Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Whitney muziejaus paroda PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Meila Balkus   
"Naujoji vaizdinė tapyba"
Kovo mėnesį New Yorko Whitney galerijoje - muziejuje vyko paroda 'Naujoji vaizdinė tapyba". Pirmą žvilgsnį metus, ši paroda, atrodo, išreiškia kompromisą tarp dviejų radikaliai priešingų krypčių — abstraktinio ir realistiškai figūrinio meno; kompromisą, kuris neišvengiamai veda į palyginimą su dabartine Sovietų Sąjungos tapybą. Ten menininkai jau ilgas laikas stengiasi į-skiepyti abstraktines tendencijas į realistinį stilių. Tačiau šis palyginimas būtų pagrįstas klaidingomis prielaidomis, nes paviršutinis dabartinės Sovietų Sąjungos ir Amerikos dailininkų tapybos panašumas yra tik momentinis susikryžiavimas kelių, kurie jau seniai pradėjo vesti ir dar vis veda skirtingomis kryptimis.


Prieš keletą metų vienoje iš didžiausių New Yorko galerijų vyko skulptoriaus John de Andrea paroda. Žiūrovo pirmas įspūdis buvo šokas, staigus išgąstis: milžiniškoje erdvėje apie dvidešimt grynai realistinių nuogų figūrų gulėjo, sėdėjo, stovėjo, pavieniui arba poromis; kitos bėgo arba net šoko į orą. Visos figūros aLodė sunkiai atskiriamos savo išvaizda nuo gyvų žmonių. Priėjus arčiau, įspūdis darėsi dar stipresnis, beveik gąsdinantis: akys, plaukai, nagai, oda su ploniausiomis raukšlelėmis ir mažiausiais netobulumais buvo tiksliausiai atkurta plastinėje masėje. Techniškas procesas reikalavo nuimti gumines (latex) formas nuo gyvų žmonių. Figūros prašėsi paliečiamos, tam, kad tikrai žiūrovas įsitikintų, jog jos negyvos; ir jo reakcija dažnai primindavo kaltės ir sutrikimo jausmą, kuris kyla, kai iš arti įsistebi į draugo nosį arba ausį.

Kai po kurio laiko žiūrovas pagaliau susitaikydavo su mintimi, kad šios figūros tikrai negyvos, šalia, kitoje, mažesnėje, patalpoje, atrasdavo kitą, vienišą, sėdinčią figūrą, lygiai statišką ir nejudančią, kaip anos; ir vėl su šoku pajusdavo, kad ji kažkuo skiriasi nuo anų, negyvų, kad erdvė apie šią figūrą kitaip pulsuoja, kad ji spinduliuoja kitokia energija, vienu žodžiu, kad ji gyva.

Ši paroda privedė realistinį meną prie ekstremistinio, kraštutinio pasisakymo. Koks tolimesnis vystymasis beliko skulptoriams, kaip John de Andrea, kurie priėmė graikų filosofo Platono tezę, kad vaizdinis menas yra realybės imitacija? Ir dar netobula imitacija, nes tikroji realybė neatvaizduojama, nes tikra realybė gali būti tik "idėja"? Šioje parodoje gyvoji figūra tam ir buvo reikalinga — kad žiūrovas būtų priverstas save paklausti: "Kuo gi vaizdinis, realistinis menas iš esmės skinasi nuo realybės?" Ir ar šis klausimas apie meno ribas, ar šis klausimas kaip toks, per save, kaip tik ir nėra ta Platono "idėja", svaresnė šiuo atveju už pačias skulptūras? Kraštutinis, ekstremistinis realizmas sau pats užsikirto kelią tolimesniam vystymuisi.

Tapyboje realistinis stilius reiškėsi vadinamoje "fotografinio realizmo' mokykloje, kurios pats pavadinima> aiškina jos turinį ir stilių.

Paradoksalu, kad tuo pačiu laiku realizmo priešingybė, abstrakcioniz-mas, vaizdiniame mene irgi reiškėsi kraštutiniais pasisakymais. Kai kurie dailininkai, kaip, pvz., Elsworth Kelly, tapė monochromatiškus paveikslus, dengė juos viena nemoduliuota spalva. Estetinė problema būdavo pristatoma šiais terminais: kok^ yra veikimas, koks yra pulsavimas skirtingų spalvų tame pačiam formafe? Ar jos plečiasi, ar siaurėja, ir koks jų emocinis efektas žiūrovui? Skulptūroje vadinamoji "mokslinė skulptūra" kartais net reikšdavosi papraslu geometriniu kubu ir to kubo santykiu su šalia stovinčiu žmogumi.

Šis įvadas, nežiūrint kraštutinio suprastinimo, yra reikalingas susidaryti šiokiai tokiai perspektyvai šie-








metinėje Whitney parodoje, kurios estetinės šaknys giūdi komplikuotoje šviežios praeities situacijoje.

Šiuo metu Amerikoje estetinis klimatas brandina menininkus, kurie stengiasi rasti būdą sujungti praeities srovių kraštutinumams. "Minimali-nės skulptūros" geometriniai sprendimai dar jaučiami Whitney parodos skulptūros pavyzdžiuose, beti r išvirsta į aiškius architektūros elementus — kopėčias, bokštus, langus, duris, sudarydami savotiškai architektūrines konfigūracijas Tačiau šios konfigūracijos vtuz chitektūrinės logikos, nesudaro architektūrinės vienybės — priešingu, stengiasi sukurti nežinomas, nepažįstamas formas, kurios kartais pereina net į surrealizmo pasaulį, kaip, pvz., konfigūracija iš medinių, juodai dažytų sijų, aplipdytų minkštomis plunksnomis: sl kuri sukelia milžinišką vaizdinio ir lytėjimo pojūčių kontrastą.

 Visai kitos krypties estetikai vėl atstovauja Mary Frank darbai, kur individuali, asmeniška moters išgyvenimų simbolika rado puikią išraišką deginto molio plokštėse, fragmentuose, kur iškyla realistiniai elementai, veidas ar ranka, bet kurie visumoje sudaro lakios abstrakcijos įspūdį.

Tapyboje taip pat jaučiami realizmo — abstrakcionizmo junginio skirtingi sprendimai. Iš vienos pusės randame paveikslus, kurie vaizduoja realistines figūras monochromatiniame fone, kaip, pvz., dailininko Moskovitz "Svvimmer" — "Plaukikas", kurio galva ir ranka išsiskiria iš tamsiai mėlyno, beveik juodo, fono. Monochromatinis fonas ir paprasta technika primena abstraktųjį meną, bet pati figūra vėl liečia asmenišką simboliką. Kitos rūšies tapybą randame Jennifer Bartlett darbuose; ji vartoja emalės techniką ant kvadratinių metalo plokštelių. Bet skirtumas čia glūdi ne vien technikoje: nežiūrint šalto ir kieto techniško rezultato, nežiūrint racionalių geometrinių padalinimų, šios tapybos įspūdis yra šiltas ir lakus, nes primena vadinamą "stream of consciousness", "pasąmonės srauto", stilių. Jennifer Bartlett plačiai užgriebia tapybos procesą, paliečia beveik visus tapybos elementus: liniją, spalvą, pavidalą (shape), kurie sudaro formą; įvairias stilistines apraiškas — primityvizmą, pointilizmą, ekspresionizmą; vaizdinius elementus: namus, medžius, kalnus. Kūrinys pavadintas "Rapsodija", nes visi formaliniai tapybos elementai teka vienas iš kito, be aiškios ribos, be drastiškų perėjimų.

Whitney muziejaus paroda gerai atstovauja dabartiniam Amerikos menininkų dialogui tarp abstraktinio ir realistinio meno, šių krypčių abipusiam patrauklumui, jų priešingybėms ir nesuderinamiems momentams, bet ir esminei tapatybei. Sovietų Sąjungos menininkai yra priversti ieškoti kompromiso su realistiniu, valdžios sankcionuojamu menu, ir dažnai abstraktinio meno tendencijos jų kūryboje tampa impregnuotos asmeniškos laisvės apraiška.

Amerikos menininkai šiuo momentu veda dialogą, kuris net neįmanomas Sovietų Sąjungos tapyboje.
Meila Balkus


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai