* * *
Amžių pradžioje bekraitėj,
Din — dan, din — dan,
Buvo kunigas Žvelgaitis,
Din — dan, dali — dan.
Apie galią jo ir garsą,
Din — dan, din — dan,
Per pasaulį skrido garsas,
Din — dan, dali — dan.
Kai jis Estijon žygiavo,
Din — dan, din — dan,
Kuršas baimėj pažaliavo,
Din — dan, dali — dan.
Grįžo lobiu apsikrovęs,
Din — dan, din — dan,
Girioj gudas jį nukovė,
Din — dan, dali — dan.
Kai žemelė jį apklojo,
Din — dan, din — dan,
Lietuva visa raudojo,
Din — dan, dali — dan.
* * *
Kai kėlės Lietuva iš amžių dugno,
Senoliai mūsų, prosenoliai mūsų
Laisvi gyveno. Buvo žmonės sau.
Vergiją atnešė mums svetimi, —
Bajorai, ponai, šlėktos, kunigai!
Usnis išrausim iš taikių darželių, —
Nuplausim kraujumi vergystės gėdą!
Atkeršysim už ašaras motulės,
Už skausmą seserų, kančias našlaičių,
Už protėvių išniekintus kapus!
Pakilsim, broliai, vėtros siautimu —
Ir nubyrės skriaudikai kaip lapeliai!
Ar mūsų tėviškė atgis laisva —
Ar mes gyvi šioj žemėj nealsuosim!
* * *
O, Viešpatie! Kodėl graudžiausią šokį
Žmogus prieš mirtį šoka? O, kodėl
Pasaulis kvaituliu apakęs sukas,
Kai liepos švokščia... Kai lineliai žydi?..
Kai alpstanti širdis gyventi trokšta...?
Motule, kam mane užauginai!
Geriau mažytę būtum paskandinus
Nors savo ašarų tvane! Motule!
Kodėl tavęs čia nėr, motule mano?
Nė atsisveikinti... akis užmerkti...
|