Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAULĖŽIŪRA IR TAUTIŠKUMAS LITERATŪROJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   

(V. RAMONO „KRYŽIŲ“ PROGA)*

*) Straipsnis diskusinis Būtų pageidaujama, kad kas pozityviai išdėstytų mūsų laisvamanių ar pozityvistų idealogijos principus. Red.
 
1. POLEMIKA DĖL „KRYŽIŲ“

Kažin ar po Putino „Altorių Šešėly“ pasirodymo buvo kita tokia lietuviškos prozos knyga, kuri būtų sukėlusi tokį susidomėjimą ir tiek komentarų, kaip V. Ramono „Kryžių“ romanas. Susidomėjimas ir net susijaudinimas pasireiškė ne tik skaitančioj visuomenėj, bet ir spaudoj. Kai kurie laikraščiai, ar tai nesusidarydami savo nuomonės, ar dėl kitų priežasčių, dėjo po dvi prieštaraujančias recenzijas. Apie „Kryžius“ rašė ir literatūroj nusimaną žmonės, ir joj, rodos, pirmą kartą bandą su kritika pasižymėti.

Atrodo, kad dėl V. Ramono „Kryžių“ labiausiai susijaudino tie žmonės, kurie lig šiol sakydavosi esą pažangūs ir tolerantingi. Jiems ypač nepatiko „Kryžių“ centrinis personažas Zigmas Kreivėnas ir jo sūnūs. Galbūt dėl to pradėtas pulti rašytojas ir mėgintas suniekinti. J. Daugėla padarė šitokias toli einančias išvadas: „Kryžių“ romaną turime skirti prie, taip vadinamų, probleminių kūrinių, kuriuose aprašomi klausimai reikalauja iš autoriaus labai toli eilinio piliečio vidurkį prašokančio išsilavinimo, intelekto. O to intelekto romanui kaip tik trūksta (Mūsų Kelias, 1948. I. 8). Tiesa, J. Daugėla čia pasirodė gailestingas, nes „Kryžių“ autorių tepastatė į nusikaltėlių eiles, rašydamas: „Autorius, sąmoningai ar ne, padarė meškos patarnavimą lietuvių visuomenei — jis griauna jos vienybę kovoje su bolševizmu. O tai mūsų būklėj jau nusikaltimas“. Nežinau, kaip tai atrodys skaitytojui, bet man šitas posakis labai primena „Lietuvos Aide“ 1928 — 1940 metų vedamuosius ir dar labiau liūdnos atminties 1942—44 metų „Ateities“ graudenimus. Vieno tik pasigedau — reikalavimo įvesti rašytojams cenzūrą. Tada tai turėtume ir „tobulą“ tautinę vienybe ir „tikrą“ demokratiją, nes būtų galima autorių pasodinti už grotų. Ar nepuiku!

Ir už ką J. Daugėla labiausiai supyko? — Ogi už tai, kad V. Ramonas vienam savo „Kryžių“ veikėjui — agronomijos studentui varpininkui Petrui Kreivėnui, apsivylusiam bolševikų darbais Lietuvoj, leido pasakyti tokius žodžius: „... pirmiausiai atsisakau nuo kairės. Kelias po kairei — į bolševizmą“... „arba į kairę, arba į dešinę, ergo su Dievu. Vidurio kelio nėra“. Tai pacitavęs, J. Daugėla tuoj priduria: „Autorius stipriai, bet negarbingai sugestionuoja skaitytoja., jog visi (?) tie, kurie neina į dešinę, autoriaus mėgiamu posakiu, į Romą, eina į bolševizmą“.

Po šitokio J. Daugėlos priekaišto, kuris atskleidžia romano nesupratimą arba jo minties iškraipymą, norėtųsi juoktis, kad pradedantysis kritikas rašytoją nori traktuoti, kaip daiktą, kuris negali turėti nei savo nuomonės, nei savo sugestijų. Tačiau kada mūsų visuomenės vadovaująs veikėjas, kuris mėgsta rašyti ir kalbėti apie laisvę ir demokratiją, pradeda pulti rašytoją, kaip nusikaltėlį, už sugestijas, už romano veikėjų posakius ir nuomones, darosi liūdna, nes dar neseniai mums visiems už nuomones ir sugestijas grėsė sunaikinimas ir mirtis. Šitas jausmas, kurį many sukėlė J. Daugėlos straipsnis „Mūsų Kely“, ir yra viena priežasčių, kurios paskatino rašyti šį straipsnį ir pasisakyti esmingiau dėl daromų V. Ramonui kaltinimų dėl „Kryžių“.

Kitos priežastys — panašios. Pirmiausia — B. Gražulio straipsnis „Pasaulėžiūrinis romanas“ (Mintis, 1947. XI. 29), kuriame „Brydės rugiuose“ autorius su dideliu aplombu išeina kaip kritikas. Atitaisinėti jo visas gal ir savanoriškas klaidas būtų bergždžias darbas, nes tada priseitų perdaug ilgą straipsnį rašyti. Tuo tarpu kol prieisime prie nagrinėjimo pagrindinių klausimų, kuriais pradedąs kritikas labiausia visuomenę klaidina, čia norisi nurodyti porą staigių B. Gražulio posūkių, kurie atskleidžia jo sprendimų vertę.

Jieškodamas V. Ramono tikslų ir svarbiausios „Kryžių“ idėjos, B. Gražulis prieina išvados: „Ir ne bolševikmečio vaizdavimas buvo autoriaus tikslas“. O jau kitoj vietoj jis teigia: „Tai daugiau tam tikro meto įvykių reportažas negu tikras romanas“. Dar linksmesnių sprendimų randame, kai B. Gražulis paliečia formalinę-estetinę pusę. Pirmiausia jis, kaip kirviu, nukerta: „Kompozicijos romane iš viso nėra, kaip nėra ir intrigos. Tai palaidų faktų krūva, kurią jungia tik tie patys veikėjai.“ Ergo — reportažas. Šitaip nusprendęs, B. Gražulis už trylikos eilučių staiga pasuka aplinkui ir rašo: „Tačiau nei intrigos, nei kompozicijos romano nepasigendame. Autorius mokėjo ir be to padaryti romaną patrauklų. Ir tai liudija didelį autoriaus talentą“.

Taip, ir mes manome, kad V. Ramonas turi didelį talentą, kad jo „Kryžiai“ yra patrauklus meno kūrinys, tačiau sunku suprasti, kaip į šitokią nuomonę derinasi tokie teigimai, kaip: „Palaidų faktų krūva... Pagrindiniai įvykiai atsitiktiniai... Įvykius rikiuojančios autoriaus rankos mes čia nematome“. Šitokį nenuoseklumą gal ir būtų galima suprasti svetimų nuomonių kompiliatoriaus rašiny, bet kai šitaip puola į rašytojus pretenduojąs žmogus, mėsinėdamas talentingai parašytą meno kūrinį, prieš tai jau reikia protestuoti.

Paganau panašiai elgtis verčia ir A. Rūko straipsnis „Pamfletinis personažas“ (Mintis, 1947. XII. 6). — Lig šiol A. Rūką pažinojome daugiausiai iš jo straipsnių apie teatrą. Ten jis parodydavo ir meniško skonio ir kritiko sugebėjimų. Tačiau ir šis žmogus V. Ramono vos neapkaltino socialistiniu realizmu. A. Rūkui labiausiai nepatiko „Kryžių“ Kreivėnas, tas monumentalusis personažas, kuris gyvumu, platumu ir ryškumu ar tik nepralenkia Moliėre'o Harpagono ir Tartiufo. Tiesa, nors Kreivėnas turi teigiamų savybių, bet vis dėlto jis yra neigiamas personažas, nesimpatiškas, kaip nesimpatiški Moliėre'o Tartiufas ir žymi dalis H. Balzac'o romanu veikėjų. Kai A. Rūkas šį vieną ryškiausių ir įspūdingiausiu mūsų literatūros figūrų nori padaryti pamfletinį, tai jo įsitikinimų ir skonio reikalas.
 
Tačiau protesto jausmas kyla, kai A. Rūkas apie Kreivėną padaro šitokią sauvališką išvadą: „To personažo „gražių darbelių'' priežastis, anot Ramono, yra viena vienintelė — jis nevaikšto į bažnyčią, netiki į Dievą, atstovauja, taip sakant, tipingą ir skaitlingą Lietuvos „bedievių“ gimine.“.

Jei šitokius žodžius parašytų koks nors literatūroj nenusimanąs žmogus, būtų galima paaiškinti nepajėgumu romaną suprasti. Bet literato lūpose šitokia išvada skamba provokacija arba mažiausiai personažo iškraipymu, nes A. Rūkas savo teigimui pagrįsti neduoda jokios citatos nei iš rašytojo vaizdavimo, nei iš paties Kreivėno lūpų, nei iš kitų personažų liudijimų, kas įgalintų spręsti, jog visų Kreivėno „gražių darbelių“ viena vienintelė priežastis esanti jo ateizmas. Kai kritikas visą straipsnelį skiria literatūriniam personažui ir daro kraštutines išvadas, tokio pagrindimo mes turime teisės reikalauti. Kol jis šito nepadaro, mums pasilieka teisė piktintis, nes pasaulėžiūra ir ideologija toli gražu nėra vienintelis veiksnys, kuris apspręstų Kreivėno personažą. Būtų teisingiau pasakius, kad to veikėjo materialistinę-pozityvistinę pasaulėžiūrą apsprendžia jo juslinė ir gaivalinė prigimtis, nes ši verčia Kreivėną net pasaulėžiūrinės prasmės veiksmus atlikti impulsyviai.Tačiau netikėdami pozityvizmo dogmoms, tesakome, kad Kreivėno idėjinis materializmas yra glaudžiai sutapęs su jo gaivalinga jusline .prigimtimi, kurie veikia vienas kitą grįžtamai. Man atrodo, kad apie Kreivėną šitokį įspūdį susidaro kiekvienas skaitytojas, kuris neturi specialių tikslų tą įdomų personažą suschematinti ir sumenkinti. Ne man vienam Kreivėnas tėra materialistinių pažiūrų liberalas (laisvamanis) mergišius, kaip gali būti liberalas-šykštuolis, liberalas-opurtunistas, liberalas-idealistas ir kitokie. Tiesa, Kreivėnas nėra siauras asmuo, bet platus, spalvingas personažas, kuriam jokie žmogiški jausmai nėra svetimi, nors erotiniai yra stipriausi. Todėl atrodo, kad Kreivėno veiksmų ir nusikaltimų priežastis dažniau glūdi jo stipriai seksualinėj prigimty, negu jo idėjiniame materializme.

Lieka tik ne visai suprantama, kodėl mūsų liberalai-laisvamaniai, puldami V. Ramoną dėl Kreivėno, nenori pamatyti, kad gretimai stovi kitoks liberalas, Kreivėno sūnus Petras, kuris yra padorus varpininkas patriotas, ir net kovojąs su tėvo užmačiom. Arba kodėl pastebėję tą padorų jauną liberalą-idealistą, tie kritikai stengiasi jį suniekinti? „Tas studentas, rašo J. Daugėla, neturi jokio supratimo apie liberalizmą, maišo į vinigretą dvasinio ir medžiaginio pasaulio reiškinius, kaip visiškas nemokša kalba apie žmogaus laisvės esmę, naivia, eilinės davatkėlės galvosena griebiasi gyvulio ir žmogaus paralelės argumentacijai“. O gal tik dėl to J. Daugėla niekina tą padorų Kreivėno sūnų, kad jis išdrįsta vaizdingai kritikuoti savo tėvo idėjinį materializmą ir nueina į bažnyčią?

Dėl aiškumo, kad Ramonas puolamas dėl Kreivėno ir jo sūnų ne meniniais-literatūriniais sumetimais, norisi paklausti, ar minėti kritikai pultų rašytoją, jei šis Kreivėno neigiamą personažą būtų pavadinęs kunigu ar šiaip kataliku? To klausimo jiems nedrįstume statyti, jei jie kur nors būtų protestavę prieš to paties V. Ramono „Vieškelio Dulkių“ Norkaitį. (Ten, kaip atsimename, vienu svarbiausių veikėjų yra parinktas katalikasonurtunistas Norkaitis, kuris, besigėrėdamas bolševikams, ypač savo namui apsaugoti nuo nacionalizacijos, tiek toli nueina, kad bolševiko guoliui aukoja savo dukterį, kuri tuoj ima laukti garnio dovanų). Kadangi aukščiau suminėti V. Ramono kritikai tada neprotestavo, tai jie, tikiuosi, man atleis, jei aš, suabejojęs jų intencijų grynumu, noriu čia jų argumentus ir teigimus kritikuoti ne vien tik iš „Kryžių“ romano išeidamas ir ne vien estetiniais sumetimais.
 
2. IDĖJA IR PASAULĖŽIŪRA

Prieš karą literatūra besidomį žmonės nusiskųsdavo ir dabar dar nusiskundžia, kad mūsų romano, dramos, novelės kūriniai yra lėkšti, nepakyla iki tokio aukščio, kad jais būtų galima sudominti Europos skaitytoją. Nors ir turime nemaža smulkių gražiai parašytų kūrinėlių, tačiau jų idėjos dažnai paprastutės, menkutės, neatskleidžia gilesnio žvilgsnio į žmogiškąją būtį. Net psichologiškai tikslios ir įdomios smulkmenos negali labiau sudominti nei mūsų, nei juo labiau svetimtaučių, nes neslepia savy reikšmingų problemų. Mes vis dar netoli tenužengiame nuo Žemaitės, vis tebesidžiaugiame savo etnografinių apraiškų pavaizdavimu, gražaus stiliaus smulkmenomis. Stinga mums kūrėjų su stipriu intelektu, su gilia intuicija.

Šitaip skundėsi ir dabar tebesiskundžia žmonės, susisieloję mūsų tautine kultūra ir jos populiarumu užsienyje. Kada Putinas sakė, jog mūsų rašytojai turi rašyti taip, „kad mus skaitytų ir žydas, ir vokietis, ir rusas,“ jis reikalavo ne tik stilistiškai tobulėti, bet ir idėjiškai. Tai ypač aiškėja iš šių Putino žodžių: „Šiandien rašytojas turi stovėti inteligentijos viršūnėse. Jis gali neturėti oficialių diplomų nei titulų, bet jis turi būti giliai išmokslintas išsilavinęs ir apsiskaitęs. Kas gali būti literatūroj blogiau, kaip knyga su naiviais filosofavimais, su banaliomis kalbomis ir lėkštais protavimais rimtų personažų lūpose?“

Kada šitokiose sąlygose esame, atrodo, kad mums reiktų džiaugtis kiekviena pastanga mūsų literatūrą pakelti į aukštesnį laipsnį. Tai ypač pareiga rašytojų ir kritikų. O kaip gi jie elgiasi?

Štai V. Ramonas parašė tikrai neeilinį romaną su aktualia problematine perspektyva, o jau susidarė visas frontas jam pulti. Tiesa, yra kritikų, jų tarpe šį kartą stovi ir Stp. Vykintas, kurie „Kryžiais“ pasidžiaugė, juos teigiamai įvertino. Net tie, kurie nori tą kūrinį suniekinti, jam pripažįsta gerų savybių. Antai, mūsų minėtas Rūkas, kuris „Kryžiuose“ tenori matyti pamfletą, rašo: „V. Ramono knygoje yra tokių gražių ir retų dalykų, kurių nedažnai sutinki ir pačioje gražiausioje mūsų grožinėj literatūroj praeityje ir dabartyje“. O B. Gražulis, kuris „Kryžius“ nori nužeminti iki paprasto reportažo su palaidų faktų krūva, vis dėlto susigriebęs rašo: „Tiesiog nuostabu, kad skaitai neatsitraukdamas nežiūrint visko. Tai tik įrodo, kad geras meistras. Kaip jis aprašinėja ir kuria vaizdus, net pasigerėjimas ima. Tiesiog nepamėgdžiojamai. Atskiros vietelės pasiekia reto tobulumo. Ir tų vietelių tiek daug per visą romaną, kad užmiršti ir autoriaus melą. Keliais žodžiais, keliais sakiniais jis pasiekia neužmirštamo vaizdingumo ir subtilumo“.

Vadinasi rašytojas — stiprus meisteris, romanas — geras, nes, jeigu net B. Gražulis užmiršta savo iš naivaus realizmo koncepcijos atsineštą melą, reiškia, kad jo kūriny nėra.
Jeigu kūrinys yra meniškas (tegu ir su kai kuriais trūkumais), tai kam jis žeminti iki reportažo ir pamfleto? Ar dėl to, kad liberalas-materialistas Kreivėnas nesimpatiškas ir neigiamas? (Kuriame įstatyme parašyta. kad jis turi būti teigiamas ir simpatiškas?). Ar todėl, kad romane pakritikuojamas liberalistnis pozityvizmas ir materializmas? (lyg tai būtų kokia neliečiama šventenybė?). Pasirodo, kad V. Ramonas puolamas ir jo kūrinys stengiamasi suniekinti dar ir dėl idėjos. Girdi .V. Ramonas šia savo knyga taip pat tarnauja idėjai. santvarkai“, sako A. Rūkas. O B. Gražules, jieškojęs jieškoięs ir nesuradęs, ką rašytojas „Kryžiuose“ norėjo pasakyti, galu gale nusprendžia: „Tik vienas atsakymas: autoriui rūpėjo pareikšti savo pasaulėžiūrini credo“. Ir per keletą pastraipų įrodinėjęs, kad romanas nevykęs kaip tik dėl pasaulėžiūrinio elemento, dar drąsiau, galbūt skaitytojui įgąsdinti, drebia klausimą: „Ar tai nėra socialistinis realizmas?“

Štai jau ir turime pagrindinį raktą, kodėl „Kryžius“ reikia peikti — dėl idėjos, dėl pasaulėžiūros. Bet argi idėja ir pasaulėžiūra yra koks nusikaltimas, ar meno kūrinio silpnybės ženklas? Juk jeigu nusimanąs kritikas toks, kaip Putinas, kurio inteligencijos stoka gal ir J. Daugėla nedrįs abejoti, nori, kad literatūros veikalas turėtų kokią nors problemą, tai kaip tada rašytojas gali apsieiti be pasaulėžiūros ir savo romano nepadaryti idėjų išraiška? Arba kodėl jo kūrinys turėtų būti ne jo. o kažin kieno kito idėjų išraiška? Ar apskritai toks atvejis galimas?

Tiesa. XIX amžiuje buvo tokia pažiūra, susiformavusi buržuazinio liberalizmo, ypač nihilizmo įtakoj, kad rašytojas ir apskritai menininkas neprivalo turėti savo pasaulėžiūros, kad jam tereikia pažinti gyvenimą, neišskiriant nei dvokiančių padugnių, nei nešvankių palovių, o pozityvi pasaulėžiūra tik trukdanti kūrėjo laisvę. Atrodo, kad šitokia pažiūra savo samprotavimus nori pagristi ir A. Rūkas su B. Gražuliu. Bet ar ji taip pat nėra tam tikros pasaulėžiūros išraiška? Taip. Šitokia estetinė pažiūra taip pat yra tam tikros pasaulėžiūros padiktuota, tik, deja, ji jau pasenusi, nes nebeatitinka faktams ir loginiam galvojimui.

Šiandien sunku būtų rasti meno filosofą ar rimtą meno kritiką, kuris manytų, kad žymus meno kūrinys, ypač rimtas literatūros veikalas, neslėptų savy problemos ir neapreikštų autoriaus pasaulėjautos bei pasaulėžiūros. Šiandien meno filosofai sutinka, kad žymus kūrėjas dažnai nepareiškia savo paviršutinio „aš“ su kasdieninėmis smulkmenomis, bet kad dideliame meno kūriny jis atskleidžia savo giliąją asmenybę su giliosiomis savo sielos aspiracijomis. O tada savaime kūrėjas atskleidžia savo santykius su pasauliu ir gyvenimu. Kitaip sakant, kiekvienas žymesnis meno kūrinys daugiau ar mažiau mums leidžia pajusti autoriaus pasaulėjautą, kurioj jau yra kai kurie atsakymai į žmogaus gyvenimo ir būties apskritai prasmę.

Architektūros, muzikos, skulptūros ir tapybos kūriniuose dažniausiai tepasireiškia tik pasaulėjauta, tačiau žodžio meno, kaip lyrikos, dramos, romano, apysakos, novelės, geruosiuose veikaluose (ne pramoginiuose, anekdotiniuose) su bendrąja pasaulėjauta jau ryškiau iškyla atskiros problemos, vienaip ar kitaip nušviečiančios žmogaus gyvenimą ir net visą būtį. Tai reiškia, kad kiekvienas dailiosios literatūros kūrinys atskleidžia dalį rašytojo pasaulėžiūros. Tie kūrėjo įsitikinimai ir įsitikrinimai vienuose veikaluose gali būti mažiau pastebimi, kituose daugiau. Tai pareina nuo autorių prigimties, nuo veikalo rūšies, nuo jo temos. Ir juo rašytojas yra stipresnio intelekto, tuo jo intuicija giliau įžvelgia į tikrovės reiškinius, juo būties problematika ryškiau iškyla jo kūriniuose ir šie artėja į filosofiją ir religiją, t.y. į tas sritis, kurios turi pagrindinės reikšmės pasaulėžiūrai. Taigi, juo dailiosios literatūros veikalas yra problemingesnis. juo labiau jis yra idėjų išraiška, o tuo pačiu ir jo pasaulėžiūrinis pobūdis išryškėja.

Kad šios mintys apie pasaulėjautos bei pasaulėžiūros pasireiškimą meno kūriniuose nepasirodytų iš piršto išlaužtos, norisi pailiustruoti pavyzdžiais. Antai, kai prisimename Raffaelio Santi Madonas ir jo freskas Vatikano Stanzose ir juos sulyginame su MichelAngelo Buonorotti Sikstinos koplyčios freskais, tuoj pastebime, kad pirmojo tapytojo pasaulėjauta meilingai optimistinė, o antrojo pesimistiškai dramatinė. Kai palyginame Rembrandto ir Rubenso paveikslus, be didelių svarstymų matome, kad pirmasis į pasaulį žiūri susitelkusio dvasingo žmogaus, beveik mistiko akimis, o antrasis — gaivalingo juslinio optimisto žvilgsniu, kuris tesidžiaugia jėga ir kūno sveikata. O gi mūsų M. K. Čiurlionio kūriniai? Ar jie jokios pasaulėjautos ir pasaulėžiūros neatskleidžia? Iš tikrųjų šiandien niekas neginčys, kad mūsų didžiojo tapytojo paveikslai atskleidžia dualistinę fatalistinę mistiką, kuri pasaulio pagrinduose įžvelgia ne materiją. Galbūt, kad kai kuriems idėjiniams materialistams tai nemalonu, bet iš jo kūrinių pasaulėžiūrinio aspekto neišmesi, pačių kūrinių nesunaikinęs. Tai dar ryškiau matyti dailiojoje literatūroje.

Paimkite V. Hugo lyriką ir jo poemas, paimkite H. Balzac'o „Žmogiškosios Komedijos“ romanus, Goethės ar Schillerio dramas, ir tuoj susidursite su žmogaus būties problematika ir.autorių pasaulėžiūra. Net G. Flaubert, kuris savo kūriniuose norėjo būti nematomas, kaip Dievas, net savo romanuose neįstengė paslėpti savo ironingos skeptiko pasaulėžiūros. Jei reikia dar ryškesnių pavyzdžių, paimkite A. France ir E. Zola arba Tolstojaus ir Dostojevskio romanus, paimkite P. Claudelio dramas, O. V. Milašiaus lyrines ir dramatines poemas, ir jūs būsite lig ausų paskandinti veikalų problematikoj, iš kur trykšta autoriaus pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Jeigu B. Gražulio ir jo bičiulių pažiūra būtų teisinga, tai genialieji F. Dostojevskio kūriniai turėtų būti beveik šlamštas, nes krikščioniška pasaulėžiūra jo šedevruose labai pastebima; tačiau ir aršiausi materialistai jų nedrįsta paneigti. Todėl neteisinga niekinti V. Ramono „Kryžius“ dėl to, kad jie atskleidžia tam tikrą problemą ir autoriaus pasaulėžiūrą, nors jo romanas ir neprilygsta Dostojevskio kūriniams.

Kad visas ginčas dėl „Kryžių“ idėjos ir pasaulėžiūros labiau paaiškėtų, pažiūrėkime, kokio tikslo autorius savo romane siekia ir kokią problemą jis mums iškelia. Pirmiausia, ką jis vaizduoja?

Kas moka skaityti ir nori kūrinį suprasti tokį, koks jis yra, tas, manau, sutiks, kad „Kryžiuose“ rašytojas vaizduoja bolševikmečio sukrėtimą Lietuvos kaime, ypač Sūduvos (Suvalkijos) kaime. Tas sukrėtimas neapsieina be ūkinio, socialinio, psichologinio ir pasaulėžiūrinio lūžio. Kadangi bolševikinis komunizmas yra ne tik socialinis-ekonominis sąjūdis, bet ir pasaulėžiūrinis-ideologinis, todėl ramiame Lietuvos kaime jis sukelia taip pat įvairių pasaulėžiūrinių reakcijų. Jis ypač sudaro problemą liberalams-laisvamaniams (pozityvistams, materialistams), kurie turi apsispręsti jau ne teoretiškai, bet ir konkrečių faktų šviesoje, nes to apsisprendimo reikalauja pats bolševizmas, traukdamas įvairius kairiuosius į savo pusę, nes rodo jiems palankumo, kai tuo tarpu katalikus ir apskritai tikinčiuosius jis traktuoja priešiškai ir todėl šiem palengvina apsispręsti. Rašytojas savo „Kryžių“ vaizduojamos būties centre ir pastato vadinamųjų kairiųjų apsisprendimo problemą su liberalu materialistu Kreivėnu priešaky. Greta jo rašytojas parodo du jo sūnus. Tikrasis Kreivėno sūnus Petras, kad ir opozityvistiškai tėvo išauklėtas, bet iš prigimties yra idealistas. Jame matyti ir religingos motinos įtaka. Būdamas akademinio išsilavinimo, jis sugeba vertinti kritiškai įvykius ir idėjas. Kitoks yra Juozas Giružis. Šis nelegalus Kreivėno sūnus yra taip pat pozityvistiškai ir materialistiškai išauklėtas. Tačiau jis be religinės motinos įtakos ir be mokslo yra daugiau veiklos ir impulsų žmogus, kurio elgseną dažniausia apsprendžia vienokia arba kitokia gyvenimo siūloma nauda.

Taigi, tie trys ..Kryžių“ laisvamaniai turi apsispręsti bolševizmo atžvilgiu. Jų apsisprendimą Ramonas parodo trejopą. Petras, kad ir pasukęs į kairę, bet pamatęs, kaip bolševikai savo kairumą vykdo Lietuvos gyvenime, ima jieškoti bolševizmo kilmės ir jo šaknis randa pozityvizme ir materializme, kuriuos išpažįsta dauguma vadinamųjų pažangiųjų ir kairiųjų. Tai pastebėjęs, Petras nusigręžia ne tik nuo bolševikinio komunizmo, bet ir nuo pozityvizmo ir Elziutės įtakoj pasuka į katalikybę, į savo motinos pusę.

Pats Kreivėnas, garbinąs visokias pažangas, simpatizavęs visokiems kairumams, iš pradžios bolševizmą sutinka palankiai, jo propagandai tiki; vėliau, kad ir apsivylęs, dar mėgina prie jo prisiderinti, tik galiausiai, patyręs ūkinių nuostolių, jis praregi ir nuo jo nusigręžia, tačiau ir toliau pasilieka ateistas materialistas. Nelegalus Kreivėno sūnus, račius Giružis, draugų veikiamas, iš karto be svyravimų palinksta į bolševikus, nes su jais jis mano turėsiąs naudos, iškilsiąs. Kurį laiką šį račių prilaiko perspektyva susituokti su ūkininkaite Elziute Grūstaite ir gauti jos ūkį. Bet kai šis saitas nutrūksta, ir Kreivėne pamato savo meilės konkurentą, degdamas kerštu, Giružis visiškai atsiduoda bolševikų tarnybai, kol pagaliau kritišką valandą išduoda mirčiai ir savo nelegalų tėvą.

Taigi, pavaizduodamas trejopą vadinamųjų kairiųjų kelią, V. Ramonas, kaip ir dera rašytojui, nedavė vieno sprendimo. Be abejo, mūsų laisvamaniams ir kitiems kairiesiems būtų buvę galbūt maloniau, jei visi trys romano laisvamaniai būtų išsilaikę nepajudinami, kaip stulpai, nepakrypę nei į katalikybę, nei į bolševizmą. Bet šitoks vienašališkas sprendimas tikriausiai nebūtų galėjęs meniškai įtikinti ir taip pat neatitiktų istorinės tikrovės, nors šis kriterijus meno kūriniui ir nėra privalomas.

Šiuo trejopu galimu sprendimu liberalistinio pozityvizmo ir bolševizmo santykių problemą V. Ramonas „Kryžiuose“ pastatė net su tragišku aštrumu, nes jis leido laisvamaniui Kreivėnui žūti dėl išdavimo buvusio laisvamanio Giružio, kuris jau yra bolševikas. Šitas sprendimas tampa dar skaudesnis, žinant, kad Giružis yra laisvamanio sūnus. Tačiau skaudus ne vien kairiesiems, bet ir katalikams, nes prie kryžiaus greta laisvamanio Kreivėno miršta ir katalikas Grūstas. Šitaip simboliškai autorius turbūt nori pasakyti, kad laisvamaniškojo pozityvizmo ir materializmo išauklėti bolševikai tampa rykšte ir patiems tėvams, ir visiems kitiems žmonėms. Vadinasi, visi kenčia. Tačiau, „Kryžių“ autorius šito aiškiai nepasako, o tik romano pabaigoj duoda simbolinį sugestyvų vaizdą, iš kurio išvadas palieka pasidaryti pačiam skaitytojui. Reikia manyti, kad šita sugestija greta pozityvizmo ir materializmo kritikos, kurią išdėsto studentas Petras ginče su savo tėvų, ir yra labai nemaloni įvairių niuansų mūsų liberalams, kurie save dažnai vadina kairiaisiais.

Bet ar šitokia sugestija leistina literatūros veikale? Ar ji padaro rašytoją negarbingai rašantį pagal „generalinę liniją“, kaip mėgina visuomenę įkalbėti A. Rūkas. Logiškai galvojant atsakyti nesunku. Jei rašytojas kelia kokią nors problemą, tai jis, aišku, turi teisės ir duoti atsakymą. V. Ramonas „Kryžių“ romane panašiai ir elgiasi. Tiesa, jis nurodo tris galimybes, tris sprendimus, tačiau tretysis Giružio sprendimas ir jo einamas kelias jam atrodo nuoseklesnis — pozityvistinio ar materialistinio liberalo, atitrukusio nuo Dievo kelias pirmyn nuosekliai veda į bolševizmą, kuris jo tėvus — įvairių spalvų liberalus — pastato prieš tragišką galą. Šitai rašytojas ir sugestionuoja. Tačiau jei net aiškiai pasakytų, tai būtų jo teisė, ypač kad jis gretimai yra nurodęs kitas galimybes. Tiesa, kad pirmoji galimybė — pasukti į katalikybę — laisvamanišku žvilgsniu reikštų grįžimą atgal. Todėl dvi antrosios galimybės — pasukti į bolševizmą arba pasilikti tarp katalikybės ir bolševizmo — romane yra labiau pabrėžiamos. Bet tai visai natūralu, nes istorinė tikrovė kalba stipriau už tas dvi galimybes.

Bet kadangi trečioji galimybė — pasukimas į bolševizmą — yra nuoseklesnė, jaunesnė, ir remiasi jėga, todėl ji antrąją stengiasi likviduoti. Šitokią sugestiją daro „Kryžių“ autorius. Ar ji sutampa ar nesutampa su kieno kito sprendimais, ar ji kam patinka ar nepatinka, dėl to apskritai rašytojo niekas negali kaltinti generaline ar asmenine linija. Svarbu, kad jis pats tiki tai ir tą atvejį atatinkamai vaizdais paruošia ir įrodo, nors kitas autorius panašų atvejį galėtų kitaip spręsti.

Kad nebūtų manoma, jog čia turime tik grynai logines išvadas, neparemtas istorijos faktų, galima nurodyti vieną ryškų pavyzdį — F. Dostojevskio genialųjį „Nusikaltimo ir Bausmės“ romaną. Leidęs studentui Raskolninkovui, įsikalbėjusiam antžmogio idėją, užmušti lupike senę ir, paskui parodęs, kaip užmušėjas, nepajėgęs nutildyti sąžinės, ryžtasi pasielgti pagal Evangeliją ir savo kaltę atpirkti Sibiro kančiose, kad atgautų sąžinės ramybę, Dostojevskis netik sugestionuoja, bet ir aiškiai sprendimą nurodo. Ir tai nėra jokia generalinė linija, arba kieno nors (sakysim ničeistų) įžeidimas. Mes šitokį sprendimą laikome visiškai natūraliu, nors žinome, kad kitokios pasaulėžiūros rašytojas negu Dostojevskis tą pačią kaltės problemą galėtų spręsti kitaip.

Šita proga galima tik priminti, kad Dostojevskis, kurį mes laikome vienu didžiųjų romano genijų, anais laikais, kada parašė savo „Nusikaltimą ir Bausmę“, buvo panašiai puolamas, kaip V. Ramonas dėl „Kryžių“. Liberaliniai rusų kritikai tada piktinosi, kad F. Dostojevskis šituo kūriniu išniekinęs šviesiausią rusų jaunuomenės dalį. Kada Dostojevskis parašė savo „Biesus“, liberaliniai rusų kritikai barė rašytoją, kam jis išniekinęs pažangų rusų šviesuolį socialistą, nors dabar nevienam aišku, kad genialusis rašytojas tada išpranašavo rusų bolševizmą.

Panašių reiškinių galima rasti ir mūsų literatūros istorijoj. Kada Maironis . parašė poemą „Per Skausmus į Garbę“, kuri naujoj redakcijoj vėl jau buvo pavadinta „Jaunąja Lietuva“, mūsų pozityvistų organas „Varpas“, paties V. Kudirkos redaguojamas, stengėsi suniekinti poemą ir jo autorių. „Varpas“ tada prikaišiojo, kad St. Garnys (Maironis) pažeminęs mokslą ir „kad įmanytų, visus į seminariją sukištų ir nė vienam neduotų aukštesnių mokslų išeiti“. „Varpo“ recenzentas nerandąs poemoj jokio poetiškumo, o platinime klerikalinių nuomonių nesą naudos tėvynei.

Dabar „Varpo“ idėjų paveldėtojai J. Daugėlos lūpomis „Mūsų Kely“ prikaišioja V. Ramonui, kad: „Švelniai tariant, autorius lengva širdimi Nepriklausomos Lietuvos studentiją apšmeižė“, kad jis kiršina lietuvių visuomenę („Kiršinimu padvelkia“, sako B. Gražulis). Kad ir šitaip kalbėdami, šitie kritikai, matyt, jaučia, kad jiems, iš kūrinio išeinant, sunku „Kryžių“ nevertumą įrodyti. Todėl B. Gražulis dar mėgina romano personažus sukritikuoti, remdamasis naiviojo realizmo samprata, pagal kurią meno kūrinys turįs atitikti tikrovę.

Jis rašo: „Lietuvoj tokių bedievių, kaip Kreivėnas, iš viso nebuvo. Juo labiau tokių bestijų. Pagaliau, tegu toks Kreivėnas ir buvo. Tai išimtis, ne tipas (Nuo kada įsakyta vaizduoti tik tipus? J. G.), jis, neatstovauja pažangaus ūkininko. Todėl jam romane negali būti vietos. Kaimo žmonių masė buvo religinga. Gi nepraktikuojanti mažuma niekada aktyviai prieš Dievą nepasireiškė... Todėl romanas perdėm melagingas“. Kadangi A. Rūkas kalba apie „tipingą ir skaitlingą Lietuvos „bedievių“ giminę“, į kurią V. Ramonas metęs pamfletą, tai į šitą klausimą tenka pažvelgti istorinių faktų šviesoje, nors jų ir nelaikome literatūros veikalo kriterijais.

Ar iš tikro V. Ramonas melavo, parodydamas liberalistinio pozityvizmo ir materializmo auklėtinį Giružį nueinantį pas bolševikus ir leisdamas studentui Petrui pasakyti: „Bolševizmas, visokio netikėjimo vainikas, liberalizmo išpera... Kelias po kairei — į bolševizmą“? — Iš tikrųjų, Europoje taip. Idėjinis liberalizmas per Voltaire ir J. J. Rousseau, per A. Comte'o ir H. Taine'o pozityvizmą, per Feuerbacho bei Būchnerio materializmą ir K. Markso istorinį materializmą nuosekliai nuveda į Lenino ir Stalino bolševikinį komunizmą. Ateistai, pozityvistai ir materialistai, atmetę Dievą ir sielą, tepripažindami jusles ir materiją, dažnai praktikoj būna nenuoseklūs, kaip nemaža yra ir nenuoseklių katalikų. Tie pozityvistai asmeniniame gyvenime dar pasilieka prie krikščioniškos dorovės principų, nes jie dažniausiai yra gavę daugiau ar mažiau krikščioniško auklėjimo. Tačiau ji vaikams (antrajai ar trečiajai kartai), kurie krikščioniškojo auklėjimo nebejaučia, pozityvistų ar materialistų tėvų nenuoseklumas ryškiau pastebimas. Todėl dalis griežtesniųjų nuoseklesniųjų vaikų jau be skrupulo gali nueiti į marksizmą, ir bolševizmą, kurio dorovė žmogui atrodo paprastesnė ir patogesnė negu krikščionybės. Taigi, bolševistinis komunizmas yra nuoseklus ateizmo, pozityvizmo ir materializmo idėjų išvystymas ir jų realizavimas gyvenime. Tai pripažįsta patys komunistai ir tai būtų galima įrodyti platesniu aukščiau suminėtų pasaulėžiūrų nagrinėjimu. Tačiau mums šį kartą labiau rūpi ideologijų raida Lietuvoj.

Kaip visi žinome, pirmasis viešas ir drąsus ateizmo bei materializmo skelbėjas ir kovotojas buvo Dr. J. Šliupas, pasireiškęs „Aušroj“. J. Šliupui emigravus i Ameriką, neužilgo pasirodė „Varpas“. Nors didysis patriotas V. Kudirka dėl tautos labo vengė socialistų skelbiamos kovos skleisti tarp lietuvių, tačiau pačiam socializmui jis simpatizavo, o pozityvizmas jam buvo ypač mielas ir, kiek aplinkybės leido, jis savo laikrašty jį propagavo. O pozityvizmas, kuris religiją ir filosofiją laikė atgyventais dalykais ir tikėjo, kad pasaulėžiūrą gali atstoti mokslas, davė pagrindą istoriniam materializmui didžiuotis, kad šis esąs vienintelis moksliškas visuomeninių santykių išaiškinimas. Todėl nenuostabu, kad greta pozityvistų „Varpe“ bendradarbiavo ir socialistai. Šie pastarieji, negalėdami ten nuosekliai ir pilnai savo marksistinių pažiūrų propaguoti, pagaliau išėjo iš „Varpo“ lopšio. Įsisteigę savo „Darbininkų Balsą,“ jie ir toliau skelbė savo istorinį materializmą ir klasių kovą. Kaip žinome, vėliau iš socialdemokratų atskilo Kapsukas, Angarietis, S. Matulaitis ir kiti, kurie nuėjo pas bolševikus, kai tuo tarpu pozityvistinio „Varpo“ pasekėjai pasiliko pusiaukelėj, pasitenkindami krikščionybės neigimu ir tikėjimu į mokslą.

Nebeplėtodami savo pažiūrų jie sustingo ir sulėkštėjo. Tai mums rodo tas faktas, kad beveik per pastarąją pusę šimto metų liberaliniai Lietuvos pozityvistai nedavė nė vieno originalaus veikalo, kur būtų buvę mėginta pozityvizmo idėjas“atnaujinti ar duoti joms naują krypti. To jie nedavė nei nepriklausomybės laikais, o galbūt ir toliau galvojo, kad jų pasaulėžiūrai pakanka mokslo ir politikos.

Pozityvistinei ideologijai Lietuvoj numirti neleido žurnalai — retkarčiais pasirodąs „Varnas“, volterininko V. Dubo trumpą laiką leista „Vaga“, neretai marksistiškai paspalvinta „Kultūra“ dar pagaliau J. Sliuno įsteigta „Laisvoji Mintis“. Tačiau ir šitie žurnalai lietuvių pozityvistų bei materialistų pažiūrų kūrybiškai neatnaujino ir naujos krypties nedavė. Kai paskaitydavai „Laisvąją Mintį“, susidarydavai įspūdį, kad kova prieš religijos, ypač prieš kataliku religijos „tamsybes“ bei „prietarus“ ir prieš dvasininkus buvo svarbiausias laikraščio tikslas. Galėjai pamanyti, kad, per nelaimę dingus Lietuvoj katalikybei, „Laisvoji Mintis“ nustotų prasmės eiti.

Tas pats negatyvus liberalistinio pozityvizmo aspektas buvo ryškus ir „Lietuvos Žiniose“. Jos religijos taip Piktai nepuldavo, kaip „L. Mintis“, pasitenkindavo pašaipa, bet už tai su nemažu malonumu ten buvo rašoma — kovojama su klebonais ir jų gaspadinėmis. Ir čia pozityvios ideologinės kūrybos nebuvo matyti, nebent senos frazės apie sąžinės laisvę, žmoniškumą ir kultūringumą, apie pažangą ir ūkinę gerovę panašiai, kaip apie tai kalba „Kryžių“ Kreivėnas. Tiesa, „Lietuvos Žiniose“ buvo pasisakoma ir prieš bolševizmą, bet vėl gi daugiau negatyviai, daugiau prieš bolševikinę praktiką, negu prieš bolševikų materialistinę doktriną. Vadinasi, ir katalikybė ir bolševistinis komunizmas buvo vertinami ne tiek idėjiniais, kiek praktikiniais politikos sumetimais.

Todėl lietuvių liberaliniai pozityvistai, nors mėgdavo vadintis pažangiaisiais, tačiau dėl išryškinto negatyvaus savo ideologijos aspekto, ypač nukreipto prieš katalikybę, ir dėl stokos kūrybinės filosofijos, atrodė reakcionieriški, atsilikę, susenę, kaip tipiški buržuazijos atstovai, be ryškių idealų. Suprantama, kad tas buržuazinis neryštingumas ir negatyvus tūpčiojimas tarp ryškios katalikų pasulėžiūros ir ryškios bolševikų ideologijos, negalėjo prie savęs stipriai pririšti tos i jaunuomenės, kuri ateidavo į liberalinių pozityvistų ir materialistų eiles. Ne tiek idėjiškai, kiek politiškai nuteikta ir nusiteikusi prieš katalikybę ir prieš tautininkų režimą, nemaža tos jaunuomenės dalis lengvai pasidavė bolševikų daromiems avansams, kai Lietuvą užėmė sovietų kariuomenė. Ta jaunuomenės dalis juk ir pas bolševikus matė kovą su religijos „prietarais“ ir visko vertinimą politiniu žvilgsniu, o tautiškumą ji tikėjosi išsaugoti ir Lietuvai gerą padaryti juo labiau, kad ir patys bolševikai tautiškumo teoretiškai nepaneigė. Tai liberalistinio pozityvizmo įtakoj išauklėtai jaunuomenei tada buvo sunku orientuotis ir dėl to, kad dalis karingosios spaudos — „Laisvoji Mintis“ ir „Kultūra“ — pasiliko bolševikų neuždaryta. Argi tas faktas, kad šitie du ideologiniai laikraščiai buvo priimtini rusų bolševikams, ar tai nesako, kad pozityvistų ir materialistų ideologijos dalis yra bendra su komunistų? O kai tiltas yra bendras, tada iš vieno kranto lengva pereiti į kitą, daug lengviau, negu per upelį peršokti. Taip atsitiko su nevienu jaunesniosios kartos pozityvistu ar materialistu.

Todėl nenuostabu, kad pereinamasis Lietuvos ministerių kabinetas, kuris turėjo mūsų tėvynę nuvesti į Sovietų Sąjungą, buvo sudarytas iš vadinamųjų pažangiųjų ir kairiųjų, kurių kairiausi buvo komunistai. Lietuvos prezidentu  tada tapo ne kas kitas, o buvęs liaudininkų partijos centro komiteto narys J. Paleckis, o vyriausybės oficiozo „Darbo Lietuvos“ vyriausiu redaktorium — buvęs „Lietuvos Žinių“ redakcijos narys J. Šimkus, kuris 1941 m. birželio mėn. 14—17 dienomis padėjo NKVD operacijoms deportuoti lietuvius į Sibirą. Tiesa, ne tik šis, bet ir kiti panašūs ankstybesni reiškiniai daug kam atvėrė akis, tačiau lieka neginčijamas faktas, kad daugelis liberalinių pozityvistų ir kairiųjų šviesuolių užėmė svarbias vietas subolševikinamoj Lietuvoj. Nesakome, kad jie neturėjo gerų intencijų, lygiai kaip nesakome, kad su bolševikais nuėjo visi, tačiau jų skaičius nebuvo toks mažas.

Panašūs reiškimai buvo ir kaime. Žymi dalis ateistų ir laisvamanių, kurie nėjo į bažnyčią, kokie nors neramaus būdo triukšmadariai iš amatininkų ir darbininkų tarpo su palankumu žiūrėjo į bolševikų invaziją Lietuvon ir bolševikų viliojami, lengvai tapo jų bendradarbiais, panašiai, kaip „Kryžių“ Giružis. Tiesa, gal ne taip didelė liaudies laisvamanių dalis domėjosi savo ideologija. Tačiau jie visi bent iš laikraščių žinojo, kad dalis mokytos šviesuomenės iš knygų įrodo, jog Dievo nėra, jog kunigai — apgavikai, jog katalikybė esanti nesusipratusių žmonių išnaudotoja ir pažangos priešininkė. Kada, sovietų kariuomenei užėmus Lietuvą, panašias kalbas jie girdėjo iš bolševikų ir panašias mintis skaitė to meto laikraščiuose, liaudies laisvamaniai, nuosekliai ir paprastai galvodami, bolševikuose matė beveik savo brolius; o kai prisidėjo praktiniai interesai, jie tapo sovietinės santvarkos uolūs bendradarbiai arba net bolševikai. Jų nevienas paskiau ėmė persekioti ir išdavinėti ne tik katalikus, bet ir pačius liberalus-laisvamanius, kurie kuo nors pasirodė sovietiniam režimui nepatikimi. Kad ir dalis kaimo laisvamanių tokiais agentais tapo, tačiau tie Lietuvos girūžiai yra kreivėnų idėjiniai vaikai, nuo kurių kenčia ne tik kaimynai, bet ir patys tėvai. Tai skaudu ir net tragiška, bet ką gi padarysi, kai grynai žmogiškieji darbai ir žmogiškosios idėjos yra lyg dviašmenis kardas. Ypač pavojingas gyvenime idėjų negatyvinis aspektas, nes jis dažnai yra klaidingas. Nurodydami čia bolševikų idėjinę kilmę, nenorime pasakyti, kad vieni laisvamaniai tėra kalti. Kaltės dalis tenka ir nenuosekliems katalikams, neišskiriant nė nenuoseklių kunigų, kurie nepavyzdingu gyvenimu ir neigiamais darbais ypač socialinėj srity kėlė pasipiktinimo. Kalti nenuoseklieji katalikai ir kiti nenuoseklūs tikintieji, bet daugiau negatyviai, nes buvo davę pagrindo tolti nuo krikščionybės į laisvamanybę, kai tuo tarpu kiti Lietuvos pozityvistai ir materialistai, kad ir nesąmoningai, ruošė daugiau idėjinę dirvą bolševizmui.

Mes gerai suprantame, kad visa tai konstatuoti nėra malonu. Bet mūsų nuomone, atvira tiesa visuomenės sveikatai yra svarbesnė negu pridengtas melas. Tik negerai, kad mūsų kairieji, mūsų pažangieji, tuoj stengiasi surasti nusikaltimą, neišmanymą ir melą žmoguje, kuris išdrįsta tiesą sugestionuoti, kaip šį kartą atsitiko su Ramonu dėl „Kryžių“ romano. Negerai taip pat, kad1 jie, užuot pozityviai ėmę savo ideologiją aiškinti, atkrinta į seną negatyvų metodą, — suniekinti ir paneigti kūrinį, kur ta nemaloni tiesa pasakoma.

3. TAUTIŠKUMAS

Stengdamiesi įrodyti, kad „Kryžių“ romanas esąs ne tai reportažas, ne tai pamfletas, Vinco Ramono kritikai, ypač B. Gražulis, romane neranda ir tautinio atspalvio, lietuviškos tikrovės. Kadangi rašytojas vaizduoja savo veikėjus gyvenančius tarp Mariampolės ir Liudvinavo, todėl B. Gražulis bando paneigti aiškų sūduvišką „Kryžių“ pobūdį, darydamas išvadą: „Tai ne Suvalkija, bet spjūvis į ją“. Toliau jis mėgina paneigti ir romano lietuvišką pobūdį. Prikišęs, kad V. Ramonas savo herojus orientuojąs arba į Maskvą, arba į Romą, jis klausia: „O kur Vilnius?“. Ir toliau atsako: ;,Jei lietuvišku keliu neina romano veikėjai, tai dar nereiškia, kad tokio kelio nėra... Mes matome tik tiek, kad tautinio aspekto „Kryžiuose“ nėra — arba Roma, arba Maskva“.

Kaip matome, pasakyta labai griežtai, bet čia vėl kartojasi panaši istorija, kaip su Maironio „Jaunąja Lietuva“. — Manau, kad dar nevienas mūsų atsimena, kaip B. Sruoga kartą paskelbė, kad „Jaunoji Lietuva“ neturinti lietuviško pobūdžio, nes, jos lietuviškus vardus pakeitus slaviškaisiais, vietoj Nemuno parašius Dunojų, Maironio poemą galėtų savintis slavai — ko gero bulgarai paskelbtų karą serbams, jei šie pakeistą „Jaunąją Lietuvą“ mėgintų pasisavinti.

Sunku atsiminti, kokį tikslą turėjo tada B. Sruoga, nutautindamas poemą, vaizduojančią lietuvių tautinio atgimimo idealinę istoriją. Atrodo, tuo drąsiu savo „eksperimentu“ B. Sruoga norėjo pažymėti, jog kalbėti apie tėvynės meilę ir reikalą kovoti dėl tautos laisvės neužtenka, kad dailiosios literatūros kūrinys taptų tautiškas. Tuo tarpu B. Gražulis alegoriniu gretinimu Maskvos, Romos ir Vilniaus kelio, atrodo, nori pasakyti, kad V. Ramono kūriny nėra patriotinių šūkių ir kovų arba stinga jame tautinės ideologijos.

 Jei B. Gražulis dėl patriotinių šūkių nebuvimo ir dėl permenkos veikėjų kovos už krašto laisvę laiko „Kryžius“ netautiškais, tektų pasakyti, kad jo tautiškumo supratimas gerokai paviršutiniškas. Patriotiniai šūkiai, raginimai ir net kova yra tiek bendri visų tautų žmonėms, kad jie, įpinti į kūrinį, jį tepadaro tautišką tik pačioj luobelėje.

Iš alegorinių Gražulio teigimų galima taip pat daryti išvadą, kad jis „Kryžiuose“ pasigenda tautinės pasaulėžiūros arba bent tautinės ideologijos. Tačiau jei net šitaip kritikas suprastų tautiškumą literatūroj, vis dėlto ir tai būtų paviršutiniška, nes tautinės pasaulėžiūros ir net tautinės ideologijos iš viso nėra ir negali būti. Tai, kas kartais vadinama tautine ideologija, yra arba tautinė politika, sprendžianti konkrečius valstybės reikalus, arba patriotiniai publicistiniai šūkiai. Tiesa, yra mėginimų sukurti tautines filosofijas arba ideologijas, tačiau jie nepasiseka. Tai rodo vokiečių nacionalsocialistų bandymas sukurti rasizmą. Tai sako ir A. Smetonos bandymas. Nors jis išleido visą knygą („Pasakyta Parašyta“), tačiau šiandieną turbūt niekas negalėtų pasakyti, kokie yra tie lietuviškos tautinės ideologijos principai, kurie nebūtų konkrečios politikos reikalai arba patriotiniai šūkiai bei raginimai. Taigi, jei lietuviškai. tautinės ideologijos nedavė tie, kurie specialiai norėjo ją sukurti, tai prikaišioti rašytojai reikštų arba nepakankamą orientavimąsi tautiškumo problemoje, arba norą jieškoti priekabių.

Tačiau jei rašytojas savo kūriny neduoda jokios tautinės ideologijos, neprisėja ten patriotinių šūkių ir nevaizduoja vienokių ar kitokių kovų dėl laisvės, tai dar nereiškia, kad jo kūrinys būtų netautiškas. Neliepdamas nė karto savo veikėjams ištarti tėvynės vardo, rašytojas vis dėlto galį būti tautiškesnis už patriotines frazes linksniuojantį vyrą, kai jo kūriny atsispindės tautinė pasaulėjauta. Priešingu atveju mes muzikų, skulptorių ir tapytojų kūrinius turėtume laikyti arba netautiškais, arba jų autorius nepajėgiančiais tautiškumą išreikšti. O tuos svetimtaučius, kurie ima arba yra paėmę siužetus iš mūsų istorijos ar mūsų gyvenimo, turėtume laikyti savo tautiniais kūrėjais. Tačiau tai būtų aiški nesąmonė. Juk reikalaudami iš menininkų ir rašytojų, kad jie kūriniuose vaizduotų tautines kovas ir mus uždegtų šūkiais, turėtume M. K. Čiurlionį pripažinti nelietuvišku tapytoju, nes vieno „Vyties“ simbolinio paveikslo tautiškumui nustatyti neužtenka, juo labiau, kad „Vyties“ siluetą gali nutapyti ir indiferentiškas svetimtautis. Nors M. K. Čiurlionio tapyboj tiek maža tėra tautinių siužetų, mes vis dėlto jį laikome vienu ryškiausių kūrėjų, kurie išreiškia lietuvio sielą. O tai jis atlieka ne kuo kitu, kaip atskleisdamas savo pasaulėjautą, kuri atrodo tokia artima mūsiškei.

Pasaulėjauta mes suprantame intuityvų santykiavimą su visata, gamta ir žmonėmis, — santykiavimą savitą kiekvienam asmeniui, kiekvienai tautai, kiekvienai epochai.

Pasaulėjautoj lemiamu dalyku yra ne idėjos, ne intelektas, bet jausminiai elementai, nes jie yra individualiausi ir konkrečios tikrovės reiškinių pažadinami. Kaip atskiri žmonės, taip atskiros tautos, santykiaudamos su tikrove, į ją skirtingai reaguoja ir jos atžvilgiu kitaip nusiteikia. Taigi, šitą intuityvų kokios nors tautos santykiavimą su pasauliu (plačiai suprasta tikrove) ir vadiname tautine pasaulėjauta.

Ją suformuoja rasinės tautos ypatybės, geografinė aplinka, bendras istorinis likimas, ūkinis krašto pobūdis, religija, papročiai, menas ir kita. Todėl mes pastebime, kad į aplinkinę tikrovę kitaip reaguoja prancūzas ar vokietis, kitaip lietuvis. Tas skirtingas įvairių tautų reagavimas ir santykiavimas su pasauliu gal ryškiausia atsispindi mene, taigi ir dailiojoj literatūroj, Kadangi tai yra intuityvus jausminis santykiavimas, todėl tautinę pasaulėjautą meno kūriny galima greičiau jausti negu pasakyti sąvokomis ir žodžiais. Nors ir sunku tai padaryti, tačiau ne kas kita, o tik tautinė pasaulėjauta meno kūrinius pirmiausiai padaro tautiniais.

Todėl ir B. Gražulis, jei jis norėjo V. Ramono „Kryžių“ tautiškumą suprasti, turėjo pajieškoti lietuviškos pasaulėjautos. Bet jis to nepadarė. Todėl ir jo sprendimas, kad romane nėra lietuviško aspekto, yra, palankiausiai žiūrint, nepagrįstas. Jei B. Gražulis būtų tikrai norėjęs V. Ramono kūrinio lietuviškumą nustatyti, jis būtų turėjęs atkreipti dėmesį į tas romano vietas, kur autorius parodo savo veikėjų santykius su Dievu, su gamta, su žmonėmis, su menu, kada vaizduojami darbai ir papročiai. Susidomėjus šitokiomis vietomis, būtų tekę dar atrinkti tas, kuriose pasireiškia personažų jausmai, o ne tas, kur jie samprotauja arba. šaltai ir iš pareigos veikia.

Jei pažiūrėsime, kaip „Kryžių“ veikėja, santykiauja su Dievų, tuoj pat prieš mūsų akis atsistos Kreivėnienė ir Grūčias, kurių religingumas yra tipinis tradicinis lietuviams Kreivėnienė yra ta tradicinė kaimo lietuvė, kuri, laisvą valandėlę radusi, atsikvepia maldoj ir, pasiėmusi maldaknygę, nuoširdžiai meldžiasi, pasilinguodama ir padūsaudama. Ji, kaip ir daugelis tradicijoj išauklėtų katalikų, stengiasi nepraleisti sekmadienio be bažnyčios, sunkesnei ligai užėjus, tuoj šaukiasi, kunigo, su susigraudinimu ir didžiausiu nusižeminimu laukia Išganytojo Ostijos pavidale, įžengiant į jos kambarį. Tai tikras lietuviškų tradicijų suformuotas bruožas, toks pat, koks skamba ir Vienožinskio dainoj „Kaip gi gražus gražus tolimasis dangus“.

Grūstas taip pat lietuviškas. Tik pažiūrėkime į jo meilę lietuviškam kryžiui su koplytėle, su tulpių ir saulučių ornamentais. Jis pastato tą kryžių savo sode ne tik Dievo garbei, bet ir savo džiaugsmui. Jis — tikras lietuvis ir santykiuose su mirusiais. Nors jo žmona jau apie 20 metų kaip mirusi, bet jis jos dar tebeliūdi. O kaip Grūstas gerbia senas kapinaites, kuriose seniai niekas nebelaidoja? Tai jam šventa vieta, žadinanti ilgesį ir liūdesį, kaip ir daugumai lietuvių, kuriems beveik viskas šventa, kas liečia mirusius, į žemę sugrįžusius.

Jieškodamas V. Ramono „Kryžiuose“ lietuviškumo, B. Gražulis būtų turėjęs pažiūrėti, kaip autorius ir jo herojai santykiauja su gamta — su negyvąja ir gyvąja. Iš tikrųjų, ir pats autorius ir jo veikėjai lyriškai jautrūs gamtai, kaip ir visi lietuviai. O kaip „Kryžių“ personažai prisirišę prie žemės! Beveik fanatiškai. Kai ateina bolševikų vykdoma žemės reforma, vieni jaudinasi, kad reikės keletą hektarų atiduoti, kiti būtinai jos nori gauti. Net Giružis, kuris gali puikiai verstis iš savo amato, ir tas nori žemės. O kumetis Motiejus per parceliaciją tiesiog kovoja dėl dirvožemio centimetro.

Arba žvilgterėkime į Kreivėną, tą tradicijų priešą, visokių naujovių pramotorių, stipriai apsikrėtusį buržuaziniais papročiais ir idėjomis. Ir jis mėgsta gamtą. Jam malonu pasivaikščioti po laukus, paglostyti gyvulius ne vien dėl to, kad jie yra akivaizdūs liudininkai jo reklamuojamų pažangų. Tas realistas ir brutalokas žmogus tampa beveik sentimentalus, kai pastebi jauną gyvybę. Pamatęs pavasarį prie namo beciksinčius viščiukus, jų vieną sugauna, prisispaudžia prie savo lūpų jo snapuką ir kalbasi, su juo, lyg maža mergaitė.

Šituo (gamtos meilės) atžvilgiu į Kreivėną panašus visai priešingo temperamento ir priešingų pažiūrų ūkininkas Grūstas. Jis su dideliu švelnumu kalba apie visus gyvius. Jie jam taip pat Dievo vaikai, Dievo mokiniai („Matai, kaip Dievas juos išmokė“). Santykiuose su jais Grūstas turi net savo filosofiją. „Gyvulį skriaudi — pats sau piktą darai“, sako Grūstas. Todėl begelbėdamas iš lizdo iškritusį žvirbliuką, jis užmiršta lauke javų vežimą ir jį sulydo. O medis, ypač senas ąžuolas, Grūštui taip pat vos ne šventas. Juo, nuo gaisro apdegusiu, jis labiau sielojasi, negu sudegusiu kluonu. Šitaip turbūt gamtos negali mylėti nei vokietis, nei lenkas, 6 tik lietuvis, kurio senoliai dar prieš krikščionybės priėmimą garbino medžius ir kitus gamtos reiškinius kaip šventus.

Tautinės pasaulėjautos vieną kitą bruožą atskleidžia ir žmonių darbų pobūdis. Sakysim, žemės ūkio darbus atlieka ne viena tauta, tačiau lietuvis juos dirba užsidegęs, su visa energija, ne taip flegmatiškai, kaip vokietis. Tai mes ir pastebime „Kryžių“ rugiapjūtėje, kur darbo aistra išvystoma iki nuilsimo, iki tol, kol žmogus permirksta prakaite. Seniau rugiapjūtės lydėdavo linksmos ir triukšmingos pabaigtuvių apeigos. Bolševikams atėjus ir žemės parceliaciją pradėjus, jos dingo. „Kryžių“ veikėjai tų pabaigtuvių kaip tik pasigenda.

Paliečia V. Ramonas ir moterų darbą. Kasdieniniai namų apyvokos darbai, be abejo, negali turėti nieko tautiško, tačiau meniškieji, — taip. Todėl romane Kreivėnienė ir Magdutė yra garsios audėjos. Tiesa, apie jų dailiuosius audinius tekalbama praeinamai, audimo ar pasiruošimo darbai tik vienu kitu brūkšniu tepažymėti, tačiau ir jie prisideda prie Lietuvos atskleidimo, kaip papročiai. Tiesa, Sūduva labiausiai iš kitų provincijų naujovėms pasidavusi. Todėl ir tradicinių papročių čia mažiau. Tačiau svetingumo paprotys tebėra gyvas. Tai gerai jaučia Ramonas. Kad ir liūdną bei skaudžią Kreivėnui valandą — jo žemės apkarpymo dieną — šeimininkas vis tiek jaučia reikalą savo nemalonius svečius — žemės dalintojus — pavaišinti, jau nekalbant apie puotą su giminėmis ir kaimynais.

„Kryžių“ žmonės taip pat lietuviški, tik skirtingi nuo žemaičių ir aukštaičių. Sūduviai mėgsta naujoves, riebų ir patogų gyvenimą, jie kupini sąmojaus ir pašaipos. Ir tie pašaipingi sąmojai nėra stereotipiniai, bet dinamiški, pažadinami aplinkybių, lyg kuriami prieš pat skaitytojo akis. Antai, geidulio pagautas Kreivėnas savo tarnaitei Julei įgnybė į šlaunį. Ši rėžė jam šliure per ranką. Dantis sukandęs ir mėgindamas šypsotis, Kreivėnas pratarė: „Tu, žiūrau, kaip žarija“... O Julė, tą žodį pasigavusi, tuoj čia pat sukuria sąmojingą patarlę: „Žarija, bet ne balija, kad visi žlugtų merktų. Pagnaibys tas, kuriam teksiu“. Arba štai pletkininkė Grybienė pasakoja Giružienei apie žmonių kalbas, jog Grūstas neduosiąs savo dukters bedieviui. Tada Giružio motina sąmojingai atkerta: „O kas kam darbo, ar jis bedievis, ar nebedievis. Tik jie, mat, visi labai geri... Dievą į kūmus prašė!“

Tų pašaipingų sąmojų būtų galima prirankioti gerokai daug. Ir jie sukurti arba lietuvių tautosakinėj dvasioj, arba iš pačios gyvosios sūduvių kalbos paimti. Net naujovių snobas Kreivėnas nėra dar bendrinės „moksliškos“ kalbos paliestas. Jis vartoja priežodžius. O kai ima kalbėti apie merginas arba joms meilintis, jis tautosakine dainų kalba prabyla. O gyva (ne knyginė) kalba yra viena tų apraiškų, kurios atskleidžia tautos ir jos atskirų provincijų ypatybes, nes gyva kalba nėra tik priemonė mintims, bet ir jausmams reikšti. Ir, atrodo, šiandien nedaug rasim tokių rašytojų, kurie taip meistriškai valdytų savo provincijos lietuvišką kalbą, kaip V. Ramonas „Kryžiuose“. Anksčiau Žemaičiuose buvo M. Valančius ir Žemaitė, verkiau aukštaičiuose — Vaižgantas, V. Krėvė — dzūkuose, o šiandien V. Ramanas — sūduviuose. Šito labai lietuviško „Kryžių“ aspekto nebedrįso paneigti net to romano nepalankūs kritikai, nes B. Gražulis rašo: „Kryžių“ kalba reto gražumo ir turtingumo. Ji mirga spalvingiausiais palyginimais, liaudies išsireiškimais, vis naujais, negirdėtais ir tinkančiais ten, kur reikia.

Romano veikėjai kalba gyva kalba, taip reta mūsų literatūroj.“ O mums čia dar kartą norisi pabrėžti, kad ji lietuviška, kaip lietuviškas „Kryžių“ sūduviškas kaimas, kaip visas romanas. Skaitydamas jį užmiršti, kad esi toli nuo gimtosios žemės, nes, rodosi, kad dar tebegyveni su visais ten pirmaisiais lietuvių tautos sukrėtimo metais.

Norėtųsi dar kalbėti apie kitas „Kryžių“ romano estetines ypatybes, ypač apie tas puikias simbolines išviršinio gyvenimo atatikmenas, kuriomis rašytojas įvesdina savo skaitytojus į psichinį personažų pasaulį, jį sustiprina, paryškina. Tiesa, tos simbolinės atatikmenos neužpildo vienos kitos psichologinės spragos, tačiau visos jos yra puikios ir tiek sugestyvios, kad net užmiršti, jog impresionistinis vaizdavimo būdas yra šiek tiek per trapus subtilesnei žmogaus psichikai atskleisti. Tačiau apie tą ir kitą kalbėti nebeleidžia straipsnio rėmai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai