Telesforas Valius (Fragmentai in memoriam) Spausdinti
Parašė Romas Viesulas   

Mano ryškiausias ir labiausiai įspūdį palikęs sąlytis su Telesforu Valiumi, kaip su kūrėju ir mokytoju-dėstytoju, yra palyginti trumpas: tai tik poros metų laikotarpis Vokietijoje, Freiburge, nuo 1947 iki 1949. Čia ir jo darbai, ir jo asmuo padarė esminį ir neišdildomą įspūdį. Vėliau pokarinėje emigracijoje buvome skirtinguose kraštuose ir miestuose (Valius Kanadoje — Mcntre alyje ir Toronte, o aš JAV-ėse — New Yorfa ir Philadelphijoje), ir mums tiesioginių kontaktą buvo palyginti mažai. Neišvengiamai, čia berašant, ir būtų tik fragmentai, o gal tiksliau tariant, Freiburgo fragmentai, kurie ir vėlesnei patirties šviesoje esminio Valiaus vaizdo nepakeitė. Visuomet, kad ir iš tolo, žinojau, kad Valius yra toks, kur jis bebūtų, nes savo būdu tai buvo didžiai nuoseklus žmogus.

Freiburgo metai / pedagogas ir žmogus
Atvykau įstoti į Freiburgo meno mokyklą (Ecole des Arts et Metiers) Vokietijoje su kukliu priešmokyklinių piešinių aplanku, kur nemažai buvo pripiešta stovyklos aplinkos žmonių, dažniausiai iš nuobodulio lošiančių kortomis. Buvo ir keletas "barakinių" pušynų akvarelių. O nemažą dalį sudarė ir mano priešmokyklinės grafikos — daugiausia darytos vaikų žurnalui Saulutė, kuriai ir Valius savo ruožtu dosniai savo piešinių siųsdavo.

Įėjau į mokyklos biurą — tamsų, buvusios akių klinikos kambarį, pirmame aukšte. Ten buvo tuomet skulptūrą dėstantis Teisutis Zikaras, su kuriuo jau buvau anksčiau matęsis, ir dabar pirmą kartą sutiktasis Telesforas Valius. Aukšto ir grakštaus ūgio, minkšto judesio, sakyčiau, sportiškas žmogus. Neišdildomą įspūdį paliko jo plonas ir ilgas veidas. Man tada jo veidas priminė spaudoje matytą anglų lordą Halifaxą. Dabar, tolimesnėje perspektyvoje, tai buvo lyg giacomettiško plonumo veidas.

Jau tada buvau kiek pažinęs Valiaus darbų ir nuo aplanko iki aplanko iščiupinėjęs ir ištyręs tada neseniai išleistą jo iliustruotą Henriko Nagio rinkinį "Lapkričio naktys". Valiaus kūrybinis tragizmas, kuris mane priešmokykliniais metais stačiai purtė elektriniais šokais, kažkaip dabar netilpo į šito žmogaus rėmus. Šitame momente jo kūryba ir jo išorė — man nesirišo. Vykdamas į Freiburgą, nežinojau, kokio Valiaus tikėtis, bet šitokio nesitikėjau. Kaip kūryba buvo emociškai sunki ir tamsi savo nepaneigiamu smūgiu, taip asmuo atrodė šviesus — beveik fiziškai plaukiantis ir malonus.

Valiui bežiūrint mano darbų aplanką, pareiškiau, kad noriu studijuoti tapybą pagrindinai ir imti grafiką kaip antrinę meno sritį. Paminėjau, kad priešmokykliniais metais dailininko Viktoro Andriusio buvau patariamas nepamiršti grafikos. Taigi, va, sakiausi, kad nesu galutinai apsisprendęs, ką studijuoti.

Valius, kuris sakėsi jau pažinojęs mano priešmokyklinius darbus (turbūt iš mano darbų Saulutėje), dar nebaigęs žiūrėti viso aplanko, sušuko: "Tik grafiką!" Pabrėžė žodį "tik". Šituo Valiaus nuosprendžiu beveik savaime kažkaip nusirito nuo manęs sunkusis apsisprendimo akmuo: tą pačią akimirką nutariau, kad imsiu grafiką, o ne tapybą, kaip pagrindinę šaką, o tapybai skirsiu atliekamą laiką (o darbo srautas lėmė taip, kad ištisai visą laiką skyriau grafikai, o tapybai studijuoti laiko taip ir neliko). Valius čia pat, užbaigęs vartyti aplanką, iš karto nusprendė, kad dėl mano priešmokyklinės patirties grafikoje iš karto būsiu priimtas į antrąjį grafikos kursą. Gi formaliai, stodamas į meno mokyklą Freiburge. nelauktai susidūriau su nemažu sunkumu: prancūzų okupacinė valdžia mane laikė nelegaliai atvykusiu, o mokyklos vadovybė nerodė noro padėti man "įsipilietinti". Vieną rytą be jokių tolimesnių imatrikuliacijų atėjau į Valiaus grafikos studiją mokykloje ir pradėjau dirbti. Atsiradus fiziniam ir jau bedirbančiam studentui, popieriai, ir mokykliniai, ir prancūziškieji, netrukus susitvarkė. Be Valiaus iniciatyvos šiame atvejyje nežinia kaip tai visa būtų pasibaigę.

Telesforas Valius dėstė grafiką ir taikomosios grafikos pradus (design). Klasėje buvo punktualus ir visada su visu dėmesiu dėstymui. Klasė ar paskiras studentas buvo jo visiška koncentracija. Niekada nesijuto, kad jo mintys ar rūpesčiai būtų kur nors kitur, kai buvo laikas dėstyti Neatsimenu atvejo, kada Valius būtų studentams pasakęs, kad jis klasėje nebus, nes turi kitų svarbių reikalų ar "svarbų" posėdį. Nuo studentc prie studento eidavo, galima raidiškai sakyti, kaip bitė — nuo žiedo prie žiedo, lygiai tokiu pat nuoseklumu. Nė vienam netrumpindavo savo dėmesio. Pastabose buvo nepaprastai taktiškas, visada mandagia, beveik nušlifuota fraze atkreipdamas dėmesį į studento dirbamą problemą. Studento darbe visada bandė įžiūrėti studento, o ne savo matymo tašką. Niekada nepamiršdavo savo sprendimo ir niekada fiziškai neliesdavo mokinio kūrinio, kad ir menkas jis būtų, bandant jį keisti ar pataisyti. (Kiek teko girdėti, Lietuvos meno mokyklose ne visi dėstytojai šio metodo laikėsi.) Jei buvo reikalas, mokėjo studentą taktiškai ir labai subtiliai "per dantį patraukti Žmogaus žodžiu nesmogė, nebloškė, bet kiekvienas, kuris turėjo kiek nuovokos, greit supr^ davo ir pats turėjo lįsti po suolu, iš sarmatos išraudęs. Tokios pastabos nesukeldavo maištavimo ar negatyvios reakcijos iš mokinio pusės ir būdavo pedagogiškai labai efektingos. Pats žmogus vaizdžiai matydavo, kad niekus išdarinėja . . .

Nė vienam klasėje nėra pasakęs, kad jis esąs pakvaišęs ar negabus. Taip pat niekam nesakydavo, kad jis esąs gabus. Kažkaip studentai patys jausdavo, kur jie stovi. Rezultatas buvo toks. kad studijos kūrybinė atmosfera visiems buvo maloni ir maksimaliai skatinanti dirbti. Grafikos klasė nebuvo didelė. Joje atvykęs jau radau keletą beveik jau "bešvytuojančių žvaigždžių" (bent tada taip atrodė . . .) ir eilę grafikai gabių studentų. Bet buvo ir šiaip sau "krapštukų" ar intelektualiai "užklydusio" ir menui tik simpatizuojančio pokarės jaunimo. Buvo keista ir kartu nuostabu: Valius visiems seikėjo po lygiai dėmesio! Kartais ir mums patiems atrodė, kad kai kuriems iš mūsų klasėje tai tikrai, jau avansu, prarasta duoklė ir žarstymas gėrybių į kiaurą kibirą. Valius kažkaip, lyg apaštališkai, visiems davė po lygiai dėmesio. Nežinojome tada, ar tai pedagogo misijos pajutimas, ar tai jam įprasto takto jausmas vertė jį tai daryti.

Kalbėjo klasėje kiek garsiau, nei iš tikro reikėjo tik tam vienam studentui suprasti, taip, kad visa klasė be vargo komentarus girdėjo. Dabar retrospektyviai galvoju, kad gal sąmoningai tai darė. Nė kiek neabejoju, kad ši aplinkybė, tiems, kurie buvo pastaboms atviri klasėje, padėjo sparčiai kūrybiškai augti, nes taip buvo mokomi iš kitų klaidų. Tokiu būdu visi, ir mažai gabūs, gerėjo ir ėmė įdomiai dirbti.

Jau trisdešimt metų praėjo nuo tų studijų dienų Freiburge. Jau beveik dvidešimt metų aš pats dėstau universitetinėje aplinkoje. Ir įdomu, kad per visą šio dėstymo metą aš pats jaučiu, kaip daugeliu Valiaus dėstymo metodų aš bandau sekti. Turbūt visai instinktyviai, nes man atrodė, kad tas dėstymas buvo toks taiklus ir efektingas.

Torontas ir nauja kūrybos tėkmė
Subruzdo išeivija Vokietijoje su naujais emigraciniais sparnais, ir 1949 metais Freiburgo stotyje ėmė rikiuotis traukiniai — Australijos, Kolumbijos, Venecuelos ir Kanados link. Viename iš tų traukinių vagonų langų vieną popietę buvo ir Valius su žmona pakeliui į Kanadą. Tuo baigėsi Freiburgo metai. Tuo, galima praktiškai sakyti, baigėsi Valiaus žymusis medžio raižinių ekspresyvus kūrybos laikotarpis. Po išvykimo į Kanadą raižinių dar buvo, ypač linoleume, bet kūrybos dėmesys jau ėmė krypti į kitas technikas ir kitą išraiškos būdą. Į darbus atėjo monotipija, spalvota litografija ir aliejinė kūryba popieriuje. (Valius tai vadindavo "spalvotais piešiniais". Apibrėžimas gal techniškai ne visai tikslus, nes, išskyrus tai, kad darbuose buvo naudotasi plunksna ir tušu, pagrindinė išraiškos priemonė buvo teptukas ir aliejinės medžiagos spalvos. Tai arčiau tapybai popieriuje nei spalvotiems piešiniams.)

Valius suabstraktėjo, nors galvoju, kad vaizdinis išeities taškas vis tiek ir toliau jam liko žmogus, nors jau sunkiai pribėgančiai akiai be išskaitomas. Gi išraiškos kryptis liko ir toliai esmėje ekspresyvi. Valiaus pagrindinis žodyną! pasidarė spalva, kuri pakeitė juodųjų plėmų ii šviesos virpesių dramą jo raižiniuose, su kuriais Valius išėjo į kūrybinį gyvenimą Lietuvoje.

Aš asmeniškai, su didele nostalgija, prisimenu raižinius "Tragedija Baltijos pajūry" (1942), "Badas", "Gaisras Lietuvos bažnytkaimy" (1945). Tai yra kertiniai akmenys Lietuvos grafikos istorijoje ir, aš asmeniškai esu linkęs galvoti, turbūt ir paties Valiaus kūryboje. Turbūt nesuklysčiau pasakęs, kad didelei vidurinės ir vyresniosios kartos daliai išeivijoje Valiaus, kaip dailininko, identitetas ir bene bus to laikotarpio raižiniai (1942-1949).

Kanados laikotarpyje forma suabstraktėjo, spalvos sužaižaravo, bet mano manymu, tik kaip satelitai aplink tą patį "telšiškį" branduolį, kurį Valius buvo išsivežęs iš savo tragiško krašto. Naujų darbų temos tai patvirtina. Gi darbų išraiška — ne. Ir nesu tikras, ar pats Valius sutiktų su šiuo mano teigimu, nes naujai išraiškai jis skyrė daugiausia metų. Čia ir pats skaičius jo kūryboje didesnis.

Toronto kūrybinis periodas man ilgai buvo mįslė. Ir turiu prisipažinti, tam tikra prasme ir tebėra mįslė. Tas išraiškos būdas, kurį pasirinko Valius, nebuvo nei toks unikalus toje meno aplinkoje, nei ypatingai "vališkas".

Netrukus Valius Kanadoje ėmė intensyviai dirbti spalvomis, o po 1956 metų kelionės ir darbo Paryžiuje spalva dirbo beveik ištisai. Tiesa, panašiai, kaip ir jo lino ir medžio raižiniuose, šviesos ir faktūros čia vibravo (jis buvo visada nepaprastas faktūrų ir tekstūros žinovas). Tai visada duodavo didelį, Valiui tokį būdingą emocinį virpėjimą jo darbuose. Pas jį žolės, bokštai, kryžiai, nuo vargo ar grėsmės palinkę žmonės ar mirusios ąžuolų šakos visada virpėjo. Atėjus spalvai į Valiaus kūrybą, emocinis spalvų virpėjimas išliko kaip ankstesnės kūrybos tąsa, sudarant komplikuočiausias spalvų arabeskas. Gi centrininė kūrybos mintis, bent čia rašančiam atrodė, lyg ir išsibarstė. Žmogiškojo praradimo ir mirties artumo simboliai lyg ir ištirpo spalvose. Matydamas jo darbus daugelyje tarptautinių parodų, aš visada save klausiau — kur yra Valius? Aš jo kūrybos spalviniuose verpetuose lyg ir paigedau. Bent dalis atsakymo gal ir glūdi tame. kad aš buvau jo mokinys ir mano vaizdinio formavimosi laikotarpiu Valius buvo "juodas ir baltas" ir savo technikoje, ir savo mintyje. Toks, esu tikras, ir liko mano pasąmonėje; o Valius to-






liau keitėsi ir kalbėjo nauju žodynu. (Ir galimas dalykas, kad pasąmoningai aš su žiburiu ieškojau vakarykštės dienos.)

Paveikslų nuotaikos buvo šviesios ir teigiamos ir, kaip visada, techniškai išbaigtos. Žmogaus, gamtos ar daiktų formos, jei tokios ten buvo dailininko manytos, buvo ištirpdytos šviesos ir spalvų marginyje. Ar spalvų virpėjimas tai ir tebuvo jo kūrybos mintis? Turbūt, sakydavau sau. Ar galima iš tikrųjų Valių pilnai abstrakčiai ir tik spalvomis išreikšti? Tai buvo klausimai, į kuriuos tik pats dailininkas galėtų atsakyti. Progų paklausti patį dailininką apie tai buvo nedaug, o kiek tų progų buvo — to nepaklausiau. Nes tai buvo lyg mano abejonė apie centrinę žmogaus kūrybos esmę. (Jei žmogus taip kuria, tai turbūt jis taip nori, ar tomis aplinkybėmis tik taip tegali, ir klausimas būtų tik smalsumas, o abejonė — tik įskaudas. Neklausiau.)

Taip. Vėlyvuose Telesforo Valiaus darbuose viskas, atrodė, virpėjo optimizmu, bent reliatyviai tariant, taip atrodė. Jo besikartojanti tema buvo "Paskutinis rytas" (1956 iki 1977 m.). Pakartotinai matydamas tą darbų seriją, aš tą spalvinį virpesį visada išskaitydavau kaip kokio ryto ir saulės triumfą, su vieversiais ir spinduliais trykštančia maudykle. Tai, atrodė, buvo optimistinis Valius. Bet aš pats niekada netikėjau, kad Valiaus esmėje tragiškas žmogiškos būties požiūris būtų pasikeitęs. Tai iš kur tas kūrybinis, optimistinis pasikeitimas? Aplinka? Jos spaudimas? Anglosaksiškame Š. Amerikos kontinente optimizmas yra beveik norma. Tą visi žinome. Čia gyvenimo formose gyvenama beveik priverstiniu optimizmu, kur ir net gedulo šviesos rožinės, "de rigeur" . . . Gal iš tikro tokioje aplinkoje, kuri nuolat visiems duoda iššūkį šypsotis, apie žmogaus tragedijas kalbėti būtų lyg ir nepadoru? O gal tai intensyvi laiko tėkmė, tokia būdinga šiam kontinentui, kurios sraute žmogui mintyti beveik nėra kada?

Tik pomirtinėje Valiaus darbų peržiūroje neseniai sužinojau, kad jo darbų temų reikšmė teliko ta pati, kaip ir anksčiau. Pasirodo, kad, pavyzdžiui, pasikartojančių serijų "Paskutinis rytas" temos, nepaisant spalvingo ir vibruojančio paviršiaus, yra tragiškos. (Vien iš darbų spręsdamas, to net nenumaniau.) Tie rytai dailininko darbuose manyti kaip tikrai žmogiškai paskutiniai, tarytum Paskutinė Vakarienė: tai tema apie anksti rytą iš namų išeinančius jaunus vyrus, kurie daugiau nebesugrįš. Nustebau, kad ši mintis buvo paslėpta taip giliai po spalvomis vibruojančiais paviršiais. Tuo lyg ir visa Valiaus vėlyvoji kūryba stojosi į kitą perspektyvą — juk tai šviesiais tapybiniais žodžiais kalbama apie tamsius įvykius. Matyt, kūrybinis variklis liko tas pats, tik vėliau buvo išsakytas reliatyviai šviesiomis priemonėmis. Iš tolimesnės perspektyvos žiūrint, tai būtų lyg konfliktas tarp vaizdinių priemonių ir minties, kurią norėjo dailininkas išreikšti. Bent čia rašančiam tas kūrybinių priešingybių klausimas ir jų priežastingumas lieka neatsakytas.

Be Telesforo Valiaus kūrybos įnašo į Lietuvos ir į lietuvių pasaulinę dailę, kurioje jis turi vieną iš ramstinių vietų, jo įnašas yra didžiai žymus ir Kanados meno gyvenime ir už jos ribų. Jis buvo dažnai matomas tarptautinėse parodose, neretai išskiriamas atžymėjimais. Tai buvo didelės dovanos asmenybė, kuri į ribotus rėmus netilpo.

Duoklė visuomenei
Valius buvo labai dosnus. Ir tas dosnumas buvo dažnai jam kūrybinė našta. Tai buvo kaip mokesčiai, kurie paimdavo jo laisvos kūrybos laiko dideles pajamas. Jis nemokėjo atsisakyti jokio prašymo, mažo ar didelio, ir jo atliktais užsakymais, užsakymėliais yra perpildytas jo gyvenimas. Juos visus jis atliko gerai; kitaip nemokėjo. Išeivijos spaudiniai yra užgožti mėgėjo skonio apipavidalinimu; visi Valiaus darbai, o jų buvo padaryta daug, yra be priekaištų. Jis ne tik turėjo didelį raidės ir spaudos pažinimą, bet ir labai kultivuotą skonį. Daug dalykų, kurie yra priimti kaip mūsų plataus ir įvairiašakio socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis, yra Valiaus piešti. Ir piešti su didele išmone. Be sunkiai dabar besuskaitomų knygų viršelių, jo buv piešti laikraščių vardai, vinjetės (Tėviškės Žiburiai, Į Laisvę, buvę Aidai), emblemos (Švies organizacijai), dimensiniai projektai, ženklai ir simboliai. Visais laikais Valiaus ryšys su lietuve -kąja visuomene buvo tamprus, ir jo duoklė jai buvo didelė.

Visi šie žodžiai ir fragmentai yra vėlyvi, bet ten, kur Tu, Telesforai Valiau, esi, laikas yra nesvarbus. Ilsėkis Kanados Mississaugos smėl>:r po vingiuotais liaudies ornamento kryžiais, kuriuos pats kapinėms nupiešei. Jie grakštūs ir dinami* ki — kaip buvo ir Tavo gyvenimas.