaisant ilgų ir varginančių pasitarimų, neprieita prie jokio sprendimo. "Tai yra kaltė perdėtų ir neįvykdomų vyskupų reikalavimų", aiškino valdžios žmonės. "Vyskupai stato reikalavimus, kurie yra nesuderinami su laicistine visuomene, statančia socializmą. Pvz., religijos mokymas mokyklose normaliu pamokų laiku, tarsi religija būtų lygi kitiems dėstomiems dalykams". Kita vyskupų konferencija replikavo: "Bet kaip galima norėti, kad tokiame katalikiškame krašte, kaip Lenkija, kur didelė dauguma gyventojų yra katalikai, jie neturėtų teises atverti burnos ir pasisakyti dėl santvarkos tos visuomenės, kurioje jie gyvena?"

Iš tokių vyskupų pareiškimų ir kard. VVyszynskio pamokslų matyti nuolatinis episkopato susirūpinimas vis siaurinamomis Bažnyčios ir religijos laisvėmis. Pastarųjų laikų deginantis klausimas yra nedavimas popieriaus katalikų laikraščiams ir cenzūra išleidžiamajai katalikiškai spaudai. Cenzūra yra tiek griežta, kad vienas vyskupams artimo savaitraščio Tygodnik Powszechny bendradarbis, Stefan Kisielewski, rašė: "Žmonės žino, kad aš už kažką kovoju, bet nežino už ką". Dėl popieriaus apribojimo, pvz., tas pats Tygodnik Povvszechny gali išleisti tik 20,000 egzempliorių, kai tuo tarpu skaitytojų būtų dešimtį kartų daugiau. Dėl to šis labai populiarus laikraštis eina iš rankų į rankas, kol visai suplyšta.

Dievo Kūno šventėje 1976 m. kardinolas VVojtyla smarkiai pasisakė prieš valdžią ir jos religinę politiką. Valdžia uždraudė tradicinę Dievo Kūno procesiją įprastomis miesto gatvėmis, skirdama tik kelias šalutines gatves miesto pakraščiais. Labai gausiai tikinčiųjų miniai, susirinkusiai Krokuvos VVavvelio aikštėje, kur VVojtyla aukojo mišias, nors labai smarkiai lijo, Krokuvos kardinolas pamoksle pasakė: "Gyvename laikus, kada užmirštamas Dievas. Jis yra išbrauktas iš knygų ir viešojo gyvenimo. Pasaulis be Dievo yra be savo pradžios ir savo pabaigos. Tai pasaulis atplėštas nuo savo Tvėrėjo. Štai ideologija ir paveikslas, kurį norima įkalti moderniam žmogui visokiomis formomis. Pasaulis be Dievo . . . Privalome reikalauti, kad grįžtų į protą. Yra asmenų, kurie siekia karjeros pažeisdami sąžinės ir religijos laisvę. Reikia juos atvesti į protą".

Paskui papasakojo vieną epizodą iš antireliginės kovos Lenkijoje. "Vienas vaikas, profesinės mokyklos mokinys, nešiojo ant kaklo mažą kryželį, kaip tai daro didelė dauguma senų ir jaunų katalikų. Buvo pareikalauta, kad jis tą kryželį nusiimtų ir nenešiotų jo mokykloje. Vaikas atsakė, kad jis niekada to nepadarys. Buvo išmestas iš mokyklos, ir pašaukta vaiko motina, kuriai buvo bandoma aiškinti netikusį sūnaus pasielgimą. Bet motina atsakė: "Aš didžiuojuosi savo sūnumi!" Toliau kardinolas aiškino: "Šiandien gyvename išpažinėjų laikus. Kitados tokie epizodai, kokį čia jums papasakojau, būtų įrašyti į Bažnyčios kankinių knygas. Kankinys graikiškai reiškia liudininką, išpažinėją. Šiandien reikia rašyti naują "Actą Mar-tyrum", surinkti išpažinėjų dokumentus, kad galėtume stiprinti vieni kitus. Turime žinoti vieni apie kitus, nes smūgis kiekvienam dėl jc įsitikinimų, dėl savo tikėjimo ir sąžinės yra bendras smūgis mums visiems. Kaip galima dėl to tylėti r Man prikišama, kad aš vis kalbu apie tokius dalykus. Kaip aš galiu tylėti? Kaip galiu į tokius dalykus nesikišti? Kiekvienas šios rūšies atvejis, ar tai bus vaiko, motinos, vieno iš mūsų, nemokyto ar mokyto, universiteto profesoriaus ar studento, yra bendras atvejis ir mūsų visų O aš, kaip vyskupas, turiu būti ši: reikalo pirmasis tarnas. Juk tai yra svarbus žmogaus klausimas. Žmogaus dvasinė laisvė, sąžinės laisvė, religijos laisvė yra didieji žmogaus klausimai. Žmogaus visuomet, žmogaus ir šiandien".

Nesusikalbėjimas su vyskupais paragino Varšuvos valdžią bandyti peršokti vyskupus ir tiesiogiai susitarti su Vatikanu. Bet Šv. Sostas dėl energiško pasipriešinimo abiejų kardinolų — Wyszynskio ir Wojtylos musileido ir turėjo
atsižvelgti į Lenkijos kardinolų laikyseną.

Kai jau paaiškėjo, kad Gierekas rengiasi vykti į Romą ir mano susitikti su popiežium, jam buvo duota suprasti, kad tik tada susitikimas su popiežium bus naudingas, kai jis pirma su kard. Wyszynskiu "tėte a tėte" aptars visas ginčytinas problemas santykiuose tarp valdžios ir episkopato. Iš tikrųjų Gierekas pakvietė kard. Wyszynskį pokalbiui. Kas ten buvo kalbėta, nėra žinoma, bet Gierekas, aplankęs popiežių, galėjo jam pasakyti: "Tarp Bažnyčios ir valstybės nėra konflikto; tai, ko siekiame bendrai, yra didžiųjų tautinių uždavinių realizavimas. Bendras dalykas, kuris jungia visus, yra, kaip pasakėme Lenkijos primui kardinolui, kaip buvo pabrėžta bendrame mūsų pasikalbėjimo komunikate, yra susirūpinimas mūsų tėvynės laime".

Toks triumfališkas pareiškimas nesiderina su prieš porą mėnesių (spalio 3) kard. Wojtylos pareiškimu vykupų sinode Romoje. Jis tada pasakė: "Lenkijoje mokykla yra visiškai atskirta nuo bet kokios Bažnyčios įtakos. Visa mokslo sistema, kaip lygiai spauda, radijas ir televija yra persunkta ateizmu, kuris yra laikomas nauja valstybės religijai Ateistinė propaganda turi visas privelegijas".

Keista buvo, kai praėjus porai dienų po kard. Wojtylos išrinkimo popiežium, religinių reikalų valdytojas Lazimierz Kąkol kai kuriems Vakarų diplomatams pasakė: "Pasitikime Jono Pauliaus II lankstumu. Jis yra, kaip ir daugelis jo brolių vyskupų, užsispyręs principuose, tačiau atviras dialogui". Daugelio Lenkijos katalikų intelektualų tvirtinimu, Lenkijoje yra paplitusi nuomonė, kad išrinkimas popiežium lenko yra ne tik istorinis posūkis Bažnyčioje, bet turės atgarsio ir Rytų bei Vakarų santykiuose. Jaltoje sąjungininkai, nugalėję nacius, padalino Europą į dvi dalis, pasidalindami įtakos zonomis. Komunistinė Rytų Europa atsitverė akla siena. Popiežius Jonas Paulius kaip tik iš anapus tos aklos sienos, bus tiltas tarp komunistinių Rytų ir krikščioniškų Vakarų.

Kai kard. Wyszynskis grįžo į Varšuvą po visų iškilmių Romoje, jis buvo sutiktas didelės džiūgaujančios minios. Ta proga jis pasakė: "Dabar Lenkijos Bažnyčia yra daug stipresnė, negu iki šiol". Stipresnė ne tik dėl to, kad šiandien Lenkijoje 90 procentų gimusių yra pakrikštijami, kad iš šimto katalikų 85 yra praktikuojantys, kad Lenkijoje yra 27 vyskupijos, 24,000 kunigų, 30,000 seserų vienuolių, 20,000 tikybos mokymo centrų, bet ir dėl to, kad dabar kard. VVyszynskis pirmą kartą po karo kovoje su komunistine valdžia bus ne vienas: su juo bus ir Bažnyčios galva.

Popiežius Jonas Paulius II galvoja lygiai, kaip ir kard. Wyszynskis. Kai 1978.XI.5 lankėsi Asyžiuje, grupė jaunų katalikų italų sutiko jį su Šūkiu: "Tegyvuoja tylinčioji Bažnyčia!" Popiežius atsakė: "Dabar jau nėra tylinčios Bažnyčios, nes dabar ji kalba popiežiaus lūpomis". Tai lakoniškas pasakymas, tačiau labai prasmingas. Reiškia jo išrinkimas popiežium yra ne tik Lenkijos katalikams parama, bet ir viltis visai Rytų Europai ir jos katalikams.

Wojciech Ostrowski, vienas iš Komiteto ginti savo teises narių, slaptame disidentų biuletenyje Biuletyn Informacyjni rašo: "Popiežius giliai pažįsta šio krašto tikėjimo gilumą, pavojus, kurių laukia Katalikų Bažnyčia, valdžios agresyvumą, slaptas viltis tų sąjūdžių, kurie siekia lenkų visuomenės atsinaujinimo . . . Kard. Wojtylos išrinkimas popiežium Lenkijos valdžią pastatė prieš naują problemą: Lenkijos Bažnyčios sustiprėjimą ... Iš valdžios pusės gal bus padaryta parodomųjų, tačiau antraeilių, gestų: leidimas pastatyti vieną antrą bažnyčią, daugiau popieriaus katalikų laikraščiams, sumažinimas parapijoms mokesčių, gal lengvatos į karinę tarnybą šaukiamiems klierikams. Bet tai bus smulkmenos, nes valdžia nuo savo strateginių pozicijų neatsisakys".
Kitas disidentas, Adam Michnik, marksistas ir laicistas, tame pačiame slaptame leidinyje smarkiai puola Vatikano "Ostpolitik". Esą "ikšiolinė Šv. Sosto politika iš atžvilgio į Rytus buvo vedama naiviai, visiškai priešinga tradicinei, gana efektingai Vatikano diplomatijai. Už savo principų nutylėjimą Vatikanas gavo tik iliuzorinius rezultatus. Prieš tokią politiką Lenkijos vyskupai pastatė savo liniją: realizmą, santūrumą veiksmuose ir formulėse sujungė ra atvira neteisybės ir melo kritika. Lenkai laukia, kad dabar Bažnyčia atsiverdama pasauliui, universalines vertybes sujungtų su žmogaus teisių gynimu ir kad ateityje diplomatiniai laimėjimai nebūtų pasiekiami nutylėjimu to, kas dedasi, kiek kenčia krikščionys ne tik Sovietų Sąjungoje ir Čekoslovakijoje, bet ir kituose komunistinėse valstybėse. Socialinės savisaugos komiteto nariai, kaip lygiai ir studentų bei nepriklausomų intelektualų komiteto nariai, visuomet Krokuvos arkivyskupo asmenyje rado draugą ir gynėją, kuris nesigailėjo savo laiko, patarimų ir širdies ir kurio balsas pasigirsdavo visuose svarbiuose krašto įvykiuose, kaip pvz. 1976 sausio mėn, kada jis kritikavo naujos Konstitucijos nuostatus, kuriais komunistų partijai skiriama vadovaujanti krašto valdymo rolė, arba kada jis įvairiomis progomis protestuodavo prieš žmogaus teisių pažeidimus Lenkijoje".

Ko iš naujojo popiežiaus gali laukti Lietuvos katalikai? Tie keli lietuviški pasveikinimo žodžiai inauguracinėje ir kalėdinėje kalboje rodo, kad jam Lietuva nėra "terra incog-nita". Jis, dar būdamas Lenkijoje, gerai buvo susipažinęs su Lietuvos Bažnyčios padėtimi. Laikas gal konkrečiais faktai parodys jo susirūpinimą lengvinti ir Lietuvos katalikų būklę. Tačiau ir popiežius nėra visagalis. Todėl daryti toli siekiančias išvadas neva iš jo lietuviškos kilmės, kuri nėra žinoma nei įrodoma, ar iš jo mandagaus pasakymo, kad jo širdies dalis yra Lietuvoje, dar yra per anksti. Viena yra tikra, kad Jono Pauliaus II visuotinės Bažnyčios rūpesčių programoje nebus pamiršta ir Lietuva. Tas dažnas viešose kalbose pabrėžimas, kad visur turi būti garantuotos žmogaus asmens teisės, jo sąžinės ir tikėjimo laisvės paisymas, kaip tik sutampa su tuo, už ką šiandien kovoja Lietuvos katalikai.
J. Vaišnora. MIC