Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮSPŪDŽIAI IŠ OKEANIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS P. ZUBAS   
Šiltos Pacifiko vandenyno salos baltąjį žmogų visada domino. Menkai ši pasaulio dalis pažįstama dėl didelių atstumų: Filipinus nuo Panamos skiria 10,000 mylių vandens plotas, kuris tik oriniam susisiekimui ištobulėjus pasidarė lengvai įveikiamas.

68 milijonų kv. mylių Pacifiko vandenynas dengia trečdalį žemės rutulio. Šitame plote išbarstyta dešimtys tūkstančių salų, kurių dalis, kaip Japonijos, Filipinų, Indonezijos ir Aleutų, priskiriamos Azijos ar Amerikos kontinentams. Tačiau ne mažiau kaip 10,000 salų, atokiau nuo šitų žemynų, sudaro Okeaniją. Šitam geografiniam vienetui priklauso ir Australija, N. Zelandijos bei N. Gvinėjos salos, kurias atmetus Okeanijos plotas sumažėja iki 50,000 kv. mylių su apie 1.5 milijono žmonių. Nedidelės salos ir sudaro "romantiškąją" Okeanijos dalį.

Salos išmėtytos grupėmis, daugiausia pietų vakarinėje vandenyno dalyj. Tik 4 grupės randasi šiaurinėj dalyj, iš kurių didžiausia yra Havajų grupė. Okeanijos gyventojai skirstomi į tris rasines grupes, kurių kiekviena skiriasi į dešimtis skirtingai kalbančių genčių. Didelėj N. Kaledonijos saloj kalbama 23 kalbom.

Polinezai yra plačiausiai pasiskleidę: nuo Havajų rytine vandenyno dalimi iki N. Zelandijos, nors turi tik apie tris ketvirčius milijono žmonių. Tai šviesios, bronzinės spalvos, juodais lygiais plaukais žmonės. Mi-kronezų yra apie ketvirtis milijono, gyvena į rytus nuo Filipinų ir skiriasi nuo polinezų didele geltonosios rasės priemaiša. Melanezai, apie 3.5 milijono, gyvena tarp Fidži ir N. Gvinėjos, stambūs, šokoladinės spalvos, garbanotais plaukais žmonės. Visi Okeanijos gyventojai yra malajų kilmės. Daugiausia ginčų buvo dėl polinezų, bet pagal kalbinius panašumus ir papročius nustatyta, kad ir jie atėjo iš Malajų. Tai priešinga Kon-Tiki ekspedicijos teigimams, nors tai parodė, kad tikriausiai vyko ryšys tarp Amerikos indėnų ir polinezų.

Geležies rūdos salose nesant, Okeanija gyveno akmens amžių iki pat europiečių atėjimo. Polinezai kūrėsi salų pakraščiais ir priklausė nuo kokoso palmės ir žvejybos, ivicianezai augino šakniavaisius, jūrą nelabai mėgo, gyveno salų viduj. Šiltas ir drėgnas klimatas lengvino gyvenimą salose. Tačiau nebuvo beveik jokių gyvulių. Iš vietinių gyvulių, pvz. Fidžy yra tik viena žiurkių ir viena šikšnosparnių rūšys. Prileidžiama, kad toks mėsos trūkumas dalinai paaiškina kanibalizmą, kuris visoj Okeanijoj buvo praktikuojamas iki vėliausių laikų.

Spėjama, kad Tahiti polinezai pasiekė 150 metų prieš Kristų, o Havajus 200 m. po Kr. Klimatas neleidžia išlaikyti bet kokį žmogaus kūrinį ilgesnį laiką, dėl to labai mažai kas randama iš senesnių laikų. Tačiau dekoruotose kaukolėse ir medžio drožiniuose išlikę raštai rodo meniškus Okeanijos gyventojų sugebėjimus. Primityviomis priemonėmis žmonės statė patvarius dvigubinio korpuso laivus ir atliko ilgas keliones.

Europiečiai Okeaniją vėlai atrado, o susidomėjo dar vėliau. Tik XVIII a. pabaigoj anglų ir prancūzų geografams įsigeidus užbaigti Žemės rutulio žemėlapį, pradėjo čia lankytis tų kraštų laivynai. Žymiausias Okeanijos tyrinėtojas buvo kpt. J. Cook, lankęsis nu Zelandijos ir Australijos iki pat Havajų, kur vietinių buvo nužudytas 1779 metais. Laivyną sekė Įvairi s avantiūristai ir banginių medžiotojai, kurie ir buvo pirmasis vietinių sąlytis su baltaisiais. Šitas neatsakingas elementas perdavė daug nepageidautino, kaip šaunamus ginklus tarpusavio kovoms ir ligas, kurioms vietiniai nebuvo atsparūs. Gyventojų skaičius pradėjo sparčiai mažėti.
Greitai pasekė misionieriai. Protestantus rėmė An-gija, katalikus Prancūzija. Skelbiamam mokslui vietiniai buvo imlūs ir draugiški, gal ir dėl to, kad misionieriai bandė juos ginti nuo avantiūristų išnaudojimo. Tam reikėjo šauktis karinių laivynų pagalbos, ir atsirado lenktyniavimas tarp protestantų ir katalikų. Tačiau Prancūzija ir Anglija neturtingas salas, nuo Europos esančias kitoj žemės rutulio pusėj, nelabai buvo suinteresuotos paimti savo globon. Anglai paėmė N. Zelandiją 1840 m., prancūzai Tahiti 1843. vokiečiai Vakarų Samoa 1856, amerikiečiai Havajus 1898. Tik XIX antroj pusėj atsirado ekonominių interesų salas valdyti, kai išaugo kopros pareikalavimas. Po pirmojo pasaulinio karo vokiečius pakeitė japonai, o po antrojo karo liko tik anglai, prancūzai ir amerikiečiai. Tiesa, anglai dalį savo valdų pervedė Australijai ir N. Zelandijai, kurios Okeanijoj nori vaidinti didelę rolę.
Po II pasaulinio karo prasidėjęs kolonijų išsilaisvinimas neaplenkė ir Okeanijos. Ne tik japonų ištobulintas tranzistorinis radijas pasiekė tolimiausias salas, bet ir japonų karo veiksmai Pacifiko vandenyne pagreitino spalvoto žmogaus laisvėjimo procesą. Tačiau dėl praktiškų sumetimų, kaip pvz. mažo gyventojų skaičiaus, nepriklausomybė dažnai sunkiai įmanoma, nors yra išimčių: Nauru sala, 8 kv. mylių ploto su 6,000 gyventojų, yra nepriklausoma valstybė. Kitur vietiniai gyventojai jau ištirpo naujųjų masėj, kaip Havajuose ir N. Zelandijoj. Dar kitur, pvz. N. Kaledonijoj, prancūzai niekada nesutiks atsisakyti nikelio kasyklų, kurios didumu yra trečioj vietoj pasaulyj po Kanados ir Sovietų Sąjungos. Tik anglai sugebėjo gelbėti savo interesus abiem pusėm priimtinu kompromisu, ir imperiją pakeitė Britų Tautų Bendruomenė. Pasikeitė ir pati Bendruomenė, jos generalinio sekretoriaus kanadiečio Arnold Smith žodžiais tariant, iš nedidelio baltu ir turtingų tautų klubo tapdama daugia-rasiu 33 laisvų tautų susibūrimu.

Tik po šitokios apžvalgos būtų tikslu bandyti kalbėti apie europinės ar amerikiečių civilizacijos integravimą primityviuose Okeanijos kraštuose. Havajuose dažnai girdėsi polinezų pasveikinimą aloha, bet vargu ar sutiksi senąjį salų šeimininką japonų ir baltųjų masėj. Maorišku haere mat pasveikins atvykėlį Auckland aerodrome, bet ir čia vietiniai lieka nereikšmingoj mažumoj, ir krašto oficiali linija yra asimiliacija. X. Kaledonijoj ar Tahiti jau nė pasveikinimo nebegirdėsi: salos yra integralinė Prancūzijos dalis, ne kolonijos, ir tautiniams sentimentams vietos nėra.

Fidži kaimiečiai vaikšto tiesūs ir išdidūs, lyg visatos viešpačiai. Jie šypsosi ir sveikina kiekvieną sutiktą" - rašė American University, VVashington, D.C. prof. James H. Weawer žurnale "Architecture in Au-stralia" 1971 gruodžio mėn. Aplankęs keletą Okeanijos kraštų tai pastebės kiekvienas turistas, tik gal klaus, ar ne išdidžiai vaikščiotų ir kitų salų gyventojai, jei būtų laisvi savo salų šeimininkai? Tikrai tiek daug besišypsančių žmonių niekur nesutiksi kaip Fidžy, ir draugiškas pasisveikinimas mbula čia yra nemeluotas, nes jį taria laisvas fidžietis. Tad, aptariant baltųjų civilizacijos poveikį Okeanijoj, ir tektų kalbėti tik apie tas salas, kurios jau pasiekė nepriklausomybę arba greitai pasieks, kaip Papua — N. Gvinėja.

Prof. J.H. Weawer pastaba apie šių žmonių linksmą, nerūpestingą ir draugišką, bet kartu ir savaran-charakterį yra labai taikli. Okeanijos gyventojai lengvai priima vakarietišką civilizaciją bei kultu-aielai naudojasi jos teikiamais patogumais, bet neatsisako ir savo tradicijų. Teko sekti neeilines lai-rivfs. Mirė populiarus krašto vicepremjeras, vienos miausių Fidži šeimų narys, kurio prosenelis, po nesusipratimų su amerikiečiais, 1871 m. paprašė saloms britų globos. Nuo prosenelio laikų šeima metodistai ir laidotuvės buvo krikščioniškos, bet perpintos senom tradicijom. Beveik dvi savaites trukusias laidotuves aprašyti reikėtų daug vietos, prisiminsim tik kelis momentus. Prie mirusio dieną naktį budėjo būrys moterų, užbaigdamos budynes specialiom ceremonijom 10-tą dieną po laidotuvių. Duobkasiai, užbaigę darbą, išsimaudė vandenyne ir tam tikrą laiką negalėjo sugrįžti pas savo šeimas. Ne tik kaimiečiai, bet ir žymiausi krašto asmenys dalyvavo apeigose: moterų budynėms vadovavo ministro pirmininko žmona, velionio dukterėčia. Matyti pirmąją krašto damą, pasirėdžiusią tradiciniais prastais gedulo drabužiais, basą sėdinčią ant žemės su kaimietėm — daro stiprų įspūdį. Si ponia ne kartą susitiko Anglijos karalienę ir įvairių valstybių galvas.
Senos tradicijos gal daugiau eina iš negausios šviesuomenės ir bajorų (ratu) luomo, o ne iš liaudies. Tai būtų lyg priešinga lietuvybės išsilaikymui; nors atgimimas taip pat atėjo iš šviesuomenės, tačiau bajorija nutautėjo. Fidži bajorija liko ištikima tautai gal dėl tradicijos, nes ratu buvo atsakingas už savo žmones visais atvejais. Privačios žemės nuosavybės Fidžy nebuvo. Ir šiandien tik apie 15% žemės priklauso privatiems savininkams ar valstybei, visa kita priklauso bendruomenėms. Nesant nuosavybės, ratu buvo administratorius ir teisėjas. Turtu, uždarbiu ar grobiu dalinosi visi, kaip kad visi rūpinosi seniais, nedarbingais ar našlaičiais. Toks komunalinis gyvenimas paliko žymę. Šiandien dažnas miestietis, aplankęs gimtąjį kaimelį, grįžta viską ten palikęs: įgimtas būdas dalytis neleidžia atsakyti, jei kas parodo didesnį dėmesį jo turimam daiktui.

Bendras gyvenimas, viešas reikalų sprendimas ir tradicijos auklėjo žmones, ir šiandien baltąjį stebina kaimiečio inteligencija ir mandagumas. Bet kokioj draugijoj jis bus santūrus, bet laisvas ir natūralus. Moterims yra įgimtas gracingumas ir pajautimas spalvų derinimui, kuris atsispindi aprangoj. Aprangos skoningumu baltieji dažnai atsilieka nuo vietinių vien dėl to, kad tropikuose "persistengia" apsinuoginti ir su-prastėti. Yra ir svarbesnių sričių, kur vietiniai pralenkia "civilizuotų" kraštų gyventojus. Kai parlamente vienas senatorius pasiūlė legalizuoti abortus kaip gimdymų kontrolės priemonę, kilo didžiausias pasipiktinimas ir pasipylė laiškai spaudoje. Visi nurodė, kad tai būtų žudymas. Įvairūs gimdymų kontrolės metodai yra stipriai propaguojami valstybės ir įvairių religinių grupių, ir gimimų skaičius jau yra kritęs iki 27.8 tūkstančiui gyventojų per metus. Normalus skaičius būtų 25 ir tikimasi tą pasiekti per ateinančius dvejus metus.

Gimusiam "baltoj" Lietuvoj, didesnę gyvenimo dalį praleidus "beveik" baltoj Kanadoj, patekus ilgesniam laikui į spalvotą visuomenę yra tam tikras eksperimentas — maloni patirtis, kad žmogaus odos spalva nepakeičia jo sielos ir universalių vertybių. Kūrėjas leido tautas ir spalvas. Mao kalbėjo apie tūkstantį gėlių. Anglai imperiją iškeitė į bendruomenę, kuri apjungia ketvirtį Žemės rutulio gyventojų. Sovietijoj kalbama apie "nacijas". Paskutiniuose rinkimuose ir JAV pirmą kartą stipriai buvo prisimintos etninės grupės. Šitos apraiškos, rodos, sustiprėjo po spalvotojo žmogaus išsilaisvinimo. Jau niekas nebekalba apie "pasaulio pilietį". Mūsų pačių jauniausioj kartoj pastebima daugiau tautinės ambicijos ir savo kilmės šaknų ieškojimo. Tad užbaigiant iškyla kita įdomi tema: kiek kultūrų poveikis padarė įtakos baltųjų civilizacijai?
1973 rugpiūtis Suva, Fiji,


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai