Parašė HENRIKAS NAGYS
|
RUDENS LIETUS Drėgnoje alėjoj atsispindi susigūžę medžiai milžinai; apkabinę verkiančius žibintus, šnabžda jie ir supasi liūdnai. Drumzlini šaligatvių upokšniai neša peteliškes ir lapus. Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia, sukdami putojančius ratus... Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai ir mergaičių juokas pasroviui... Miesto akys pilkos ir nuobodžios, sklidinos lietaus lašų gelsvų...
KARALAITĖ Pilkam mieste ir vakaro tamsoj praėjo ji, kaip saulės spindulys, pro mano langą. Pašaukt norėjau ją. Paliesti ranką ir tyliai pasakyti jai: — Sustok! Ateik, užtiesk vėsiais plaukais man veidą, ir paskandink savų akių žvaigždes manų ištroškusių akių gelmėn... Man taip nubodo niūrūs, rūškanoti dangūs! Skurdžioj gatvelėj sutrupa vežėčių aidas — ir sminga man širdin, lyg juoko geliančio ledai. Pilkam mieste, migloto vakaro drėgmėj tu sutirpai, kaip saulės spindulys už mano lango
|